Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. atstovo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 140 str. 1 d. ir nubaustas areštu penkiolikai parų paskirtą bausmę leidžiant atlikti ir poilsio dienomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V. nuteistas už tai, kad, jis 2010 m. lapkričio 9 d., apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini) kaime, Širvintų rajone, gyvenamojo namo kambaryje, kilus konfliktui, tyčia sudavė vieną smūgį Ž. B. ranka į veidą ir vieną smūgį spyrė koja Ž. B. į kairę koją. Po to, tyčia sudavė du smūgius L. G. į veido sritį. Šiais veiksmais E. V. padarė Ž. B. kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, nubrozdinimus apatinėje lūpoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą. Smūgiu į veido sritį L. G. padaryta poodinė kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimas kaktoje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas.

Apeliaciniu skundu nuteistojo atstovas prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, taip pat perklausyti 2011 m. lapkričio 24 d. Širvintų rajono apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolą Nr. 2, įvertinti Ž. B. ir L. G. atliktus veiksmus bei pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d.

Skunde nuteistojo atstovas nurodo, kad priešingai, nei tai nurodo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo veiksmai nebuvo tyčiniai, o sąlygoti būtinybės apsaugoti savo bei savo artimųjų gyvybę bei sveikatą, apginti nuo akivaizdaus kėsinimosi savo naujagimį sūnų bei jo motiną. Tą įrodo veikos, už kurią buvo nuteistas E. V. padarymo laikas - vėlus rudens vakaras 2010 m. lapkričio 9 d., apie 20.30 val., kas yra bauginanti bei nejaukumą kelianti aplinkybė, tuo labiau tokiu metu nežinomam asmeniui nesibeldus įsiveržus į nuteistojo namus, erdvę, kuri yra saugi ir preziumuojama kaip neliečiama, t. y. pašaliniai asmenys be savininko leidimo negali į ją patekti, yra normalu, jog asmuo išsigando ir jautė grėsmę. Nuteistasis turėjo teisę būti name, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Širvintų rajone, nes šis namas buvo padovanotas nuteistojo mažametei dukrai A. V., o mažamečiui priklausantį turtą uzufrukto teise valdo įstatyminiai pastarojo atstovai - šiuo atveju A. V. tėvai - E. V. bei I. V.-V. Todėl gyvenamajame name, kuriame kilo konfliktas, nuteistasis bei su juo buvę asmenys buvo teisėtai. Be to, grėsminga situacija buvo sudaryta dėl to, kad I. V.-V.įėjo nesibeldusi, iš anksto nepranešusi. Įėjusi I. V.-V. grasinančiu balso tonu kreipėsi į nuteistojo gyvenimo draugę, rusiškai liepdama jai kuo greičiau rengtis. E. V. sutuoktinė I. V.-V. dėl skyrybų kaltino būtent E. V. sugyventinę ir sūnaus motiną A., ne kartą E. V. grasino, A. rašė įžeidžiančio bei bauginančio turinio trumpąsias SMS žinutes. Nuteistasis iš šių aplinkybių nujautė galimą konflikto grėsmę, todėl atvėręs namo duris, paprašė I. V.-V. išeiti bei nekelti sumaišties, kadangi namuose buvo vos dviejų mėnesių kūdikis. Netrukus po to, lygiai taip pat nesibeldę, į namus įsiveržė du stambaus sudėjimo vyrai, kurie iš veido išraiškų buvo akivaizdžiai nusiteikę agresyviai, neprisistatę kas esantys grėsmingu balso tonu pareiškė „odevaites" (rusiškai - renkitės). Jų stovėsena bei kūno kalba bylojo apie pasirengimą bet kuriuo momentu pulti nuteistąjį. Nuteistasis jiems nurodė kuo skubiau palikti jo namus. Pastariesiems asmenims, kurie buvo pripažinti nukentėjusiaisiais, pradėjus judėti link nuteistojo E. V. šis, suvokdamas realią grėsmę savo sveikatai bei gyvybei, ėmė gintis ir smogė L. G., tačiau nepataikė. Po šio veiksmo nuketėjusysis Ž. B. taip pat puolė E. V., tokiais savo veiksmais išprovokuodamas konfliktinę situaciją.

Nuteistojo skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nurodo, jog E. V. veiksmai nebuvo siekis apsiginti bei apginti savo šeimą, o tyčiniai veiksmai, kadangi nukentėjusieji pirmi nesudavė nuteistajam smūgių. Grėsminga situacija pasireiškia nebūtinai aktyviais smurtiniais veiksmais. Ji gali būti sudaroma ir iš kitų veiksmų visumos. Šiuo atveju, įvykis vyko tamsiu paros metu, namuose kuriuose E. V. buvo vienas su moterimi ir dviejų mėnesių amžiaus vaiku, į namus nesibeldę įsiveržė nepažįstami žmonės, kurių kūno sudėjimas ir išvaizda pati savaime suponuoja grėsmę, pastarieji užstojo išėjimą iš namo, savo veido išraiška rodė aiškią agresiją, judėjo E. V. link, žodžiais neišreiškę jokių reikalavimų ar ketinimų, todėl tokių veiksmų visuma neabejotinai suponavo grėsmę pastarojo sveikatai bei gyvybei, ko pasėkoje pastarasis ir ėmė gintis. Grumtynių metu buvo akivaizdi jėgų persvara nukentėjusiųjų pusėje: E. V. yra smulkaus kūno sudėjimo, vidutinio ūgio ir buvo vienas, tuo tarpu nukentėjusieji, kurių veiksmuose neabejotinai buvo siekis sukelti grėsmę bei padaryti žalą nuteistojo sveikatai ar gyvybei, buvo du, stambaus kūno sudėjimo, didelės kūno masės, aukšti, rūsčių veido bruožų, trumpai kirpti, kas iškart pabrėžė pastarųjų panašumą su asmenimis, kurie yra linkę pažeidinėti įstatymus bei daryti nusikalstamas veikas, kas sąlygojo nuteistojo E. V. baimės jausmo atsiradimą bei būtinybę gintis. Teismas taip pat neįvertino ir tos aplinkybės, jog Ž. B. nurodė sportavęs rankinį, o šia sporto šaka užsiimantys asmenys turi itin tvirtą kūno sudėjimą bei daug jėgos rankų srityje, ką teismo metu pažymėjo ir pats Ž. B., tuo tarpu E. V. užsiima tik orientavimosi sportu, kuriam propaguoti reikia ne jėgos, o ištvermės. Nuteistojo atstovo nuomone, teismas netinkamai įvertino faktinę situaciją, jog E. V. tyčia siekė sužaloti nukentėjusiuosius, o ne gindamasis padarė jiems nesunkų sveikatos sužalojimą. Po įvykio paaiškėjo, jog nukentėjusysis Ž. B. aplinkiniams yra žinomas kaip grėsmę keliantis bei tyčinių konfliktų nevengiantis asmuo. Internetiniuose puslapiuose bei komentaruose akivaizdžiai nurodyti faktai, kurie neigiamai charakterizuoja nukentėjusįjį.

Teismas netinkamai įvertino pačių nukentėjusiųjų veiksmus. Po pastarųjų sukeltos grėsmės E. V. ėmus gintis, nukentėjusieji patys ėmė mušti nuteistąjį. Po Ž. B. smūgio koja, E. V. atsitrenkė į sieną ir parkrito. E. V. nugriuvus ant žemės, šie didelės kūno masės vyrai užšoko ant nuteistojo bei laikė jį prispaudę, kol galiausiai surišo ir laikė surišę bei tokiais veiksmais apribojo pastarojo laisvę, kas sudaro pagrindą kilti Ž. B., L. G. bei I. V.-V. baudžiamajai atsakomybei dėl neteisėto laisvės atėmimo pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d.

Skunde teigiama, kad siekdama eilinį kartą sukelti konfliktą, I. V.-V. tyčia atvyko su dviem savo pažįstamais. Su vienu jų - Ž. B. jau kuris laikas I. V.-V. kartu gyvena bei veda bendrą ūkį kaip sugyventiniai. Šias aplinkybes gali patvirtinti pastarosios dukros, kurių vienos tėvas yra ir E. V., bei I. V.-V. motina A. V.. Konfliktinė situacija buvo tyčia sukelta pačios I. V.-V., į pagalbą pasitelkiant savo sugyventinį Ž. B. bei jo draugą L. G.. Šiuo atveju, nuteistąjį E. V. bei jo šeimos narius buvo ketinta prievarta išgabenti iš namų automobiliu, tačiau pastarajam užklimpus, to padaryti nepavyko. Be to, nukentėjusieji bei I. V.-V. melagingai teigia, jog antrasis automobilis atvyko vėliau. Abiem automobiliais I. V., Ž. B. ir L. G. vyko turėdami aiškų tikslą - įbauginti bei išvežti iš namų E. V. ir jo šeimą. I. V.-V. pati elgėsi agresyviai. Norinčią E. V. padėti A. pastaroji stumdė bei tampė už plaukų, matydama, jog E. V. priešinasi nukentėjusiesiems, spyrė nuteistajam E. V. į lytinius organus. I. V.-V. mušant A., buvo sužalotas mažametis dviejų mėnesių E. V. sūnus, dėl pastarųjų veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o šiuo metu baudžiamoji byla, kurioje kaltinamąja pripažinta I. V.-V., perduota į teismą. Nuteistojo atstovo teigimu, šis susidorojimas buvo planuotas iš anksto. Kol nukentėjusieji mušė E. V., liudytoja I. V.-V. fizinį smurtą naudojo prieš A. bei jos ir nuteistojo dviejų mėnesių kūdikį.

Kad tokie veiksmai buvo planuojami akivaizdu ir iš to, jog prieš įvykį į namų teritoriją buvo atvažiavęs Nacionalinės žemės mokėjimo agentūros automobilis, iš kurio išlipęs neaiškios tapatybės asmuo vaikštinėjo namų teritorijoje, siekdamas apžiūrėti, ar nuteistasis yra apsistojęs šiame name. Išsiaiškinus, jog E. V. su šeima yra namuose, 2010 m. lapkričio 9 d. vakarą I. V.-V. su tariamais nukentėjusiaisiais atvyko, siekdami įgyvendinti suplanuotus veiksmus. Teismas nepagrįstai I. V. įrodymų nevertino kritiškai kaip liudininkės, turinčios suinteresuotumą bylos baigtimi. Nepagrįstai neišsiaiškino ryšių tarp jos bei nukentėjusiųjų Ž. B. ir L. G., kurie neabejotinai yra reikšmingi vertinant tiek pačios I. V.-V., tiek nukentėjusiųjų parodymus. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji Ž. B. ir L. G. net kelis kartus keitė savo parodymus. Teismas dėl nesuprantamų priežasčių neakcentavo parodymų prieštaringumo bei detalių nesutapimo.

Kad liudytojos I. V.-V. bei nukentėjusiųjų parodymai skiriasi, aiškiai matyti ir pačiame sprendime. Nukentėjusieji parodo, jog neva užklimpus L. G. automobiliui, šis paprašė pagalbos Ž. B., o šis atvykęs prie įklimpusio automobilio, rado L. G. bei I. V.-V. Tuo tarpu pati I. V.-V. nurodo, jog atvykus prie neva užklimpusio automobilio, rado toje vietoje stovinčius nukentėjusiuosius Ž. B. bei L. G.. Akivaizdu, jog šių asmenų parodymai prieštarauja vieni kitiems, nes nukentėjusieji teigia, kad paskutinis į įvykio vietą atvyko Ž. B., tuo tarpu liudytoja I. V.-V. teigia, jog tai ji paskutinė atvyko į automobilio užklimpimo vietą. Nukentėjusiųjų parodymai taip pat skiriasi, nors teismas ir nepagrįstai nurodo nuosprendyje, jog jie analogiški. Ž. B. teigia, jog L. G. paprašęs pastarąjį atvykti pasakė, jog jau susisiekė su I. V.-V. ir pastarosios laukia atvykstant. Tuo tarpu pats L. G. teismo posėdžio metu pasakė, jog pirmiausiai jis paskambino Ž. B., o tik tada I. V.-V. Esant šiems ir daugeliui kitų prieštaravimų nukentėjusiųjų bei liudytojos I. V.-V. parodymuose, teismas nepagrįstai jų nevertino kritiškai, o priešingai - laikė juos nekvestionuotinais, kas prieštarauja visai bylos medžiagai. Taip pat melagingi yra ir parodymai apie nukentėjusiųjų ir liudytojos I. V.-V. ėjimo pas E. V. tikslą. Pastarieji nurodo, jog ėjo paprašyti kaimyno telefono numerio, kuris padėtų ištraukti įklimpusį automobilį. Tokie argumentai yra absurdiški, kadangi kaimynas, kurio kontaktų nukentėjusieji ieškojo, gyveno vos už kelių šimtų metrų nuo nuteistojo. Taip pat nėra aišku, kodėl kaip liudytojas nebuvo apklaustas kaimynas, kuris neva padėjo ištraukti įklimpusį automobilį. Šį asmenį apklausus, būtų išsiaiškinta, jog nukentėjusieji net neketino prašyti šio asmens pagalbos.

Nukentėjusiųjų bei liudytojos I. V.-V. veiksmai vertintini kaip gerai apgalvota strategija bei tikslingas siekis išprovokuoti E. V. veiksmus, ginantis nuo grėsmingo kėsinimosi ir po to jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Šis siekis įrodomas tuo, jog nukentėjusieji gerai žinojo kokiu būdu išprovokuoti muštynes, kur suduoti smūgius bei kokių veiksmų imtis, jog nukentėjusiaisiais pripažinti būtų jie, o ne E. V.. Šiems asmenims nepavykus jėga ištempti E. V. iš namų, iškvietė policiją, o atvykus pareigūnams, tikslingai prašė užfiksuoti jų sužalojimus, apžiūrėti rankas pabrėžiant, jog jie nesudavė smūgių, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusiųjų prieš nuteistąjį panaudotas smurtas buvo kitokio pobūdžio: dusinimas, smaugimas, užgulimas dideliu svoriu, rankų surišimas virve, spyriai kojomis, pastūmimai, nuo kurių E. V. atsitrenkė į sieną. Akivaizdu, jog šie asmenys savo veiksmus buvo kruopščiai apgalvoję, žinojo kur ir kokio pobūdžio smūgius suduoti, kad vėliau galėtų kaip įrodymą policijos pareigūnams ir teismui parodyti rankas, ant kurių nebuvo sužalojimų, kaip įrodymą, jog pastarieji nemušę nuteistojo.

Atsižvelgiant į nukentėjusiųjų bei nuteistojo kūno sudėjimą atmestini pastarųjų argumentai, jog nuteistasis turėjęs labai daug jėgos, todėl jis buvo surištas dviem stambaus kūno sudėjimo vyrams nepajėgus jo nuraminti. Nuteistasis būdamas vienas, niekaip nesugebėjo atremti dviejų stambių vyrų agresyvių veiksmų. E. V. buvo surištas tikslingai bei kruopščiai suplanavus, o ne todėl, kad nukentėjusieji nepajėgė atremti tariamai labai aktyvaus ir stipraus pasipriešinimo. Nukentėjusiųjų veiksmai surišus nuteistąjį, byloja apie tai, kad šie jie buvo planuoti.

Nuteistojo atstovo teigimu, yra akivaizdu, jog nukentėjusieji su liudytoja I. V.-V. iš anksto buvo suplanavę atvykti į nuteistojo namus, jį įbauginti bei išvežti iš namų, o pastarajam pasipriešinus, nusprendė susidoroti išprovokuojant muštynes ir dėl jų apkaltinant E. V.. Teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus, neatkreipė dėmesio į jų prieštaringumą, ko pasėkoje neteisėtai bei nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo E. V. pripažino kaltu padariusiu Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, kurio sudėties nebuvo E. V. veiksmuose.

Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog nėra aplinkybių, lengvinančių nuteistojo atsakomybę. Šiuo atveju egzistuoja net kelios tokios aplinkybės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p., 10 p., taip pat tokios aplinkybės, kurios teigiamai charakterizuoja patį nuteistąjį: pastarasis yra keturių vaikų tėvas, gerą reputaciją turintis sportininkas (tarptautinės klasės sporto meistras, orientavimosi sporto pasaulio žaidynių vicečempionas, Lietuvos nusipelnęs treneris, pedagogas, turintis didesnį nei penkiolikos metų pedagoginio darbo stažą). Šios aplinkybės įrodo, jog asmuo neturėjo jokio suinteresuotumo veltis į bereikalingus konfliktus, o susiklosčiusi situacija buvo įtakota pačių nukentėjusiųjų bei liudytojos I. V.-V. veiksmų.

Skunde pažymima, jog teismo posėdžio metu teismas pažeidė procesines teisės normas. Nuteistajam paprašius prie bylos prijungti baudžiamąją bylą, kurioje dėl tų pačių įvykių kaltinamąja yra pripažinta pati I. V.-V., teismas nepagrįstai atmetė tokį prašymą. Sujungus šias bylas, būtų vertinama ta pati faktinė situacija, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Teismas neatsižvelgė į šių dviejų baudžiamųjų bylų esmę ir nepagrįstai atsisakė sujungti bylas siekiant operatyvesnio bylų išnagrinėjimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog 2011 m. lapkričio 10 d. taikinamajame teismo posėdyje tas pats teisėjas nusprendė iš policijos komisariato išreikalauti bei prie bylos prijungti duomenis apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, pagal kurį I. V.-V. kaltinama E. V. sužadėtinės A. bei jų mažamečio vaiko sveikatos sutrikdymu. Teismas, atsisakęs sujungti bylas, išnagrinėjo tik vieną nusikalstamos veikos epizodą, nepagrįstai nuo jo atsiėjęs visas kitas reikšmingas aplinkybes, kurios buvo nustatytos prašomoje prijungti byloje.

Be to, nuteistasis teismo posėdžio metu pateikė kaltinimą privataus kaltinimo tvarka, tačiau teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai atsisakė jį priimti ir aiškiai matydamas, jog asmuo teisiškai teisingai bei pakankamai negali apginti savo teisių bei interesų, nepasiūlė pastarajam pasinaudoti profesionalaus teisininko - advokato pagalba. Tokiais savo veiksmais teismas pažeidė asmens teisę procese turėti atstovą bei turėti galimybę tinkamai apginti savo teises.

Pažymėtina, jog po teismo posėdžio nuteistajam gavus teismo posėdžio protokolą bei su juo susipažinus, buvo matomi aiškūs neatitikimai tarp realios teismo posėdžio eigos bei teismo posėdžio protokolo teksto, todėl yra būtina perklausyti teismo posėdžio garso įrašą įtariant apie tyčia padarytus teismo posėdžio protokolo pakeitimus.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusieji ir atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti. Taip pat teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas atsisakė apeliacinio skundo reikalavimo perklausyti pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai E. V. padarytą veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. siekiant sukelti fizinį skausmą, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs jam fizinį skausmą (Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1d.), taip pat nukentėjusiojo kankinimas (Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d.) padaromi tiesiogine tyčia. Toks kaltininko – pakaltinamo asmens – elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius nukentėjusiajam. Tuo tarpu kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas ir dėl to nukentėjusįjį sužalojęs ar trumpam susargdinęs, tokias veikas gali padaryti ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas minėtais atvejais nukentėjusiojo sužalojimo ar trumpo jo susargdinimo gali ir nenorėti, bet sąmoningai leisti jiems kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis Nr. 2K – 558/2006).

Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d., teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 7-8) matyti, kad Ž. B. padaryta kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje, nubrozdinimas apatinėje lūpoje, du viršutiniai kandžiai pirmas iš dešinės ir pirmas iš kairės nuskeltu emaliu iš vidinės pusės apatiniame trečdalyje, antras viršutinis kandis iš dešinės nuskeltas ¼, įstrižai, vidiniame krašte. Šie sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 9-10) konstatuota, kad L. G. padaryta poodinė kraujosruva akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimas kaktoje. Šie sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (Širvintų rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) (11-12 lapai) konstatuota, kad E. V. padaryti sumušimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, nes sveikata sutrikdyta neilgiau kaip dešimčiai dienų.

Minėtos specialisto išvados patvirtina, kad konflikto metu tiek E. V., tiek L. G. bei Ž. B. patyrė sužalojimus, kurie įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad E. V. nežymiai sužalojo nukentėjusiesiems sveikatą, siekdamas apsiginti ar apginti savo šeimą nuo gresiančios realios grėsmės. Pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus esant būtinajai ginčiai. Pažymėtina, jog iš byloje nustatytų aplinkybių nėra jokio pagrindo teigti, jog E. V. veikė būtinosios ginties sąlygoms, ir kad buvo būtinybė naudoti smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu. Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, konfliktas įvyko E. V. dukrai A. V. nuosavybės teise priklausančiame name. Kadangi ji yra nepilnametė, o jos tėvai – I. V.-V. ir E. V. nėra oficialiai išsituokę, E. V. turėjo teisę būti minėtame name, tačiau lygiai tokią pačią teisę į šį namą ateiti ir jame būti turėjo ir I. V.-V.

Kaip matyti iš paties nuteistojo parodymų, jis suprato, kad Ž. B. ir L. G. atėjo kartu su I. V.-V. Be to, įėję nukentėjusieji (tai patvirtina tiek liudytojų, tiek iš dalies ir paties nuteistojo parodymai) nurodė, kad atėjo kartu su I. V.-V., jie neatliko jokių veiksmų, leidžiančių manyti, kad yra nusiteikę agresyviai nuteistojo ar jo šeimos atžvilgiu, ar kad ruošiasi naudoti smurtą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusiųjų, liudytojų ir paties nuteistojo parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai rodo, kad nuteistajam negrėsė joks konkretus pavojus, o konfliktą ir jo pasekmes lėmė paties nuteistojo elgesys. Prašymas pasišalinti iš namo, kurio priežiūra I. V.-V. pavedimu buvo patikėta L. G., taip pat negali būti laikomas pateisinama priežastimi smurto naudojimui nukentėjusiųjų atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, jog žmogaus išvaizda nėra pagrindas manyti, kad jis yra agresyvus, o juo labiau negali būti dingstimi jį mušti. Be to, kaip matyti iš liudytojų parodymų, ir paties nuteistojo parodymų, būtent E. V. pirmas nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, t. y pirmasis smūgiavo tiek L. G., tiek Ž. B., padarydamas jiems specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytus sužalojimus. Šią aplinkybę nuosprendyje pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, neva nukentėjusieji Ž. B. ir L. G. išprovokavo konfliktą. Akcentuotina, kad tai, kokiomis sporto šakomis užsiima nuteistasis ir kokiomis nukentėjusysis Ž. B., kad interneto komentaruose Ž. B. apibūdinamas neigiamai, šio nukentėjusiojo asmeninių santykių su I. V.-V. pobūdis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi reikšmės, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, kaip ir aplinkybės, kas pirmasis atvyko prie užklimpusio nukentėjusiojo L. G. automobilio, ar kas kam pirmasis paskambino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, konfliktas kilo dėl to, kad nuteistąjį E. V. papiktino tai, jog I. V.-V. bei ją atlydėję vyrai įėjo į namus, kuriuose jis buvo apsistojęs su savo sugyventine A. K. bei kūdikiu, pradėjo jiems nurodinėti kaip elgtis ir, norėdamas, kad šie asmenys pasišalintų, o ne siekdamas apginti save ir savo šeimą, nuteistasis pirmas pradėjo smurtauti.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino vėlesnius nukentėjusiųjų veiksmus kaip bandymą išvengti tolimesnio nuteistojo smurtavimo, o ne siekį jį specialiai sužaloti ar sukelti jam fizinį skausmą. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) turinio, nuteistajam padaryti sužalojimai rodo, kad jam į veidą smūgiuota nebuvo. Nuteistajam padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs plaštakos sužalojimu, galimai ir pačiam sudavus, kas iš esmės dar kartą patvirtina, jog E. V. įvykio dieną nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo smurtą ir padarė jiems nežymius sveikatos sutrikdymus. Smulkios apvalios formos ir juostų formos kaklo dešiniame šoniniame paviršiuje, sprando kairėje pusėje ir krūtinės srityje, padarytos kraujosruvos galimai spaudžiant rankų pirštais ir pirštų nagais, patvirtina nukentėjusiojo Ž. B. parodymus, jog jis stipriai apglėbęs laikė besipriešinantį nuteistąjį ir paneigia nuteistojo parodymus, apie tai, kad jis buvo daugybę kartų mušamas. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad kiti sužalojimai rankose ir kojose, sprendžiant iš krypties ir išsidėstymo, galėjo būti padaryti surišus nuteistojo rankas ir kojas virve. Kad nuteistasis buvo surištas neneigia ir patys nukentėjusieji, tą patvirtina ir liudytojų parodymai. Apeliaciniame skunde nurodytus teiginius apie nukentėjusiųjų siekį nuteistąjį sumušti ir išvilkti iš namų, paneigia tolimesnė įvykių seka. Surišus nuteistąjį, iš karto buvo iškviesta policija, nukentėjusieji, bendraudami su policijos pareigūnu, prašė užfiksuoti, kad ant jų rankų nėra sužalojimų, patvirtinančių, jog jie mušė nuteistąjį. Tokio pobūdžio sužalojimų nenustatyta ir specialistų išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini). Kad nuteistasis, po to kai buvo surištas, nebuvo mušamas, o nukentėjusieji rūpinosi jo savijauta ir stengėsi palengvinti jo patiriamus nepatogumus kol atvažiavo policija, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino tiek patys nukentėjusieji, tiek liudytoja A. K.. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apelianto teiginius, neva tik nepavykus ištempti E. V. iš namų, buvo iškviesta policija. Pažymėtina, kad nuteistasis buvo surištas, todėl nukentėjusieji, turėdami jėgų persvarą, jeigu būtų panorėję, galėjo ne tik jį toliau mušti, bet ir lengvai išnešti iš namų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama ne dėl Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, todėl dėl šios nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo nukentėjusiųjų ir liudytojos I. V.-V. veiksmuose nepasisakys.

Nepagrįstais laikytini ir kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su neva pirmosios instancijos teismo padarytais pažeidimais. Akcentuotina, kad privataus kaltinimo bylų procesas yra specifinis baudžiamojo proceso teisės institutas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas, o procesas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui. Kaip matyti iš Širvintų rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-6-94/2012 medžiagos, ši baudžiamoji byla, kurioje dėl to paties incidento kitų aplinkybių nuteista I. V.-V., buvo nagrinėjama ne privataus, o valstybinio kaltinimo tvarka dėl galimo mažamečio ir jo motinos A. K. sužalojimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė sujungti baudžiamąsias bylas. Akcentuotina, kad privataus kaltinimo bylų procese nėra numatytas privalomas gynėjo dalyvavimas, todėl nelaikytini pagrįstais ir apeliacinio skundo motyvai, susiję su neva pažeista nuteistojo teise į gynybą. Pažymėtina ir tai, jog baudžiamojo proceso įstatymas aiškiai reglamentuoja tvarką, kada ir kokio turinio turi būti pateikiamas priešpriešinis skundas privataus kaltinimo procese (Lietuvos Respublikos BPK 410 str., 412 str.). Nuteistasis E. V. nesilaikė nustatytų baudžiamojo proceso reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti jo priešpriešinį skundą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. V. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir paskyrė jam adekvačią bausmę – penkiolikos parų areštą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą, neteistas, baustas administracine tvarka, dirba. Nepasitvirtinus apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybėms, kad nusikalstama veika buvo padaryta nukentėjusiesiems ją išprovokavus bei nuteistajam peržengus būtinosios ginties ribas (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p., 10 p.), nėra pagrindo kalbėti ir apie nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą. Tą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjančios kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas skundžiamame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis E. V. padarė veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. V. atstovo apeliacinį skundą atmesti.