Marijampolės apylinkės teismo įsakymas

išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, kurioje J. R., gimusi (duomenys neskelbtini), neteista,

kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

J. R. sukėlė fizinį skausmą mažamečiams šeimos nariams, tai yra nuo tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos iki maždaug (duomenys neskelbtini) mėnesio vidurio, (duomenys neskelbtini), savo namuose tyčia rankomis ir galimai įvairiais daiktais – (duomenys neskelbtini) mušdavo kartu gyvenančius savo mažamečius vaikus P. L., gimusį (duomenys neskelbtini), N. L., gimusį (duomenys neskelbtini), ir R. R., gimusį (duomenys neskelbtini), tuo sukėlė jiems fizinį skausmą.

J. R. parodė, kad gydytojo psichiatro ir gydytojo narkologo įskaitoms nepriklauso, galvos traumų neturėjo, kuo yra įtariama supranta, parodymus duoti sutinka ir parodo, kad (duomenys neskelbtini) ji gyvena nuo (duomenys neskelbtini) metų. Kartu gyvena jos dvyniai sūnūs P. ir N. ir jaunesnysis sūnus R., bei jo tėvas D. R.. Savo vaikus fizinėmis bausmėmis ji auklėja labai retai, R. ji iš viso niekada nėra mušusi, o P. su N. kartais būdavo sudrausminami fizinėmis bausmėmis, tai yra suduodavo jiems per „nagus“ ar sėdmenis. Kartais ji jiems suduodavo ranka, delnu, o kartais panaudodavo šlepetę, kitokių daiktų ar įrankių mušimui nenaudojo. Nors suduoti smūgiai nebūdavo stiprūs, sužalojimo, sumušimo žymių dėl to nelikdavo, skausmo taip pat mano didelio nebūdavo, nes po suduotų smūgių vaikai dažniausiai juokdavosi, o ne verkdavo. Suduodama vaikams ji neturėjo tikslo juos sužaloti ar sukelti fizinį skausmą, o norėjo juos auklėti, kad jie nesielgtų blogai, tai yra nesimuštų tarpusavyje, nesipeštų, neimtų ir nedegintų degtukų ir kitaip blogai nesielgtų. Paskutinį kartą ji P. su N. auklėjo suduodama jiems šlepete gal prieš savaitę laiko, tai yra (duomenys neskelbtini) viduryje, tikslios dienos neprisimena, nes jie tarpusavyje susipešė, įsikibo vienas į kitą ir negalėdama jų atskirti paėmė šlepetę suduoti jiems per užpakalį, bet judant pataikė N. į koją blauzdos srityje, dėl ko liko nežymi mušimo žymė. P. atrodo iš viso neuždavė, dabar jau neprisimena ar jam sudavė ar ne. Po to vaikai išsiskyrė ir ji jų daugiau nemušė. Po to vaikai vėl susipešė tarpusavyje, bet ji jų daugiau neskyrė, sakė, kad jeigu nori, tai tegul pešasi. D. taip pat kelis kartus yra sudavęs dvyniams šlepete per sėdmenis, tačiau kada tai vyko jau neprisimena. Po D. sudavimo vaikai taip pat neverkė, todėl ar jiems dėl to skaudėjo ji nežino. Ji pripažįsta, kad yra sudavusi vaikams, bet tai darė auklėjimo tikslu, norėdama juos sudrausminti, kai jie neklausydavo žodinių pastabų ir toliau blogai elgdavosi. Mušdama vaikus ji neturėjo tikslo jų sužaloti ar tyčia kelti jiems fizinį skausmą, mušdavo kaip minėjo nestipriai, kad jiems ne tiek skaudėtų, o būtų daugiau psichologinis poveikis, kad jie suprastų jog už neklausymą bus baudžiami ir ateityje blogai nesielgtų.

Papildomos apklausos metu įtariamoji J. R. parodė, kad tvirtina savo parodymus, duotus įtariamojo apklausos metu ir papildo, kad šiuo metu ji su vaikais vis dar gyvena (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) centre gyvens iki mokslų metų pabaigos, po to vaikai mėnesį gyvens pas močiutę, o ji vyks į (duomenys neskelbtini) gydytis nuo alkoholio, nors ir šiuo metu ji jau alkoholio nevartoja, bet prieš grįžtant į namus nori būti užtikrinta, kad nepradės vėl gerti. Jos vyras jau baigė Minesotos programą prieš kelis mėnesius ir alkoholio nevartoja. Dėl įteikto pranešimo apie įtarimą papildomai parodo, kad vaikus fizinėmis bausmėmis ji auklėja retai, daugiausia mušti gaudavo P. su N., kartais būdavo, kad suduodavo ir R. Vaikus ji mušdavo ne norėdama tyčia jiems kelti skausmą, o norėdama sudrausminti fizinėmis bausmėmis kai jie neklausydavo ir į pastabas žodžiu nereaguodavo. Vaikams ji suduodavo per „nagus“, tai yra rankas arba į sėdmenis. Kartais ji jiems suduodavo ranka, delnu, o kartais panaudodavo šlepetę, kitą kokį buityje naudojamą daiktą, jokių specialių mušimui skirtų daiktų ar įrankių mušimui nenaudojo. Jos suduoti smūgiai nebūdavo stiprūs, sužalojimo, sumušimo žymių dėl to nelikdavo, skausmą mano vaikai jautė, bet jis neturėjo būti didelis, nes po suduotų smūgių vaikai dažniau juokdavosi, o ne verkdavo. Suduodama vaikams ji kaip minėjo neturėjo tikslo juos sužaloti ar sukelti fizinį skausmą, o norėjo taip juos auklėti, kad jie nesielgtų blogai, tai yra nesimuštų tarpusavyje, nesipeštų, neimtų ir nedegintų degtukų ir kitaip blogai nesielgtų. Būdavo, kad vaikus fizinėmis bausmėmis ji auklėdavo ir išgėrusi ir blaivi, arba pagiringa, būdavo visko. Paskutinį kartą ji P. su N. auklėjo suduodama jiems šlepete gal (duomenys neskelbtini) mėn. viduryje, tikslios dienos neprisimena, nes jie tarpusavyje susipešė, įsikibo vienas į kitą ir negalėdama jų atskirti paėmė šlepetę suduoti jiems per užpakalį, bet judant pataikė Nojui į koją blauzdos srityje, dėl ko liko nežymi mušimo žymė, kurią vaikas parodė socialinei darbuotojai, buvo iškviesta policija, vaiko teisių apsaugos specialistai ir greitoji medicinos pagalba vaiko apžiūrai. P. atrodo iš viso tada neuždavė, dabar jau neprisimena ar jam sudavė ar ne. D. taip pat kelis kartus gal yra sudavęs dvyniams šlepete per sėdmenis, tačiau kada tai vyko jau neprisimena. Po D. sudavimo vaikai taip pat neverkė, todėl ar jiems dėl to skaudėjo ji nežino. D. vaikų galima sakyti praktiškai fizinėmis bausmėmis neauklėdavo, nes mažai būdavo namuose, todėl vaikus auklėjo ji. Ji pripažįsta, kad yra sudavusi vaikams, kad dėl to jiems galėjo skaudėti, liko net mušimo žymių, bet tai kaip minėjo darė auklėjimo tikslu, norėdama juos sudrausminti, kai jie neklausydavo žodinių pastabų ir toliau blogai elgdavosi. Mušdama vaikus ji neturėjo tikslo jų sužaloti ar tyčia kelti jiems fizinį skausmą, mušdavo kaip minėjo nestipriai, kad jiems ne tiek skaudėtų, o būtų daugiau psichologinis poveikis, kad jie suprastų jog už neklausymą bus baudžiami ir ateityje blogai nesielgtų. Dabar supranta, kad auklėdama vaikus fizinėmis bausmėmis elgėsi netinkamai, todėl savo kaltę pripažįsta visiškai, nuoširdžiai dėl to gailisi, ateityje pažada daugiau vaikų fizinėmis bausmėmis neauklėti, jų nemušti, laikytis įstatymų ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų.

Buvęs įtariamasis D. R. parodė, kad gydytojo psichiatro ir gydytojo narkologo įskaitoms nepriklauso, galvos traumų neturėjo, kuo yra įtariama supranta, parodymus duoti sutinka ir parodo, kad (duomenys neskelbtini) jis gyvena nuo (duomenys neskelbtini) pabaigos. Kartu gyvena jo žmona J., sūnus R. ir du žmonos sūnūs dvyniai P. ir N.. Nei savo sūnaus R., nei P. su N. fizinėmis bausmėmis jis niekada neauklėjo, tai yra jų nemušė. Vyresnius vaikus fizinėmis bausmėmis kartais auklėja jo žmona, bet tai būna retai. Ar fizinės bausmės būdavo taikomos ir R. atžvilgiu jis neprisimena, gal kada ir buvo, o gal ir ne. R. yra ramus vaikas, todėl jo drausminti fizinėmis bausmėmis nėra reikalo, o P. su N. yra pasiutę grynai, neklauso pastabų, atsikalbinėja, mušasi tarpusavyje, todėl žmona kartasi neapsikentusi jiems ir užduoda ranka arba šlepete. Jam matant žmona vaikus yra taip drausminusi kelis kartus, kada tikslia tai vyko jis neprisimena, neprisimena ir kada taip juos žmona drausmino paskutinį kartą. Gali pasakyti tik tiek, kad vaikai nuolatos nebuvo mušami, tai vykdavo labai retai, kada tiksliai vyko paskutinį kartą taip pat neprisimena. Vaikai buvo žmonos mušami tikrai nestipriai, ji jų taip sakant „nevanojo“, po sudrausminimo vaikai neverkdavo, todėl galima daryti išvadą, kad jiems neskaudėjo, sumušimo žymių nelikdavo. Vaiko teisių apsaugos specialistės buvo iškvietusios greitosios medicinos pagalbos darbuotojus, kurie apžiūrėję vaikus sužalojimų nenustatė. Žmona vaikus drausmindavo jiems suduodama būdama blaivi, išgėrusi niekada nėra jiems sudavusi. Kaip minėjo jis pats vaikų niekada nemušė, žmona kartais suduodavo vyresniems vaikais, bet tai vyko retai, smūgiai nebuvo stiprūs, nemano, kad dėl to jie jautė fizinį skausmą.

Papildomos apklausos metu D. R. parodė, kad kaip ir minėjo, jis vaikų fizinėmis bausmėmis neauklėdavo, gal kuriam nors kažkada anksčiau, tai yra seniai, kada net neprisimena ir yra sudavęs, bet jeigu ir sudavė, tai tikrai nestipriai, ne tiek, kad sukeltų stipresnį fizinį skausmą, o daugiau pagąsdindamas, norėdamas parodyti, kad jeigu neklausys, tai gali būti baudžiamas ir fizine bausme. Tą kartą kai buvo iškviesta policija tai kaip jis suprato neklausančius vaikus prieš tai fizinėmis bausmėmis auklėjo jo žmona, bet kaip tiksliai viskas vyko, ką ji darė jis nežino, nes nematė. Žmona kaip minėjo anksčiau kartais vaikams neklausant taikydavo fizines bausmes suduodama per sėdmenis, bet tai darė nestipriai, jų nesužalodavo, mušimo žymių nelikdavo, nemano, kad vaikams labai ir skaudėdavo, nes neatrodydavo, kad tai jiems tokios parodomosios fizinės bausmės kelia baimę, iš veido išraiškų, emocijų neatrodė, kad jiems labai skaudėtų. Šiuo metu žmona su vaikais dar gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau jis nuolatos juos lanko, jie nuolatos bendrauja.

L. L. A. parodė, kad ji dirba Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiąja specialiste. (duomenys neskelbtini) kartu su kolege N. G. važiavo adresu (duomenys neskelbtini), pabendrauti su šeima, nes buvo gavę ROIKą iš policijos, kad tuo adresu gyvena nepilnamečiai vaikai, buvo kviesta policija, tarp sutuoktinių buvo įvykę konfliktų. Jos kolegė bendravo su tėvais, t.y. J. ir D. R., ji pati bendravo su vaikais, t.y. N. ir P. L., bei R. R.. Ką kalbėjo su vaikais, J. ir D. negirdėjo. Vaikai bendrai pradėjo pasakoti, kad mama ir tėtis juos muša. N. ir P. tėtis yra T. L., tačiau jis jų neprižiūri, jais nesirūpina, jokio ryšio nepalaiko, ir šie berniukai tėčiu vadina D. Jie sakė, kad jų mama dažnai būna nervuota, pykstasi su tėčiu, dėl ko namuose mėto daiktus, elgiasi agresyviai, ir savo pyktį išsilieja ant vaikų. Vaikai tikslaus laiko nurodyti negalėjo, bet minėjo tokius atvejus, kad juos mušdavo su šlepetėmis, šluotos kotu, „pletne“, diržu, bei rankomis už tai, kad pavyzdžiui jie kažko nepadaro, ne iš karto atnešė mamai alaus butelį, jei kažką sudaužydavo, jei sugadino kompiuterį, nesiskubino atnešti dešros ir pan. Kaip suprato visus vaikus mušė vienodai, į skirtingas kūno vietas, vaikai minėjo kad juos mušdavo į kojas, sėdmenis, nugarą. Mušdavo ir rankomis. Vaikai tiksliai negalėjo įvardinti nei laiko, nei su kuo kada mušė, jiems sunku atsiminti dėl savo amžiaus tikslias aplinkybes. Paskutinį kartą minėjo, kad juos mušė prieš penkias dienas būtent motina, J., su diržu, kai liepė atnešti alaus butelį, o lyg N. pirmiau nuėjo į tualetą o ne atnešti alaus. Vaikai minėjo, kad seniau mama turėjo specialų diržą, su kuriuo juos mušdavo, tačiau tėtis D. jį kažkur paslėpė. Vaikai minėjo, kad juos dažniau muša mama, tėtis rečiau. Ji paprašė vaikų, kad jie parodytų, kur juos muša, į kurias kūno vietas. P. R. ar pas jį yra mėlynių, jis pasakė, kad ne, tada apžiūrėjo N. ir P. Tiek pas P., tiek pas N. ant kojų matėsi mėlynės. Dar paklausė, gal čia mokykloje jie susimušė, tačiau jie nurodė, kad tikrai ne. Tuomet apie tai informavo policiją ir medikus. Atvykę medikai apžiūrėjo vaikus, į priėmimo skyrių nesivežė. Vaikus perdavėme jų močiutei D. G.. Jai asmeniškai ši šeima iš ankščiau yra žinoma, dėl fiksuotų vaiko teisių pažeidimų. Bendraujant su tėvais, jie neneigė, kad yra smurtavę prieš savo vaikus.

L. S. S. parodė, kad dirba Šakių socialinių paslaugų centre atvejo vadybininke, reaguoja ir į pranešimus apie vaiko teisių pažeidimus, informuojame apie tai vaiko teisų apsaugos specialius, gavus pranešimą su seniūnijoje dirbančia Šakių socialinių paslaugų centrui priklausančia socialine darbuotoja A. B. vyksta į šeimą ir organizuojame pagalbą, tai yra įvertiname poreikį pagalbai, organizuojame atvejo vadybos posėdį kuriame dalyvauja vaiko tėvai, gali dalyvauti ugdymo įstaigos atstovai, vaiko teisių apsaugos specialistai. Nustačius pagalbos poreikį sudaromas planas ir socialinis darbuotojas dirba su šeima pagal sudaryta pagalbos planą. R. šeimos atveju pagalba organizuota buvo gal prieš metus laiko dėl alkoholio vartojimo tuo pažeidžiant vaikų teises, duomenų apie vaikų atžvilgiu naudotą fizinį smurtą nebuvo gauta. Ji su šia šeima dirba nuo (duomenys neskelbtini) buvo gautas pranešimas iš vaiko teisių apsaugos specialistų apie galimai vaikų atžvilgiu naudotą fizinį smurtą. Po pranešimo apie smurtą vaikai buvo iš šeimos paimti ir laikinai apgyvendinti pas močiutę, o nuo (duomenys neskelbtini) jie apgyvendinti (duomenys neskelbtini) kartu su motina, kur jie yra ir dabar, planuojama, kad bus ne trumpiau kaip iki (duomenys neskelbtini). Vaikų tėvas kiek žino gydomas V. dėl priklausomybės nuo alkoholio, gydymo pabaiga numatoma kovo mėnesio pabaigoje. Bendraujant su vaikais jie apie patirtą smurtą nepasakojo, tik kažkuris parodė mėlynę ant kojos, bet iš kur ta mėlynė nepasakojo. Bendraujant su mama ji pripažino, kad nesugeba valdyti emocijų, šaukia ant vaikų, o nesusivaldžiusi taiko fizines bausmes. Apie mėlynė ant vaiko kojos mama papasakojo, kad „tapke“ norėjo pataikyti į sėdmenis , bet pataikė į koją ir taip atsirado mėlynė. Kiek kartų ir kuriems vaikams buvo taikomos fizinės bausmės, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai vyko mama nepasakojo. Su vaikų tėvu jis apie vaikų atžvilgiu taikomas bausmes nebendravo, kalbėjo tik apie alkoholio vartojimą.

(duomenys neskelbtini) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus (Šakių rajono savivaldybėje) pateiktoje medžiagoje apie situacijos vertinimą yra aprašytas ir bendravimas su N. ir P. L. bei R. R., kurio metu vaikai parodė, kad fizines bausmes jų atžvilgiu taiko, tai yra juos muša mama.

Kaltinamosios kaltė, padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 3 dalyje įrodyta šiais rašytiniais duomenimis:

(duomenys neskelbtini) įvykio vietos apžiūros protokolu ir nuotraukomis prie šio protokolo, kur apžiūrėtas butas, kuriame buvo smurtaujama prieš mažamečius, paimtos dvi poros šlepečių, musgaudis ir šepečio kotas, kuriais galimai buvo mušami vaikai.

(duomenys neskelbtini) daiktų apžiūros protokolu, kur aprašyta ir nufotografuota dvi poros šlepečių, musgaudis ir šepečio kotas, kuriais galimai buvo mušami vaikai.

(duomenys neskelbtini) tarnybiniu pranešimu dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, kur užfiksuota, kad mažamečiai N. ir P. L. bei R. R. patyrė smurtą artimoje aplinkoje.

(duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortele, kur užfiksuota, kad N. L. ant dešinės kojos blauzdikaulio stebima (duomenys neskelbtini) cm spalvota mėlynė, vaikas nežino ar susimušė ar sumušė mama.

Motyvuojamoji dalis

Aptartų įrodymų pagrindu teismas sprendžia, kad kaltinamosios veika įrodyta, kvalifikuota tinkamai pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes neabejotinai įrodyta, kad J. R. sukėlė fizinį skausmą mažamečiams šeimos nariams, tai yra nuo tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos iki maždaug (duomenys neskelbtini) mėnesio vidurio, (duomenys neskelbtini), savo namuose tyčia rankomis ir galimai įvairiais daiktais – šlepetėmis, šepečio kotu, „pletne“, diržu mušdavo kartu gyvenančius savo mažamečius vaikus P. L., gimusį (duomenys neskelbtini), N. L., gimusį (duomenys neskelbtini) ir R. R., gimusį (duomenys neskelbtini), tuo sukėlė jiems fizinį skausmą.

Kaltinamoji sutinka, jog ikiteisminis tyrimas būtų baigtas baudžiamuoju įsakymu, sutinka su prokuroro nurodyta bausmės rūšimi ir jos dydžiu.

Kaltinamosios J. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ta, kad prisipažįsta padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

BK 41 straipsnis numato, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Sprendžiant bausmės skyrimo klausimą, teismas vadovaujasi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, t. y. teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

Kaltinamoji, veikdama tyčia, padarė nesunkų, baigtą nusikaltimą, anksčiau neteista, bausta administracine tvarka, nedirbanti. Nėra duomenų apie įrašymą į psichiatrinio gydymo ir (ar) priklausomybės ligų įskaitą.

Teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo visuomenei laipsnį, individualizavęs nusikalstamą veiką bei ją įvykdžiusį asmenį, daro išvadą, kad už padarytą nusikaltimą kaltinamajai gali būti skiriama prokuroro pareiškime siūloma bausmė – areštas, kurio vykdymas atidedamas, skiriant įpareigojimus.

Kaltinamoji prisipažino padariusi nusikaltimą, baudžiamoji byla baigta priimant teismo baudžiamąjį įsakymą, todėl vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, jai paskirta bausmė sumažintina vienu trečdaliu.

Kadangi yra pagrindo manyti, kad kaltinamoji nedarys naujų nusikalstamų veikų, ji teisiama pirmą kartą, prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos bausmės vykdymas atidėtinas 6 mėnesiams. Atidedant arešto bausmės vykdymą paskirtinas BK 75 straipsnio 5 dalies 10 punkte numatytas įpareigojimas 6 mėnesius nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, būti namuose nuo 21 val. iki 6 val. – (duomenys neskelbtini), vadovaujantis BK 72² straipsniu paskirtinas įpareigojimas per 4 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas. Proceso išlaidų byloje nebuvo. Civilinis ieškinys nepareikštas.

Kardomosios priemonės iki baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos neskirti.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – dvi poros šlepečių, šluotos kotas ir musgaudis, grąžintini D. R..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 418 straipsniu, 420 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 421 straipsniu

nusprendžia:

J. R. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti 60 (šešiasdešimt) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti 40 (keturiasdešimt) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 6 (šešiems) mėnesiams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskiriant įpareigojimą nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, nuo 21 val. iki 6 val. būti namuose, (duomenys neskelbtini), per 4 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – dvi poras šlepečių, šluotos kotą ir musgaudį grąžinti D. R..

Kardomosios priemonės iki baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos neskirti

J. R. išaiškinti, kad ji privalo atvykti į probacijos tarnybą per tris darbo dienas nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos.

I. J. R., kad nesutikdama su teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, per keturiolika dienų nuo šio dokumento gavimo ji turi teisę paduoti Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmams prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme. Jei ji šia teise nepasinaudoja, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėja. Įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas neskundžiamas. Tuo atveju, jei pagal kaltinamojo reikalavimą surengiamas bylos nagrinėjimas teisme, išnagrinėjęs bylą ir pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas gali paskirti kitos rūšies (švelnesnę ar griežtesnę) ar dydžio bausmę, negu buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu.

Įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas yra neskundžiamas.