Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Audrius Saulėnas, kolegijos teisėjai Erika Misiūnienė, Alvydas Žerlauskas, sekretoriaujant Monikai Pociūtei, dalyvaujant ieškovams N. K. ir A. F., ieškovų atstovui advokatui Sigitui Čepui, atsakovui P. P., jo atstovui advokatui Vidmantui Žylei, apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo P. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų N. K. ir A. F. ieškinį atsakovui P. P. dėl iškeldinimo, P. P. priešieškinį N. K. ir A. F., trečiajam asmeniui notarei Ilonai Mineikienei dėl teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pripažinimo ir 2009-01-27 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atsakovas P. P. pateikė priešieškinį N. K. ir A. F., trečiajam asmeniui Klaipėdos miesto 4-ojo notarų biuro notarei Ilonai Mineikienei dėl teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pripažinimo ir 2009-01-27 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu.

Remdamasis bylos medžiaga teismas padarė išvadą, kad tarp P. P. ir S. G. santuoka laikoma sudaryta nuo 1997-08-23. Gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat ten esantys kilnojami daiktai pripažinti P. P. ir S. G. šeimos turtu, tačiau šis turtas nepripažintas bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe. Mirus S. G., palikimo atsiradimo metu atsakovui P. P. išlaikymas reikalingas nebuvo, todėl jis neturi teisės į privalomą palikimo dalį. Tarp ieškovų ir atsakovo buvo susiklostę panaudos santykiai. Nutraukus panaudos sutartį, atsakovas buvo laikomas, kad savavališkai užėmė ginčo žemės sklypą, todėl iškeldintinas, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.612 straipsnis) (b. l. 139-147).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 20 d. mirusi S. G. nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), testamentu paliko ieškovams. Tarp šalių kilo ginčas, ar paliktas turtas buvo asmeninė S. G. nuosavybė ir, ar atsakovas turi teisę į privalomąją palikimo dalį.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008; kt.).

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po palikėjos S. G. mirties ginčo turtas nėra pripažintas bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes jis gyveno santuokoje nuo 1997 m. ir per tą laiką abu sutuoktiniai prižiūrėjo namą, jį remontavo, tvarkė iš bendrų lėšų, mokėjo namo ir žemės sklypo mokesčius. Konkrečiu atveju apeliantas neginčija, kad testamentu paliktas turtas iki santuokos sudarymo buvo palikėjos S. G. asmeninė nuosavybė.

Turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės, t. y. asmeninis sutuoktinio turtas pagerinamas iš esmės; pagerinamas santuokos metu ir sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Tam, kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, galima būtų pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą. Teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios sudaro pagrindą vieno sutuoktinio asmeninę nuosavybę pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, privalo įrodyti atsakovas, pateikęs priešieškinį (CPK 178 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovui gyvenant susituokus su S. G., pastarajai asmenine nuosavybe priklausantis turtas – gyvenamosios patalpos ir kiti statiniai, adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo iš esmės pagerinti, nes nėra jokių įrodymų apie atliktas šio turto rekonstrukcijas, kapitalinį remontą, pertvarkymą ar pan. Tokios aplinkybės atsakovo nebuvo įrodytos. Namo fasado dažymas, remontas, mokesčių mokėjimas bendromis sutuoktinių lėšomis negali būti pripažintas esminiu turto pagerinimu. Be to, apeliaciniame skunde atsakovas pripažįsta, kad padaryti turto rekonstrukcijas, pertvarkymus ribojo sutuoktinių amžius bei lėšų trūkumas.

Remiantis CK 5.20 straipsnio 1 dalimi, palikėjo sutuoktinis, kuriam palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, priskiriamas prie asmenų, pagal įstatymą turinčių teisę paveldėti, nepaisant testamento turinio, puse tos dalies, kuri kiekvienam iš paveldėtojų tektų paveldint pagal įstatymą, jeigu testamentu neskirta daugiau į privalomąją palikimo dalį. Ši teisė įstatymo leidėjo vadinama teise į privalomąją palikimo dalį. Aiškinant pirmiau nurodytą palikimo teisinių santykių reguliavimą, pabrėžtina, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik tokie palikėjų sutuoktiniai, kurie palikėjo mirties dieną atitinka asmens, reikalingo išlaikymo, teisinį statusą.

Taip pat pažymėtina, kad asmenys, kuriems reikalingas išlaikymas, laikytini asmenys, kurie neturi pajamų arba jų turi nepakankamai. Išlaikymas reikalingas asmenims, kurie nedirba dėl ligos, amžiaus ar yra bedarbiai (registruoti darbo biržoje), gauna nepakankamai pajamų (mažą pensiją, bedarbio pašalpą, nedidelį atlyginimą, alimentus ir kt.), t.y. tiek, kad nepakanka būtinoms gyvenimo reikmėms. Sprendžiant išlaikymo reikalingumo klausimą reikia atsižvelgti ir į tokio asmens turtą (nekilnojamuosius, kilnojamuosius daiktus, banko indėlius, gaunamas pajamas). Išlaikymo reikalingumo faktas nustatomas įvertinant visas atitinkamo asmens gaunamas pajamas. Be to, išlaikymas turi būti reikalingas palikimo atsiradimo dieną, nes paveldi asmenys, kurie gali būti įpėdiniai atsirandant palikimui. Prieš tai buvęs ir iki palikimo atsiradimo dienos išnykęs arba po palikimo atsiradimo dienos atsiradęs išlaikymo reikalingumas nesuteikia teisės į privalomąją palikimo dalį.

Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo daryti priešingos išvados, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Esant palikėjo pensinio amžiaus sutuoktinio išlaikymo reikalingumo prezumpcijai pagal įstatymą, įrodinėjimo dalykas, ginčijant asmens subjektiškumą pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį, yra tai, kad palikėjos mirties dieną sutuoktinis turėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms. Apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad palikėjos S. G. mirties dieną atsakovui P. P. nuosavybės teise priklausė nekilnojamieji daiktai: garažas ir trijų kambarių butas Klaipėdoje, 7,68 ha žemės sklypas, esantis Klaipėdos r., jis gauna senatvės pensiją, pajamas už buto bei žemės nuomą, turėjo 10000 Lt indėlį. Tokios teismo nustatytos aplinkybės įrodo, kad atsakovo turimas turtas bei gaunamos pajamos yra pakankamos būtinoms gyvenimo reikmėms, todėl palikėjos mirties dieną išlaikymas atsakovui nebuvo reikalingas.

Nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai dėl iškeldinimo. Šiuo atveju atsakovas gyvena ieškovams nuosavybės teise priklausančiame gyvenamame name. Skundžiamu sprendimu teisingai nustatyta, kad atsakovas neturi jokių teisių valdyti, naudotis ar disponuoti šios bylos ginčo turtu, todėl šio turto savininkai (ieškovai) turi teisę išreikalauti savo daiktą iš neteisėto atsakovo valdymo (CK 4.95 straipsnis). CK 4.98 straipsnyje numatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Kadangi atsakovas neturi jokių teisių į ginčo turtą, todėl pagrįstas sprendimas jį iškeldinti.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad jis nėra savavališkai užėmęs gyvenamosios patalpos. Nuosavybės teisė ginama daiktinės teisinės gynimo priemonėmis, kurios absoliutus pobūdis leidžia savininkui reikalavimą pareikšti tiesiogiai daiktą valdančiam asmeniui, neginčijant daikto įgijimo pagrindo. Todėl ši apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė neturi reikšmės, nes tai neriboja turto savininkui (ieškovui) ginti savo nuosavybės (CK 4.95, 4.98 straipsniai).

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad nesant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo ir teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo, negalima spręsti iškeldinimo klausimo. Teisminė gynyba yra tuo veiksmingesnė, kuo greičiau išnagrinėjama byla ir kuo skubiau įvykdomas sprendimas. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovams išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas dar 2009-01-27, civilinė byla dėl iškeldinimo iškelta 2009-07-27, todėl toks atsakovo argumentas – išskirti bylą į dvi atskiras bylas prieštarautų operatyvumo, koncentruotumo ir ekonomiškumo principams bei sudarytų prielaidas vilkinti bylos procesą bei sprendimo įvykdymą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.