- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-16
- Bylos Nr.
- I-1215-320/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01560-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas M. S. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teismo šaukimu (b. l. 63).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti jam 2500 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015-02-19 iki 2015-04-20 buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja dėl to, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose (su dar 3-4 suimtaisiais), kurios dažniausiais būdavo maždaug 8 kv. m ploto ir vienam asmeniui tekdavo mažiau nei teisės aktais nustatyta 3,6 kv. m ploto norma. Pareiškėjo teigimu, dėl laikymo perpildytose kamerose sutriko jo sveikata. Prie kameroje įrengto stalo prisėsti valgyti gali tik du asmenys, nes stalas pritaikytas tik dviems asmenims, todėl karštus indus turėjo laikyti rankose, o duoną – ant kelių. Pareiškėjas nurodė, jog dėl oro trūkumo žiemą teko šalti, nes kameros yra vėdinamos per langus, o vasarą, kameroje esant 3-4 asmenims, pastoviai buvo karšta, todėl prakaitavo, skaudėjo galvą. Neturtinę žalą pareiškėjui sukėlė ir tai, jog buvo verčiamas eilės tvarka tvarkyti – plauti unitazus. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu buvo žeminamas jo orumas, be to, tai galėjo turėti neigiamos įtakos jo skrandžio veiklai, kadangi šiems darbams dirbti nebuvo išduodamos specialios guminės pirštinės. Kameros tualetas nėra atskirtas nuo kameros patalpos būdele, yra sumontuota tik tualetą nuo gyvenamosios kameros dalies skirianti 1,5 aukščio sienelė. Todėl žeidė jo orumą ir tai, kad atliekant gamtinius reikalus, jį matydavo tiek kameroje esantys suimtieji, tiek netikėtai per durų stebėjimo langelį pasižiūrėjęs pareigūnas. Visa tai sudaro patirtą neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teismo šaukimu (b. l. 64). Atsiliepime prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 14).
Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9-14) nurodė, kad su pareiškėjo reikalavimu nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-04 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl M. S. laikymo“ matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014-11-25 iki 2015-04-20 kamerose Nr. 106, 82, 56, 98, 107, 62, 101, 17, 22, kuriose pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 18,50 kv. m iki 3,30 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikomų asmenų sąrašus nėra galimybės. Akcentavo, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, bet to, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje.
Taip pat nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros langai yra skaidrūs ir vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Toks kamerų vėdinimo būdas atitinka higienos normos reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angų, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Atsižvelgdamas į išdėstytą, pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, dėl šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo, Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Pabrėžė, jog pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų niekaip neišskyrė ir tyčia jam nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.
Nurodė, kad Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m. aukščio mūrine sienele.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė neteisėtus atsakovo veiksmus, tačiau nenurodė jokių požymių, kuriais jam pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjas savo poziciją grindė tik skunde nurodytomis frazėmis, kurios yra šabloninės kaip ir kitų pareiškėjų. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kameras yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Prašė, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstytą, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimą. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) (2012-10-02 įstatymo redakcija Nr. XI-2247, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (galiojo nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri ir nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo Šiaulių TI kamerose, kuriose, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, visų pirma pažymėtina, jog minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nenustatyti, juos reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-09 pažymos dėl M. S. laikymo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 18-21) nustatyta, kad nuo 2015-02-20 iki 2015-04-20 (toliau – ir ginčo laikotarpis), viso 56 paras, pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 101, 17 ir 22. Pažymos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2015-02-20 iki 2015-03-02 buvo laikomas kameroje Nr. 101, kurios plotas 18,25 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 6,08 iki 3,65 kv. m kameros ploto), nuo 2015-03-02 iki 2015-03-04, nuo 2015-03-09 iki 2015-03-25, nuo 2015-03-26 iki 2015-04-20 – kameroje Nr. 17, kurios plotas 18,47 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 1 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 18,47 iki 3,69 kv. m kameros ploto), nuo 2015-03-25 iki 2015-03-26 – kameroje Nr. 22, kurios plotas 20,29 kv. m (kameroje buvo patalpinti 4 asmenys ir vienam asmeniui teko 5,07 kv. m kameros ploto). Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 101, 17 ir 22 buvo laikomas nepažeidžiant jo subjektinės teisės būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, nes pareiškėjui tekęs plotas buvo aukščiau 3,6 kv. m ribos, t. y. viešojo administravimo subjektas veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai.
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažeidimo nebuvo nustatyta, todėl vertinant pareiškėjui tekusį asmeninės erdvės plotą aptariamose Šiaulių TI kamerose nebuvo atsižvelgta į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog prie kameroje įrengto stalo prisėsti valgyti gali tik du asmenys, nes stalas pritaikytas tik dvejiems asmenims, todėl karštus indus turėjo laikyti rankose, o duoną – ant kelių.
Pažymėtina, jog Lietuvos higienos norma HN 76:2010 tardymo izoliatorių kamerų aprūpinimo baldais reikalavimų nereglamentuoja. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl aprūpinimo baldais Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, teismas remiasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 14.6-14.9 punktų nuostatomis, įtvirtinančiomis Šiaulių TI kamerų įrengimo reikalavimus, kuriose nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas, ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; kameroje taip pat turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba. Iš aptarto teisinio reguliavimo spręstina, jog Šiaulių TI kamerose turi būti įrengtas stalas, jokių specialių reikalavimų dėl to, kokio dydžio ir konstrukcijos šis stalas turėtų būti, nėra. Teisės aktais taip pat nėra nustatyta, kokia tardymo izoliatoriaus kameroje įrengto stalo dalis (kv. m) turi tekta toje kameroje laikomam kiekvienam asmeniui. Atsakovo atstovo atsiliepime (b. l. 12) teigiama, jog Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose yra stalas – 1 vienetas patalpai, be to, pareiškėjas ir neneigia, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, buvo įrengti stalai. Pareiškėjas savo teisių pažeidimus iš esmės grindė aplinkybe, kad prie kameroje įrengto stalo prisėsti valgyti gali tik du asmenys, nes stalas pritaikytas tik dvejiems asmenims, todėl karštus indus turėjo laikyti rankose, o duoną – ant kelių. Teismo vertinimu, šių teiginių pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais, iš kurių būtų matyti, kad būtent pareiškėjas negalėdavo sėstis prie stalo ir kad pavalgytų būtent jam teko karštus indus laikyti ant rankų, o duoną – ant kelių. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tam tikros aplinkybės yra pripažįstamos kaip glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir paprastai vertinamos kaip šio pažeidimo dalis, tačiau tik esant mažam kameros plotui. Viena tokių – aplinkybė, jog visiems kameroje laikomiems asmenims neužtekdavo vietos prie stalo, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą (žr., 2013-05-16 sprendimas administracinėje byloje pvz., A822-1053/2013). Tokiu būdu sukeltos neturtinės žalos atlyginimo klausimas spręstinas kartu su neturtinės žalos atlyginimu dėl kameros ploto. Minėta, nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažeidimo nebuvo nustatyta. Atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad prie kameroje įrengto stalo prisėsti valgyti gali tik du asmenys, nes stalas pritaikytas tik dviems asmenims, todėl karštus indus turėjo laikyti rankose, o duoną – ant kelių, nepripažintina pažeidimu pagal Konvencijos 3 straipsnį. Nacionaliniuose teisės aktuose ši suimtojo ar nuteistojo teisė nėra reglamentuojama, todėl tai negali lemti ir Šiaulių TI neteisėtų veiksmų.
Dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, užtikrinimo
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad nebuvo sudarytos sąlygos naudotis tualetu privačiai. Nurodė, jog kameros tualetas nėra atskirtas nuo kameros patalpos budele, yra sumontuota tik tualetą nuo gyvenamosios kameros dalie skirianti 1,5 aukščio sienelė. Žemino pareiškėjo orumą tai, kad atliekant gamtinius reikalus, jį matydavo tiek kameroje esantys suimtieji, tiek netikėtai per durų stebėjimo langelį pasižiūrėjęs pareigūnas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (2015-07-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015). Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., EŽTT 2012-05-10 sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009-03-12 sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa kameroje turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Iš atsakovo atstovo atsiliepime (b. l. 12) nurodytų aplinkybių nustatyta, jog visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Teismo vertinimu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto bei Taisyklių 14.5 punkto nuostatos, numatančios sanitarinių mazgų įrengimą atskirose tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros patalpose reikalavimą, nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkto bei Taisyklių 2 punkto nuostatas veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šios higienos normos ir Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, jog Šiaulių TI kamerose sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
Minėta, pareiškėjas įvairiais laikotarpiais nuo 2015-02-20 iki 2015-04-20 buvo laikomas drauge su kitais asmenimis kamerose Nr. 101, 17 ir 22. Rašytiniuose paaiškinimuose atsakovo atstovas nurodė, jog kamerose nėra matoma, kaip asmuo naudojasi tualetu, nes sanitariniai mazgai yra atitverti, yra sudarytos galimybės uždengti sanitarinio mazgo plotą laikino pobūdžio konstrukcija (b. l. 52). Iš atsakovo atstovo byloje teiktų fotonuotraukose užfiksuotų duomenų (b. l. 59-61) nustatyta, jog kamerose Nr. 101, 17 ir 22 sanitarinis mazgas tiek nuo gyvenamosios paskirties ploto, tiek nuo kameros durų yra atskirtas pertvaromis, praėjimus atitveriant durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Šios aplinkybės neneigia ir pareiškėjas. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo užtikrintas ir tokios asmenų laikymo sąlygos Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.
Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas
Pareiškėjas kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, jog dėl oro trūkumo žiemą teko šalti, nes kameros yra vėdinamos per langus, o vasarą, kameroje esant 3-4 asmenims, pastoviai buvo karšta, todėl prakaitavo, skaudėjo galvą.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 13 punktus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, pagal Taisyklių 14.10 punktą kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 °C (26 punktas).
Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad kamerose buvo bloga ventiliacija (trūko oro), pabrėžtina, kad, kaip nurodė Šiaulių TI, jų kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus (b. l. 11), ir iš esmės tai atitinka nurodytos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė, kad tokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą, įsileisti oro ar tai nebuvo galima atlikti dėl kitų priežasčių. Taigi šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015-04-20 (2015-04-22 patikrinimo aktas Nr. EP-153) atliko operatyviąją kontrolę, kurios metu tikrino, ar kamera Nr. 17, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atitinka tam tikrus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Patikrinimo akte nurodyta, jog tikrinimo metu šios kameros oro temperatūra nustatyta 13,4-17,4 °C yra per žema, lyginant su reglamentuojančiais Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimais šaltuoju metų periodu, todėl konstatuotas šios higienos normos 26 punkto reikalavimo pažeidimas. Teismo vertinimu, šių duomenų pakanka daryti išvadai, kad kameroje Nr. 17 buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, keliami oro temperatūrai kameroje, todėl pareiškėjo šiuo aspektu skunde išdėstyti argumentai pripažintini pagrįstais.
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros Nr. 101 ir 22, t. y. kitos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Byloje pateiktas ne vienas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas leidžia spręsti, kad ši institucija ne kartą atliko Šiaulių TI kamerų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą, todėl atsižvelgiant į 2014-08-13 patikrinimo akto Nr. EP-330 (b. l. 27-30), 2014-10-03 patikrinimo akto Nr. EP-406 (b. l. 31-34), 2015-04-22 patikrinimo akto Nr. EP-153 (b. l. 23-26) rezultatus, darytina išvada, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centras pažeidimų, susijusių su oro temperatūrai kameroje nustatytomis normomis šiose kamerose ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatė. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl laikymo sąlygų (b. l. 22). Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių jo teigiamų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamos oro temperatūros kamerose Nr. 101 ir 22, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų nėra pagrindo.
Dėl pareigos tvarkytis kamerose bei išduodamo valymo inventoriaus komplekto
Neturtinę žalą pareiškėjui sukėlė ir tai, jog buvimo Šiaulių TI metu, buvo verčiamas eilės tvarka tvarkyti – plauti kameros unitazą. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu buvo žeminamas jo orumas, be to, tai galėjo turėti neigiamos įtakos jo skrandžio veiklai, kadangi šiems darbams dirbti nebuvo išduodamos specialios guminės pirštinės.
Vertinant Šiaulių TI veiksmus dėl, kaip pareiškėjas nurodė, jo vertimo eilės tvarka tvarkyti, švarinti kameras, kuriose jis gyveno, teismas pažymi, jog remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) (įstatymo redakcijos, galiojusios ginčui aktualiu laikotarpiu) 10 straipsnio 1 dalimi, bausmes atliekantys asmenys turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas laisves ir teises su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis, bet ir pareigas. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta iš esmės analogiška nuostata, įtvirtinanti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, bet ir pareigas. Bendrosios nuteistųjų pareigos nustatytos Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (žr., pvz., 2011-01-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1427/2010; 2013-02-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-236/2013; 2013-02-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-434/2013; kt.). Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, suimtieji tardymo izoliatoriaus administracijos paskyrimu eilės tvarka privalo tvarkyti kameras, kuriose patys gyvena. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkte taip pat nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog Šiaulių TI, reikalaudamas, kad pareiškėjas eilės tvarka tvarkytų, švarintų kameras, kuriose jis gyveno, veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatas, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys, kad gyvenamosiose patalpose palaikytų švarą ir tvarką, turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (2010-02-25 įsakymo Nr. 1R-38 redakcija, galiojanti nuo 2010-03-03) nuostatomis, valymo inventoriaus komplektą sudaro šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvas ir kibiras.
Iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo spręstina, jog teisės aktai nenumato pareigos tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims kartu su išduodamu valymo inventoriaus komplektu išduoti ir specialias gumines pirštines. Atsakovo atstovo teiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją su prašymais jam išduoti specialias gumines pirštines ar sudaryti tinkamos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge (b. l. 22), o ši būtų atsisakiusi spręsti pareiškėjo nurodytą materialinio buitinio aprūpinimo klausimą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių jo teigiamų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių TI atsiliepime nurodė, jog dėl nepakankamo biudžeto finansavimo Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015-04-20 (2015-04-22 patikrinimo aktas Nr. EP-153) atlikęs operatyviąją kontrolę, nustatė, kad valymo inventorius švarus, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas nustatyta tvarka (b. l. 24). Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 nurodoma, kad gyvenamąsias patalpas valosi suimtieji, valymo inventorius ir kalcinuota soda išduodama asmenims paprašius. Tikrinimo metu išduodamas valymo inventorius buvo geros kokybės (šepečiai, skudurai, dubenys) (b. l. 33). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad Šiaulių TI laikomiems asmenims išduodamas valymo inventoriaus komplektas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl neaprūpinimo specialiomis guminėmis pirštinėmis vertintini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo nuomone, tai, kad Šiaulių TI kartu su valymo inventoriaus komplektu neišduodamos ir specialios guminės pirštinės, dėl ko jis turėjo valyti unitazą išoriškai neapsaugotomis rankomis, galėjo turėti neigiamos įtakos jo skrandžio veiklai. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, ne kartą kreipėsi į šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybą dėl pilvo skausmų (b. l. 38, 40-42), buvo skirtas medikamentinis gydymas (b. l. 44-46). 2015-02-23 pareiškėją apžiūrėjęs medikas, nustatė funkcinį žarnyno sutrikimą (b. l. 38), 2015-03-02 vizito pas mediką metu (b. l. 40) pareiškėjas skundėsi nepraėjusiais pilvo skausmais, todėl įtarus ūminį enterokolitą, pareiškėjas buvo išsiųstas detalesniam ištyrimui į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kurioje konkretaus pareiškėjo susirgimo nenustatė (b. l. 39). Taigi Kybartų pataisos namų pateiktoje asmens sveikatos istorijoje (b. l. 36-46) užfiksuota informacija apie pacientą neleidžia teigti, jog būtent pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygos būtų sukėlusios pareiškėjui šiuos sveikatos sutrikimus. Pareiškėjas, nurodydamas, kad būtent dėl neišduodamų specialių guminių pirštinių sutriko jo skrandžio veikla ir kad dėl šios priežasties šiuo metu jam pastoviai skauda skrandį, nepateikė jokių duomenų šiam teiginiui pagrįsti, nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių teismas galėtų spręsti, jog pareiškėjas iš tikrųjų patyrė įvardytą žalą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, todėl vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.). Dėl to konstatuotina, kad dėl sąlygų Šiaulių TI pareiškėjo sveikatai nebuvo padaryta žala.
Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų (oro temperatūros kamerose reikalavimų pažeidimus), į pažeistos vertybės pobūdį (pareiškėjas neįrodinėjo, jog dėl nurodyto pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (oro temperatūros reikalavimai pažeisti 46 paras), mastą, intensyvumą (pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, tačiau oro temperatūros reikalavimai pažeisti ilgiausiai 25,5 paros paeiliui), į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų nereiškė skundų Šiaulių TI administracijai (b. l. 22). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 200 eurų priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 eurų (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.