Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2017-12-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1-2047-932/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2017-12-22
Bylos Nr.
1-2047-932/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-45549-2016-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Julita Dabulskytė-Raizgienė
Kaltinamasis
T. G.
Nukentėjusysis
A. S.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-1614-932/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45549-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.2; 1.1.8.7.1; 1.1.8.7.9; 1.1.10.1; 1.2.14.3.1; 2.1.15.1.2 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 22 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Julita Dabulskytė - Raizgienė,sekretoriaujant Valentinai Solovejienei,dalyvaujant prokurorui Gediminui Juknai,kaltinamajam T. G.,nukentėjusiajam A. S.,

viešuose teismo posėdžiuose išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje T. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, išsiskyręs, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas:

1. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-22 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį - 2 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams. Vilniaus apygardos teismo 2012-06-26 nuosprendžiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendis 2012-02-22 pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria taikytas BK 75 straipsnis, ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams; paskirta galutinė 2 metų laisvės atėmimo bausmė;

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-22 nuosprendžiu pagal BK 242 straipsnį - 3 mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-22 nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2012-06-26 nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, paskiriant galutinę 1 metų 11 mėnesių 15 dienų laisvės atėmimo bausmę;

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-28 baudžiamuoju įsakymu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį - 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-22 nuosprendžiu paskirta bausme, paskiriant galutinę 1 metų 11 mėnesių 15 dienų laisvės atėmimo ir 100 MGL (13 000 Lt) dydžio baudos bausmę; laisvės atėmimo bausmę atlikęs 2015-03-06;

kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. G. 2017 m. nuo sausio 8 d. apie 23 val., iki sausio 10 d., apie 23 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), iš A. S. rankų atvirai pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung S6 Edge“, 495 eurų vertės, tokiais savo veiksmais padarydamas A. S. 495 eurų turtinę žalą. Tokiais savo veiksmais T. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Teisiamajame posėdyje apklaustas kaltinamasis T. G. kaltu prisipažino iš dalies, parodė nukentėjusįjį žinantis kokius 5 metus, artimai nebendrauja, kažkada pastarajam buvo padėjęs atgauti telefoną, buvo susitikę keletą kartų, tiesiog žinojo, kad toks yra ir tiek. Kaltinamojo nuomone, susitikimas su A. S. turėjo vykti anksčiau nei sausio 11 d. Taigi po švenčių kažkurį vakarą jam paskambino nukentėjusysis ir paprašė susitikti. Jis atvažiavo nukentėjusįjį pasiimti iš pastarojo darbovietės (atrodo, šis dirbo kasininku kažkurioje iš Antakalnyje esančių parduotuvių). Tada su A. S. nuvažiavo į aikštelę prie bažnyčios, kuri buvo netoli nukentėjusiojo namų. A. S. paprašė parduoti jo telefoną, kurį prieš kelias dienas buvo gavęs dovanų (sakė, kad jį per šventes padovanojo brolis ar tai mama). Nukentėjusysis į jį kreipėsi, nes žinojo, kad jis (T. G.) turi pažįstamą, užsiimantį telefonų perpardavinėjimu. Atsakydamas į klausimą, kokie yra minėto asmens duomenys, kaltinamasis nurodė žinantis tik vardą – D., kitokių jo kontaktų nurodyti negalėjo, teigė, kad pastarasis šiuo metu yra išvykęs iš Lietuvos. Kadangi A. S. jam buvo skolingas 300 Eur, tai jis prašė tą telefoną parduoti už 450 Eur, skolą pasiimti kaltinamajam, o likusius pinigus grąžinti jam, t. y. A. S. Jis sutiko nukentėjusiajam padėti parduoti telefoną, kaltinamojo teigimu, A. S. nuėmė pirštų anspaudą, išsiėmė SIM kortelę ir pats padavė jam telefoną. Abu išsiskyrė taikiai, konkrečios datos, kada parduos, nenurodė (sakė, kai parduosiu, tai paskambinsiu). Kaltinamojo teigimu, paėmęs nukentėjusiojo duotą telefoną, jis jį nusprendė parduoti pasinaudodamas internetine svetaine skelbiu.lt, ten susirado tokio modelio telefoną ieškantį pirkėją, paskambino jam, susitiko prie prekybos centro „Europa“ ir pardavė už 360 Eur. Kadangi ilgai laukė, kol A. S. jam grąžins skolą, nusprendė parduoti už mažesnę kainą, gavęs pinigus jokios dalies nukentėjusiajam nedavė ir visą sumą pasiliko sau. Pasikeitė telefono numerį, suprato, kad nukentėjusysis jam skambins, teirausis dėl telefono, bet jis nebenorėjo A. S. matyti. Atsakydamas į klausimus, dėl ko A. S. buvo skolingas kaltinamajam, T. G. parodė, kad prieš pusmetį ar metus jis pastarajam buvo padėjęs susigrąžinti pavogtą telefoną. Vienas draugas paprašė pagelbėti A. S., papasakojo, kad yra pavogtas šio telefonas, nurodė, kas tą telefoną pavogė ir paprašė iš to asmens paimti atgal. Kaltinamojo teigimu, jis žinojo vaikiną, kuris buvo paėmęs A. S. telefoną. Su tuo vaikinu jis nebendravo, tik žinojo, kad pastarasis gyvena tame pačiame bendrabutyje, nei vardo, nei pavardės pasakyti negali (žinojo, kad jį vadina Čiornyj, Čiornas). Taigi jis (kaltinamasis) nuėjo pas tą asmenį ir paėmė iš jo A. S. telefoną, kurį grąžino nukentėjusiajam (telefonas taip pat buvo gana naujas, geros kokybės). A. S. pasakė jam esantis labai dėkingas, nurodė, jog lieka skolingas 300 Eur. Anot kaltinamojo, jis nepatikėjo, kad A. S. jam sumokės tiek pinigų, matė, kad pastarasis vaikšto prastai apsirengęs, yra be dantų, iš tokio asmens nelabai galėjai kažko tikėtis. Daugiau iki to kaltinime nurodyto vakaro jie su A. S. susitikę nebuvo ir nebendravo. Civilinį ieškinį pripažįsta, sutinka atlyginti (b. l. 128-131, 146-152).

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis T. G. nurodė kaltę pripažįstantis iš dalies. 2017-01-11, apie 18.00 val., jam paskambino pažįstamas A. S., pasakė norintis susitikti pakalbėti. Jis savo automobiliu „Nissan“ (valstybinių numerių neatsimena, nes automobilį jau yra pardavęs) nuvažiavo iki A. S. darbovietės, kuri yra (duomenys neskelbtini) A. A. įlipo į jo automobilį ir jie nuvažiavo į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Antakalnyje, prie Petro ir Povilo bažnyčios. A. S. jam jau pusę metų buvo skolingas 300 eurų. Būtent dėl tos skolos pastarasis susitikęs ir norėjo pakalbėti. Pasakė, kad jam brolis Kalėdų proga padovanojo telefoną, paklausė, ar jis (kaltinamasis) žino, kur būtų galima šį telefoną parduoti. T. G. pasakė žinantis, po ko A. S. jam pats padavė savo telefoną, prieš tai jį atblokavęs savo piršto antspaudu ir išsiėmęs SIM kortelę. Kaltinamojo T. G. teigimu, A. S. jam pats padavė telefoną, prašydamas sužinoti, už kiek galima jį parduoti, o, pardavęs telefoną, pasiimtų jo 300 eurų skolą, likusius atiduotų A. S.. Pastarasis (A. S.) tikėjosi, kad jis telefoną parduos už 450 eurų. Kaltinamasis paėmė telefoną, po ko A. S. išlipo iš automobilio, daugiau jis su nukentėjusiuoju nebendravo. T. G. nurodė telefoną „Samsung S6 Edge“ pardavęs internetiniame puslapyje skelbiu.lt, kuriame surado tokį telefoną ieškantį pirkėją, paskambino pastarajam, susitiko su juo prie prekybos centro „Europa (praėjus 4-5 dienoms nuo susitikimo su A. S.). Pirkėjas nieko nežinojo, kokiomis aplinkybėmis jis (T. G.) turi telefoną, nieko neklausinėjo, tik patikrino, ar telefonas yra veikiantis. Pirkėjas T. G. sumokėjo 360 eurų. Tų pinigų jis A. S. neatidavė, nusprendė už pradelstą skolą pasiimti viską sau. Yra pasiruošęs atlyginti nukentėjusiajam žalą, gailisi (b. l. 38). Papildomos apklausos metu T. G. akcentavo tą faktą, kad jis telefono iš A. S. rankų negrobė, aparatą nukentėjusysis jam atidavė pats. Civilinį ieškinį atlygins, kai turės tokią galimybę (b. l. 46).

Teisiamojo posėdžio metu apklausiamas nukentėjusysis A. S. parodė, jog kaltinamąjį žinojo iš matymo, susipažino per A. M., iki įvykio matėsi 3-4 kartus. Prieš dieną ar dvi iki nusikaltimo vakaro jam paskambino T. G. (telefono numerį gavo iš A. M.) ir pasiūlė užsidirbti pardavinėjant narkotines medžiagas (žolę). Telefonu daugiau nieko konkrečiai nekalbėjo, sutarė susitikti, jis pasiūlė kaltinamajam atvažiuoti iki darbovietės (parduotuvės (duomenys neskelbtini)). Tą vakarą T. G. „Nissan“ markės automobiliu atvažiavo iki parduotuvės, jis įsėdo į automobilį (atrodo, pradėjus važiuoti kaltinamasis užrakino automobilio dureles). Kadangi buvo suplanavęs po darbo užsukti pas A. M., T. G. pasiūlė pavežti. Bevažiuojant iki A. M. namų šnekučiavosi, tuomet užsuko į prie bažnyčios esančią aikštelę. Iš pradžių bendrai kalbėjosi apie kaltinamojo užsimintą darbą, tačiau nieko konkretaus nesusitarė, kadangi dar pusiaukelėje kaltinamasis perėjo prie telefono temos. A. S. teigimu, kaltinamasis jam pasakė iš A. M. sužinojęs, kad jis turi naują telefoną. To telefono nukentėjusysis iki pokalbio pradžios nebuvo išsiėmęs, jis gulėjo kelnių kišenėje. Aikštelėje T. G. paprašė telefoną parodyti, nuimti telefono kodą (kodas buvo pagal pirštų antspaudą), po ko jis aparatą išsisėmė iš kišenės, nuėmė kodą, išsiėmė SIM kortelę ir padavė kaltinamajam apžiūrėti. Pastarasis paėmė telefoną, jį žiūrėjo, klausinėjo, už kiek jį būtų galima parduoti. Nukentėjusysis kaltinamajam nurodė, kad telefoną įsigijo išsimokėtinai, aiškino, jog salone kainuoja 600 Eur, tačiau už tokią sumą neparduotų, galėtų gauti 400-450 Eur. Tada T. G. pasakė neva A. M. nori pavogti šį telefoną, dėl ko jis (T. G.) jį pasiims, pasaugos keletą dienų, po ko grąžins atgal A. S.. Nukentėjusysis prašė telefoną atiduoti, paaiškino, kad už jį moka įmokas, aparatas jam pačiam reikalingas, tačiau T. G. telefono neatidavė, sakė grąžins už poros dienų, liepė išlipti iš automobilio ir pats nuvažiavo. A. S. teigimu, jis suprato, kad T. G. jam telefono nebegrąžins, o parduos, suprato, kad buvo apvogtas. Praėjus kelioms dienų nuo vagystės jis parašė pareiškimą policijai. Nukentėjusiojo teigimu, pareiškimą rašė tikrai ne kitą dieną. Atsimena, jog ryte turėjo eiti į darbą, tuo metu buvo sunkus laikotarpis, darbe trūko darbuotojų, dėl ko pareiškimą parašė po 2-3 dienų (ikiteisminio tyrimo metu sausio 11 d. datą įvardino neteisingai). Po to, kai buvo parašytas pareiškimas, T. G. pradėjo jį persekioti, laukė prie namų, dėl ko buvo priverstas keisti gyvenamąją vietą. Tuo pačiu nukentėjusysis kategoriškai paneigė prašęs telefoną parduoti, taip pat buvęs skolingas T. G.. Prieš kokius 3 mėnesius buvo toks atvejis, kai iš jo (A. S.) buvo pavogtas telefonas. Bandant išsiaiškinti, kas pavogė telefoną, A. M. jam pasakė turintis draugą, kuris galėtų padėti telefoną surasti. Taip jis ir susitiko su T. G., kuris išties bandė ieškoti to žmogaus, bet jam nepavyko. Galiausiai telefoną susigrąžino pats A. S. kartu su A. M. Už pagalbą T. G. jis skolingas neliko, vėliau paaiškėjo, kad T. G. iš to žmogaus, kuris buvo pavogęs telefoną, sugebėjo išsireikalauti pinigų, dėl ko susitikęs jam (A. S.) pasakė, kad jis tikrai nelieka skolingas. Pareikštą civilinį ieškinį palaiko (b. l. 146-152).

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. S. parodė, kad 2017-01-11, apie 20.00 val., jam paskambino iš matymo pažįstamas asmuo, vardu T., pavardės nežino, visi jį vadina G. ir jie susitarė, kad kai jis (A. S.) baigs darbą, T. atvažiuos jį paimti iš (duomenys neskelbtini), esančios parduotuvės „Maxima“. Po darbo, 22.20 val., T. automobiliu „Nissan“, raudonos spalvos, valstybinių numerių nežino, atvažiavo jo paimti. Jie nuvažiavo į automobilių stovėjimo aikštelę, kuri yra priešais kavinę „Sakva“, M. K. P. g. 1, Vilnius. Apie 23.00 val., jiems sėdint mašinoje, T. paprašė jo parodyti mobiliojo ryšio telefoną. A. S. išsiėmė iš kišenės juodos spalvos telefoną „Samsung Galaxy S6 edge“, IMEI (duomenys neskelbtini), kuris buvo įdėtas į juodą medžiaginį dėklą. Paėmęs telefoną T. jį atrakino ir pradėjo telefone viską žiūrinėti, po ko pasakė pasiliksiantis telefoną pasaugoti ir rytoj, t. y. 2017-01-12, apie 10 val., žadėjo atgal atvežti. Paėmęs iš jo mobilaus ryšio telefoną, T. liepė jam iš automobilio išlipti ir pats išvažiavo. Iki šiol telefonas jam negrąžintas, telefone buvo įdėta SIM kortelė su numeriu . Paskambinus minėtu numeriu, telefonas buvo išjungtas. Dėl pavogto mobiliojo ryšio telefono „Samsung Galaxy S6 edge“ jam padaryta 495 eurų žala. Nukentėjusysis pažymėjo, kad T. pažįsta ir P. B., neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos. Pats nukentėjusysis su T. susipažino 2016 lapkričio mėn. prie V. Grybo g. 33, Vilniuje, kur A. S. su draugais kalbėjosi apie P. B., kuris buvo pavogęs iš jo mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S3“. Išgirdęs jų pokalbį, prie jų priėjo T. ir pasisiūlė padėti. Pastarasis išties padėjo jam iš P. B. susigrąžinti minėtą telefoną (b. l. 19). Papildomos apklausos metu nukentėjusysis A. S. pabrėžė, kad T. G. telefoną į rankas padavė tik todėl, kad pastarasis jo prašė telefoną apžiūrėti, tačiau apžiūrėjęs šis turėjo jį grąžinti atgal. Jis neprašė T. G. telefoną parduoti, o pardavus pinigus pasilikti sau už skolą, kadangi jis T. G. nebuvo skolingas. Jis pasakė T. G. grąžinti jam telefoną, bet pastarasis neatidavė. Po to, kai jis parašė pareiškimą dėl pavogto telefono, sužinojęs T. G. pradėjo jį persekioti. Buvo atvažiavęs prie jo darbo ir sėdėjo automobilyje kartu su keliais vyrais, taip pat vakare pasitiko jį netoli namų, jam pradėjus bėgti, rėkė „stok, kur tu bėgi, bus dar blogiau“. Jis kaltinamojo bijo, kadangi šis yra teistas, vairuoja be teisių, vartoja narkotines medžiagas (b. l. 22).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas A. M., kurio parodymai teisme perskaityti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio tvarka, parodė A. S. pažįstantis kelis metus, tai pat pažįsta vaikiną, vardu T. (pastarajam apie 23 metai, 185-190 cm ūgio, lieso kūno sudėjimo, kiek žino iš kalbų, galimai gyvena (duomenys neskelbtini), atrodo, yra teistas). Vieno telefoninio pokalbio metu T. jam sakė, kad buvo susitikęs su A. S. ir paėmė jo telefoną. Apie tai, jog telefono negrąžino, nieko neminėjo. Taip pat jis (A. M.) buvo susitikęs su A. S. ir jis jam pasakė telefono neatgavęs (b. l. 32).

2017-01-12 įvykio vietos apžiūros protokolu buvo apžiūrėta įvykio vieta – automobilių stovėjimo aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini), tačiau apžiūros metu tyrimui reikšmingi objektai ar pėdsakai neužfiksuoti (b. l. 11-12).

Šalies argumentai

Nukentėjusysis A. S. pateikė civilinį ieškinį dėl 495 eurų turtinės ir 600 eurų neturtinės žalos padarymo (b. l. 25, 27).

Motyvuojamoji dalis

Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas laiko esant įrodyta, jog kaltinamasis T. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pats kaltinamasis savo kaltę pripažino iš dalies. Apklausiamas neneigė paėmęs iš nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną, kurį planavo parduoti ir gautus pinigus pasilikti sau (nė dalies iš jų neduodant A. S.), tačiau pabrėžė, jog telefono iš nukentėjusiojo atvirai negrobė, o paėmė neva paties A. S. prašymu. Kaltinamojo teigimu, nukentėjusysis jam buvo skolingas 300 eurų (už pagalbą padedant susigrąžinti anksčiau pavogtą kitą mobiliojo ryšio telefoną), todėl norėdamas skolą grąžinti paprašė parduoti telefoną (prašė parduoti už 450 Eur, iš kurių 300 Eur būtų skirti kaltinamajam, o 150 Eur sugrąžinant A. S.). Tokius kaltinamojo parodymus, kuriais tikinama telefoną paėmus pačiam nukentėjusiajam prašant, siekiant grąžinti neva iš anksčiau susidariusią skolą už kaltinamojo pagalbą, teismas vertina kritiškai, kaip siekį pateisinti savo veiksmus, tokiu būdu tikintis palankesnio teisinio įvertinimo ir atitinkamai švelnesnės baudžiamosios atsakomybės.

Kaltinamojo parodymus visų pirma paneigia nukentėjusiojo A. S. parodymai. Iš naujo neatkartojant pastarojo parodymų, kurie detaliai užfiksuoti teismo posėdžio bei ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų protokoluose (b. l. 19, 22, 146-152), matyti, jog nukentėjusysis kategoriškai paneigė T. G. buvęs skolingas ir prašęs parduoti jo telefoną. Priešingai, nukentėjusysis teigė, jog dar pakeliui į aikštelę kaltinamasis pradėjo klausinėti apie jo telefoną, vėliau domėjosi, už kiek tokį telefoną būtų galima parduoti. Išsiaiškinęs rūpimą informaciją, kaltinamasis liepė nuimti įėjimo kodą (piršto antspaudą) ir pasakė telefoną pasiimsiąs porai dienų pasaugoti, po ko liepė išlipti iš automobilio, o pats nuvažiavo. Nepaisant to, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė keletą naujų arba patikslinančių aplinkybių, kurių neminėjo apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (dėl T. G. pasiūlymo užsidirbti, to, jog kaltinamasis jam sakė, kad telefoną esą nori pasaugoti, kadangi A. M. ketina jį iš nukentėjusiojo pavogti), šios aplinkybės nėra esminės, jos neleidžia abejoti A. S. parodymais, kurie dėl esminių momentų viso proceso metu išliko nepakitę, t. y. kaltinamasis T. G. telefoną paėmė ne dėl skolos, savavališkai, prieš nukentėjusiojo valią. Tai, kad A. S. kaltinamajam prašant mobiliojo ryšio telefoną padavė pats, anaiptol, nereiškia, kad nukentėjusysis išreiškė valią savo telefoną atiduoti T. G., kad šis galėtų juo disponuoti ir kaltinamasis jį paėmė, neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, jog T. G. liepus duoti telefoną, paskui nurodžius išlipti iš automobilio ir nuvažiavus, A. S. suprato esantis apvogtas, suprato, kad T. G. telefono jam nebegrąžins.

Teismas neturi objektyvaus pagrindo netikėti nukentėjusiojo A. S. parodymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S6 edge“ gavo ne kaip kalėdinę dovaną iš brolio ar motinos, o įsigijo pats, 2016-11-03 aparatas pirktas išsimokėtinai, sudarant 24 mėnesių sutartį (b. l. 4). Tokiu atveju sunkiai įtikinama, jog nukentėjusysis, pakankamai ilgam laikotarpiui įsipareigojęs mokėti įmokas už telefoną, po 2 mėnesių būtų pasiūlęs kaltinamajam jį parduoti, pats likdamas be daikto, tačiau su ilgalaike finansine prievole. Analizuojant kaltinamojo parodymus, matyti, jog pastarasis tariamos skolos aplinkybes dėstė painiai ir nenuosekliai. Antai, iš pradžių T. G. tikino, jog už padėtą atgauti iš nukentėjusiojo pagrobtą telefoną (beje, taip ir neaišku, dėl kokių priežasčių minimą vagystę padaręs asmuo nedelsiant sutiko grąžinti T. G., kurie tarpusavyje nebendravo, nukentėjusiojo telefoną), A. S. jam jautėsi dėkingas, sakė, kad už pagalbą jam duos 300 Eur. Tolesnių parodymų metu kaltinamasis, siekdamas sumenkinti nukentėjusįjį, parodyti jį esant nepatikimą, jau teigė neva A. S. yra problematiškas asmuo, nuolat dėl visų rašo įvairius skundus, atrodo prastai, apsirengęs purvinais rūbais, dėl ko kaltinamasis pasakymo apie tuos 300 Eur nesureikšmino, netikėjo, kad jis gali tokius pinigus sumokėti. Be to, anot kaltinamojo, jis tą skolą buvo apskritai pamiršęs ir iš viso nelaikė, kad yra kokia skola (b. l. 128-131, 146-152). Taip pat pats kaltinamasis pripažįsta, kad iki to vakaro nė karto nekalbėjo su A. S. dėl skolos, neprašė jos grąžinti ir pan. Taigi tokie kaltinamojo teiginiai rodo, kad jokių skolos santykių tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo nebuvo, o iškelta atitinkama versija paprasčiausiai siekiama pateisinti neteisėtus veiksmus.

Tokiu būdu atsižvelgiant į surinktus ir ištirtus įrodymus, anksčiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog kaltinamojo T. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip atviroji vagystė, t. y. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Kaltinamasis telefoną paėmė neteisėtai, nukentėjusysis A. S. iš karto suprato, kad prieš jį įvykdyta vagystė, galiausiai pats kaltinamasis pripažino, kad nelaikė, jog A. S. yra skolingas, neneigė, jog už iš nukentėjusiojo paimtą telefoną, kurį planavo nedelsiant parduoti, jokių pinigų šiam grąžinti neketino. Kaltinamojo T. G. veiksmai tyčiniai, įvykdyti veikiant tiesiogine tyčia, baigti, teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į teisme duotus nukentėjusiojo parodymus, kurių metu A. S. parodė, jog pareiškimą dėl vagystės parašė ne kitą dieną, o po 2-3 dienų, tuo pačiu paneigdamas ikiteisminio tyrimo metu nurodytą atitinkamą aplinkybę, tikslina kaltinimą, nurodant, jog nusikalstama veika padaryta laikotarpyje nuo 2017 m. sausio 8 d., apie 23 val., iki sauso 10 d., apie 23 val. Beje, apklausiamas kaltinamasis taip pat nurodė, jog minimas susitikimas, kurio aplinkybes pastarasis dėsto skirtingai, vyko anksčiau nei sausio 11 d.

Kaltinamojo T. G. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustato.

Teismas, skirdamas T. G. bausmę, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Visų pirma atsižvelgiama į tai, kad T. G. įvykdė tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), nusikalstama veika baigta, padaryta veikiant tiesiogine tyčia, į jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltinamojo asmenybę: T. G. praeityje teistas (b. l. 52-55, 57-64), administracinėmis nuobaudomis baustas (b. l. 75-82), nedirbantis, duomenų apie psichikos/psichiatrinį ar priklausomybės ligų gydymą byloje nėra. Įvertinus anksčiau nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis BK 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, konstatuotina, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą arešto bausmę, jos dydį nustatant artimą vidurkiui. Tokia bausmė rūšis skirtina atsižvelgiant į tai, jog kaltinamasis praeityje teistas, nusikalto esant neišnykusiam ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, kritiškų išvadų nedaro, nuo naujos nusikalstamos veikos neatgrasė netgi atlikta laisvės atėmimo bausmė, dėl ko šiuo atveju teismas neturėjo objektyvaus pagrindo skirti straipsnio sankcijoje numatytas kitas bausmės rūšis. Teismo manymu, būtent arešto bausmė nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo ir proporcingumo kriterijus.

T. G. buvo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnyje numatyta tvarka nuo 2017-03-19, 16.30 val., iki 2017-03-20, 13.19 val. (b. l. 34, 42). Laikino sulaikymo laikas įskaitytinas į bausmę.

T. G. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliktinos iki bausmės vykdymo pradžios (b. l. 39, 40).

Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Nukentėjusysis A. S. baudžiamojoje byloje pateikė civilinį ieškinį dėl 495 eurų patirtos turtinės žalos atlyginimo. Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, jog kaltinamasis T. G. pagrobė nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną, tokiais veiksmais padarydamas pastarajam turtinę žalą, todėl, atsižvelgiant į nurodytas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, privalo šią žalą atlyginti. Prašoma atlyginti turto vertė yra pagrįsta objektyviais duomenimis (pateiktas pirkimo kvitas ir garantinė pažyma) (b. l. 4), todėl civilinis ieškinys šioje dalyje tenkintinas pilna apimtimi, priteisiant iš kaltinamojo nukentėjusiajam nurodyto dydžio turtinės žalos atlyginimą.

Kita A. S. civilinio ieškinio dalis yra susijusi su neturtinės žalos atlyginimu. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. S. tuo pačiu prašo priteisti ir 600 eurų dydžio neturtinę žalą, motyvuodamas tuo, kad bijodamas T. G. buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą, darbą. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis taip pat pažymėjo, jog sužinojęs, kad jis parašė pareiškimą, kaltinamasis jį gaudė, dėl ko jis bėgo basas, sušalo, ilgai sirgo, galiausiai dėl ilgo sirgimo jam teko išeiti iš darbo.

Neturtinės žalos sąvoka yra atskleista CK 6.250 straipsnyje, kuriame nurodyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis neturtinę žalą grindžia tuo, kad dėl kaltinamojo esą buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą, darbą, teigė, jog kaltinamasis jį gaudė, dėl ko jis nuo pastarojo bėgo basas, ilgam susirgo. Vertinant tokių teiginių sąsajas su neturtinės žalos kilimu, pabrėžtina, jog byloje nėra jokių duomenų, jog kaltinamasis dėl prieš jį pateikto pareiškimo būtų bandęs daryti kažkokį poveikį nukentėjusiajam, pastarasis dėl tokių faktų į teisėsaugos įstaigą nesikreipė. Nukentėjusysis nepateikė teismui jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pastarasis turėjo sveikatos problemų, juo labiau, jog nukentėjusiojo sveikatos būklė bent kažkaip yra susijusi su kaltinamojo veiksmais. Taip pat teismas neturi pagrindo kaip reikšmingas laikyti nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl gyvenamosios vietos, darbo keitimo. Nukentėjusysis taip ir nepaaiškino, kaip konkrečiai jam pasireiškė neturtinė žala pakeitus gyvenamąją vietą, kaip su tuo susijęs kaltinamasis T. G., juo labiau, kad pats nurodė, jog išsikraustė gyventi kitur, kadangi buvo nepatenkintas, kad pas jį į namus nuolat ateidavo A. M. ir visokie kiti asmenys. Analogiškai ir dėl darbovietės teismas neturi duomenų, kad nukentėjusiojo išėjimas iš darbo ar atleidimas yra susijęs su kaltinamuoju. Sprendžiant neturtinės žalos klausimą, nukentėjusiam asmeniui neužtenka išsakyti deklaratyvius teiginius. Šiuo atveju A. S. neturtinę žalą įrodinėja tokiomis aplinkybėmis, kurių niekaip nepagrindė, o teismas taip pat neturi pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam buvo padaryta neturtinė žala, kuri atsirado dėl kaltinamojo T. G. veiksmų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas.

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

T. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmę.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2017-03-19, 16.30 val., iki 2017-03-20, 13.19 val., t. y. vieną dieną, ją prilyginant vienai arešto parai.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, palikti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. S. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos tenkinti pilnai ir priteisti iš T. G. nukentėjusiajam A. S. 495 (keturis šimtus devyniasdešimt penkis) eurus turtinei žalai atlyginti. Civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Julita Dabulskytė – Raizgienė