- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-04
- Bylos Nr.
- A-556-474-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Vitas Vasiliauskas
- Kategorijos
- 9.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) 2008 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. (04)-K3-211 patvirtino 2008 m. kovo 20 d. patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui G. K. (toliau – ir pareiškėjas) buvo papildomai priskaičiuota 31 027 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 13 915 Lt GPM delspinigių, 18 305 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 8 473 Lt PVM delspinigių, 2 118 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų bazinei pensijai gauti, 1 532 Lt įmokų bazinei pensijai gauti bauda, 945 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir papildomai skyrė 6 455 Lt GPM baudą bei 5 492 Lt PVM baudą.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2008 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 68-177 patvirtino Inspekcijos 2008 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. (04)-K3-211.
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2008 m. spalio 20 d. priėmė sprendimą Nr. S-288(7-194/2008), kuriuo patvirtino VMI prie FM 2008 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 68-177.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu (T 1, b. l. 3 – 8), kurį patikslino (T 2, b. l. 11), kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. S-288 (7-194/2008), VMI prie FM 2008 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 68-177, Inspekcijos 2008 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. (04)-K3-211, patvirtinusio 2008 m. kovo 20 d. patikrinimo aktą Nr. GA11-12, dalis dėl papildomai apskaičiuotų 18 305 Lt PVM, 5 492 Lt PVM baudos ir 8 473 Lt PVM delspinigių, bei minėtų sprendimų dalyse dėl papildomai apskaičiuotų 31 027 Lt GMP, 6 455 Lt GPM mokesčio baudos ir 13 915 GPM delspinigių grąžinti mokestinį ginčą VMI prie FM nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad neprieštarauja, jog jo veikla būtų pripažinta kaip individuali veikla, tačiau, skaičiuojant papildomai valstybei mokesčius, Inspekcija neatsižvelgė į tai, kad G. K. ne kartą prašė Inspekcijos prie atliekamo GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimo už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2005-12-31 prijungti patikrinimą ir už laikotarpį nuo 2005-12-31 iki 2006-12-31 imtinai. Tačiau Inspekcija pareiškėjo prašymo netenkino, dėl ko Inspekcija patikrinimo akte apmokestino pakartotinai tas pačias pajamas GPM, kurios jau buvo pareiškėjo asmeniškai deklaruotos ir mokestis sumokėtas. Dėl patikrinimo akte apskaičiuoto PVM pareiškėjas nurodė, kad patikrinimo akto 6.5 punkte yra nurodyta, kad jis 2004 m. gegužės mėnesį gavo pajamų (220 000 Lt) už bankroto administratoriaus paslaugas, todėl privalėjo skaičiuoti ir mokėti PVM. Tačiau Inspekcija per siauriai interpretavo PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalį, t. y. G. K. apmokestinimo pagrindu laikė pinigų pervedimą į asmeninę pareiškėjo sąskaitą. Šiuo atveju PVM buvo skaičiuojamas ne kaupimo principu, kaip tai nustatyta PVM įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje, bet piniginiu principu, t. y. jis apmokestintas PVM tą mėnesį, kai buvo gauti pinigai į atsiskaitomąją sąskaitą. Toks PVM skaičiavimas prieštarauja PVM įstatymo nuostatoms, pagal kurias skaičiavimo pagrindas yra kaupimo principas ir kai kaupimo principu yra viršijama 100 000 Lt riba, tada atsiranda prievolė skaičiuoti PVM. Paaiškino, jog būdamas bankroto administratorius, vykdė bankroto procedūrą nuo 2002 m. iki 2006 m. pabaigos. Už šį laikotarpį gavo pinigus už darbą, kur PVM skaičiuojamas kaupimo principu, skirtingai nuo GPM įstatymo, kuriame apmokestinimas yra pagal pinigų gavimo principą. Todėl, PVM turėjo būti skaičiuojamas tik nuo uždirbtų pajamų, o pajamos buvo gautos atitinkamai: 2003 m. – 100 000 Lt, 2004 m. – 100 000 Lt, 2005 m. – 95 000 Lt, 2006 m. – 82 600 Lt. Dėl GPM už 2004 m. pareiškėjas nurodė, kad iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,Respublika – Falkenhorst“ 2004 m. už bankroto administratoriaus paslaugas gavo 100 000 Lt, kuriuos tinkamai deklaravo ir sumokėjo mokesčius. 2004 m. gegužės 18 d. UAB ,,Respublika – Falkenhorst“ mokėjimo pavedimu Nr. 1 į pareiškėjo sąskaitą pervedė 220 000 Lt. Tačiau tais pačiais metais (2004 m.) jis į UAB ,,Respublika – Falkenhorst“ kasą grynaisiais pinigais grąžino 120 000 Lt. Tačiau Inspekcija, vertindama visas pareiškėjo uždirbtas lėšas, neįvertino to fakto, kad jis deklaravo pajamas 2005 ir 2006 metais ir Inspekcija patikrinimo akte apmokestino dar kartą tas pačias pajamas GPM, kurios jau buvo deklaruotos ir mokestis sumokėtas. Dėl vykusio mokestinio patikinimo trukmės, apskaičiuotų delspinigių ir baudų pareiškėjas nurodė, kad 2006 m. pradėtas patikrinimas truko beveik tris metus, tikrinami su tyrimu nesusiję dalykai, kartojosi anksčiau užduoti klausimai, todėl kilo įtarimas, kad patikrinimas buvo tyčia vilkinamas. Todėl delspinigių skaičiavimas mokestinio patikrinimo metu pažeidžia protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus. Pareiškėjas nesutinka su patikrinimo akte nurodytu teiginiu, kad patikrinimo metu jis bendravo nenoriai ir negeranoriškai, neteikė paaiškinimų, nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (T 1, b. l. 169-172) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas 2004 m. deklaravo 100 000 Lt pajamų, gautų už UAB ,,Respublika-Falkenhorst“ bankroto procedūros administravimą. Tačiau G. K. iš minėtos bendrovės sąskaitos 2004 m. gegužės 18 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1 buvo pervesta 220 000 Lt, bet pareiškėjo argumentą, jog jis 120 000 Lt grąžino minėtai įmonei, pagrindžiančių įrodymų nėra, todėl G. K. privalėjo gauto 220 000 Lt atlygio sumą deklaruoti ir sumokėti nuo jos 15 procentų GPM, t. y. 33 000 Lt. Kadangi pervesta 220 000 Lt suma pripažintina G. K. gautu atlygiu (pajamomis) už suteiktas bankroto administravimo paslaugas, pareiškėjas viršijo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnyje nustatytą 100 000 Lt ribą, todėl privalėjo registruotis PVM mokėtoju ir nuo minėtą ribą viršijančios sumos turėjo skaičiuoti PVM, taip pat nuo gauto atlygio turėjo būti apskaičiuotas GPM ir VSD įmokos. Prievolė skaičiuoti ir deklaruoti PVM atsirado nuo 2004 m. gegužės 18 d. gauto atlygio už bendrovės bankroto administravimo paslaugas dalies, kuri viršija 100 000 Lt. VMI prie FM pažymėjo, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 5 dalį, administratoriaus atlyginimo suma gali būti išmokama visa iš karto, baigus bankroto procedūrą, arba dalimis, vykdant bankroto procesą. Iš AB SEB Vilniaus banko pateiktų sąskaitų išrašų matyti, kad G. K. administratoriaus atlyginimas buvo sumokėtas dalimis: 2003 m. sausio 31 d. – 100 000 Lt, 2004 m. gegužės 18 d. – 220 000 Lt, 2005 m. spalio 20 d. – 28 375,66 Lt. Nors pareiškėjas nurodo kitokias atlyginimo išmokėjimo sumas ir laikotarpius, tačiau jokių apskaitos dokumentų, patvirtinančių jo teiginius, nepateikė. Dėl G. K. motyvų dėl patikrinimo atlikimo vilkinimo, VMI prie FM nurodė, kad jos kompetencijai priskirta nagrinėti mokestinius ginčus, o ne apskritai visus ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus.
Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 174-175) prašė pareiškėjo skundą atmesti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu (T 2, b. l. 29 - 36) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad byloje kilęs ginčas, ar pagrįstai mokesčių administratorius nustatė, jog G. K. 2004 m. gautos pajamos viršijo 100 000 Lt, dėl ko G. K. atsirado pareiga apskaičiuoti ir mokėti GPM ir PVM. Teismas nurodė, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, jog 2002 m. birželio 5 d. tarp G. K. ir UAB ,,Respublika – Falkenhorst“ sudaryta pavedimo sutartis. 2003 m. sausio 24 d. Pavedimo sutarties 3.2 ir 3.3 punktų pakeitimais buvo nustatyta, kad G. K. už bankroto administravimo paslaugas nustatomas atlyginimas, lygus 8 procentams nuo parduoto turto bei išieškotų sumų vertės, bet jokiu atveju ne mažiau kaip 100 000 Lt plius PVM ir ne daugiau kaip 320 000 Lt plius PVM, taip pat, kad atlyginimą už bankroto administravimo paslaugas bankrutuojanti įmonė G. K. sumoka kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. G. K. 2004 m. deklaravo 100 000 Lt pajamų, gautų už UAB ,,Respublika – Falkenhorst“ administravimą. Tačiau, remiantis byloje pateiktais AB SEB banko duomenimis, G. K. iš minėtos bendrovės sąskaitos 2004 m. gegužės 28 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1 pervesta 220 000 Lt. Tiek savo paaiškinimuose mokesčių administratoriui, tiek skunde teismui G. K. nurodė, kad 120 000 Lt sumą iš gautos 220 000 Lt sumos grynaisiais grąžino į bendrovės kasą. Tačiau, išskyrus G. K. paaiškinimą, daugiau byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad G. K. 120 000 Lt grynais pinigais grąžino į bendrovės kasą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2004 m. gegužės 7 d. vykusiame bendrovės kreditorių susirinkime pateikė tvirtinti savo veiklos ataskaitą, kurioje nurodyta, kad 2004 m. balandžio 30 d. bendrovės skola už bankroto administravimo paslaugas sudarė 220 000 Lt, nes iki tol (2003-01-31) G. K. buvo išmokėtas dalinis 100 000 Lt atlyginimas. Po 2004 m. gegužės 7 d. kreditorių susirinkimo, t. y. 2004 m. gegužės 18 d., iš bendrovės į G. K. sąskaitą pervesti 220 000 Lt. Minėtų aplinkybių visuma patvirtina, kad G. K. į sąskaitą iš bendrovės pervesti 220 000 Lt laikytini G. K. atlyginimu už ataskaitiniu laikotarpiu suteiktas bankroto administravimo paslaugas. Pareiškėjo argumentą, kad Inspekcija nepagrįstai taikė PVM įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, atsižvelgdamas į atliekamų bankroto procedūrų specifiką, konstatavo, jog už periodiškai atliekamas paslaugas gali būti išmokamas ir dalinis atlyginimas (Įmonių bankroto įstatymo 36 str. 5 d.), tačiau toks periodinis atlyginimo išmokėjimas nelaikytinas avansiniu atsiskaitymu PVM įstatymo 14 straipsnio 4 dalies prasme. Dalinis apmokėjimas už bankroto administravimo paslaugas, kurio suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100 000 Lt, yra deklaruojamas PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalies nustatytais terminais ir tvarka. Kadangi ginčo atveju G. K. buvo dalinai apmokėta už jo suteiktas bankroto administravimo paslaugas, o atlygio suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100 000 Lt, todėl pareiškėjui atsirado prievolė deklaruoti ir mokėti PVM, todėl Inspekcija pagrįstai G. K. apskaičiavo 18 305 Lt PVM. Teismas konstatavo, jog Inspekcija, pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo 31 611 Lt mokėtiną GPM, o įvertinusi pateiktoje pirminėje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruotą 18 989 Lt mokėtiną GPM, papildomai apskaičiavo pareiškėjui 12 622 Lt mokėtiną GPM. Kadangi G. K. vykdė individualią veiklą, todėl, remiantis GPM įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jam atsirado prievolė deklaruoti 220 000 Lt gautą pinigų sumą ir sumokėti nuo jos 15 procentų GPM (GPM įstatymo 6 str. 2 d. 8 p.). Be to, kadangi byloje nustatyta, jog G. K., vykdydamas individualią veiklą, laiku nedeklaravo visų gautų pajamų, laiku nesumokėjo PVM ir GPM, todėl jam pagrįstai apskaičiuoti delspinigiai. Byloje jokių pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl jam pagrįstai nuo papildomai apskaičiuoto GPM 21 517 Lt paskirta 30 procentų dydžio bauda, t. y. 6 455 Lt, ir nuo apskaičiuoto PVM 18 305 Lt paskirta 30 procentų dydžio bauda, t. y. 5 492 Lt. Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo argumento, kad patikrinimas buvo vilkinamas, nurodė, jog ilgą patikrinimo trukmę nulėmė tai, kad G. K. delsė įvykdyti mokesčių administratoriaus nurodymus.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 44 - 47) prašo patenkinti skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo, Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. S-288(7-194/2008), VMI prie FM 2008 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 69-177, Inspekcijos 2008 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. (04)-K3-211, patvirtinusio 2008 m. kovo 20 d. patikrinimo aktą Nr. GA11-12, dalis dėl papildomai apskaičiuotų 18 305 Lt PVM, 5 492 Lt PVM baudos ir 8 473 Lt PVM delspinigių, o šių aukščiau nurodytų sprendimų dalyse dėl papildomai priskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčių sumų, atleisti nuo 6 455 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vadovaujantis PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjui prievolė skaičiuoti ir mokėti PVM neatsirado, nes tam, kad atsirastų prievolė apskaičiuoti PVM, paslauga turi būti suteikta. Todėl skaičiuojant 100 000 Lt sumą, kurią viršijus reikia registruotis PVM mokėtoju, reikia nustatyti bendrą atlygio sumą už per 12 paskutinių mėnesių suteiktas paslaugas. Pareiškėjas bankroto administravimo paslaugas teikė 48 mėnesius (t. y. nuo 2002-03-25 iki 2006-04-10), todėl visos jo gaunamos sumos iš bendrovės turėtų būti proporcingai paskirstomos visam šiam laikotarpiui, o tai lemtų, kad bendrovės į pareiškėjo sąskaitą pervestą pinigų sumą padalinus visiems 48 mėnesiams, nėra nė vieno mėnesio, nuo kurio skaičiuojant už 12 mėnesių atgal buvo suteikta paslaugų už didesnę kaip 100 000 Lt sumą.
2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino, kad iš bendrovės į G. K. sąskaitą pervesti 220 000 Lt laikytini pareiškėjo atlyginimu už ataskaitiniu laikotarpiu (t. y. 2003-01-01 - 2004-04-30) suteiktas bankroto administravimo paslaugas. Nes pagal pavedimo sutarties nuostatas matyti, jog pareiškėjui sumų už teikiamas bankroto administravimo paslaugas išmokėjimas negali būti siejamas su paslaugos atlikimo momentu, nes pinigų išmokėjimas yra atliekamas tada, kai įplaukia lėšos į bendrovės sąskaitą už parduotą turtą ir išieškotas sumas. Pareiškėjo 2004 m. gegužės 7 d. vykusiame bendrovės kreditorių susirinkime pateikta tvirtinti veiklos ataskaita, kurioje yra nurodyta, kad 2004 m. balandžio 30 d. bedrovės skola už bankroto administravimo paslaugas sudarė 220 000 Lt, turėtų būti suprantama kaip ataskaita, kuri patvirtina, kad bendrovė už G. K. teikiamas paslaugas yra išmokėjusi 100 000 Lt ir iki maksimalios sumos (t. y. 320 000 Lt) liko išmokėti 220 000 Lt. Ši ataskaita jokiu būdu negali būti prilyginama paslaugų tinkamo atlikimo pažymai, kuri patvirtina, kad nuo 2003-01-01 iki 2004-04-30 pareiškėjas teikė bendrovei paslaugų už 220 000 Lt.
3. Pareiškėjas tęstinį laikotarpį teikė vieną bankroto administravimo paslaugą, todėl iš bendrovės 2004 m. gegužės 18 d. gauta 220 000 Lt suma, PVM įstatymo požiūriu, turi būti traktuojama kaip gautas avansas už bankroto administravimo paslaugą, kuri buvo teikiama iki 2006 m. balandžio 10 d., nes nėra pagrindo teigti, kad jis teikė atskiras paslaugas ir periodiškai, kadangi pareiškėjas teikė paslaugas kiekvieną darbo dieną per visą 45 mėnesių terminą. Be to, pavedimo sutartyje nenustatyta, kad G. K. teikia periodines paslaugas ar kad už atliktus veiksmus bus mokamas atskiras atlyginimas.
4. Pareiškėjas nepadarė žalos biudžetui, kaip to reikalauja Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl turi būti atleistas nuo 6 455 Lt GPM baudos. Pareiškėjas pateikė metines pajamų mokesčio deklaracijas ir sumokėjo GPM sumas už 2006 m., tačiau Inspekcija, nors jam ir prašant, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas teikė paslaugas bendrovei iki 2006 m. balandžio 10 d.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 51-53) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime dėl papildomai pareiškėjui apskaičiuoto PVM išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pabrėždamas, jog pagal pareiškėjo pateiktą PVM apskaičiavimo mechanizmą (pareiškėjas suteikia bankroto administravimo paslaugas už sumą, kuri lygi 1/48 visų bendrovės į pareiškėjo sąskaitą pervestų pinigų sumai), leidžia teigti, kad įmonės bankroto administratoriui suteikiamas dalinis atlygis už periodiškai teikiamas paslaugas. Tai reikštų, kad toks atlygis turi būti paskirstomas pagal faktiškai suteiktas paslaugas (pagal PVM prievolės atsiradimo momentą), o ne proporcingai visam paslaugų teikimo laikotarpiui, nes PVM atsiradimo prievolei svarbu nustatyti paslaugos suteikimo momentą, o ne piniginių lėšų gavimo aplinkybę. Pažymi, kad teismo, iškėlusio įmonei bankroto bylą, paskirtas įmonės bankroto procedūrų administratorius atlieka bankrutuojančios įmonės valdymo funkcijas bankroto administravimo paslaugų suteikimo laikotarpiui. Tai reiškia, kad įmonės bankroto administratoriui gali būti išmokomas dalinis atlygis už periodiškai teikiamas paslaugas, kurios sudaro neatsiejamą įmonės bankroto administravimo paslaugų dalį. Tačiau tokio pobūdžio periodiniai atlygio mokėjimai nelaikomi avansiniais atsiskaitymais, nes PVM įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai už prekes arba paslaugas visiškai ar iš dalies atlyginama prieš prekių perdavimą ar paslaugų suteikimą, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai gaunamas toks visiškas ar dalinis atlygis, jeigu pagal sandorio sąlygas šios prekės bus perduotos arba visos paslaugos suteiktos ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos. Pabrėžia, jog pastarajame įstatyme visiškas arba dalinis atlygis, mokamas prieš prekės perdavimą arba paslaugos suteikimą, vadinamas avansu. Taigi PVM prievolė šiuo konkrečiu atveju išlieka visais atvejais. Šioje mokestinėje byloje buvo pasirinktas palankesnis mokesčių mokėtojui (pareiškėjui) PVM skaičiavimo būdas ir PVM prievolė apskaičiuota, konstatavus, kad 2004 metų gegužės mėnesį buvo viršytą 100 000 Lt riba ir nuo šią ribą viršinančios dalies (120 000 Lt) pareiškėjui susidarė 18 305 Lt į biudžetą mokėtina PVM suma už paskutinius 12 mėnesių suteiktą paslaugų dalį. Kitokiu atveju, mokėtinas į biudžetą PVM atsirastų nuo faktiškai gauto atlygio už 2006 m. bandžio 10 d. suteiktą bendrovės bankroto administravimo paslaugų kompleksą (t. y. nuo 348 375,66 Lt) ir būtų apskaičiuotas nuo 100 000 Lt ribą viršijančios dalies, t. y. nuo 248 375,66 Lt sumos. Dėl papildomai pareiškėjui apskaičiuoto GPM atsakovas nurodo, kad iš byloje esančio ginčo GPM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo faktinio bei juridinio pagrindo matyti, kad į biudžetą mokėtinas GPM pareiškėjui apskaičiuotas pagrįstai. Tokia vienareikšmė išvada darytina įvertinus pareiškėjo Inspekcijai teiktų mokesčių deklaracijų ir mokestinio pareiškėjo patikrinimo metu surinktos informacijos duomenis (kurių apibendrinimas pateikiamas teismui suvestinių lentelių pavidalu) lyginamosios analizės būdu. Pažymi, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 114 straipsniu, savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mąstą ir laiką, todėl pareiškėjo skundo argumentai, jog Inspekcija neva privalėjo išplėsti mokestinio patikrinimo laikotarpį (apimant 2006 metus) yra nepagrįsti. Įstatymų leidybos subjektas suteikia mokesčių administratoriui diskrecijos teisę pasirinkti mokestinio patikrinimo laikotarpį bei vienokią ar kitokią mokestinio patikrinimo kryptį, o patikrinimą atliekantis pareigūnas šią kryptį gali pasirinkti teisingiausiai, pilnutinai ir objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visetą, t. y. kvalifikuotai atlikti savo tiesiogines funkcijas, kurios yra numatytos MAĮ, VMI prie FM 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintose Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklėse bei Inspekcijos Patikrinimų skyrių nuostatuose.
Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 60-61) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Inspekcija nurodo, kad pareiškėjas bandydamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme pagrįsti poziciją, kad 120 000 Lt sumą grynais gražino į bendrovės kasą, pateikė tik paaiškinimą. Teismas pagrįstai savo sprendime teigė, kad nors minėtas paaiškinimas ir laikytinas vienu iš rašytinių įrodymų byloje, tačiau jis nėra pakankamas pagrįsti ir nustatyti aplinkybes, kad pinigai gražinti bendrovei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Mokestinis ginčas byloje yra kilęs dėl pareiškėjui G. K. apskaičiuotų PVM ir GPM bei su šiais mokesčiais susijusių sumų (baudų, delspinigių). Nustatyta, kad mokesčių administratorius atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą, kurio metu patikrintas tarp kitų mokesčių ir GPM už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2005-12-31, bei PVM už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2005-12-31.
Pareiškėjo teigimu, esminiu ginčo klausimu yra tai, kaip turėtų būti aiškinamas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnis bankroto administravimo paslaugų atžvilgiu. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad bankroto administravimo paslauga laikoma suteikta tik tada, kai bankrutuojanti įmonė yra išregistruojama iš registro ir atlyginimas kaip galutinis atsiskaitymas yra sumokamas pasiekus rezultatą – baigus bankrotą, o visi tarpiniai mokėjimai yra avansai, kurie, remiantis PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 3 punktu, neįskaičiuojami į 100 000 Lt sumą, kurią pasiekus atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtoju ir atitinkamai mokėti PVM. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad skiriasi atlyginimo mokėjimo už bankroto administravimo paslaugas momentai ir sumos pagal mokesčių administratorių ir pareiškėjo deklaracijas.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (redakcija galiojusi skundžiamų sprendimų priėmimo metu) 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, išskyrus atvejus, kai šalies teritorijoje tiekiamos tik tokios prekės ir (arba) teikiamos tik tokios paslaugos, už kurias prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM pagal šio Įstatymo 95 straipsnį tenka šalies teritorijoje įsikūrusiam pirkėjui. Privalantis registruotis PVM mokėtoju asmuo privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas šio Įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 100 000 litų. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta. Už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias atlygis sudarė nurodytą 100 000 litų sumą, PVM neskaičiuojamas. Pagal PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 3 punktą skaičiuojant nurodytą 100 000 litų sumą, neatsižvelgiama į gautus avansus.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio (Apmokestinimo momentas) 2 dalies 2 punktas nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nenurodytu atveju arba kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita-faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau: 1) kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba 2) kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą.
Byloje nustatyta, kad 2002 m. birželio 5 d. tarp G. K. ir bankrutuojančios bendros Lietuvos ir Šveicarijos uždarosios akcinės bendrovės ,,Respublika – Falkenhorst“ sudaryta pavedimo sutartis. Šioje pavedimo sutartyje už bankroto administravimo procedūrą (teikiamas bankroto paslaugas) numatytas atlyginimas: 8 procentai nuo parduoto turto bei išieškotų sumų vertės. Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nėra galimybės spręsti apie kitokią atsiskaitymo už suteiktas paslaugas būdą, kaip antai avansinis mokėjimas nepriklausomai nuo to, ar buvo parduotas koks turtas ar išieškotos atitinkamos sumos. Nėra pagrindo teiginiui, kad visos bankroto procedūros metu bet kokie tarpiniai mokėjimai turėtų būti laikomi avansais. Atlyginimą nors ir gali sudaryti galimai mokėtinas avansas, tačiau tai skirtingos teisinės sąvokos, sukeliančios ir skirtingas teisines pasekmes. Jei atitinkamame teisės akte nėra numatytas avansinis mokėjimas (iš anksto duodama atlyginimo dalis), atsiskaitymas bus atliktas, kai bus įvykdyta atitinkama užduotis ar laike apibrėžtas darbas. Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, šalių susitarimu nuspręsta, jog bus atsiskaitoma ne atitinkamais laikotarpiais, o tik tada, kai įvyks sandoriai ar bus išieškotos atitinkamos sumos. Todėl pareiškėjo interpretacija dėl avansinių mokėjimų paneigtina pačio pareiškėjo sudaryta paslaugų teikimo sutartimi. Kadangi G. K. iš UAB ,,Respublika – Falkenhorst“ sąskaitos 2004 m. gegužės 28 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1 pervesta 220 000 Lt suma pripažintina G. K. gautu atlygiu už suteiktas bankroto administravimo paslaugas, pareiškėjas viršijo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnyje nustatytą 100 000 Lt ribą, todėl privalėjo nuo minėtą ribą viršijančios sumos skaičiuoti PVM, taip pat nuo gauto atlygio turėjo būti apskaičiuotas GPM.
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pareiškėjo nurodomi atlyginimo išmokėjimo už bankroto administravimo paslaugas laikotarpiai ir sumos neįrodyti, kaip ir neįrodyta grąžinta 120 000 Lt suma. Nors G. K. mokesčių administratoriui nurodė, kad 120 000 Lt grąžino į administruojamos bendrovės kasą, tačiau nepateikė jokių tai pagrindžiančių dokumentų. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį, pareiga įrodyti apskaičiuotas sumas tenka mokesčių administratoriui, tačiau, nesutikdamas su pastarojo apskaičiuotomis sumomis, mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl jos neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad G. K. atsiradusios mokestinės prievolės pagrįstos leistinais ir byloje pateiktais įrodymais ir nėra nuginčytos.
Pareiškėjas pasisakydamas dėl GPM nurodo, kad esminis aspektas GPM atžvilgiu yra tai, kad mokesčių administratorius netikrino viso bankroto administravimo paslaugų teikimo laikotarpio, t. y. individualios veiklos vykdymo laikotarpio, o tik tam tikrą periodą. Pareiškėjo manymu, tokia pozicija nėra pagrįsta ir teisinga. Pagal pareiškėjo deklaracijas jis gavo pajamas už bankroto administravimo paslaugas ir 2006 metais.
Atsakant į pareiškėjo argumentus šiuo aspektu pastebėtina, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 114 straipsniu, savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą (tikrinimo mastas apima tikrinimo sritis (temas), laikotarpius, už kuriuos tikrinama, bei tikrinimo metodus) ir laiką, todėl pareiškėjo skundo argumentai, jog Inspekcija privalėjo išplėsti mokestinio patikrinimo laikotarpį (apimant 2006 metus) yra nepagrįsti. Įstatymų leidybos subjektas suteikia mokesčių administratoriui diskrecijos teisę pasirinkti mokestinio patikrinimo laikotarpį bei vienokią ar kitokią mokestinio patikrinimo kryptį, o patikrinimą atliekantis pareigūnas šią kryptį gali pasirinkti teisingiausiai, pilnutinai ir objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visetą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatas, išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad GPM, PVM pareiškėjui paskaičiuotas pagrįstai. Be to, kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėjas laiku nedeklaravo visų gautų pajamų, laiku nesumokėjo PVM ir GPM, todėl jam pagrįstai apskaičiuoti delspinigiai (Mokesčių administravimo įstatymo 96 str. 1 d. 2 p., 97 str. 2 d.).
Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje numatyta, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Byloje jokių pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl paskirtas PVM ir GPM baudos dydis atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atleidimu nuo GPM baudos, konstatuotina, jog pareiškėjas prašo jį atleisti nuo 6 455 Lt GPM baudos vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėjas nurodo, kad nepadarė žalos biudžetui, pateikė metines pajamų mokesčio deklaracijas ir sumokėjo GPM sumas už 2006 m.
Šiuo atveju nenustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, dėl kurių pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo baudos. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą vienas atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo pagrindas yra kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Teisėjų kolegija, įvertinusi šią teisės normą, pareiškėjos argumentus dėl atleidimo nuo GPM baudos, konstatuoja, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymas šioje byloje nėra galimas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas padarė žalą biudžetui, nes 220 000 Lt atlygio sumos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nedeklaravo ir GPM laiku nesumokėjo.
Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, tinkamai išsiaiškinus visas su nagrinėjamu ginču susijusias faktines aplinkybes ir teisingai pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.