Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs nuteistosios A. K. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutarties, kuria atmestas nuteistosios A. K. prašymas dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus apygardos teisme gautas nuteistosios A. K. prašymas panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą 3/4 buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuteistoji savo prašymą grindė tuo, kad jai priklausantis turtas buvo areštuotas du kartus, todėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu taikomas areštas yra perteklinis bei užkerta kelią galimam turto pardavimui.

Skunde nurodoma, kad antstolis, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendį, 2015 m. birželio 9 d. turto arešto aktu dar kartą areštavo nuteistajai nuosavybės teise priklausantį turtą – dalį buto. Taip nuteistajai priklausanti buto dalis buvo areštuota su kartus, todėl nuteistosios teisės tuo pačiu žalos išieškojimo pagrindu buvo neproporcingai suvaržytos. Nuteistoji mano, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartimi paskirtas ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra perteklinis bei užkerta kelią galimam turto pardavimui. Skunde pažymima, kad notarai atsisako patvirtinti nuteistajai priklausančios buto dalies pirkimo – pardavimo sutartį, nepanaikinus teismo pritaikyto laikino nuosavybės teisės apribojimo. Susidarė situacija, kai antstolis, vykdantis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendį, leidžia parduoti nuteistosios turtą, o teismas užkerta tam kelią. Tai pažeidžia ne tik nuteistosios, bet ir civilinio ieškovo teises, kadangi pinigai, gauti pardavus buto dalį, padengtų dalį priteistos žalos atlyginimo.

Teismo posėdžio metu nuteistosios gynėja prašė skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios A. K. skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Nuteistoji A. K. prašo panaikinti baudžiamojoje byloje Nr. 1-340-195/2015 jos turtui – 3/4 buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini), o unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pritaikytą procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą, kadangi, anot nuteistosios, ši priemonė neproporcingai suvaržo jos teises bei užkerta kelią galimam turto pardavimui.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendis, kuriuo buvo pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo aukščiau paminėtam nuteistosios turtui terminas iki šiuo nuosprendžiu priteistos žalos atlyginimo, yra įsiteisėjęs ir vykdomas. Skundžiamoje Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartyje teisingai konstatuota, kad šiuo metu nėra įvykdyta teismo nuosprendyje nurodyta privaloma sąlyga – atlyginta žala. Todėl nėra pagrindo panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, taikomą nuteistosios turtui.

Nuteistoji skunde teigia, kad jai priklausanti buto dalis buvo nepagrįstai areštuota du kartus – Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu bei šio nuosprendžio vykdymo metu, t. y. 2016 m. birželio 9 d. Turto arešto aktu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog nuosprendžio vykdymo metu buvo surašytas Turto arešto aktas, nereiškia nuteistosios teisių pažeidimo. Kaip paminėta aukščiau, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendis yra įsiteisėjęs, todėl yra privalomas ir turi būti be prieštaravimų bei netrukdomai vykdomas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 364 straipsnio 1 dalis). Be to, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 510 straipsnio nuostatos numato galimybę apskųsti antstolių atliktus procesinius veiksmus. Todėl skundo argumentas dėl pakartotinio turto areštavimo nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį bei baudžiamojoje byloje pritaikytą procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistoji skunde nepagrįstai nurodo, jog teismas užkerta kelią turto, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, pardavimui ir žalos atlyginimui. Nors antstolis 2016 m. rugpjūčio 12 d. patvarkymu leido A. K. sudaryti nuosavybės teise priklausančio turto įkeitimo (hipotekos) sandorį su sąlyga, kad lėšos, gautos kaip paskola įkeičiant turtą, bus pervestos į antstolio depozitinę sąskaitą, tačiau nurodė, kad areštas nuteistosios turtui bus išregistruotas tik pervedus gautą sumą į antstolio depozitinę sąskaitą. Pažymėtina, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. K. turtui yra taikomas, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, objektyviai patvirtinančių, kad lėšos, gautos realizavus areštuotą turtą, bus skirtos tik nuosprendžio įvykdymui.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad tenkinti nuteistosios A. K. skundą jame išdėstytais argumentais ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutarties nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios A. K. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.