- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-04
- Bylos Nr.
- 1A-202-318-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Pocienė (pirm.), Vladislavas Lenčikas, Jūratė Damanskienė
- Nuteistasis
- G. B.
- Kategorijos
Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-202/2011 m.
1.1.8.1.1.; 1.2.4.8.3.; 2.1.7.4.1.;
2011 m. vasario 4 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Iš G. B. G. I. naudai priteista 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, jį mokant G. I. atstovei pagal įstatymą I. I..
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. B. nuteistas už tai, kad 2009-01-30 apie 13 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl mažareikšmės priežasties sudavė rankos kumščiu ne mažiau kaip du smūgius mažamečiui G. I., gim. (duomenys neskelbtini), į veidą, o nukentėjusiajam nukritus ant žemės, kojomis spyrė pastarajam ne mažiau kaip penkis smūgius į šonus. Tokiu būdu G. B. sukėlė mažamečiui G. I. fizinį skausmą ir padarė lokalų kairio skruosto odos paraudimą, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis G. B. prašo Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: G. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. išteisinti, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tvirtina, jog teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir paties nukentėjusiojo G. I. elgesį. Teismo išvados, kuriomis grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, neatitinka byloje esančių įrodymų bei faktinių įvykio aplinkybių.
Nuteistasis tvirtina, jog liudytojai, kurių parodymais rėmėsi teismas, pateikė skirtingas versijas dėl sumušimo būdo, mechanizmo, smūgių sudavimo vietų, smūgių skaičiaus, konflikto vietos. Liudytojas D. K. nepatvirtino, kad G. I. buvo mušamas rankomis, jam pasirodė, kad smūgis buvo suduotas šlepete, po to sekė spyris į veido sritį. Tokie parodymai nesutampa su paties G. I. parodymais, kad vyriškis šlepete jo nemušė, į veido sritį nespyrė, o taikė ir sudavė smūgius tik į šonus. Liudytojo A. L. parodymai, kad vyriškis spyrė vaikui į galvą koja, po to pakėlė vaiką ir ėmė mušti rankomis per veidą, sudavė ne mažiau trijų smūgių, nesutampa nei su D. K. parodymais, kad pirma buvo mušama ne rankomis, o šlepete per galvą, o po to sekė spyris į veidą, nei su G. I. parodymais, kad iš pradžių jam buvo suduoti du smūgiai kumščiu į veidą, po to koja penki smūgiai į šonus. Apeliantas pažymi, jog D. K. buvo apklaustas praėjus daugiau kaip trims mėnesiams po įvykio, o A. L. – praktiškai po pusės metų. Ši aplinkybė, G. B. manymu, leidžia manyti, kad liudytojai galėjo būti paveikti ar įtakoti nukentėjusiosios pusės duoti šališkus ir naudingus nukentėjusiajai pusei parodymus, tuo stengiantis sureikšminti kaltinamojo veiksmus kaip aktyvius ir tyčia nukreiptus į G. I. sužalojimą, tuo pačiu sureikšminti patį įvykį ir jo pasekmes, siekiant gauti didesnį neturtinės žalos atlyginimą. Tai, nuteistojo manymu, patvirtina tiek I. I. pateiktas civilinis ieškinys 25000 Lt, kurio dydis prieštarauja teisminei praktikai tokiose bylose, tiek ta aplinkybė, jog nukentėjusysis, papildomai apklaustas 2009-05-06 ikiteisminio tyrimo metu labai „detaliai“ apibūdino įvykio aplinkybes ir nurodė sužalojimus (sužalota nosis, prakirsta lūpa ir nustatytas smegenų sutrenkimas), kurie jam negalėjo būti padaryti, nes jų nenustatė po įvykio pastarąjį apžiūrėjęs specialistas. Visos šios aplinkybės, nuteistojo teigimu, sudaro pagrindą abejoti visais kitais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos jis davė arba įtakotas savo motinos, arba nenorėdamas atsakyti už savo netoleruotiną poelgį. Be to, tiek liudytojų D. K. ir A. L., tiek nukentėjusiojo G. I. parodymai prieštarauja logikai, nes kaltinamajam (atsižvelgiant į jo amžių, fizinį sudėjimą) sudavus du smūgius kumščiu ir penkis koja, G. I. būtų padaryta gerokai daugiau ir sunkesnių sužalojimų skirtingose kūno vietose.
Šalies argumentai
G. B. teigia, jog teismas visiškai neįvertino paties G. I. elgesio iki konflikto su G. B., t.y. dėl kokios priežasties ir kieno kaltės įvyko konfliktas, apie nukentėjusiojo netinkamą elgesį teismas pasisakė tik spręsdamas bausmės skyrimo bei civilinio ieškinio dydžio klausimus. Nuteistasis tvirtina, jog jis įvykio metu nukentėjusiojo G. I. nemušė, o tik išbarė jį už nepadorų elgesį. Dėl nukentėjusiojo sutrikimo ar susijaudinimo konflikto metu pastarasis galėjo suklupti ant laiptų ir susimušti skruostą į laiptinės sieną, kas visiškai atitinka specialisto nustatytą sužalojimą. Dėl to, jog mažametis išsigando, paslydo ir taip nežymiai susižalojo, kaltas ir nuteistasis, tačiau jo veiksmai nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis, todėl jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, o jo aktyvūs veiksmai, siekiant apginti savo nuosavybę, orumą ir sudrausminti mažametį teisės pažeidėją, turi būti vertinami kaip gynyba nuo neteisėtų kitų asmenų veiksmų, o ne kaip siekimas tyčia sužaloti mažametį.
Teismo posėdyje nuteistasis G. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašė nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. B. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistojo G. B. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., nes pastarasis, mušdamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą.
Nuteistasis G. B. neneigia konflikto su mažamečiu nukentėjusiuoju G. I. fakto, tačiau tvirtina, jog pastarąjį tik išbarė už netinkamą elgesį ir jokių smūgių nesudavė. Toks nuteistojo aiškinimas prieštarauja byloje surinktiems, pirmosios instancijos teismo ištirtiems ir nuosprendyje aptartiems faktiniams bylos duomenims.
Visų pirma, nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, jog G. B. sudavė jam du smūgius kumščiu į kairę veido pusę. Nukentėjusiajam nukritus, pastarasis, nusiėmęs šlepetę, ėmė jį spardyti per šonus, įspyrė apie penkis kartus (b.l. 5, 7-8, 192-193).
Tokias aplinkybes, t.y., kad buvo sumuštas suaugusio vyriškio, G. I. nurodė iš karto po įvykio sutiktai liudytojai E. A., o po to savo motinai I. I. bei pagal iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams S. B. ir R. B..
Šiam nukentėjusiojo aiškinimui neprieštarauja liudytojų D. K. ir A. L. parodymai, kad nuteistasis G. B. rankomis ir kojomis mušė G. I..
Nukentėjusysis G. I. nuosekliai tvirtino, kad jis buvo kruvinas ir išsigandęs. Tai sutampa su liudytojos E. A. parodymais, kuri pirma po įvykio matė išsigandusį ir drebantį berniuką, nuvalė jam iš sumuštos nosies ir praskeltos lūpos bėgantį kraują (b.l. 22-23, 195). Nors vėliau pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai neprisiminė, kad vaiko veidas būtų buvęs kruvinas, tačiau toks jų aiškinimas nepaneigia aplinkybės, kad G. I. buvo sumuštas, nes kraujas, kaip tvirtino liudytoja E. A., buvo apvalytas, o specialisto išvada tvirtina, kad G. I. skruostas buvo patinęs, 7x9 cm plote, oda buvo violetiniai raudona. Nukentėjusiajam nustatytas lokalus kairio skruosto odos paraudimas yra trauminės kilmės, kaip sumušimo pasekmė, ir galėjo būti padarytas vienu smūginiu kieto buko daikto poveikiu (b.l. 10-11).
Taigi apylinkės teismas neturėjo pagrindo abejoti mažamečio nukentėjusiojo G. I. nuosekliais parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti faktiniai bylos duomenys, todėl pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines įvykio aplinkybes.
Tuo tarpu nuteistojo G. B. parodymai dėl nustatyto sužalojimo atsiradimo nebuvo nuoseklūs. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pastarasis jokių aplinkybių, kad nukentėjusysis būtų nukritęs, nenurodė. Tik susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, tame tarpe ir specialisto išvada dėl nukentėjusiajam padaryto sužalojimo, atliekant papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, pastarasis ėmė tvirtinti, jog išsigandęs G. I. išmetė po pažastimi laikytą kuprinę, ir, kelis kartus vis lenkdamasis jos paimti, veidu trenkėsi į sieną (b.l. 87-90, 91-92). Tačiau tokiam G. B. aiškinimui prieštarauja, visų pirma, G. I. padaryto sužalojimo lokalizacija skruoste bei jo pobūdis, nes nubrozdinimai specialisto išvada nebuvo nustatyti. Be to nukentėjusysis tvirtino, jog kuprinės rankose įvykio metu neturėjo, ją buvo pasidėjęs kiek atokiau (b.l. 85). Tai patvirtino ir įvykį matęs liudytojas A. L. (b.l. 27, 78).
Nepagrįstas G. B. apeliacinio skundo argumentas, jog liudytojų D. K. ir A. L. parodymai yra prieštaringi, be to jie galėjo būti paveikti nukentėjusiojo pusės ir dėl to duoti neteisingus parodymus, kad jis smurtavo G. I. atžvilgiu. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tą aplinkybę, kad mažametį nukentėjusįjį nuteistasis ne tik išbarė, bet ir sumušė, iš karto po įvykio liudytojas D. K. nurodė mokyklos direktoriaus pavaduotojui, o A. L. – pagal iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams. Faktiniai bylos duomenys tvirtina, kad minėti liudytojai įvykį matė iš skirtingų vietų ir skirtingų atstumų. Be to, kaip kad nurodo ir pats nuteistasis, pastarieji buvo apklausti praėjus kuriam laikui po įvykio. Todėl nenuostabu, jog jų parodymuose yra kai kurių nesutapimų. Kita vertus, jie nėra esminiai, abu liudytojai patvirtino, jog G. B. kojomis ir rankomis sudavė nukentėjusiajam smūgius. Nors D. K. aiškino, jog nuteistasis mušė G. I. ir šlepete, tačiau tokie jo parodymai nepaneigia teismo nustatytų įvykio aplinkybių. Pats nuteistasis neneigė, kad įvykio metu buvo su šlepetėmis, o nukentėjusysis patvirtino, jog vieną šlepetę šis buvo nusimovęs, taigi galėjo laikyti ją rankoje.
Nuteistojo aiškinimas, kad jis pagal savo fizinius duomenis spirdamas būtų labiau vaiką sužalojęs, taip pat nepaneigia byloje esančio įrodymų viseto, pagrindžiančio jo kaltę. Be to ta aplinkybė, jog G. B., prieš spirdamas, nusiavė šlepetę, rodo, jog jis sunkiai sužaloti vaiką nesiekė. Tai paaiškina ir tą aplinkybę, kad G. I. šonuose sužalojimų nebuvo.
Faktiniai bylos duomenys tvirtina, kad mažametis G. I. nesiekė konflikto su nuteistuoju. Mokytojui neišleidus jo savalaikiai iš pamokos, o pertraukos metu jam gėdinantis eiti į mokyklos tualetą, pastarasis, eidamas namo, neiškentė ir, galvodamas, kad niekas jo nemato, nusišlapino. Tuo tarpu tai pamatęs nuteistasis G. B. nesiaiškino, dėl kokių priežasčių mažametis šlapinasi ne tam nustatytoje vietoje, tačiau iš karto jį užpuolęs ir, matydamas, kad vaikas smarkiai išgando, jo atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą. Todėl teigti, jog nuteistasis nustatytais veiksmais teisėtai gynė savo nuosavybę ir orumą nuo neteisėtų kitų asmenų veiksmų, nėra jokio pagrindo.
Įvertinusi aptartus faktinius duomenis, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad mažamečiui nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata dėl tyčinių G. B. nusikalstamų veiksmų, suduodant smūgius rankomis ir kojomis. Daryti priešingą išvadą kolegija neturi jokio pagrindo.
Skirdamas nuteistajam G. B. bausmę apylinkės teismas Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, atsiradusias pasekmes, kaltės formą, kaltininko asmenybę, o taip pat į netinkamą nukentėjusiojo elgesį. Kolegijos manymu, paskirtoji bausmė nėra per griežta.
Kaip jau buvo minėta, tyčiniais G. B. veiksmais mažamečiui nukentėjusiajam G. I. buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata. Po įvykio pastarasis buvo gydomas Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje neurochirurgijos poskyryje, po to šios ligoninės filiale – Vaiko raidos centre. Iš byloje esančio Vaiko raidos centro išrašo iš ligos istorijos Nr. 108 L matyti, kad nukentėjusiajam G. I. pasireiškė padidintas nerimas, baimė, susiję su užpuolimu ir sumušimu. Emociniame fone dominavo baimingumas dėl ateities. Vaikas išgyveno nuolatinę įtampą, stokojo psichologinės pusiausvyros, buvo išreikštas saugumo poreikis. Gydymo metu G. I. išsakė generalizuotą baimę vyresnio amžiaus, panašiems į jį užpuolusį ir sumušusį, vyrams. Tokią vaiko savijautą medikai siejo su patirtu psichotraumuojančiu įvykiu. Gydymo eigoje nukentėjusiojo nerimas ir baimės kiek sumažėjo, tačiau jam rekomenduota individuali ir šeimos psichologinė pagalba, orientuota į pasitikėjimo savimi ugdymą, nerimo mažinimą (b.l. 14).
Įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nustatytas neturtinės žalos dydis G. I. yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos atsiradusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Esant šioms aplinkybėms, naikinti ar keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl nuteistojo G. B. apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų, nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
n utarė:
nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.