Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo O. S. ieškinį atsakovui A. C. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Procesiniai dokumentai atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2012 m. lapkričio 19 d. pasirašė skolos raštelį, kuriame nurodyta, kad ieškovas paskolino atsakovui 434,43 Eur, o 2012 m. gruodžio 14 d. – dar 637,16 Eur.

Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Taigi paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas.

Paskolos sutarčių formą reglamentuojančiame CK 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur, turi būti rašytinė. To paties straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą. Pažymėtina ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Nagrinėjamu atveju šalys yra pasirašiusios du paskolos raštelius, iš jų turinio galima spręsti, kad ieškovas 2012 m. lapkričio 19 d. atsakovui paskolino 434,43 Eur, o 2012 m. gruodžio 14 d. – dar 637,16 Eur ir, kad atsakovas šiuo pinigus gavo. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su atsakovu buvo draugai, todėl jam paskolino pinigų, o dabar atsakovas vengia juos grąžinti. Pradžioje jis vis žadėjo pervesti pinigus, o dabar į ieškovo raginimus gražinti skolą visiškai nereaguoja. Taigi, paskolos rašteliams atitinkant paskolos sutartį ir remiantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, ieškovo ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo tenkinamas.

CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. numatyta, kad nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atsakovas taip pat privalo mokėti ieškovui įstatymo nustatyto dydžio palūkanas, t.y. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl iš atsakovo ieškovui priteisiama 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2015 m. rugpjūčio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CPK 93 str. 1 d. nurodo, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas, pateikdamas teismui ieškinį, sumokėjo 32 Eur žyminį mokestį, todėl iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 32 Eur žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais, teismas

nusprendė:

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui O. S., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. C., a.k. (duomenys neskelbtini) 1071,59 euro skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2015 m. rugpjūčio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 32 eurus žyminio mokesčio.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos Vilniaus apygardos teismui per sprendimą priėmusį teismą.