Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-48868-933/2015 pagal antstolio I. G. pareiškimą dėl skolininko pakeitimo vykdymo procese.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pakeitė skolininką vykdymo procese.

CPK 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas ir kt.), teismas, jei yra pagrindas, tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas yra galimas bet kurioje proceso stadijoje, taip pat ir vykdymo procese. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 48 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad procesinių teisių perėmimas tiesiogiai priklauso nuo materialiųjų subjektinių teisių perėmimo, t. y. perimant materialiąsias civilines subjektines teises, perimamos ir atitinkamos procesinės teisės ir pareigos. Materialiųjų subjektinių teisių perėmimo galimumą nulemia teisinis santykis, iš kurio yra kilęs ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011). Perimdamas materialiąsias civilines subjektines teises, asmuo perima ir teisę reikalauti ginti šias teises, taip pat pareigą atsakyti pagal prievoles. Priklausomai nuo atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimties skiriasi procesinio teisių perėmimo apimtis: jeigu tam tikrų materialiųjų subjektinių teisių negalima perimti, tai negalima perimti ir atitinkamų procesinių teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2008).

Procesinių teisių perėmimas vykdymo procese reglamentuojamas CPK 596 straipsnyje. Jame nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, kuriame buvo išnagrinėta byla, antstolio ar suinteresuotų asmenų prašymu nutartimi vykdymo procese pakeičia išieškotoją ar skolininką, jeigu fizinis asmuo miršta, jeigu reorganizuojamas ar likviduojamas juridinis asmuo, taip pat reikalavimo perleidimo ar skolos perkėlimo atveju, kitais įstatymų numatytais atvejais. Jeigu vykdymas atliekamas ne teismo išduoto vykdomojo dokumento pagrindu, tokiu atveju išieškotoją ar skolininką pakeičia vykdymo veiksmų atlikimo vietos apylinkės teismas. CPK 596 straipsnis yra proceso teisės norma, kuri nustato subjektus, turinčius vykdymo proceso dalyvių pakeitimo iniciatyvos teisę, bei reglamentuoja tokio pakeitimo procedūrą. Pabrėždamas šios normos procesinį pobūdį, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog CPK 596 straipsnis yra tik proceso norma, kuri neatspindi materialiųjų teisinių santykių, kuriais nustatomos asmenų teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2011).

Tais atvejais, kai iš teisinio santykio vykdymo procese dėl fizinio asmens mirties pasitraukia viena iš vykdymo proceso šalių – skolininkas, materialiuosius santykius dėl skolininko teisių ir pareigų perėmimo reglamentuoja paveldėjimo teisės normos. Paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą – materialųjį turtą, turtines teises ir prievoles (CK 5.1 str. 1 d.). Teisių perėjimo universalumas pasireiškia tuo, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui neatsižvelgiant į tai, žinojo ar nežinojo jis esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas. Įpėdinis negali atsisakyti dalies palikimo, negali priimti palikimo iš dalies. Jis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. ir visas palikėjo reikalavimo teises bei pareigas. Taigi, tam, kad įpėdinis paveldėtų turtą, jis turi palikimą priimti. Tik priėmęs palikimą įpėdinis gali būti pakeistas išieškotoju ar skolininku vykdymo procese pagal CPK 596 straipsnio taisykles.

Mirus skolininkui, išieškotojas yra laikomas palikėjo kreditoriumi. Paveldėjimo teisinių santykių materialusis teisinis reguliavimas nustato specialią tvarką kreditoriaus reikalavimui pareikšti, kad palikėjo įsipareigojimas (skola) pereitų įpėdiniams. CK 5.63 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į tai, ar jau suėjo jų patenkinimo terminai. Atvejai, kuriems esant pirmiau nurodyta tvarka netaikoma, nurodyti CK 5.63 straipsnio 3 dalyje (kai reikalavimai pagrįsti hipoteka ir įkeitimu, susiję su paveldimos individualios įmonės ar ūkininko ūkio veikla).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant šią materialiosios teisės normą, procesinių teisės normų, reglamentuojančių skolininko pakeitimą, kontekste yra pasisakyta, jog nei CK 5.63 straipsnyje, nei kitose materialiosios teisės normose nenustatyta, kad, esant paveldėjimo teisiniams santykiams, kreditorių reikalavimams, kurie jau yra vykdomi ar yra kokioje nors kitoje procesinėje teisminio teisių gynimo stadijoje, taikomas kitoks teisinis režimas, nei reikalaujama pagal CK 5.63 straipsnį. Dėl šių priežasčių kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustatant, ar palikėjo turtinė prievolė (skola) perėjo įpėdiniams paveldėjimo būdu, neturi reikšmės aplinkybė, jog kreditoriaus reikalavimas yra vykdomas CPK VI dalyje reglamentuota vykdymo tvarka, o kreditorius, siekiantis, kad palikėjo prievolę (skolą) perimtų skolininko įpėdinis (tarp jų valstybė), turi pareikšti apie tai CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011 ir kt.).

Taigi, kasacinio teismo praktika šios kategorijos bylose nuosekliai formuojama ta linkme, kad palikėjo kreditoriai, kurių reikalavimai jau yra vykdomi priverstine tvarka, taip pat privalo laikytis CK 5.63 straipsnyje numatytų procedūrų, išskyrus atvejus, kai reikalavimai yra pagrįsti hipoteka ir įkeitimu, arba yra susiję su paveldimos individualios (personalinės) įmonės ar ūkininko veikla.

Aiškindamas CK 5.63 straipsnyje nustatytos tvarkos bei terminų reikšmę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas inter alia yra nurodęs, kad palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009).

Kita vertus, kaip rodo pirmiau pateikta kasacinio teismo praktika, daugiausia problemų dėl CK 5.63 straipsnyje nustatytų procedūrų laikymosi kyla tais atvejais, kai palikimas pereina valstybei. Tokiu atveju šios normos informacinė funkcija nėra reikšminga – valstybė, skirtingai nei kiti įpėdiniai, negali pasirinkti paveldėjimo būdo ar atsisakyti priimti palikimą. Pagal CK 5.62 straipsnį paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu jis testamentu paliktas valstybei, palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo ar iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio turto tikrosios vertės (CK 5.62 str. 3 d.).

Aiškindamas CK 5.63 straipsnyje nustatytų procedūrų tikslus kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CK 5.63 straipsnio nuostatomis siekiama ir kitų tikslų, ne tik informuoti įpėdinius apie kreditorių reikalavimus. Pagal šio straipsnio 2 dalį kreditorių reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą. Ši įstatymo nuostata ir nustatyti trijų mėnesių atnaujinamasis bei maksimalus trejų metų naikinamasis terminai kreditorių reikalavimams pareikšti sudaro prielaidas civilinių teisinių santykių stabilumui bei apibrėžtumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011). Dėl to kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šiuos terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką. Dėl nurodytų priežasčių sprendžiant dėl skolininko pakeitimo vykdymo procese ir yra reikšminga nustatyti, ar kreditorius yra pareiškęs apie savo reikalavimą CK 5.63 straipsnyje nustatytais būdais ir terminais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė esminio klausimo, o būtent, neišsiaiškino, ar mirusio R. V. kreditorius, išieškotojas vykdomojoje byloje R. Z., ar išieškojimą vykdantis antstolis per CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pareiškė kreditorinį reikalavimą priėmusiems palikimą įpėdiniams, dėl ko šis neturėjo galimybės susipažinti su vykdomąją byla ir nustatyti, ar minėtas trijų mėnesių terminas nebuvo praleistas.

Nors, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį atskirai nepasisakė, ar mirusiojo skolininko R. V. kreditorius, išieškotojas vykdomojoje byloje R. Z., ar išieškojimą vykdantis antstolis per CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pareiškė kreditorinį reikalavimą priėmusiam palikimą įpėdiniui, tačiau iš vykdomosios bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad Valstybė, kurios interesus atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, ir kiti suinteresuoti asmenys, t. y. Valstybinė mokesčių inspekcija, turėjo žinoti apie skolininko R. V. atžvilgiu vykdomus išieškojimo veiksmus, nes apie vykdomą išieškojimą iš skolininko R. V. vykdomąją bylą vedantis antstolis informavo viešame registre, t. y. vykdymo procese taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, jas įregistruodamas Centrinės hipotekos įstaigos Turto areštų registre, be to, 2015 m. vasario 9 d. raštu ,,Dėl palikimo priėmimo“ Nr. S1-2877 informuodamas Valstybinę mokesčių inspekciją apie mirusio skolininko vardu registruotą turtą, kurio niekas nepaveldėjo.

Toks Valstybės informavimas apie esamą kreditorinį reikalavimą laikomas tinkamu CK 5.62 straipsnio prasme ir atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Aiškindamas CK 5.62 straipsnio tikslus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad greta šiame straipsnyje nurodytų būdų tinkamu pareiškimu laikomas ir pranešimas notarui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009), taip pat kad šios normos tikslus atitinka ir tinkamu kreditoriaus reikalavimo pareiškimu laikytinas viešame registre išviešintas palikėjo turto areštas, jis gali būti išviešintas tiek iki, tiek ir po palikėjo mirties laikantis CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011). Pranešimu apie vykdomą kreditoriaus reikalavimą taip pat laikytinas tiek asmeninis kreditoriaus, tiek jo įgaliotų asmenų, tarp jų ir antstolio, vykdančio kreditoriaus pavedimu išieškojimą, kreipimasis, tačiau kiekvienu atveju pareiškime išdėstyta informacija turi būti pakankama ir aiški, kad įpėdinis suprastų skolinių įsipareigojimų dydį ir jų pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-533/2011).

Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo konstatuoti, kad palikimą priėmęs subjektas nebūtų buvęs tinkamai informuotas apie skolos išieškojimą iš palikėjo R. V.. Atitinkamai, akivaizdu, jog išieškotojo R. Z. kreditorinis reikalavimas buvo pareikštas nepraleidus CK nustatyto trijų mėnesių termino, taigi pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas skolininką vykdymo procese, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodomais argumentais nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, nes pareiškėjo teisės iš esmės nebuvo pažeistos. CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.