Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Šumskas rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nutarimo, kuriuo A. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau -ATPK) 173 str. 1 d. 1 000 Lt (vieno tūkstančio litų) dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. priimtas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes apelianto veikoje nėra inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėties, administracinė atsakomybė negali būti aiškinama plečiamai, todėl skundžiamame teismo nutarime nepagristai nustatyta, kad jis verčiasi taksi veikla neturėdamas licencijos. Be to, pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutarimą neatsižvelgęs į visas bylos faktines aplinkybes.

Apelianto įsitikinimu, kritiškai vertintinas teismo argumentas, kad iš tikrinimo metu pateikto ir byloje esančio Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymos nuorašo nustatyta, jog jis nuo 2012 m. lapkričio 9 d. vykdo būtent taksi individualią veiklą, nes neįmanoma iš individualios veiklos vykdymo pažymos nustatyti, kad asmuo vertėsi būtent taksi veikla, kai tuo tarpu Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje nurodyta, kad kodas Nr. 49.32 yra "Taksi veikla", o į šią klasę taip pat įeina - kita privačių lengvųjų automobilių nuoma su vairuotojo samdymu. Todėl išsiimdamas nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą apeliantas pagrįstai manė, kad ji suteikia teisę vykdyti transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų teikimo veiklą.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad įstatymai nedraudžia vykdyti tokios veiklos kaip Lietuvos Respublikos CK numatyta automobilio nuoma su vairuotoju išsiėmus individualios veiklos pažymą, nes į to paties ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus kategoriją patenka abi minėtos veiklos. Kad veiklos panašios savo pobūdžiu nereiškia, kad vienos veiklos vykdymas yra maskuojanti kitą veiklą. Todėl valstybės nustatytų taisyklių dviprasmiškumas ir neaiškus reglamentavimas negali būti perkeliami paprastam žmogui. Apelianto įsitikinimu, asmuo negali atsakyti už tai, kad valstybė neaiškiai reglamentavo tam tikros ūkinės veiklos vykdymo taisykles. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina, vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 284 str. 1 d. yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (Lietuvos Respublikos ATPK 256 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ATPK 173 str. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, yra nurodęs, kad kvalifikuojant veiką pagal minėtą normą, būtina nustatyti, ar veika atitinka šiuos požymius: 1) ar ji patenka į licencijuojamų ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės veiklos sričių kategoriją, 2) ar ją vykdantis subjektas neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos, 3) ar veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų (žr. biuletenį „Administracinių teismų praktika“ Nr. 1, p. 337, nutartis bylose Nr. N1-1890/2007, N62-3884/2009 ir kt.).

Pagal Kelių transporto kodekso 18 str. 12 p., keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas <...>. Analogišką reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurių 2 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi; Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. K. leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi neturėjo, o nuo 2013 m. sausio 6 d. iki 2013 m. kovo 23 d. jis vykdė individualią automobilio su vairuotoju nuomos veiklą pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą, kuriai toks leidimas nereikalingas, nors faktiškai teikė taksi paslaugas. Atkreiptinas dėmesys, kad siekiant nustatyti, kokią iš tiesų veiklą - keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi ar automobilio nuomos su vairuotoju - faktiškai vykdė apeliantas, būtina vertinti faktines byloje nustatytas aplinkybes, pirmenybę teikiant ne tokios veiklos formai, o paslaugos turiniui.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas atriboti taksi veiklą ir automobilio nuomos su vairuotoju veiklos, pabrėžia, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6.512 str., pagal transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį, nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.513 str. nuostatas, transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis, nepaisant jos termino, turi būti rašytinė. Taigi, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įstatymas šiuo atveju įsakimiai nurodo privalomą rašytinę sandorio formą. Lietuvos Respublikos CK 6.515 str. 3 d. įtvirtinta, kad asmenys, vairuojantys išnuomotą transporto priemonę, yra nuomotojo darbuotojai. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, A. K. nebuvo UAB „Vipset“ darbuotoju, o nuo 2013 m. sausio 6 d. iki 2013 m. kovo 23 d jis vykdė individualią veiklą pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymėjimą. Iš dispečerinės paslaugų teikimo sutarties (b. l. 9-10) matyti, kad 2013 m. sausio 22 d. A. K. su dispečerine UAB „Vipset“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią jis įsipareigojo už dispečerinės suteiktas paslaugas neatlygintinai vežti klientus pagal ilgalaikes sutartis sudariusias įmones su dispečerine, mainais į tai, A. K. iš dispečerinės gauna iškvietimus – užsakymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia bendradarbiavimo sutartis negali būti laikoma darbo sutartimi, pasirašyta tarp A. K. ir UAB „Vipset“ Lietuvos Respublikos darbo kodekso prasme.

Nors apeliantas teigia, kad esamas teisinis reglamentavimas jam nedraudė teikti transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, todėl jis negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už vertimąsi taksi veikla, kai neturėjo tikslo verstis tokia veikla, tokie apelianto teiginiai laikytini nepagrįstais. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, A. K. teikiama paslauga visa savo esme atitinka keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, išskyrus paties apelianto subjektyvų susiklosčiusių teisinių santykių interpretavimą, pagrindžiančių A. K. teiginį, kad jis teikė automobilio nuomos su vairuotoju paslaugą, t. y. nebuvo pateikta jokių nuomos sutarčių, kurių pagrindu jis teikė minėtas paslaugas ir, kuriose būtų aptartos visos nuomos trukmės, kainos, techninės priežiūros ir kitos sąlygos. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2012 m. sausio 6 d. A. K. pradėjo vykdyti užsakymus, iš klientų imdamas grynuosius pinigus už pervežimą, tą patvirtina byloje esantys grynųjų pinigų priėmimo kvitai (b. l. 12-16). Iš byloje esančios 2013 m. sausio 22 d. dispečerinės paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad UAB „Vipset“ teikia vežėjui A. K. tik dispečerinės paslaugas - t. y., dispečerinė telefonu gavusi iš Kliento užsakymą-iškvietimą, perduoda informaciją vežėjui, vežėjas, patvirtinęs iškvietimą-užsakymą, vyksta į Kliento iškvietimo – užsakymo vietą (b. l. 9-10). Iš paties apelianto bei liudytojo R. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme turinio akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju buvo vykdomos trumpalaikės paslaugos, t. y. vienkartinis kliento nuvežimas iš taško A į tašką B, kas yra būdinga keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklai. Paslaugos kaina šiuo atveju priklausė nuo nuvažiuoto maršruto ilgio, o ne paslaugos teikimo trukmės, kas paprastai būdinga automobilių nuomai. Taigi, vertinant veiklos, kuria užsiėmė A. K., pobūdį, daroma išvada, kad ji savo esme atitinka keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, nes šioje veikloje yra naudojami taksi veiklai būtini atributai –užsakymų iš klientų priėmimas bei šios informacijos perdavimas racijos pagalba vairuotojui, naudojant dispečerių paslaugas; važiavimas pagal iškvietimą, keleivio vežimas jo nurodytu maršrutu. Aptartos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad A. K. deklaruojama veikla, t. y. automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimas, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 6 d. iki 2013 m. kovo 23 d. realiai vykdoma nebuvo. Prisidengdamas automobilių nuomos su vairuotoju veikla, kuriai teisėtai vykdyti teisės aktai numato mažesnius reikalavimus nei taksi paslaugos teikimui, A. K. faktiškai teikė taksi paslaugas, nors automobilis, kuriuo buvo pervežami keleiviai, tokios paslaugos teikimui nebuvo pritaikytas, t. y. automobilyje nebuvo taksometro, vietoje plafono su užrašu TAKSI buvo tvirtinamas užrašas „Vipset nuoma“ (b. l. 7-8), tokiu būdu siekdamas išvengti nustatytos rinkliavos už licencijos išdavimą, mokesčių į valstybės biudžetą privalomų reikalavimų vairuotojams, teikiantiems taksi paslaugas.

Kaip minėta, vienas iš esminių Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. numatyto pažeidimo požymių yra, kad veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. individualią veiklą vykdė nuo 2013 m. sausio 6 d. iki 2013 m. kovo 23 d., Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo duomenimis A. K. minėtu laikotarpiu gavo 249 Lt pajamų. Šiuos faktus patvirtina gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo išrašas, kuriame nuo 2013 m. sausio 6 d. iki 2013 m. kovo 23 d. fiksuota 15 keleivių vežimo operacijų, nurodant už paslaugas gautas pajamas (b. l. 11), pinigų priėmimo kvitų nuorašai (b. l. 12-16). Aptartų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad A. K. pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d., yra įrodytas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (Lietuvos Respublikos ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.