- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-09
- Bylos Nr.
- A-822-1401-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- J. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariatui, Vladimirui Šilobritui
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariatui ir Vladimirui Šilobritui dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 3 ? 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas atimti policijos pareigūnui Vladimirui Šilobritui (Vladimir Šilobrit) laipsnius, iškelti jam baudžiamąją bylą už chuliganišką elgesį ir įgaliojimų viršijimą bei išieškoti 30 000 000 Lt kompensaciją už fizinį smurtą bei chuliganišką elgesį. Teismas 2009-05-13 nutartimi jo skundą atsisakė priimti dalyje dėl reikalavimo atimti policininkui Vladimirui Šilobritui laipsnius, iškelti jam baudžiamąją bylą už chuliganišką elgesį ir įgaliojimų viršijimą (I t., b. l. 1), skundą dėl žalos atlyginimo priėmė.
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad ne kartą kreipėsi į policijos komisariatą, prašydamas imtis priemonių prieš kaimynus – chuliganus ir vagis, tačiau policijos komisariatas prieš juos nesiima priemonių. Nurodė, kad netinkamai surašomi protokolai policijos komisariate, pareigūnai tyčiojasi iš pareiškėjo jo gyvenamojoje teritorijoje ir policijos kabinetuose.
Atsiliepimas
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (II t., b. l. 22 ? 24) paaiškino, kad veiksmų neteisėtumu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 4 d. yra laikomi institucijų ir pareigūnų aktai ar šių subjektų neteisėta veika ? jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šiuo atveju jokie norminiai aktai pažeisti nebuvo, pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie padarytus norminių aktų pažeidimus, taigi nepagrindė savo teiginių. Pareiškėjas nedetalizuoja, kokiais konkrečiais pareigūnų veiksmais jam buvo padaryta žala, taip pat nenurodo priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir pareigūnų veiksmų. Jo teiginiai yra abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Iš pareiškėjo skundo visiškai neaišku kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės sąlygojo pareiškėjo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta 30 000 000 Lt, be to pažymėtina, kad jis nepateikė jokių rašytinių įrodymų bei apie galimai patirtą nurodytą moralinę žalą, emocinį sukrėtimą bei jo padarinius, o visi jo argumentai paremti asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu, todėl prašymas atlyginti žalą yra visiškai nepagrįstas. Neturtinė žala turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Tretysis suinteresuotas asmuo Šalčininkų r. PK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (I t., b. l. 74) paaiškino, kad per pastaruosius 3 metus Šalčininkų r. PK buvo gauta 20 įvairaus turinio J. P. pareiškimų: 12 pareiškimų buvo išnagrinėta pagal viešojo administravimo įstatymus, apie priimtus sprendimus bei apskundimo tvarką pareiškėjas buvo informuotas raštu per įstatymo nustatytą terminą; pagal 8 pareiškimus buvo priimtas procesinis sprendimas ? atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, apie tai J. P. taip pat buvo informuotas raštu bei jam buvo išaiškinta šių priimtų nutarimų apskundimo tvarka. Medžiagos atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo išsiųstos patikrinimui į Šalčininkų r. apylinkės prokuratūrą, ir visi priimti nutarimai panaikinti nebuvo ir liko galioti. Policijos pareigūno Vladimiro Šilobrito atžvilgiu tarnybinis patikrinimas atliekamas nebuvo, kadangi nebuvo gauta jokių skundų dėl šio pareigūno veiksmų. Pagal 2005-01-14 Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendį bylos Nr. 97-2-10-14 J. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 232 str. padarymą buvo paskirtas 70 parų areštas. Šio teismo nutartį vykdydamas tyrėjas V. Šilobritas atvesdino pareiškėją į Šalčininkų r. PK ir patalpino į areštinę. Jokių nusiskundimų dėl jo atvesdinimo J. P. nepareiškė.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vladimiras Šilobritas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (I t. b. l. 70?71) paaiškino, kad visi J. P. skundai buvo išnagrinėti per įstatymo nustatytus terminus ir tvarka, sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą tyrė Seimo kontrolieriai, Policijos departamento vidaus tyrimo tarnyba, Vilniaus m. VPK vidaus tyrimo tarnyba, Šalčininkų r. apylinkės, Vilniaus apygardos bei Generalinė prokuratūra, tačiau nei vienas priimtas sprendimas nebuvo panaikintas ar grąžintas tyrimui papildyti. Pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai, kad jo atžvilgiu taikyti fizinio pobūdžio veiksmai, jam grasinta yra melagingi ir neturintys jokios pagrindo. V. Šilobritas paaiškino, kad nuo 2008-12-21 aptarnauja kitą teritoriją, su pareiškėju nieko bendro neturi, tarp jų nėra visiškai jokio bendravimo nei asmeniškai, nei dėl tiesiog vykdomų pareigų, todėl vien jau tik dėlto jo skunde nurodyti teiginiai yra vertinami kritiškai ir neatitinka tikrovės.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje numatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus, būtinos keturios tarp savęs susijusios sąlygos. Šios sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.). Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Vadinasi, žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 str.). Pažymėjo, kad pareiškėjas, teikdamas skundą, turi įrodyti neteisėtų veiksmų faktą, priežastinį ryšį, žalos dydį bei kaltę. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Pareiškėjas, teikdamas skundą, turi įrodyti neteisėtų veiksmų faktą, priežastinį ryšį, žalos dydį bei kaltę. Neturtine žala pripažintinas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.
Nors J. P. savo skunde teigia, jog policijos pareigūnai nesiima jokių priemonių prieš kaimynus – chuliganus ir vagis, iš jo tyčiojasi gyvenamojoje vietoje ir policijos kabinetuose, todėl jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią jis vertina 30 000 000 Lt., tačiau teismas nustatė, kad visi pareiškėjo skundai buvo išnagrinėti laiku ir tinkamai, jis pasinaudojo apskundimo tvarka, nei vienas Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų policijos komisariato priimtas sprendimas nebuvo panaikintas ar grąžintas tyrimui papildyti. Per teismo posėdį policijos pareigūnas Vladimiras Šilobritas paaiškino, kad pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai dėl naudojamo smurto ar grasinimo yra melagingi, neturintys jokio pagrindo, su pareiškėju nebendrauja nei asmeniškai, nei dėl vykdomų pareigų. Pareiškėjo rašyti pareiškimai policijos komisariatui yra sunkiai suprantami, nenuoseklūs, visuose pareiškimuose buvo išdėstomi vieni ir tie patys faktai, dėl kurių buvo priimami atitinkami procesiniai sprendimai, nurodoma jų apskundimo tvarka ir terminai.
Teismas, išanalizavęs pareiškėjo teismui rašytus skundus ir kitus procesinius dokumentus, bylos medžiagą, nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti žalą pareiškėjui. Pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Jis nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie galimai patirtą nurodytą moralinę žalą, emocinį sukrėtimą bei jo padarinius, visi jo argumentai paremti asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl, teismo vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, todėl prašymas atlyginti žalą yra visiškai nepagrįstas. (LR ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).
III.
Pareiškėjas J. P. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo J. P. skundą tenkinti.
Nurodo, kad Vladimiras Šilobritas savo neteisėtais veiksmais –pareiškėją gaudė mieste, prievarta sodino į policijos automobilį, jį šmeižė bei įžeidinėjo, grasino bei naudojo smurtą – padarė žalą, kurią apeliantas vertina 30 000 000 litų.
Atsiliepimas
Vilniaus apskrities VPK atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Vertina, kad apelianto teiginiai apie neteisėtais veiksmais jam padarytą žalą yra abstraktūs, nepagrįsti įrodymais. Taip pat nepateikė įrodymų apie žalos atsiradimą, nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė žala. Taip skundas yra juridiškai nepagrįstas – apeliantas nenurodo, kokius teisės aktus pažeidė atsakovas savo neva neteisėtais veiksmais.
Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų PK atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad komisariate duomenų apie tyrėjo V. Šilobrito smurtinio pobūdžio veiksmus duomenų negauta, todėl šio pareigūno atžvilgiu jokie tyrimai nepradėti.
Vladiritras Šilobritas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjo išdėstyti teiginiai, kad jo atžvilgiu taikyti fizinio pobūdžio veiksmai, jam grasinta yra melagingi ir neturintys jokios pagrindo. V. Šilobritas paaiškino, kad su pareiškėju nieko bendro neturi, tarp jų nėra visiškai jokio bendravimo nei asmeniškai, nei dėl tiesiog vykdomų pareigų, todėl vien jau tik dėlto jo skunde nurodyti teiginiai yra vertinami kritiškai ir neatitinka tikrovės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Viešoji (valstybės) atsakomybė Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai, priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Iš apeliacinio skundo matyti, kad jame nėra keliamas klausimas dėl pritaikytų materialinės teisės normų netinkamo aiškinimo. Apeliacinis skundas grindžiamas tik tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino faktines aplinkybes bei klaidingai nustatė prašomos atlyginti žalos kilmę, taip pat apeliantas pateikia papildomus paaiškinimus dėl V. Šilobrito pažeidimų ir fizinio smurto taikymo. Todėl konstatuotina, kad apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra fakto klausimas, t. y. klausimas dėl byloje esančių įrodymų vertinimo tinkamumo.
Patikrinusi bylą šiuo aspektu, kolegija pažymi, kad bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatomos įrodymais, įvertinant juos pakankamumo ir patikimumo aspektais (ABTĮ 57 str.). Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.
Pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo skunde pirmosios instancijos teismui grindė tuo, kad policijos pareigūnai nesiima jokių priemonių prieš kaimynus – chuliganus ir vagis, iš jo tyčiojasi gyvenamojoje vietoje ir policijos kabinetuose.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde pareiškėjas kelia naujus reikalavimus - prašo V. Šilobritui iškelti baudžiamąją bylą, atimti iš jo laipsnius ir įgaliojimus ir areštuoti jį, - nei buvo priimti nagrinėti pirmosios instancijos teismo 2009-05-13 nutartimi (I t., b. l. 1), nes skundas buvo priimtas nagrinėti tik dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas naujai pagrindžia neteisėtus veiksmus. Atsižvelgdama į aukščiau minėtą teisėjų kolegija nevertina naujų apeliaciniame skunde pateiktų reikalavimų bei apeliacinio skundo naujų argumentų dėl neteisėtų veiksmų, nes šie nauji argumentai nėra neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais pirmosios instancijos teisme.
Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis padarė pagrįstą išvadą, kad visi pareiškėjo skundai buvo išnagrinėti laiku ir tinkamai, jis pasinaudojo apskundimo tvarka, nei vienas Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų policijos komisariato priimtas sprendimas nebuvo panaikintas ar grąžintas tyrimui papildyti, o pareiškėjo rašyti pareiškimai policijos komisariatui yra sunkiai suprantami, nenuoseklūs, visuose pareiškimuose buvo išdėstomi vieni ir tie patys faktai, dėl kurių buvo priimami atitinkami procesiniai sprendimai, nurodoma jų apskundimo tvarka ir terminai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nagrinėjamos bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas yra padaręs pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo nustatyti atsakovo neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti žalą pareiškėjui, o pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.
Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos, kolegijos manymu, pakankamai argumentuotai ir detaliai aptarus bei įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismo išvardinti įrodymai, vertinant juos chronologiško atsiradimo bei jų šaltinių (įrodinėjimo priemonių) įvairumo aspektais, neturi esminių tarpusavio prieštaravimų, dėl to pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis kolegija nenustatė. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.
Patikrinusi bylą joje surinktų įrodymų įvertinimo teisingumo aspektu, kolegija atsižvelgia į išvardintus argumentus bei, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir pateiktomis išvadomis, pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrįstu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.