Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. B. (J.) gynėjo advokato Romualdo Šeporaičio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. vasario 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. (J.) pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Iš A. B. (J.) priteista 150 000 (vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. J. .

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. J. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą dėl T. ir M. J. laidojimo išlaidų, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. (J.) pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2007 m. kovo 20 d., apie 14 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) lydėdama į koridorių išeinantį savo mažametį vaiką T. J. , gim. 1999 m. vasario 13 d., ir būdama už jo nugaros, dėl asmeninių paskatų užmetė ant T. J. kaklo smaugvirvę ir, panaudojusi fizinę jėgą, ją užveržė bei laikė tol, kol jis mirė dėl pasmaugimo kilpa. Po ko, tą pačią dieną, apie 14.30 val., A. B. (J.), tęsdama savo nusikalstamą sumanymą, toje pačioje vietoje – namo koridoriuje, lydėdama į treniruotę išeinantį savo mažametį vaiką M. J. , gim. 1994 m. rugpjūčio 5 d., ir būdama už jo nugaros, dėl asmeninių paskatų užmetė ant M. J. kaklo smaugvirvę ir, panaudojusi fizinę jėgą, ją užveržė ir laikė tol, kol jis mirė dėl pasmaugimo kilpa.

Nuteistosios A. B. (J.) gynėjas advokatas Romualdas Šeporaitis apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas A. B. (J.) paskyrė per griežtą bausmę.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi bendrais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), tačiau atsižvelgė tik į kai kurias nuostatas, t. y. kaltės formą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Tačiau pati griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė turėtų būti pagrįsta ypatingomis nusikaltimo padarymo aplinkybėmis, itin neigiamais asmenį charakterizuojančiais duomenimis. Atkreipia dėmesį į tai, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 7, 9 ir 11 punktuose yra numatyti ir kiti veiką kvalifikuojantys požymiai, kuriems esant turėtų būti skiriama dar griežtesnė bausmė. Nuteistosios A. B. (J.) atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (BK 60 straipsnis).

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. B. (J.) gyveno dvilypį gyvenimą, nebuvo nuoširdi. Mano, kad tokia išvada tendencinga. Nurodo, kad nuteistoji nesugyveno su vyru, stengėsi ištrūkti iš gyvenimo rutinos, troško kitokio gyvenimo, norėjo daugiau dėmesio, švelnumo, byloje nėra duomenų, kad dėl to kentėjo vaikai. Be to, nesutinka, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos kaltino kitus – vyrą, ikiteisminio tyrimo institucijas, nes A. B. (J.), kalbėdama apie blogus santykius su vyru, tik nurodė savo gyvenimo sąlygas (vyro smurtą, alkoholizmą, darboviečių kaitą, nesirūpinimą namų ūkiu ir kt.), o teisėsaugos institucijų darbu nesiskundė ir priekaištų neturėjo.

Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad nuteistoji jauno amžiaus, neteista, nebuvo padariusi jokio teisės pažeidimo, nuo ankstyvos jaunystės, vos baigusi aštuonmetę mokyklą, dirbo, stengėsi dėl šeimos, dėl vaikų gerovės. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra neadekvati padarytam nusikaltimui bei jį padariusio asmens charakteristikai, todėl nuosprendis dėl paskirtos per griežtos bausmės turi būti pakeistas ir A. B. (J.) paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė.

A. B. (J.) ir jos gynėja prašo advokato Romualdo Šeporaičio apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo gynėjo advokato Romualdo Šeporaičio apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios A. B. (J.) gynėjo advokato Romualdo Šeporaičio apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo A. B. (J.) padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė tiek nuteistosios, tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą. Apeliantas ir nuteistoji neginčija bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo, šioje byloje esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) normų pažeidimų nepadaryta, jų skunde nenurodo ir gynėjas, todėl nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajai A. B. (J.) paskirta bausme. Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, iš esmės tinkamai taikė bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatas, ir nuteistajai A. B. (J.) paskirta galutinė bausmė nėra aiškiai per griežta. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą veiklą, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, įvertinus atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys), o nesant minėtų atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, dėmesys kreipiamas į kitas aplinkybes.

Teismas pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms visoms aplinkybėms, individualizuojant bausmę, skiriama vienoda teisinė reikšmė, todėl A. B. (J.) padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, nusikaltimo padarymo mechanizmo ir būdo, apibrėžtos tiesioginės tyčios ir žemų paskatų, t. y. aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose, negali sumenkinti teigiama nuteistosios asmenybė (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Skiriant bausmę A. B. (J.) buvo įvertinta ne tik jos asmenybė, bet ir tai, jog: padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas; nužudyti du mažamečiai vaikai, kuriuos nuteistoji pati augino; šis nusikaltimas pagal BK 11 straipsnį priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų kategorijos; nusikaltimas padarytas dėl asmeninių paskatų; nebuvo nustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Kita vertus, šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį parodo konkrečios šio nusikaltimo padarymo aplinkybės: nusikaltimas buvo baigtas; abu mažamečiai nužudyti užveržiant ir laikant iš nugaros smaugvirvę, t. y. vaikai net nesitikėjo būti užpulti bei neturėjo galimybės gintis; dviejų mažamečių gyvybių atėmimas šiuo atveju sukėlė neatitaisomas pasekmes, tuo buvo padaryta ypatingai didelė žala nužudytųjų artimiesiems ir visuomenei; A. B. (J.) pripažinta kalta ir nuteista net pagal tris BK 129 straipsnio 2 dalies punktus, kurie atitinkamai atskleidžia ir nuteistosios asmenybės bruožus. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant nuteistosios asmenybę reikia atsižvelgti ne tik į tai, kaip ji elgėsi iki nusikaltimo padarymo, bet kaip elgėsi nusikaltimo metu ir padarius nusikaltimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. B. (J.) neteista; charakterizuojama teigiamai, kaip rūpestinga ir mylinti motina, tačiau iki nusikaltimo padarymo gyveno dvigubą gyvenimą; nusikaltimo padarymo metu elgėsi šaltakraujiškai, prieš nužudymą vaikus pamaitino ir elgėsi kaip visuomet, tačiau jau buvo suplanavusi nusikaltimą, ji nužudė du savo mažamečius vaikus, t. y. vaikams nieko neįtariant juos iš už nugaros užsmaugė; įvykdžiusi nusikaltimą vaikų kūnelius išvežė ir įmetė į upę, po to inscenizavo vaikų dingimą; ji elgėsi apgalvotai kaip rūpestinga ir gedinti motina, t. y. apsimetė jų neva ieškanti; ikiteisminio tyrimo metu simuliavo atskirus psichinės ligos simptomus ir kėlė įvairiausių versijų, kurias tikrino ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Tačiau teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės 2007 m. balandžio 18 d. – gegužės 30 d. akte Nr. 35 nurodyta, kad A. B. (J.) asmenybė primityvoka, demonstratyvi, siekianti palaikymo, supratimo, bet nusikalstamos veikos padarymo metu ir šiuo metu suvokia savo veiksmų esmę ir juos gali valdyti (t. 4, b. l. 157-160). Teisėjų kolegija šią specialistų išvadą neturi pagrindo vertinti kitaip, nes teismui nepateikti nauji įrodymai, kurie leistų pateiktomis išvadomis abejoti. Akivaizdu, kad nuteistoji siekė suklaidinti ne tik pareigūnus, bet ir nukreipti visuomenės dėmesį į kitokias šio kraupaus nusikaltimo aplinkybes. Be to, net ir nužudžiusi vaikus nuteistoji mobiliojo ryšio telefonu rašė žinutes kitiems vyrams, o tai įrodo jos tolesnio elgesio ciniškumą ir abejingumą. Atsižvelgus į visus paminėtus faktus tokia nuteistosios A. B. (J.) asmenybė negali būti vertinama tik teigiamai.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, kad nėra nustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bet taip pat nėra nustatyta ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte nurodyta, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens prisipažinimas padarius nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo metu, jei teisme jis keičia parodymus ir ima neigti nusikaltimo padarymą. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo gali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei toks gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.

Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir motyvuotai išdėstė argumentus, dėl kurių A. B. (J.) nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo ir nuoširdaus gailesčio. Teisėjų kolegija su jais visiškai sutinka ir akcentuoja tai, kad nuteistoji prisipažino tik priremta įrodymų, visaip klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus, todėl toks prisipažinimas negali būti laikomas nuoširdžiu. Teismo nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistosios gailestis dėl nužudytų dviejų mažamečių vaikų yra tik apsimestinis, taip siekiama sušvelninti savo atsakomybę ir išvengti griežčiausios bausmės.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atkreipė dėmesį į visas minėtas aplinkybes ir nepažeidė teisingumo principo reikalavimų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ne tik į nusikalstamą veiką, jos padarymo aplinkybes, nuteistosios asmenybę, bet ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtus interesus ir siekį juos saugoti bei įstatymuose numatytomis priemonėmis gintis. Bausmė teisinga tik tada, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė, įvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba ir vieta vertybių hierarchijoje. BK 129 straipsnio 2 dalyje įstatymo leidėjas numatė griežčiausios bausmės paskyrimą kaltininkui už bet kurio iš nurodytų punktų pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, pasisakė, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos padarytą nusikaltimą ir nuteistosios asmenybę apibūdinančios aplinkybės sudaro ypatingą visumą, kas A. B. (J.) už padarytą labai sunkų nusikaltimą leidžia skirti griežčiausią bausmę. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistoji nesugyveno su vyru, stengėsi ištrūkti iš gyvenimo rutinos, troško kitokio gyvenimo, norėjo daugiau dėmesio ir švelnumo, nes neva vyras prieš ją smurtavo, vartojo alkoholį, keitė darbovietes, nesirūpino ūkiu, nėra tos aplinkybės, kurios gali turėti reikšmės parenkant švelnesnę bausmės rūšį, ar nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių kitų reikšmingų (ypatingų) aplinkybių, kurios leistų jai švelninti paskirtą bausmę. Kaip matyti, apeliaciniame skunde tik nesutinkama su nuosprendyje išdėstytais bausmės skyrimo motyvais. Tai, kad nuteistoji A. B. (J.) yra jauna, neteista, nebuvo padariusi jokio teisės pažeidimo, nuo ankstyvos jaunystės, vos baigusi aštuonmetę mokyklą, dirbo, stengėsi dėl šeimos, dėl vaikų gerovės, taip pat nėra pakankamas motyvas ir pagrindas švelninti bausmę. Visos tos aplinkybės yra įprastos, gyvenimiškos ir nėra kaip nors ypatingai apibūdinančios nuteistosios asmenybę.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. B. (J.) paskirta griežčiausia bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų. Įvertinusi visas išvardytas ir pirmosios instancijos teismo nustatytas bei nuosprendyje paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas A. B. (J.) pagrįstai paskyrė pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios A. B. (J.) gynėjo advokato Romualdo Šeporaičio apeliacinį skundą atmesti.