Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-09-09 · Administracinė byla Nr. A-146-1090-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-09
Bylos Nr.
A-146-1090-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02541-2012-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Veslava Ruskan
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-1090/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02541-2012-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1?4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 35 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d. ir nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. bei nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. vasario 24 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau ? ir Lukiškių TI-K) kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas nerūko, tačiau jam teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ne kartą žodžiu ir raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, kad perkeltų į kamerą su nerūkančiais asmenimis, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Teigė, jog dėl kalinimo tokiomis sąlygomis patyrė didelių dvasinių, psichologinių ir emocinių išgyvenimų, sumažėjo ir pablogėjo pareiškėjo smegenų veikla, jis jaučia depresiją, tapo nervingas. Todėl prašo priteisti 35 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 18?21) paaiškino, kad pareiškėjo nurodytais laikotarpiais nuo 2004 m. iki 2005 m. suimtieji bei nuteistieji Lukiškių TI-K buvo laikomi ir skiriami į gyvenamąsias kameras vadovaujantis tuo metu Lietuvoje galiojančiais Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymu (toliau – ir Kardomojo kalinimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu (toliau – ir BVK), kurie suimtiesiems ir nuteistiesiems nenustatė draudimo rūkyti laisvės atėmimo vietose, nebuvo įtvirtintas izoliuotas rūkančių ir nerūkančių kalinamųjų laikymas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme dėl Lietuvos Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) nuostata, draudžianti rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose, taip pat nebuvo įtvirtinta. Todėl tuo metu kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, galėjo būti rūkančių asmenų, tačiau tiksliai to nustatyti nėra galimybės, nes konkrečiose kamerose konkrečią dieną kartu laikomų asmenų vardų ir pavardžių įskaita įstaigoje nebuvo ir nėra vedama. Nuo 2009 m. liepos 10 d., vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-57 patvirtinto „Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo“ (toliau – ir Paskirstymo tvarkos aprašas) 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) skirstomi į gyvenamąsias kameras vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo kodeksas) 10 straipsniu, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu, atsižvelgiant į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Taip pat pažymėjo, kad 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojus naujai Lietuvos higienos normai HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), suimtieji bei nuteistieji buvo skirstomi bei laikomi atskirai. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, Lukiškių TI-K atsižvelgė į pareiškėjo norą ir patalpino jį į kamerą kartu su nerūkančiais asmenimis. Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad dėl kvėpavimo užterštu oru, jam sumažėjo ir pablogėjo smegenų veikla, jis tavo emocionalus ir nervingas. Pareiškėjui atvykus į įstaigą pirminės apžiūros metu, taip pat vėliau, jo Asmens sveikatos istorijoje jokių įrašų, nusiskundimų dėl to neužfiksuota. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų sąlygos ? neteisėtų veiksmų, neįrodytas ir pareiškėjo patirtos žalos faktas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo nepagrįstas.

Atsakovas taip pat prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu (b. l. 70?74) pareiškėjo G. K. skundą patenkino iš dalies. Priteisė G. K. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d.– iš viso su pertrauka 8 mėnesius; ir nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2012 m. vasario 24 d. – iš viso 45 dienas (b. l. 6?7, 45?50).

Pareiškėjas kreipėsi į Valstybinį psichikos sveikatos centrą, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą, Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetą su prašymais pateikti informaciją dėl tabako dūmų žalos aplinkiniams. Minėtos institucijos, atsakydamos į pareiškėjo paklausimą, nurodė, jog pasyvus rūkymas (kvėpavimas tabako dūmais užterštu oru) kenkia sveikatai ir yra daugelio ligų rizikos veiksnys (b. l. 8?9, 11, 12, 14).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2011 m. spalio 7 d. raštu Nr. (1.23)-7R-8218 atsakydama pareiškėjui paaiškino, jog Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata (draudimas rūkyti gyvenamosiose ir kitose bendrojo naudojimo patalpose) yra imperatyvi ir turi būti tiesiogiai taikoma taip pat ir laisvės atėmimo įstaigose (b. l. 13).

2011 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, buvo atlikta pirminė sveikatos apžiūra bei padaryti reikiami tyrimai. Jokių rimtų sveikatos sutrikimų nenustatyta (b. l. 23?33, 36). 2011 m. spalio 24 d. profilaktinio patikrinimo metu gydytojų išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl sveikatos būklės neturi, elgesys adekvatus, kontaktui prieinamas, diagnozė ? sveikas (b. l. 34?35). 2012 m. sausio 31 d. pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, vėl buvo atlikta pirminė jo sveikatos apžiūra bei padaryti reikiami tyrimai. Jokių sveikatos, nervų sistemos, psichikos būklės sutrikimų nenustatyta (b. l. 37?44).

Iš G. K. kameros kortelės teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 4 d. atvykęs į Lukiškių TI-K, nurodė, kad nesutinka būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (b. l. 51?52).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad atsakovas pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d. prašo taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 20). Teismas vadovavosi CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, CK 1.126 straipsnio 2 dalimi. Atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 pateiktą išaiškinimą dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus, jau kalinimo pradžioje, t.y. nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d., turėjo žinoti ir suvokti, kad patalpinant kartu su rūkančiais asmenimis, pažeidžiamos jo teisės. Kadangi į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi tik 2012 m. spalio 2 d. (skundas išsiųstas paštu, b. l. 12), teismas nusprendė, kad už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d. jis praleido CK 1.125 straipsnio 8 punkte įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą, o tai yra kliūtis skundo šioje dalyje tenkinimui. Pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą per įstatymo nustatytą terminą. Todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymas tenkintas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d., taikytas ieškinio senaties terminas. Remdamasis šiais argumentais teismas šia apimtimi atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Todėl teismas nagrinėjo tik pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas su rūkančiais asmenimis aspektu nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. vasario 24 d.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsniu ir pažymėjo, kad neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kurios bendrosiose nuostatose be kita ko nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. vasario 24 d. (b. l. 7). Teismas nustatė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo 45 dienas. Pareiškėjas skundžiasi, kad jis nerūko, tačiau buvo patalpintas į kameras kartu su rūkančiais asmenimis ir buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Dėl tokių sveikatai kenksmingų kalinimo sąlygų, jis nurodo patyręs didelių dvasinių, psichologinių ir emocinių išgyvenimų, sumažėjo ir pablogėjo smegenų veikla, jaučia depresiją, tapo nervingas.

Iš G. K. kameros kortelėje esančio įrašo teismas nustatė, kad nuteistasis nesutiko būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (b. l. 51?52). Atsakovo atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi su prašymu patalpinti į kamerą su nerūkančiais asmenimis, ir buvo perkeltas į atitinkamą kamerą. Taip pat paaiškino, kad užtikrinti, jog kamerose visi suimtieji ir nuteistieji laikytųsi nustatyto teisinio reglamentavimo draudžiančio rūkyti, neįmanoma. Tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, teismas vertino kaip aplinkybę, suteikiančią pagrindą pripažinti, jog pareiškėjo kalinimo vykdymo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, o tai yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsakovo veiksmų neteisėtumą teismas konstatavo, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 14 punktą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, kurioje nė kartą pažymėta, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011 m. sausio 6 d. nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011 m. sausio 31 d. nutartis Nr. A756-116/2011, 2010 m. spalio 11 d. nutartis Nr. A756-122/2010).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Šalies argumentai

Pareiškėjas savo teiginį, kad kalinimas su rūkančiais asmenimis pablogino jo sveikatą, grindžia pablogėjusia smegenų veikla, padidėjusiu jautrumu, nervingumu, atsiradusia depresija. Iš byloje esančių G. K. medicininių dokumentų (b. l. 23?44) teismas nenustatė, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nuo 2011m. rugpjūčio 4 d. iki 2012 m. vasario 24 d. kilo didelių sveikatos sutrikimų. Teismas sutiko, kad pareiškėjas, nerūkantis asmuo, gyvendamas su rūkančiais asmenimis, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, jautė diskomfortą. Įvertinęs įrodymus, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą, teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui, kuris nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. vasario 24 d. buvo kalinamas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nebuvo užtikrinta imperatyviai įsakymu įtvirtinta teisė būti kalinamam kartu su nerūkančiais asmenimis, tokiu būdu pažeistas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punktas. Teismas konstatavo, kad pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.

Žemesnės instancijos teismas

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, sukeltą diskomfortą kvėpuojant tabako dūmais užterštu oru bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt; vidutinis darbo užmokestis ? apie 2 138 Lt), vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Visa tai įvertinęs teismas priteisė pareiškėjui 400 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

III.

Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 86?88), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikint i iš dalies ir priteisti visą reikalaujamą sumą neturtinei žalai atlyginti – 35 000 Lt.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas nepagrįstai nustatė, kad apeliantas nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d. turėjo žinoti ir suvokti, kad jo teisė būti patalpintam kartu su nerūkančiais asmenimis, pažeidžiama. Teigia, kad to žinoti negalėjo, nes nebuvo supažindintas su žmogaus teisėmis kalint Lukiškių TI-K. Apie savo teisių pažeidimus nurodytais veiksmais pareiškėjas sužinojo tik antrą kartą patekęs į Lukiškių TI-K, ten susipažinęs su asmeniu, išaiškinusiu pareiškėjui, kad tokiais veiksmais jo teisės pažeidžiamos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ji pažeista. Todėl apeliantas prašo netaikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto ieškinio senaties termino.

2.Teismas rėmėsi tik Lukiškių TI-K pareiškėjo medicininės kortelės duomenimis, kuriuose matyti tik pirminės apžiūros fizinės sveikatos būklė, tačiau pareiškėjo psichinės sveikatos būklė nebuvo tirta ir nustatyta. Nebuvo atsižvelgta į Valstybinio psichikos sveikatos centro, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto raštus, kuriuose nurodyta, pasyvus rūkymas (kvėpavimas tabako dūmais užterštu oru) stipriai kenkia sveikatai ir yra daugelio ligų rizikos veiksnys. Psichologiniai aspektai siejasi su sveikatos klausimais.

Šalies argumentai

3. Apelianto teigimu, teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra neadekvati patirtai žalai. Apeliantas akcentuoja, kad kalėdamas kartu su rūkančiais, jis patyrė didelius dvasiniais išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, nukentėjo jo orumas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, apeliantas negali ramiai miegoti, jaučia padidėjusią baimę. Pirmosios instancijos teismą sį tai neatsižvelgė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas apeliaciniu skundu (b. l. 83?84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepimas

Apeliaciniame skunde pateikia argumentus iš esmės analogiškus išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą. Akcentuoja, kad pagal teismų praktiką, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovo atstovo nuomone, pažeidimo pripažinimas yra pakankamas neturtinės žalos atlyginimo būdas. Neturtinė žala kompensuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į teismų praktiką ir šios bylos aplinkybes, pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas G. K. pateikė atsiliepimą į Lukiškių TI-K apeliacinį skundą (b. l. 101?104), kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikant pareiškėją – nerūkantį asmenį kartu su rūkančiais asmenimis.

Pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2012 m. spalio 2 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d., taip pat atitinkamais 2011-2012 metų laikotarpiais.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo reikalavimo ta apimtimi, kuria pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d., atsižvelgdamas į atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, šį prašymą tenkino ir taikė ieškinio senatį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tuo nesutinka ir prašo priteisti neturtinę žalą ir už šį laikotarpį.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.). konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės ir procesinės teisės normas taikė teisingai.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pareiškėjo nurodyti jo teisių pažeidimai prasidėjo 2004 m. rugpjūčio 11 d. ir tęsėsi iki 2005 m. gegužės 23 d., o skundą pareiškėjas surašė 2012 m. spalio 2 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų. Apeliacinio skundo argumentai, kad tik antrą kartą patekęs į Lukiškių TI-K jis sužinojo apie ankstesnį savo teisių pažeidimą, sietini su 2011 m. rugpjūčio mėnesiu (tuo laiku pareiškėjas vėl buvo patalpintas į Lukiškių TI-K) o nuo to laiko iki kreipimosi į teismą (2012 m. spalio 2 d.) praėjo beveik metai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį. Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimo sąlygas nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d.

Su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė pareiškėjui 400 Lt neturtinei žalai atlyginti už kalinimą su rūkančiais asmenimis nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. vasario 24 d., apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, teigdamas, kad priteista suma nėra adekvati jo patirtiems išgyvenimams (pernelyg maža), taip pat atsakovo atstovas, nesutikdamas dėl žalos atlyginimo pinigais. Atsakovo atstovo nuomone, pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankama satisfakcija neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ta apimtimi, kuria išspręsta dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. vasario 24 d. Dėl šio laikotarpio pastebėtina, kad kalinimo trukmė iš viso yra 41 diena, o ne 45 dienos, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ketvirtoji straipsnio dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas neužtikrinant apeliantui (nerūkančiam asmeniui) kalinimo sąlygų kartu su nerūkančiais asmenimis byloje yra nustatytas. Šio fakto atsakovo atstovas neneigia kartu paaiškindamas tokios situacijos susidarymo priežastis. Teisėjų kolegija pažymi, kad

jos negali būti pripažintos atleidžiančiomis valstybę nuo pareigos atlyginti žalą, nes CK 6.271 straipsnyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (CK 6.271 str. 3 d.), privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Žalos atsiradimo faktą turi įrodyti jos atlyginimo prašantis asmuo, šiuo atveju pareiškėjas G. K. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka vien tik išvardyti neturtinės žalos galimas išraiškas, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala, o būtina pagrįsti argumentais, susietais su atitinkamumais realiai egzistavusiais faktais ir jų pasekmėmis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo (nerūkančio asmens) kalinimas atitinkamą laiką (pagal bylos aplinkybes iš viso 41 dieną (4, o praėjus 4 mėnesiams dar 37) su rūkančiais asmenimis jam sukėlė nepatogumų, diskomfortą. Kad tabako dūmai yra kenksmingi sveikatai yra visuotinai žinoma aplinkybė. Apelianto susirašinėjimas šiuo klausimu su įvairiomis valstybės institucijomis tai patvirtina, tačiau tai nėra įrodymas patvirtinantis žalos atsiradimą pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme. Žalos atsiradimo konkrečiam asmeniui (šiuo atveju – apeliantui) prasme turi būti vertinamos konkrečios aplinkybės. Byloje nėra įrodymų, kad be to, jog apeliantas, kalėdamas ginčui aktualų laikotarpį kartu su rūkančiais asmenimis, patyrė nepatogumus, diskomfortą, atsirado kokios nors kitos pasekmės (sveikatos sutrikimai ir pan.), kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti vertinamos kaip neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė iš esmės teisingai, priteistina suma, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, yra adekvati apelianto patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl ją pakeisti (padidinti) nėra pagrindo. Atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį, trukmę, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo atstovo pozicija, kad pažeidimo pripažinimas šiuo atveju būtų pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus, remiantis juose išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjo G. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėVeslava RuskanArūnas Sutkevičius