- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-16
- Bylos Nr.
- PK-20-849/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-3-00017-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Diana Aajeva
Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja Diana Atajeva, susipažinusi su A. L. privataus kaltinimo skundu, kuriame Z. C. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, padarymu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. L. Alytaus rajono apylinkės teismui pateikė privataus kaltinimo skundą, kuriame Z. C. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, padarymu.
Šalies argumentai
Skunde A. L. nurodo, kad 2014-05-09 apie 20 val. jo sūnus M. buvo patekęs į eismo įvykį, kurio metu į sūnaus vairuojamą automobilį atsitrenkė Z. C. ir šį apgadino. Sūnus paprašė Z. C. paskambinti jam ir iškviesti jį į eismo įvykį. Z. C. neva telefonu skambino jam, o sūnui paklausus, ar prisiskambino, Z. C. jo sūnui viešai pareiškė, kad jis yra girtas ir neatvyks pas sūnų į eismo įvykio vietą. Tai girdėjo ir šalia buvusi Z. C. žmona. Nurodo, kad taip negalėjo būti, nes jau kurį laiką nebevartoja alkoholio. Vėliau sūnus nieko neįtardamas pasakė ir jo žmonai, su kuria jis ruošiasi skirtis, ir kuri nebūtą informaciją paskleidė dar kitiems asmenims. Tokiu būdu jis buvo apšmeižtas, kad esantis girtuoklis ir nelaimėje nepadedantis sūnui.
Atsisakytina pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal A. L. skundą.
Pažymėtina, kad šios kategorijos bylos nagrinėjamos LR BPK numatyta privataus kaltinimo bylų proceso tvarka, kuri numato, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.
BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta ir įrodyta nusikalstama veika, o kaltam asmeniui pritaikyta įstatyme numatyta bausmė. Šio proceso pradėjimas, nesant duomenų apie galimos nusikalstamos veikos požymius, reikštų nereikalingą lėšų ir proceso dalyvių laiko švaistymą, o tam tikrais atvejais galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 4 dalis nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį – objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikalstamos veikos sudėtis leidžia atskirti baudžiamąją atsakomybę nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių.
Iš gauto pareiškimo turinio matyti, kad yra aiški Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta aplinkybė, draudžianti pradėti baudžiamąjį procesą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn Z. C. šmeižimą.
Už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., padarymą atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Vienas iš šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių-tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimas, t.y. tokių žinių perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija-žinios, neatitinkančios tikrovės, žeminančios asmens garbę ir orumą.
Žinių paskleidimas tretiesiems asmenims apie A. L. girtumą formaliai atitinka BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Taigi ne bet koks paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos daro veiką pavojingą ir nusikalstamą.
Analizuojant privataus kaltintojo skunde nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, konstatuotina, kad privatus kaltintojas nepateikė jokių duomenų, kad Z. C. veiksmai yra tiek pavojingi, kad užtrauktų jam baudžiamąją atsakomybę - dėl autoįvykio kilusi konfliktinė situacija, asmeninio pobūdžio problemų sprendimas baudžiamosios teisės priemonėmis negali būti toleruojamas ir vertinamas kaip pagrįsta bei proporcinga priemonė.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) pažymėta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Ši nuostata yra aktuali aiškinant ir nustatant šmeižimo (BK 154 str. 1 d.) požymius.
Atkreiptinas dėmesys, kad aukštesnės instancijos teismai, nagrinėdami tokio pobūdžio bylas, vadovaujasi ir ta nuomone, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai nemažai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jos teisės yra pažeistos, gali efektyviai apginti savo interesus ir nebūtinai kaskart pasinaudodamas baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis - baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos tėra tik viena iš teisės sistemos sudedamųjų dalių, tačiau nebūtinai jos yra veiksmingiausios ir vienintelės siekiant apginti pažeistas teises. Teisės teorijoje minėtosios normos yra traktuojamos kaip „ultima ratio“, t.y. kaip paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami.
Šiuo nagrinėjamu atveju tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai gali būti sprendžiami ir kitos teisės šakos, pvz. civilinės teisės, nustatytomis priemonėmis, t.y. privatus kaltintojas jo manymu pažeistas teises – savo garbę ir orumą, gali efektyviai apginti pasinaudodamas civilinės teisės numatomomis galimybėmis
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, darytina išvada, jog kaltinamo asmens išsakyti žodžiai negali sukelti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. dispozicijose numatytų pavojingų pasekmių, be to, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.
Tokiu būdu, teismui nenustačius nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo požymių, privataus kaltinimo bylos procesas negali būti pradėtas (LR BPK 3 str. 1d. 1p.), kas sudaro pagrindą atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą (LR BPK 412¹ str.).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 412¹ straipsniu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą dėl A. L. skundo, kuriame Z. C. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, padarymu.
Nutarties nuorašą siųsti skundą padavusiam asmeniui A. L..
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Alytaus rajono miesto apylinkės teismą.