Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjai E. D.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. D. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

nustatė

Teismo posėdyje palaikė skunde nurodytus argumentus, papildomai paaiškino, kad norėjo padėti vaikams ir savo šeimai, ekonominės naudos nesiekė. Visus butus įsigijo būdama šioje santuokoje (b.l. 35-36, 130).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad 2009-02-24 Panevėžio AVMI įgaliotas pareigūnas, atlikęs pareiškėjos mokestinį patikrinimą dėl gyventojų pajamų mokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2004-01-01 – 2005-12-31 laikotarpį surašė patikrinimo aktą Nr. PAR-33 (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 29–48). Patikrinimo metu pareiškėjai papildomai priskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą – 12 462 Lt GPM, 5 766 Lt GPM delspinigių, 1 695 Lt VSD įmokų bazinei pensijai gauti ir 1 815 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai gauti. Panevėžio AVMI 2009-04-08 sprendimu Nr. SAT-31 (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 12–24) patvirtino patikrinimo aktą ir paskyrė 4 985 Lt GPM baudą, 848 Lt VSD įmokų bazinei pensijai gauti baudą ir 908 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai gauti baudą. VMI 2009-07-09 sprendimu Nr. 68-193 (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 4–8) patvirtino Panevėžio AVMI 2009-04-08 sprendimą. Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2009-10-05 priėmė sprendimą Nr. S-307(7-270/2009) (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 115–123), kuriuo iš dalies panaikino VMI 2009-07-09 sprendimą Nr. 68-193, t. t. vietoje nurodymų pareiškėjai sumokėti į biudžetą 12 462 Lt GPM, 5 766 Lt GPM delspinigių ir 4 985 Lt GPM baudą, nurodė pareiškėjai sumokėti 7 818 Lt GPM, 3 460 Lt GPM delspinigius ir 3 127 LT GPM baudą, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjos vykdytos nekilnojamojo turto pardavimo bei tarpininkavimo sudarant nekilnojamojo turto sandorius veiklos priskyrimo prie individualios veiklos ir iš šios veiklos gautų pajamų priskyrimo prie individualios veiklos pajamų, dėl apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi bei jų apmokestinimo GPM.

Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėja 2004–2005 m. vykdyti nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai yra jo vykdyta individuali veikla, nes atitinka GPM įstatyme apibrėžus individualios veiklos požymius. Pareiškėja su šia išvada nesutinka.

GPM įstatymo 2 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią nuostatą yra nurodęs, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama, kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims. Taigi aiškinant teisės normas apibrėžiančias individualią veiklą bei atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką pastaruoju aspektu, teigtina, kad siekiant vykdomą veiklą pripažinti individualia veikla paprastai būtina išvardintų požymių visuma(2006-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-916-2006, 2006-06-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-902-2006, 2009-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-348-2009, 2009-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-468-2009, 2009-04-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-499-2009).

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja kartu su sutuoktiniu R. D. 2004–2005 m. pardavė 6 nekilnojamojo turto objektus, priklausiusius jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise: 2004-06-09 pardavė butą (duomenys neskelbtini), už 20 000 Lt (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 65). Butas buvo įsigytas iš A. K. 2004-05-07 už 23 000 Lt (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 66). 2004-09-07 pareiškėja su sutuoktiniu pardavė butą (duomenys neskelbtini), už 1 690 Lt (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 77). Butas buvo įsigytas 2004-07-08 už tokią pačią 1 690 Lt kainą (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 78). 2004-11-08 pareiškėja su sutuoktiniu pardavė butą (duomenys neskelbtini), už 13 460 Lt (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 79). Butas buvo įsigytas 2004-06-23 už tokią pačią 13 460 Lt kainą (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 80). 2004-12-15 pareiškėja su sutuoktiniu pardavė butą (duomenys neskelbtini), už 1 900 Lt (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 81–83). Butas buvo įsigytas 2004-09-23 už tokią pačią 1 900 Lt kainą (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 84). 2005-04-27 sutuoktiniai pardavė butą (duomenys neskelbtini), už 22 100 Lt (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 85). Butas buvo įsigytas 2005-01-26 už tą pačią 22 100 Lt kainą (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 86). 2005-06-16 pareiškėja su sutuoktiniu pardavė miško paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už 2 150 Lt (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 87–88). Sklypas buvo įsigytas 2004-09-05 už tą pačią 2 150 Lt kainą (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 89).

Teismas, įvertinęs pareiškėjos sudarytus nekilnojamojo turto sandorius, daro išvadą, kad juos sudarant buvo visi individualiai veiklai būdingi požymiai.

Pareiškėjos sudarytiems sandoriams būdingas tęstinumas, t. y. nevienkartinis, nuolatinis sandorių su nekilnojamuoju turtu sudarymas ir tęstinis jų sudarymo laikotarpis (atsikartojimas). Aukščiau išvardinti įrodymai patvirtina, kad tęstinė pareiškėjos veikla tęsėsi visą tikrinamąjį laikotarpį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje GPM įstatymo prasme savarankiška veikla laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-10-20 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-693/2007).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja kartu su sutuoktiniu savarankiškai sprendė su nurodyta veikla susijusius klausimus (pirko, pardavė, nekilnojamąjį turtą), todėl darytina išvada, kad ji atitinka veiklos savarankiškumo požymį.

Vertinant, ar pareiškėjo vykdyta nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo veikla atitinka GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodytą individualios veiklos požymį – versliškumą (komerciškumą), būtina nustatyti tai, ar pareiškėja įsigydama nekilnojamąjį turtą turėjo išankstinį tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos iš jų pardavimo.

Nustatant, ar atitinkamais sandoriais buvo siekiama pajamų ar (ir) kitokios ekonominės naudos, iš nagrinėjamos bylos konteksto matyti, kad pareiškėja įsigydama nekilnojamojo turto objektus turėjo tikslą gauti pajamų. Kartu su sutuoktiniu įsigiję butus (daugeliu atveju iš varžytynių), dažniausiai praėjus vos keliems mėnesiams po jų įsigijimo, juos vėl parduodavo. Darytina išvada, jog tokiais savo veiksmais pareiškėja siekė gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos vykdyta veikla atitinka GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą individualios veiklos sąvoką, todėl jos 2004–2005 m. gautas pajamas už turto pardavimą pagrįstai priskyrė pajamomis gautomis iš individualios veiklos ir nuo jų apskaičiavo GPM.

Pareiškėja skunde nurodo, kad ji individualios veiklos nevykdė, ji tik pasirašinėdavo nekilnojamojo turto pardavimo sandorius pas notarą, kadangi šis turtas jai ir jos sutuoktiniui priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Teismas atmeta tokį pareiškėjos argumentą.

2008-12-01 pareiškėja paaiškinime Nr. 1 (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 107–108) pareiškėja paaiškino, kad ji tiesiogiai dalyvavo nekilnojamojo turto sandorių sudarymo procese – butų pirkimo–pardavimo paieškose ir pirkimo–pardavimo derybose su potencialais pirkėjais dėl kainos ir kitų aplinkybių.

Pagal CK 3.87, 3.88, 3.92, 3.117 straipsnių nuostatas turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė ir tokia išlieka, kol nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu, turtas, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, priklauso lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams, sutuoktiniai juo naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu, sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto disponavimu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nekilnojamąjį turtą pareiškėja įsigijo būdama santuokoje su R. D., ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Pareiškėjos sutuoktinis R. D. nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, iš kurių gautos pajamos pripažintos individualios veiklos pajamomis, sudarinėjo veikdamas ne tik už save, bet ir pagal įgaliojimą už savo sutuoktinę, t. y. pareiškėją. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos veikloje disponuojant bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančiu turtu yra individualios veiklos požymių ir iš šio turto pardavimo gautos pajamos dalytinos lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams. Be to, butas (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas iš varžytynių pareiškėjos vardu, iš byloje pateiktų sudarytų nekilnojamojo turto pardavimo sutarčių matyti, jog jas sudarė abu sutuoktiniai, jose nurodyta, kad parduodamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise abiem pardavėjams priklausantis turtas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006-10-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-916/06 konstatavo, kad individuali veikla, pasireiškianti sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto pirkiniu-pardavimu, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme yra laikytina savarankiška abiejų sutuoktinių atžvilgiu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad tiek pareiškėjos, tiek ir jos sutuoktinio veikloje disponuojant bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančiu turtu yra individualios veiklos požymiai bei teisingai iš šio turto pardavimo gautas pajamas padalino lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams.

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio R. D. parduotų nekilnojamojo turto objektų pardavimo kaina nesiskiria nuo šio turto įsigijimo kainos (vienas butas buvo parduotas net už mažesnę kainą, nei buvo įsigytas) bei akivaizdžiai neatitinka rinkos kainų. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytos butų ir žemės sklypo pardavimo 2004–2005 m. kainos neatitinka vidutinių rinkos kainų (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 34).

Panevėžio AVMI, siekdama nustatyti realias pareiškėjos gautas pajamas, vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniu bei VMI viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – Taisyklės) ir pareiškėjai priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikydama ekonominių modelių metodą.

Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas. Taisyklių 6.1 p. nustatyta, kad, norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 p.

Iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų pagrindu (pirkėjų paaiškinimai, jog už perkamą turtą sumokėjo didesnes sumas, nei nurodyta sutartyse (b. l. 70, 74, 75, 76; 82)) galima teigti, jog pareiškėja už parduotą nekilnojamąjį turtą gavo daugiau pajamų, nei nurodyta nekilnojamojo turto pardavimo sutartyse.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja už parduotą nekilnojamąjį turtą gavo daugiau pajamų, nei nurodyta nekilnojamojo turto pardavimo sutartyse, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad ji 2004 ir 2005 m. metinėse pajamų mokesčio deklaracijose įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie savo gautas pajamas, todėl mokesčių administratoriui atsirado pagrindas nustatyti pareiškėjos mokestines prievoles vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių nuostatomis.

Taip pat momesčių administratorius pagrįstai R. D. gautas pajamas 20 000 Lt už tarpininkavimą pagrįstai padalino po lygiai t.y. po 10 000 Lt ir jas apmokestino (b.l. 64).

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010-02-04 sprendimu atmetė R. D. skundą, kuriame jis prašė panaikinti Panevėžio AVMI 2009-04-08 sprendimą Nr. SAT-30 dėl patikrinimo akto tvirtinimo; panaikinti VMI 2009-07-09 sprendimą Nr. 68-192 ir panaikinti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą Nr. S-306(7-269/2009), kuriuo iš dalies panaikintas VMI 2009-07-09 sprendimas Nr. 68-192, t. y. vietoje nurodymų sumokėti į biudžetą 12 939 Lt GPM, 5 936 Lt GPM delspinigius ir 5 176 Lt GPM baudą nurodyti sumokėti 8 295 Lt GPM, 3 604 Lt GPM delspinigius ir 3 318 Lt GPM baudą, kitą VMI 2009-07-09 sprendimo Nr. 68-192 dalį nuspręsta patvirtinti, t. y. patvirtinti šio sprendimo nurodymus sumokėti 1 695 Lt VSD įmokas bazinei pensijos daliai, 848 Lt šių įmokų baudą, 1 815 Lt VSD įmokas papildomai pensijos daliai, 908 Lt šių įmokų baudą. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Teismas konstatavo, kad R. D. vykdyta veikla pagrįstai pripažinta individualia ir pagrįstai jam apskaičiuoti mokėtini mokesčiai.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad naikinti mokestinių ginčų sprendimų nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

nusprendžia

atmesti pareiškėjos E. D. skundą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.