Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

2026-01-28 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. eII-117-1078/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-01-28
Bylos Nr.
eII-117-1078/2026
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-01904-2025-4
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Ieva Narbutaitė
Pažeidėjas
G. Ž., A. Ž.
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. eII-117-1078/2026Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01904-2025-4Procesinio sprendimo kategorijos: 21.10.4 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUTARTIS2026 m. sausio 28 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Narbutaitė,sekretoriaujant Gabijai Musneckytei,dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktiems asmenims G. Ž., A. Ž.,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI, Institucija) 2025 m. lapkričio 21 d. nutarimo, kai protokolas nesurašomas Nr. VMI-01-ANR_N-12550-2025 bei administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), skundą dėl VMI 2025 m. gruodžio 10 d. nutarimo, kai protokolas nesurašomas Nr. VMI-01-ANR_N-14353-2025,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Institucijos 2025 m. lapkričio 21 d. nutarimu, kai protokolas nesurašomas Nr. VMI-01-ANR_N-12550-2025 (toliau – ir Skundžiamas nutarimas Nr. 1) G. Ž. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 187 straipsnio 2 dalį, paskirtas įspėjimas už tai, kad ji teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais VMI nepateikė Nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos (forma KIT711, toliau ir – Deklaracija) už 2024 m., kuri turėjo būti pateikta iki kitų kalendorinių metų vasario 15 d., atitinkamai iki 2025 m. vasario 17 d.; nepateikė Deklaracijos už 2023 m., kuri turėjo būti pateikta iki kitų metų vasario 15 d., atitinkamai iki 2024 m. vasario 15 d., tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto mokesčio įstatymo Nr. IX-233 (toliau – NTMĮ), 12 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Institucijos 2025 m. gruodžio 10 d. nutarimu, kai protokolas nesurašomas Nr. VMI-01-ANR_N-14353-2025 (toliau – ir Skundžiamas nutarimas Nr. 2) A. Ž. nubaustas pagal ANK 187 straipsnio 2 dalį, paskirtas įspėjimas už tai, kad jis teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais VMI nepateikė Nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos (forma KIT711, toliau ir – Deklaracija) už 2024 m., kuri turėjo būti pateikta iki kitų kalendorinių metų vasario 15 d., atitinkamai iki 2025 m. vasario 17 d.; nepateikė Deklaracijos už 2023 m., kuri turėjo būti pateikta iki kitų metų vasario 15 d., atitinkamai iki 2024 m. vasario 15 d., tokiu būdu pažeidė NTMĮ, 12 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gauti pareiškėjų skundai dėl Skundžiamų nutarimų Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuose prašoma panaikinti skundžiamus nutarimus, kadangi yra klaidingai taikomos įstatymo normos. Nurodoma, kad name, kuriame gyvena pareiškėjai ((duomenys neskelbtini)), ir gretimame name, kuriame yra pareiškėjams jungtinės nuosavybės teise priklausantis sandėliukas ((duomenys neskelbtini)), yra po 20 butų, o kiekvieno namo pirmame aukšte – po 8 sandėliukus. Visi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) namuose esantys sandėliukai, užbaigus statybas, Nekilnojamojo turto registre buvo registruoti kaip patalpos, kurių paskirtis – Kita (nuo 2024 m. – Kitų pagalbinių). Skaitant paraidžiui NTMĮ 7 straipsnio 6 dalį, tokie sandėliukai formaliai yra nekilnojamojo turto mokesčio objektas, nes formaliai neatitinka nė vieno numatyto nekilnojamojo turto tipo ir gali atrodyti, kad visi tokių sandėliukų savininkai privalo mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Tuo tarpu VMI, siekdama išvengti masinio tokių sandėliukų savininkų nepasitenkinimo, taiko jokiomis teisės normomis neparemtą išimtį, kuri VMI yra aiškinama taip: „mokesčių administratorius yra suformavęs poziciją, jog rūsio/sandėliuko patalpos, kurių paskirtis yra kita, apmokestinimą gali lemti pagrindinio pastato paskirtis ir rūsio/sandėliuko savininko nuosavybės teise turimos patalpos tame pastate. Tai reiškia, jog sprendžiant klausimą dėl rūsio/sandėliuko patalpų apmokestinimo, turi būti tenkinamos dvi sąlygos – fiziniams asmenims priklausančios rūsio/sandėliuko patalpos turi būti įrengtos virš/po/prie gyvenamosios paskirties patalpų (virš/po/prie butų) ir tie fiziniai asmenys tame pastate turi turėti nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas (butą). Jei yra tenkinamos šios sąlygos ir rūsio/sandėliuko nėra naudojamos ekonominei ar individualiai veiklai, jos nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamos. Tais atvejais, kai rūsio/sandėliuko patalpos aukščiau minėtų sąlygų neatitinka, jos yra apmokestinamos NTMĮ nustatyta tvarka“. Inspekcijos motyvas „mokesčių administratorius yra suformavęs poziciją“ nėra teisės norma. Kadangi pareiškėjams priklausantis sandėliukas yra gretimame gyvenamajame name, šį sandėliuką VMI laiko nekilnojamojo turto mokesčio objektu, už kurį pareiškėjams kyla prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį. VMI priimti nutarimai pažeidžia Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 straipsnyje nustatytą turinio viršenybės prieš formą principą, nes NTMĮ 7 straipsnio 6 dalyje nėra imperatyviai reglamentuota, kad buitiniai sandėliukai (kitos pagalbinės patalpos), kurie yra naudojami kaip pagalbinio ūkio patalpos, Nekilnojamojo turto registre privalo būti registruotos išreikštinai kaip pagalbinio ūkio patalpos. Iš kitos pusės, Inspekcija, skirtingai taikydama tas pačias NTMĮ nuostatas skirtingiems tame pačiame name esančių, tokių pačių sandėliukų savininkams, diskriminuoja pareiškėjus, pažeisdama MAĮ 7 straipsnyje nustatytą mokesčių mokėtojų lygybės principą – pareiškėjai yra vieninteliai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) namų gyventojai, iš kurių VMI reikalauja už jų priklausantį sandėliuką mokėti nekilnojamojo turto mokestį. 2020 m. A. Ž. VMI poziciją skundė Lietuvos administracinių ginčų komisijai, kuri 2020 m. rugpjūčio 7 d. priėmė palankų sprendimą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas šį sprendimą panaikino, kadangi skundas administraciniam teismui negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą, taip pat informacinio, aiškinamojo ar rekomendacinio pobūdžio dokumentų, kuriuose nėra jų gavėjui skirtų viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų). Komisijos sprendimas buvo panaikintas taip pat ir todėl, kad VMI veiksmai, dėl kurių kilo ginčas, 2020 metais Pareiškėjams nesukėlė jokių tiesioginių teisinių pasekmių.

Atsiliepimas

Institucija Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė atsiliepimą į skundus, kuriame prašoma palikti Institucijos priimtą nutarimą nepakeistą. Nurodoma, kad Mokesčių administratorius, formuodamas nekilnojamojo turto mokesčio mokestines prievoles, vadovaujasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kuriuos pateikia VĮ „Registrų centras“ ir kuriuose yra nurodyta nekilnojamojo turto paskirtis. VĮ „Registrų centras“ duomenimis pareiškėjams nuo 2013 m. liepos 18 d. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos (pagalbinės patalpos), kurių paskirtis „kitų pagalbinių“ (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini). Pagal NTMĮ nuostatas nurodytos paskirties nekilnojamasis turtas yra nekilnojamojo turto mokesčio objektas ir apmokestinamas NTMĮ nustatyta tvarka (pildoma Nekilnojamojo turto mokesčio deklaracija – forma KIT711). Mokestį už bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį (ar įsigyjamą) nekilnojamąjį turtą gali apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti vienas iš bendraturčių. Šiuo atveju, Nekilnojamojo turto deklaracijų neteikia nei vienas iš pareiškėjų. Pareiškėjui A. Ž. 2020 m. liepos 2 d. buvo paaiškinta, kad pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis jiems nuo 2013 m. liepos 18 d. bendra jungtinės nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos (pagalbinės patalpos), kurių paskirtis – kita (Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini). Mokesčių administratorius yra suformavęs poziciją, jog rūsio/sandėliuko patalpos, kurių paskirtis yra kita, apmokestinimą gali lemti pagrindinio pastato paskirtis ir rūsio/sandėliuko savininko nuosavybės teise turimos patalpos tame pastate. Sprendžiant klausimą dėl rūsio/sandėliuko patalpų apmokestinimo, turi būti tenkinamos dvi sąlygos – fiziniams asmenims priklausančios rūsio/sandėliuko patalpos turi būti įrengtos virš/po/prie gyvenamosios paskirties patalpų (virš/po/prie butų) ir tie fiziniai asmenys tame pastate turi turėti nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas (butą). Jei yra tenkinamos šios sąlygos ir rūsio/sandėliuko nėra naudojamos ekonominei ar individualiai veiklai, jos nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamos. Tais atvejais, kai rūsio/sandėliuko patalpos aukščiau minėtų sąlygų neatitinka, jos yra apmokestinamos NTMĮ nustatyta tvarka. Kadangi gyvenamajame pastate adresu (duomenys neskelbtini), Pareiškėjai nuosavybės teise gyvenamosios paskirties patalpų neturi, pareiškėjams tenka prievolė teikti nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją KIT711 ir mokėti nekilnojamąjį turto mokestį.

Teismo posėdžio metu apklaustas Pareiškėjas A. Ž. palaikė teismui pateiktą skundą skunde nurodytais motyvais, papildomai paaiškino, jog iš esmės nesutinka su tuo, jog jam ir sutuoktinei priklausantis sandėliukas yra nekilnojamojo turto mokesčio objektas, o VMI aiškina NTMĮ nuostatas plečiamai. Skirtingai taikydama (interpretuodama) NTMĮ nuostatas jų ir kitų analogiškų sandėlių savininkų atžvilgiu, Institucija pažeidžia MAĮ 7 straipsnyje mokesčių mokėtojų lygybės principą. Atsakydamas į teismo klausimą, pareiškėjas nurodė, kad jie iš dviejų namų ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) gyventojų, yra vieninteliai turintys sandėliuką kitame name, t. y. ne tame pačiame, kuriame yra butas. Ten kažkada buvo tiesiog (duomenys neskelbtini) ir kažkas pastatė gyvenamuosius namus ir įvardino A, B, C, D korpusus. Taip pat atsakydamas į klausimą, ar kreipėsi į savivaldybės tarybą dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio, pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi tik elektroniniu paštu – pati situacija nebuvo nagrinėta, buvo tik susirašinėjimas. Pareiškėjas nurodė, kad tikisi, jog teismas panaikins šią nuobaudą ir bus atsižvelgta į tai, kad ginčo objektas yra prievolė ar ne prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį, nes jau 10 metų su sutuoktine laikosi pozicijos, kad neprivalo mokėti nekilnojamojo turto mokesčio ir tai yra priežastis, dėl kurios jie neteikė deklaracijų. Nedeklaruoja, nes nesutinka su VMI nuostata, kad sandėliukas yra nekilnojamojo turto mokesčio objektas, nes nėra tekę girdėti, kad gyvenamajame name esantis buitinis sandėliukas būtų apmokestintas nekilnojamojo turto mokesčiu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu apklausta Pareiškėja G. Ž. nurodė, kad palaiko skundą bei teismo posėdžio metu sutuoktinio A. Ž. išdėstytą poziciją.

Teismo posėdyje nedalyvavo Institucijos atstovas, apie posėdį buvo pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

ANK 641 straipsnyje numatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus ir (ar) ją paskyrė institucija, turinti teisę spręsti tos kategorijos bylas, laikantis įstatymo nustatytos bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai jame padarytos išvados dėl administracinio nusižengimo įvykio, traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltumo, jam paskirtos nuobaudos ir kitų nutarime sprendžiamų klausimų pagrįstos ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik vadovaujantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Teismas taip pat pažymi, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, jog proceso dalyviams nepriimtinos išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, kad administracinio nusižengimo teisena pradėta nepagrįstai.

ANK 187 straipsnio 2 dalis nustato atsakomybę tam, kas padaro bent vieną iš šių alternatyvių veiksmų: 1) ataskaitų, deklaracijų ar kitų mokesčių administratoriaus funkcijoms įgyvendinti reikalingų dokumentų ir duomenų pateikimo tvarkos pažeidimą arba 2) ataskaitų, deklaracijų ar kitų mokesčių administratoriaus funkcijoms įgyvendinti reikalingų dokumentų ir duomenų pavėluotą pateikimą, arba 3) ataskaitų, deklaracijų ar kitų mokesčių administratoriaus funkcijoms įgyvendinti reikalingų dokumentų ir duomenų nepateikimą, arba 4) neteisingų duomenų įrašymą į mokesčių administratoriui pateiktas ataskaitas, deklaracijas ar kitus mokesčių administratoriaus funkcijoms įgyvendinti reikalingus dokumentus, arba 5) neteisingų duomenų pateikimą. Pažymėtina, kad ANK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis – formali, t. y. nusižengimas laikomas baigtu nuo nustatytos pareigos neatlikimo, nereikalaujant, kad toks neveikimas sukeltų kokias nors teisines pasekmes.

Taigi administracinei atsakomybei kilti pakanka vien paminėtų veikų atlikimo. Be to, ši teisės norma yra blanketinė, kadangi ataskaitų, deklaracijų ar kitų mokesčių administratoriaus funkcijoms įgyvendinti reikalingų dokumentų ir duomenų pateikimo tvarkos yra nustatytos kitais teisės aktais.

Pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi iki 2026 m. sausio 1 d.) 12 straipsnio 4 dalį, mokesčio mokėtojai atitinkamo mokestinio laikotarpio mokesčio už nekilnojamąjį turtą, kuris apmokestinamas taikant šio įstatymo 6 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytus tarifus, deklaraciją vietos mokesčių administratoriui pateikia iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 15 dienos, o mokesčio už kitą nekilnojamąjį turtą – iki kitų kalendorinių metų vasario 15 dienos, joje deklaruodami ir einamojo mokestinio laikotarpio pirmų devynių mėnesių avansinį nekilnojamojo turto mokestį. Mokesčio deklaracijos formą, jos pildymo ir pateikimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.

NTMĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nekilnojamojo turto mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai. Šio mokesčio objektas yra Lietuvos Respublikoje esantis nekilnojamasis turtas (NTMĮ 4 straipsnio 1 dalis).

NTMĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte buvo įtvirtintos mokesčių lengvatos, tame tarpe ir tai, jog fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančių ar jų įsigyjamų gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinių (patalpų), žuvininkystės statinių ir inžinerinių statinių bendra vertė, neviršijanti 150 000 eurų.

Iš tokio reguliavimo akivaizdu, jog įstatymų leidėjas įtvirtino baigtinį sąrašą objektų, kuriems galėjo būti taikoma mokestinė lengvata ir toks sąrašas negalėjo būti aiškinamas plečiamai.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog pareiškėjams nuosavybės teise priklausančios pagalbinės patalpos paskirtis Nekilnojamojo turto registre yra registruota „Kitų pagalbinių“, kas, vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ nuostatomis nėra prilyginama pagalbinio ūkio paskirčiai, o kartu tai reiškia, jog toks nekilnojamojo turto objektas nepatenka į NTMĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą mokesčių lengvatos taikymo sritį ir kartu reiškia, kad toks objektas yra nekilnojamoj turto mokesčio objektas, o jo savininkui pagal iki 2026 m. sausio 1 d. galiojusią NTMĮ redakciją kilo šio įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga pateikti nustatytais terminais vietos mokesčių administratoriui Nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją.

Pareiškėjai neginčija aplinkybės, jog jie aptariamos pareigos nevykdė, o šios pareigos nevykdymą grindė tuo, jog, jų vertinimu, jų nuosavybės teise turimas sandėliukas, kuris, kaip minėta, oficialiame registre yra įregistruotas kaip kitos pagalbinės paskirties nekilnojamojo turto objektas, negalėjo būti laikomas nekilnojamojo turto mokesčio objektu. Visgi, teismas, įvertinęs iki 2026 m. sausio 1 d. galiojusį ir šioje nutartyje aptartą reguliavimą, su pareiškėjų skundų argumentais neturi pagrindo sutikti ir sprendžia, kad pareiškėjai, kuriems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis objektas nagrinėjamų nusižengimų padarymo metu pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą buvo nekilnojamojo turto mokesčio objektas, turėjo pareigą pateikti mokesčių administratoriui Nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją.

Iš bylos medžiagos, pačių pareiškėjų skundų ir jų paaiškinimų nustatyta, kad jie aptariamos pareigos nevykdė, vadovaudamiesi tik savo įsitikinimu, kad aptariamas objektas nėra nekilnojamojo turto mokesčio objektas. Nors dėl šios aplinkybės ginčas tarp jų ir mokesčių administratoriaus tęsiasi ne vienerius metus ir, kaip nustatyta iš byloje esančių dokumentų, pareiškėjams mokesčių administratorius išaiškino, kad jie gali tiek kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl jiems priklausančio nekilnojamojo turto objekto paskirties pakeitimo, tiek kad dėl atleidimo nuo nekilnojamojo mokesčio sprendžia savivaldybių tarybos, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjai būtų atlikę kokius nors veiksmus, siekdami, kad būtų atleisti nuo šio mokesčio, o kartu ir nuo pareigos teikti Deklaracijas. Kaip minėta, pareiškėjai pareigos teikti Deklaracijas nevykdė, remdamiesi tik savo įsitikinimais ir, kaip nustatyta, negaliojančiu Lietuvos administracinių ginčių komisijos 2020 rugpjūčio 7 d. sprendimu, kuris neturi jokios teisinės galios, kadangi buvo panaikintas, todėl, teismas sprendžia, kad Institucija skundžiamais nutarimais pagrįstai pareiškėjus nubaudė už administracinio nusižengimų kodekso 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusižengimo padarymą.

Apibendrinant darytina išvada, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2025 m. lapkričio 21 d. nutarimas, kai protokolas nesurašomas Nr. VMI-01-ANR_N-12550-2025, kuriuo G. Ž. buvo paskirtas įspėjimas bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2025 m. gruodžio 10 d. nutarimas, kai protokolas nesurašomas Nr. VMI-01-ANR_N-14353-2025, kuriuo A. Ž. buvo paskirtas įspėjimas, yra teisėti ir pagrįsti, todėl naikintų jų ar juos keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi,

nutaria:

netenkinti pareiškėjos G. Ž. skundo ir palikti nepakeistą Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2025 m. lapkričio 21 d. nutarimą, kai protokolas nesurašomas Nr. VMI-01-ANR_N-12550-2025.

Netenkinti pareiškėjo A. Ž. skundo ir palikti nepakeistą Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2025 m. gruodžio 10 d. nutarimą, kai protokolas nesurašomas Nr. VMI-01-ANR_N-14353-2025.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ieva Narbutaitė