Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2341-565/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-11-04
Bylos Nr.: e2A-2341-565/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-00106-2020-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Burdulienė, Neringa Švedienė, Rosita Patackienė
Ieškovas: N. Š.
Atsakovas: sodininkų bendrijai „Šermukšnėlė“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo: Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, D. B., T. B.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-2341-565/2021Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00106-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.1.10; 2.4.2.5 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISlietuvos respublikos vardu2021 m. lapkričio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rositos Patackienės ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. Š. ieškinį atsakovams sodininkų bendrijai „Šermukšnėlė“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ 1992 metų generalinio plano dalies pripažinimo niekiniu ir dėl sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ 1989 metų generalinio plano pripažinimo galiojančiu, tretieji asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, D. B. ir T. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. ieškovė N. Š. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama: 1) konstatuoti niekinio sandorio faktą, kad sodininkų bendrijos (toliau – SB) „Šermukšnėlė“ 1992 metų generalinis planas yra niekinis ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento; 2) pripažinti privatizavimo schemą, sudarytą pagal 1992 metų planą, niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento; 3) pripažinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. A27-477 „Dėl sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“, esančios (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ribų ir žemės ploto patvirtinimo“ patvirtintą SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planą niekiniu ir negaliojančiu bei panaikinti įsakymą Nr. A27-477 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos dokumentą dėl žemės sklypo ribų patikslinimo; 4) panaikinti 2013 m. gruodžio 20 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymą dėl valstybinės žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) SB „Šermukšnėlė“ formavimo ir pertvarkymo projekto (vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumento) tvirtinimo, o SB „Šermukšnėlė“ žemės sklypų fomavimo ir pertvarkymo planavimo dokumentą niekiniu ir negaliojančiu; 5) panaikinti aukščiau nurodytų planų registraciją Nekilnojamojo turto registre ir Teritorijų planavimo dokumentų registre; 6) konstatuoti, kad SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų generalinis ir dendrologinis planas yra galiojantis ir nepertraukiamai galiojo nuo pat jo sudarymo momento; 7) įpareigoti SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų generalinį dendrologinį planą įregistruoti registruose; 8) pripažinti, kad privatizacijos procese SB „Šermukšnėlė“ nariai nuosavybės teises į žemės sklypus įgijo tokio dydžio ir tokių ribų, kokių nustatyta tvarka žemės sklypai buvo suteikti naudoti ir faktiškai buvo naudojami iki 1992 metų vasario 7 d. pagal 1989 metų generalinį dendrologinį planą; 9) pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į faktiškai naudojamą 7,3 arų žemės sklypą tokių ribų, kokių nustatyta tvarka sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas naudoti ir faktiškai buvo naudojamas iki 1992 metų vasario 7 d.; 10) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, jog 1989 metais ieškovei SB „Šermukšnėlė“, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo išskirtas 7,3 arų žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas ieškovei buvo išskirtas galiojant SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų detaliajam planui. SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų generalinis ir dendrologinis planas pagal tuo metu galiojusius reikalavimus buvo suderintas su Lietuvos Respublikiniu agrokooperacijos susivienijimu „Sodai“, kolūkiu „Bolševikas“, SB „Šermukšnėlė“, Skaičiavimo centro prie statistikos valdybos profesinės sąjungos komitetu, Vilniaus melioracijos statybos valdyba, Vilniaus rajono vyresniuoju inžinieriumi žemėtvarkininku, Vilniaus rajono landšafto architektu. Nuo 1989 metų ieškovė jai paskirtą žemės sklypą tvarkė, įdėjo darbo ir lėšų, apsodino jį sodo augalais, pasistatė šiltnamį, taip pat pradėjo statyti kitus statinius, kuriems nereikėjo jokių leidimų. Ieškovė 1989 metų detaliajame plane numatytoje vietoje pasistatė sodo namą, taip pat pagalbinį ūkinį pastatą, betoninį vandentiekio šulinį, sklypą aptvėrė metaline tvora. 1994 m. rugsėjo 6 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ieškovės sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini). Kaimyninis žemės sklypas taip pat buvo privatizuotas ir įregistruotas unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini). 2002 m. rugpjūčio 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu kaimyninį žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo D. ir T. B., kurie taip pat faktiškai naudojosi sklypu pagal 1989 metų generalinio ir dendrologinio plano ribas. 2009 metais T. B. sužinojo apie 1992 metų planą bei pradėjo teikti skundus Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Ieškovė apie 1992 metų generalinio plano buvimą sužinojo apytiksliai po 20 metų.

3. Pagal 1992 metų planą, lyginant su 1989 metų planu, ieškovei aktualioje planų dalyje sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) dalinai „pastumtas“ į ieškovės sklypo dalį, o per ieškovei paskirtą ir faktiškai naudojamą žemės sklypą nubraižytas 5 metrų pločio kelias. Tokiu būdu, pagal 1992 metų planą dalis ieškovės sklypo virto 5 metrų pločio keliu – bendrojo naudojimo valstybine žeme, o sklype pastatyti statiniai ir želdiniai atsidūrė ant vadinamojo kelio, tvora atsidūrė sklype Nr. (duomenys neskelbtini). Vadinamasis kelias per ieškovės sklypą nebuvo nei įrengtas, nei naudojamas, nei įregistruotas kaip kelias. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės naudojimo 2010 m. gegužės 14 d. patikrinimo aktu Nr. 6.18-5040-A nustatyta, kad tarp sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) jokio kelio nebuvo ir nėra. Kad tarp sklypų nėra jokio kelio, konstatuota ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu su nuotraukomis. Atliktais sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kadastriniais matavimais, remiantis 1992 metų planu, D. ir T. B. įgijo žemės dalį, kuria pirminė sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė niekada nesinaudojo. 1992 metų planas nebuvo nustatyta tvarka suderintas su atitinkamomis institucijomis ir patvirtintas administraciniu aktu, o tai reiškia, kad jis neįgijo jokios juridinės galios ir netapo generaliniu planu. Neegzistuojantis kelias ir neegzistuojanti bendrojo naudojimo valstybinė žemė žemės ūkio paskirties sklype sukelia ieškovei teisines pasekmes – ieškovė turi nugriauti savo statinius. 1992 metų plane bendrojo naudojimo valstybinės žemės ir kelio buvimo imitavimas ieškovės sklype reiškia neteisėtą ieškovės sklypo dalies nusavinimą.

Atsiliepimas

4. Atsakovė SB „Šermukšnėlė“ prašė ieškinį atmesti.

5. SB „Šermukšnėlė“ atsiliepime nurodė, kad iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tam, kad sodininkų bendrija būtų pripažįstama teisėtai įkurta, reikėjo teisėtai (mėgėjiškai sodininkystei) paskirto žemės sklypo ir teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtos ir įregistruotos bendrijos. Kolektyvinei sodininkystei skiriamas žemės masyvas buvo suplanuotas iš anksto, priimant nutarimą skirti žemės sklypą kolektyvinei sodininkystei, numatant konkretų sklypų skaičių, privažiavimus prie kiekvieno sklypo, elektros energijos ir vandens tiekimo inžinerinius tinklus, sodo namelių sklype buvimo vietą. Kolektyvinei sodininkystei skirtas žemės sklypas negalėjo būti didesnis nei 6 arai. Ieškovės žemės sklypas privatizuotas 1994 m. rugsėjo 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini). Privatizacija vykdyta pagal sodų bendrijos generalinį planą. Ieškovė kelia ginčą dėl sodų bendrijos generalinio plano, nes jai priklausančiame sodo sklype pagal civilinėse ir administracinėse bylose nustatytus faktus 1999, 2000 metais, pažeidžiant statyboms nustatytus reikalavimus, buvo pastatyti statiniai. Bylas nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė sodo namo ir pagalbinio ūkinio pastato dalis, betoninį vandentiekio šulinį, tvoros dalį neteisėtai pastatė jai nuosavybės teise nepriklausančioje žemėje, o tam turėjo gauti valstybinės žemės patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos sutikimą dėl statinių statybų. Teismų sprendimais ieškovės statiniai įvertinti kaip savavališka statyba valstybinėje žemėje. Dalis sprendimų įgyvendinta priverstinai nugriaunant tvoras, išduotas vykdomasis raštas priverstinai nugriauti sodo sklype pastatytus statinius. Ieškovė siekia, kad tapačios faktinės aplinkybės, kurios teismų jau buvo išanalizuotos ir įvertintos, būtų vertinamos pakartotinai, siekiant jas įvertinti pagal ieškovės poreikius, tai yra išsaugoti statinius sodo sklype.

6. Atsakovė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) prašė ieškinį atmesti.

7. Atsiliepime nurodė, jog nei NŽT, nei buvusi Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios teises ir pareigas perėmė NŽT, nerengė ir netvirtino SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinio plano, kadangi ši funkcija (detaliojo teritorijų planavimo) nebuvo priskirta jos kompetencijai. NŽT negali būti laikoma atsakinga už SB „Šermukšnėlė“ generalinio plano sprendinius. Sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo tvarkos metodinių nurodymų, patvirtintų 1992 m. kovo 20 d. Žemės ūkio ministro pirmojo pavaduotojo, 6 punkte nustatyta, kad sodo sklypo planas (privatizavimo schema) rengiama pagal sodo išplanavimo projektą (generalinį planą). Įvertinus SB „Šermukšnėlė“ sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pirminius žemės sklypų planus (privatizavimo schemas), akivaizdu, kad jos yra parengtos pagal SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą. Sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) planas (privatizavimo schema) yra suderintas Vilniaus rajono savivaldybės architektės N. M.. Ieškovė jai šiuo metu priklausantį žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) įgijo 1994 m. rugsėjo 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), kurios sudedamoji dalis yra žemės sklypo planas, t. y. sodo sklypo privatizavimo schema, parengta 1992 m. balandžio 21 d. Ieškovė, ginčydama jai priklausančio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimo schemą (t. y. žemės sklypo planą, pagal kurį ji įsigijo žemės sklypą), faktiškai ginčija 1994 m. rugsėjo 6 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sandorį. Tokio sandorio ginčijimui taikytina ieškinio senatis. Ieškovei N. Š. dar 1992 m. balandžio 21 d. pasirašant ant jai priklausančio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimo schemos, tapo žinoma apie 1992 metų SB „Šermukšnėlė“ generalinio plano galiojimą ir bendrojo naudojimo kelio (pažymėto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimo schemoje) tarp žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvimą. Ieškovė nors ir įrodinėja jai priklausančio žemės sklypo 1992 m. balandžio 21 d. privatizavimo schemos (žemės sklypo plano) tariamą neteisėtumą, tačiau nepateikė jokio kito žemės sklypo plano (ar privatizavimo schemos), kuris būtų laikytinas galiojančiu žemės sklypo planu. Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtos žemės sklypų ribos, keliai atitinka SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. balandžio mėn. generaliniame plane pažymėtas žemės sklypų ribas, kelius, todėl šiuo metu galioja 1992 m. SB „Šermukšnėlė“ generalinis planas. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1897-171/2012 konstatavo, kad SB „Šermukšnėlė“ galioja generalinis planas, parengtas 1992 m. balandžio mėn., šį generalinį planą pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyrius. Minėtas teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi Nr. A143-772/2013 paliktas nepakeistu. Nuo 1992 m. SB „Šermukšnėlė“ generalinio plano priėmimo ir nuo ieškovei priklausančio žemės sklypo 1992 m. balandžio 21 d. privatizavimo schemos parengimo yra praėję daugiau nei dešimt metų, todėl taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pasibaigimas yra pagrindas ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijoje yra saugomi du SB „Šermukšnėlė“ planai: 1989 m. generalinis planas, kurio sprendiniai yra suderinti su atsakingomis institucijomis, ir 1992 m. planas, kuriame nėra institucijų derinimų. Kadangi ant savivaldybėje turimo 1992 m. plano nėra institucijų derinimų, reikia vadovautis teritorijos planavimo dokumentu, kuris buvo derintas įstatymo nustatyta tvarka.

9. Tretieji asmenys T. B. ir D. B. prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

10. Tretieji asmenys nurodė, jog SB „Šermukšnėlė“ sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pirminiai žemės sklypų planai (privatizavimo schemos) yra parengti pagal SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą, sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) planas yra suderintas Vilniaus rajono savivaldybės architektės N. M.. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. A27-477 „Dėl sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypo ribų ir žemės ploto patvirtinimo“ buvo patvirtintas SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planas, kuris yra parengtas pagal SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą. SB „Šermukšnėlė“ formavimo ir pertvarkymo projektas, patvirtintas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 48V-(14.48.2.)-4872, buvo parengtas pagal SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą. Minėtas projektas buvo suderintas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. KADI-737 „Dėl SB „Šermukšnėlė“, esančios (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto derinimo“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1897-171/2012 konstatavo, kad SB „Šermukšnėlė“ galioja generalinis planas, parengtas 1992 m. balandžio mėn. Minėtas teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi Nr. A143-772/2013 paliktas nepakeistas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės N. Š. tretiesiems asmenims T. B. ir D. B. 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovės N. Š. į valstybės biudžetą 18,03 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog:

11.1. įvertinęs SB „Šermukšnėlė“ sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pirminius žemės sklypų planus, t. y. privatizavimo schemas, teismas nustatė, kad jos yra parengtos pagal SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą. Sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) planas yra suderintas Vilniaus rajono savivaldybės architektės N. M.. Ieškovė jai šiuo metu priklausantį žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį SB „Šermukšnėlė“, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo 1994 m. rugsėjo 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), kurios sudedamoji dalis yra žemės sklypo planas, t. y. sodo sklypo privatizavimo schema, parengta 1992 m. balandžio 21 d. Vertindamas šią faktinę aplinkybę, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad: 1) ieškovė, ginčydama jai priklausančio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimo schemą (t. y. žemės sklypo planą, pagal kurį įsigijo žemės sklypą), faktiškai ginčija 1994 m. rugsėjo 6 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sandorį. Tokio sandorio ginčijimui taikytina ieškinio senatis; 2) ieškovei 1992 m. balandžio 21 d. pasirašant ant jai priklausančio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimo schemos, tapo žinoma apie 1992 metų SB „Šermukšnėlė“ generalinio plano galiojimą ir bendrojo naudojimo kelio tarp žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvimą, tačiau ieškovė nepateikė jokio kito žemės sklypo plano (ar privatizavimo schemos), kuris būtų laikytinas galiojančiu žemės sklypo planu. Joks žemės sklypas negali būti suformuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto kadastre be galiojančio žemės sklypo plano. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. A27-477 „Dėl sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypo ribų ir žemės ploto patvirtinimo“ buvo patvirtintas SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planas, kuris yra parengtas pagal SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą. SB „Šermukšnėlė“ formavimo ir pertvarkymo projektas, patvirtintas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872, buvo parengtas pagal SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą. Be to, minėtas projektas buvo suderintas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. KADI-737 „Dėl sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“, esančios (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto derinimo“;

11.2. Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtos žemės sklypų ribos, keliai atitinka SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. balandžio mėn. generaliniame plane pažymėtas žemės sklypų ribas, kelius, todėl šiuo metu SB „Šermukšnėlė“ galioja 1992 m. sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ generalinis planas. Be to, kai kurie šiuo metu nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėti ir nekilnojamojo turto registre įregistruoti žemės sklypai 1989 m. plane nėra pažymėti, pvz., žemės sklypai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generaliniame plane šie žemės sklypai yra suprojektuoti ir atitinkamai pažymėti Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, SB „Šermukšnėlė“ žemės sklypai įregistruoti remiantis SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generaliniu planu;

11.3. vienas iš ieškinio reikalavimų yra pripažinti, kad privatizacijos procese SB „Šermukšnėlė“ nariai nuosavybės teises į žemės sklypus įgijo tokio dydžio ir tokių ribų, kokių nustatyta tvarka žemės sklypai buvo suteikti naudoti ir faktiškai buvo naudojami iki 1992 metų vasario 7 d. pagal 1989 m. generalinį dendrologinį planą. Šioje byloje ieškovė yra tik viena SB „Šermukšnėlė“ narė iš daugelio, todėl neaišku, kokiu pagrindu ieškovė gina visų SB „Šermukšnėlė“ narių teises, prašydama pripažinti, kad jie nuosavybės teises įgijo pagal 1989 m. generalinį planą. Toks reikalavimas gali nepagrįstai pažeisti kitų SB „Šermukšnėlė“ narių teises ir yra pareikštas dėl į bylą neįtrauktų asmenų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ keitusiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarime Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarime Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarime Nr. 1443 „Dėl Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje“ tokio apribojimo nėra, priešingai – Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad sodo sklypai, sodininkų bendrijos valdybos sprendimais suteikti bendrijų nariams ir naudotojams iki 1995 m. gegužės 18 d., prilyginami suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, sodininkų bendrijų sodo sklypai galėjo būti suteikiami ir po 1992 m. vasario 7 d.;

11.4. SB „Šermukšnėlė“ sodo sklypų šios bendrijos nariams suteikimas buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkiu Nr. 1340p, t. y. priimtu po ieškovės nurodytos datos 1992 m. vasario 7 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1897-171/2012 konstatavo, kad SB „Šermukšnėlė“ galioja generalinis planas, parengtas 1992 m. balandžio mėn., šį generalinį planą pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyrius. Minėtas teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi Nr. A143-772/2013 paliktas nepakeistu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje Nr. P-49-520/2015, kuria atsisakyta atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, konstatuota, kad aplinkybės, susijusios su tuo, jog nėra konkretaus akto, patvirtinančio 1992 m. balandžio mėnesį parengtą generalinį planą, jau buvo žinomos tiek pareiškėjai (N. Š.), tiek teismui, ir jos jau buvo išnagrinėtos ir yra įvertintos, taip pat teismas pasisakė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2015 m. sausio 2 d. rašte Nr. A33(1)-6-(4.22) išdėstyta nuomonė negali paneigti teismų procesiniuose dokumentuose padarytų išvadų dėl pareiškėjos skundo pagrįstumo, tai yra dėl SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinio plano galiojimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-690/2017 konstatuota, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu nustatė, kad SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane tarp sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra pažymėtas 5 m pločio sodininkų bendrijos bendro naudojimo kelias; generalinis planas, kuriuo vadovautasi nustatant sklypo ribas, patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį; šį planą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad kasatorės pateiktas 1989 metų planas nepaneigia nurodyto prejudicinio fakto dėl esančio 1992 m. generalinio plano. Taigi aplinkybė, jog SB „Šermukšnėlė“ galioja 1992 m. generalinis planas, yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir laikytina prejudiciniu faktu šioje byloje;

11.5. SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinio plano patvirtinimas laikytinas administraciniu sprendimu, o reikalavimas dėl 1992 m. generalinio plano panaikinimo yra administracinio teisinio pobūdžio. Ieškovė nurodo, kad ji yra SB„Šermukšnėlė“ narė nuo 1989 metų, todėl jai, kaip sodininkų bendrijos narei, turėjo būti žinoma apie 1992 m. SB „Šermukšnėlė“ generalinį planą. Taigi, vieno mėnesio apskundimo terminas yra praleistas daugiau nei dešimt metų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų naikinamasis terminas, per kurį gali būti reiškiamas administracinio teisinio pobūdžio reikalavimas, taip pat yra praleistas ir negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, todėl nurodytos aplinkybės yra pagrindas ieškinį atmesti;

11.6. ieškinio reikalavimui dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872 panaikinimo taip pat taikytinas ATBĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas administraciniam aktui skųsti. Kadangi duomenys apie teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir tvirtinimą yra skelbiami viešai, o ieškovė aktyviai dalyvavo SB „Šermukšnėlė“ veikloje, siekdama įsigyti besiribojantį žemės plotą, kuriame įvykdyta savavališka statyba, todėl ieškovei buvo žinoma apie NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872 priėmimą. Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla (Nr. I3-2117-595/2020 ir Nr. A-4887-492/2020, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01400-2018-9), kurioje N. Š. ginčijo NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872, skundas šioje byloje buvo pateiktas 2018 m. balandžio 25 d., taigi praleidus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą, kas sudaro pagrindą ieškinį atmesti;

11.7. teismas konstatavo, kad nuo 1992 m. SB „Šermukšnėlė“ generalinio plano priėmimo ir nuo ieškovei priklausančio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) 1992 m. balandžio 21 d. privatizavimo schemos parengimo yra praėję daugiau nei dešimt metų, todėl taikytinas ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pasibaigimas yra pagrindas ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

12. Ieškovė N. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:

12.1. sprendime neišnagrinėti visi ieškinyje suformuluoti reikalavimai tais pagrindais, kurie nurodyti ieškinyje. Teismas visiškai nepasisakė dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo ir nevertino ieškinio reikalavimų jų kontekste. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyta, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami atvejai, kai pirmos instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Ieškinyje ir bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad 1989 m. plano galiojimas niekaip nebuvo nutrauktas ir prašė konstatuoti, kad SB „Šermukšnėlė“ 1989 m. generalinis ir dendrologinis planas yra galiojantis ir nepertraukiamai galiojo nuo jo sudarymo momento. Nagrinėjant bylą, ieškovė prašė pateikti dokumentą, kurio pagrindu 1989 m. planas neteko galios (jeigu neteko galios). Tokių įrodymų pateikta nebuvo, taigi šios ieškinio dalies teismas neturėjo pagrindo netenkinti;

12.2. kadangi sklypų privatizacijos metu galiojo 1989 m. planas ir šio plano galiojimas nebuvo nutrauktas, tai ir SB „Šermukšnėlė“ privatizacijos schema turėjo būti parengta pagal 1989 m. planą, o ne pagal 1992 metų planą. Vilniaus rajono savivaldybės administracija, atsakydama į ieškovės 2014 m. gegužės 30 d. paklausimą dėl generalinio plano, 2014 m. birželio 9 d. raštu Nr. A33(1)-4332-(25.3.1) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo, kad savivaldybė turi du planus: 1989 m. generalinį planą ir 1992 m. paprastą sklypų planą, bei nurodė, kad, tikslinant kadastrinius matavimus, vadovautis reikia generaliniu planu, tai yra 1989 m. planu. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2015 m. sausio 2 d. rašte Nr. A33(1)-6-(4.22) „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, jog „atsižvelgdama į tai, kad Savivaldybės archyve esantis sod. b-jos „Šermukšnėlė“ 1992 m. planas nėra generalinis ir neturi jokių institucijų tvirtinimų, derinimų ir dokumentų įrodančių jo teisinę bei juridinę galią, Savivaldybė vadovautis turimais 1992 m. planais negali. Kadangi ant minėto plano nėra jokių institucijų derinimų ir tvirtinimų, Vilniaus rajono savivaldybės administracija vadovaujasi SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų dendrologiniu gen. planu“. Šio rašto kopijas Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateikė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Taigi, 1992 metų planas ne tik nepatvirtintas administraciniu aktu, bet ir negalėjo būti patvirtintas, nes nėra jokių institucijų suderinimų. NŽT savo interneto svetainėje viešai skelbė melagingą informaciją apie 1992 m. plano patvirtinimą, nurodydama melagingą potvarkį. Šioje byloje ieškovė paprašė pateikti į bylą potvarkį, kuriuo patvirtintas 1992 metų planas. NŽT atstovas atsakė, kad tokio dokumento nėra. NŽT patvirtinus, jog nėra potvarkio, kuriuo būtų patvirtintas 1992 m. planas, akivaizdu, jog planas neįgijo jokios juridinės galios. Taigi, 1992 m. brėžinys netapo generaliniu planu. Toks neturintis jokios juridinės galios brėžinys faktiškai pakeitė nuosavybės teises į žemę, be jokio teisinio pagrindo pakeitė sklypų vietą, tai yra vieną nekilnojamąjį daiktą pakeitė kitu nekilnojamuoju daiktu, pagal šį brėžinį ieškovės sklypas perkeltas ant 1989 m. plane numatytos žaliosios zonos, tai yra ant valstybinės žemės. Pagal minėtą brėžinį buvo imituotas kelias per ieškovės sklypą ir tai sukėlė teisines pasekmes ieškovei – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė nugriauti ieškovei paskirtame ir faktiškai naudojamame sklype esančius statinius, įskaitant sodo namą, kuris pastatytas 1989 m. plane numatytoje vietoje. Šioje byloje 1992 m. planas turėjo būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento;

12.3. administracinėje byloje NŽT įrodinėjo, kad 1992 m. planas yra galiojantis ir patvirtintas potvarkiu 1992 m. balandžio mėnesį, nors potvarkio į bylą neteikė. Administracinėje byloje NŽT melagingai įrodinėjo ir būtent tokiu būdu pasiekė 1992 m. plano įteisinimo prejudiciniu sprendimu. NŽT daug metų dalyvavo bylose su N. Š. ir visose bylose įrodinėjo, kad minėtas planas yra teisėtas ir galiojantis. Taigi, būtent NŽT dėka 1992 m. brėžinys tapo generaliniu planu. NŽT įteisino ir kitus du ginčijamus planus, taigi NŽT yra tinkama atsakovė;

12.4. kadangi ieškinys pareikštas CK 1.78, 1.80 straipsnių pagrindu, teismo sprendimu nustatytos aplinkybės prejudicinės galios neturi. Sprendime teismas galėjo ir turėjo aplinkybes vertinti nesivadovaudamas prejudiciniu sprendimu, o spręsti ginčą iš esmės, tačiau to nepadarė. Sprendime teismas iškreipė ieškinio reikalavimus ir taikė ieškinio senatį. Reiškiant ieškinį ieškovės nurodytais pagrindais, ieškinio senatis netaikoma. Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais ir yra imperatyvaus pobūdžio. Valstybinės žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus imperatyviųjų teisės normų nuostatas, yra niekiniai. Analogiški reikalavimai bei teisiniai padariniai taikytini ir administraciniams aktams dėl valstybinės žemės perleidimo, priimtiems pažeidus imperatyviųjų teisės normų nuostatas. Jeigu civilinėje byloje dalyvauja nors vienas asmuo, nedalyvavęs anksčiau išnagrinėtoje civilinėje ar administracinėje byloje, ankstesniu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės prejudicinės galios neturi. Šioje byloje dalyvauja administracinėje byloje, kurioje nustatyti prejudiciniai faktai, nedalyvavusios Vilniaus rajono savivaldybės administracija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos;

12.5. CPK 329 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų taikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Ši byla išspręsta neteisingai. Ieškinio reikalavimai nebuvo nagrinėjami tais pagrindais, kuriais pareikštas patikslintas ieškinys. Teismas iš esmės visais klausimais pasisakė, jog tai prejudiciniai faktai, nors šioje byloje teismų nustatytos aplinkybės prejudicinės galios neturi. Šioje byloje esminis klausimas yra imperatyvių teisės normų pažeidimai, tačiau šiuo aspektu sprendime nieko nepasisakyta.

Atsiliepimas

13. Atsakovė SB „Šermukšnėlė“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

13.1. pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (teismo išspręsta byla) galią, kas reiškia, kad bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o kita šalis kitos civilinės bylos procese turi teisę remtis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis pirmiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturėdama procesinės pareigos jas įrodinėti. Teismo sprendime nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismų sprendimai įsiteisėję, o apeliantė nenurodo jokių teisės normų savo teiginių pagrindimui. Apeliantė ieškinį grindžia tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir siekia to paties rezultato: revizuoti sodų bendrijos generalinį planą, apie ką ji pasisakė tiek administracinėse, tiek civilinėse bylose. Išnagrinėtose bylose išspręstos apeliantės pakartotinai ginčijamos sodų bendrijos generalinio plano sudarymo ir realizavimo faktinės aplinkybės, o teismų sprendimais nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai šioje byloje;

Žemesnės instancijos teismas

13.2. teismas pagrįstu sprendimu atmetė visus ieškovės reikalavimus, taip išspręsdamas ieškinyje nurodytus reikalavimus ir įvertindamas reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą bei apeliantės reikalavimams taikė senatį. Nors apeliantė nurodo, kad jos pareikštame ieškinyje nurodytais pagrindais ieškinio senatis netaikoma, tačiau nepateikia jokių teisinių argumentų tokiam teiginiui pagrįsti;

Šalies argumentai

13.3. apeliantė nurodo, jog 1989 m. jai buvo išskirtas 7,3 arų žemės sklypas N. (duomenys neskelbtini), esantis SB „Šermukšnėlė“, tačiau tik 1991 metais Lietuvos Respublikos piliečiams norminių aktų nustatyta tvarka atsirado teisė privatizuoti žemę. Iki 1990 metų kolektyvinei sodininkystei skiriamas žemės masyvas buvo suplanuotas iš anksto, priimant nutarimą skirti žemės sklypą kolektyvinei sodininkystei, numatant konkretų sklypų skaičių, privažiavimus prie kiekvieno sklypo, elektros energijos ir vandens tiekimo inžinerinius tinklus, sodo namelių sklype buvimo vietą. Kolektyvinei sodininkystei skirtas žemės sklypas negalėjo būti didesnis nei 6 arai. Apeliantė privatizavimo sutarčių neginčija, kas leidžia daryti išvadą, kad apeliantė faktinę situaciją vertina subjektyviai, derindama ją prie savo poreikių ir norų. Kita vertus, sodininkų bendrija apima ne tik kelis ginčo sklypus. 1992 m. ir vėlesnių metų valstybinės žemės privatizacija vykdyta pagal 1992 m. generalinį sodų bendrijos planą, todėl asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus jų įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Atsiliepimas

14. Atsakovė NŽT prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos esminius argumentus:

14.1. pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, laikytinos prejudiciniais faktais, tai yra aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti byloje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1897-171/2012 konstatavo, kad SB „Šermukšnėlė“ galioja generalinis planas, parengtas 1992 m. balandžio mėn. Minėtas teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi Nr. A143-772/2013 paliktas nepakeistu. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2015 m. sausio 2 d. rašte Nr. A33(1)-6-(4.22) išdėstyta pozicija (nuomonė) negali paneigti teismų procesiniuose dokumentuose padarytų išvadų dėl SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinio plano galiojimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-690/2017 konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu nustatė, kad SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane tarp sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra pažymėtas 5 m. pločio sodininkų bendrijos bendro naudojimo kelias; generalinis planas, kuriuo vadovautasi nustatant sklypo ribas T. ir D. B., patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį; šį planą Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad kasatorės pateiktas 1989 m. planas nepaneigia nurodyto prejudicinio fakto dėl esančio 1992 m. generalinio plano. Taigi akivaizdu, kad aplinkybė, jog sodininkų bendrijoje „Šermukšnėlė“ galioja 1992 m. generalinis planas, yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir laikytina prejudiciniu faktu šioje byloje, todėl papildomai neįrodinėtina;

14.2. nuo 1992 m. SB „Šermukšnėlė“ generalinio plano priėmimo ir nuo ieškovei priklausančio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) 1992 m. balandžio 21 d. privatizavimo schemos parengimo yra praėję daugiau nei dešimt metų, todėl šiuo atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pasibaigimas yra pagrindas ieškinį atmesti, taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai taikė ieškinio senatį reikalavimams pripažinti negaliojančiais SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą ir ieškovei priklausančio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) 1992 m. balandžio 21 d. privatizavimo schemą. Ieškinio reikalavimui dėl SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinio plano panaikinimo pareikšti yra suėjęs ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų naikinamasis terminas, o ieškinio reikalavimui dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872 panaikinimo pareikšti yra suėjęs ATBĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas administraciniam aktui skųsti.

15. Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti, nurodydama, jog visiškai palaiko skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

16. Tretieji asmenys D. B. ir T. B. prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

16.1. teismas sprendime pasisakė dėl visų ieškovės pareikštų reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra konkretizuota, kokie reikalavimai nebuvo išnagrinėti ir įvertinti. Įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą;

16.2. nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog SB „Šermukšnėlė“ galioja 1992 m. generalinis planas, yra patvirtinta įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (išspręstos bylos) galią. Ši teismo sprendimo galia, be kita ko, reiškia, kad bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis), be to, šalis kitos civilinės bylos procese turi teisę remtis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis pirmiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturėdama procesinės pareigos jas įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas)

16.3. dėl apeliantės argumentų, kad nagrinėjamoje byloje dalyvauja Vilniaus rajono savivaldybės administracija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kurios nedalyvavo administracinėje byloje, kurioje buvo nustatyti prejudiciniai faktai, todėl ankstesniu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės prejudicinės galios neturi, pažymėtina, jog tokia pozicija neatitinka CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodytos išimties nuostatų. Minėtoms institucijoms skundžiamas teismo sprendimas nesukelia jokių teisinių pasekmių ir jos nustatytų prejudicinių faktų neginčija. Nurodytos institucijos turi teisę ir galėtų ginčyti administracinėje byloje, kurioje jos nedalyvavo, nustatytus prejudicinius faktus, tačiau tokios teisės neturi apeliantė (ieškovė), kuri dalyvavo mintoje administracinėje byloje;

16.4. nagrinėjamoje byloje atsakovai prašė taikyti ieškinio senaties reikalavimus, ir teismas juos pagrįstai pritaikė. Vadovaujantis CK 1.134 straipsnio nuostatomis, ieškinio senatis netaikoma tik šiame straipsnyje nurodytais atvejais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Apeliacinis skundas atmetamas

19. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovė 1994 m. rugsėjo 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi nupirko 730 m² ploto žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „Šermukšnėlė“, pagal 1992 m. balandžio 21 d. šio žemės sklypo planą (privatizavimo schemą). Iš SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. plano (toliau – ir 1992 m. Planas), pateikto su atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsiliepimu į ieškovės ieškinį, matyti, kad ieškovės žemės sklypo planas sudarytas pagal 1992 m. Planą.

20. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendime nustatė, kad dalis ieškovės žemės sklype esančio sodo namo, dalis pagalbinio pastato ir betoninis šulinys pastatyti ant 1992 m. Plane suprojektuoto 5 m pločio pravažiavimo kelio tarp ieškovės žemės sklypo ir žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 1992 m. Plane nurodytas kaip bendrojo naudojimo valstybinė žemė, ieškovei neturint valstybinės žemės patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimo, todėl įpareigojo ieškovę savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus pastatus (jų dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį, kuria konstatuotas savavališkos statybos faktas ir nuspręsta įpareigoti ieškovę savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus pastatus (jų dalis), tačiau suteikė ieškovei teisę iki 2018 m. vasario 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka įteisinti savavališką statybą – pasinaudoti teise pretenduoti įgyti teisinį pagrindą valdyti užimtą valstybinį žemės sklypą, juo naudotis ir disponuoti. Ieškovė nustatytu terminu teisės aktų nustatyta tvarka neįteisino savavališkos statybos.

21. Ieškovė nurodė, kad žemės sklypas jai buvo suteiktas galiojant SB „Šermukšnėlė“ 1989 m. generaliniam ir dendrologiniam planui (toliau – ir 1989 m. Planas). 1989 m. Plane tarp ieškovės žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) nėra pažymėtas joks kelias. Ieškovė teigia, kad 1992 m. Planas yra negaliojantis, nes nėra nustatyta tvarka suderintas su atitinkamomis institucijomis ir patvirtintas, todėl nepertraukiamai galioja 1989 m. Planas, kuris nebuvo panaikintas ar pakeistas.

22. Lietuvos teismuose buvo nagrinėjamos kelios bylos, kuriose buvo sprendžiama dėl 1992 m. Plano galiojimo.

23. Ieškovė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundė Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. 2.3-8678-(30) ir 2009 m. birželio 5 d. įsakymą Nr. 2.3-9037-(30), kuriais buvo patikslinti tretiesiems asmenims D. B. ir T. B. priklausančio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio SB „Šermukšnėlė“, kadastriniai matavimai. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas skundžiamais įsakymais neteisėtai suderino trečiųjų asmenų žemės sklypo planą, kadangi trečiųjų asmenų žemės sklypas ribojasi su ieškovės žemės sklypu, ieškovės žemės sklypas suformuotas atliekant tik preliminarius matavimus, todėl ieškovė turėjo būti kviečiama dalyvauti nustatant ir paženklinant trečiųjų asmenų žemės sklypo ribas.

Žemesnės instancijos teismas

24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendime konstatavo, kad pagal byloje esantį SB „Šermukšnėlė“ generalinį planą tarp ieškovės žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ir trečiųjų asmenų žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėtas 5 m pločio sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo kelias, šis generalinis planas patvirtintas 1992 m. balandžio mėn. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendime nurodė, kad vadovaujasi generaliniu planu, kuris galiojo priimant ginčijamus įsakymus, t. y. 1992 m. balandžio mėn. parengtu planu, kuriame nurodytus duomenis patvirtina ir vėliau parengti dokumentai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą.

25. Ieškovė prašė atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių, nurodydama, kad 1992 m. Planas nėra generalinis planas ir neturi jokių institucijų tvirtinimų, derinimų ir dokumentų, įrodančių jo teisinę bei juridinę galią, todėl nėra pagrindo vadovautis 1992 m. Planu, o turi būti vadovaujamasi 1989 m. Planu.

26. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi ieškovės prašymą atnaujinti procesą atmetė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartyje nurodyta, kad šioje byloje buvo pateikti įrodymai, kad Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrių, kad būtų pateiktas galiojantis generalinis planas, duomenys, kada ir kokiu būdu buvo patvirtintas galiojantis generalinis planas, ir dokumentai buvo pateikti. Iš šių dokumentų matyti, kad buvo pateikti 1992 m. parengtas generalinis planas, 1994 m. vasario 4 d. potvarkis Nr. 45p ir kt. (tarp pateiktų dokumentų nebuvo pateiktas konkretus aktas, kuriuo patvirtintas 1992 m. balandžio mėn. parengtas planas), t. y. tiek ieškovė, tiek teismas susipažino su Vilniaus rajono savivaldybėje esančiais dokumentais, susijusiais su 1992 m. balandžio mėn. parengtu planu. Taigi, aplinkybė, ar 1992 m. generalinis planas yra patvirtintas ir galiojantis, jau buvo nagrinėjama ir vertinama šioje byloje, byloje dalyvaujantys asmenys teikė argumentus dėl šių aplinkybių, ir teismai, įvertinę šiuo argumentus ir byloje esančius įrodymus, nustatė, kad 1992 m. balandžio mėn. parengtas planas yra generalinis planas, ir šiuo planu rėmėsi priimdami sprendimus.

27. 1992 m. Planu rėmėsi ir Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendime, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 26 d. nutartyje bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje, nagrinėdami civilinę bylą pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį ieškovei dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Šioje byloje ieškovė nesutikimą su ieškiniu taip pat grindė aplinkybe, kad 1992 m. Planas negalioja, nes nėra suderintas ir patvirtintas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendime nustatytos aplinkybės, jog SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane tarp ieškovės žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ir trečiųjų asmenų žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) yra pažymėtas 5 m pločio sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo kelias, jog generalinis planas, kuriuo vadovautasi nustatant sklypo ribas tretiesiems asmenims, patvirtintas 1992 m. balandžio mėn., jog šį planą Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius, pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą yra prejudicinis faktas byloje dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje nurodytos aplinkybės apie tai, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija ieškovei suteiktė prieštaringą informaciją, kad šiuo metu savivaldybė turi du planus: 1989 m. generalinį planą ir 1992 m. paprastą sklypų planą (kuris, kaip teigia Vilniaus rajono savivaldybės administracija, nėra generalinis, be to, nesuderintas ir valstybės institucijų nepatvirtintas), ir apie tai, kad byloje yra pateiktas 1989 m. generalinis ir dendrologinis planas, kuriame tarp sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nėra nubraižytas kelias, sudarė pagrindą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui spręsti dėl ieškovės galimybės pasinaudoti įstatyme nustatyta tvarka įteisinti savavališką statybą, t. y. pretenduoti įgyti teisinį pagrindą valdyti užimtą valstybinį žemės sklypą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau nesudarė pagrindo paneigti nurodyto prejudicinio fakto dėl esančio 1992 m. generalinio plano.

29. Taigi, nurodytose teismų sprendimuose nustatyta prejudicinę reikšmę šioje byloje turinti aplinkybė, kad 1992 m. Planas yra 1992 m. balandžio mėn. patvirtintas generalinis SB „Šermukšnėlė“ planas (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Ta aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje dalyvaujančiu byloje asmeniu – trečiuoju asmeniu, dalyvauja Vilniaus rajono savivaldybės administracija, kuri nedalyvavo nurodytose išnagrinėtose bylose, nesudaro pagrindo minėtos aplinkybės nevertinti kaip prejudicinės, kadangi nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiama dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos veiksmų teisėtumo, Vilniaus rajono savivaldybės administracija neginčijo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. sprendime nustatytų aplinkybių apie 1992 m. Plano galiojimą.

30. Ieškovė, prašydama pripažinti 1992 m. Planą negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms teisėms normoms, prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms iš esmės grindė ta aplinkybe, kad 1992 m. Planas nėra suderintas su atitinkamomis institucijomis ir patvirtintas. Kaip jau minėta, teismai konstavo prejudicinę reikšmę šioje byloje turinčią aplinkybę, kad 1992 m. Planas yra patvirtintas generalinis SB „Šermukšnėlė“ planas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime šia aplinkybe rėmėsi atmesdamas ieškovės reikalavimą pripažinti 19952 m. Planą negaliojnačiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms teisėms normoms. Atitinkamai, nėra pagrįstas ieškovės apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovės nurodytų imperatyvių teisės normų pažeidimo ir nevertino ieškinio reikalavimų jų kontekste.

31. Ieškovės reikalavimas konstatuoti, kad 1989 m. Planas yra galiojantis ir nepertraukiamai galiojo nuo pat jo sudarymo momento, yra išvestinis iš reikalavimo pripažinti, kad 1992 m. Planas yra niekinis ir negaliojantis – ieškovė teigia, kad, nesant galiojančio 1992 m. Plano, toliau galioja 1989 m. Planas. Tačiau, sudarius ir patvirtinus 1992 m. Planą, šis Planas pakeitė 1989 m. Planą. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad 1989 m. Planas yra galiojantis. Ieškovės reikalavimas įpareigoti SB „Šermukšnėlė“ 1989 m. Planą įregistruoti registruose taip pat yra susijęs su reikalavimų pripažinti, kad 1992 m. Planas yra negaliojantis, o galioja 1989 m. Planas, patenkinimu. Šiuos reikalavimus atmetus, atmetamas ir reikalavimas įpareigoti SB „Šermukšnėlė“ 1989 m. Planą įregistruoti registruose.

32. Kiti ieškovės reikalavimai taip pat yra išvestiniai iš reikalavimų pripažinti, kad 1992 m. Planas yra niekinis ir negaliojantis. Todėl pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės reikalavimą pripažinti, kad 1992 m. Planas yra niekinis ir negaliojantis, turėjo pagrindą atmesti ir kitus ieškovės reikalavimus.

33. Ieškovė prašo pripažinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. A27-477 „Dėl sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“, esančios (duomenys neskelbtini) Žemės sklypo ribų ir žemės ploto patvirtinimo“ patvirtintą SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planą niekiniu ir negaliojančiu bei panaikinti minėtą įsakymą Nr. A27-477 ir NŽT dokumentą dėl žemės sklypo ribų patikslinimo. Kaip matyti iš 2011 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. A27-477 ir kartu su šiuo įsakymu pateiktu UAB „GeoLukas“ sudaryto plano, šiuo įsakymu buvo patvirtintas pagal 1992 m. Planą parengtas SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planas.

34. Ieškovė patikslintame ieškinyje nenurodė jokių kitų 2011 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. A27-477 negaliojimo aplinkybių, išskyrus tą, kad šiuo įsakymu patvirtintas SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planas parengtas ir patvirtintas pagal 1992 m. Planą, kuris, ieškovės teigimu, yra niekinis ir negaliojantis. Pripažinus, kad 1992 m. Planas yra galiojantis, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. A27-477.

35. Ieškovė prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymą „Dėl valstybinės žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „Šermukšnėlė“, formavimo ir pertvarkymo projekto (vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumento) tvirtinimo“, o SB „Šermukšnėlė“ žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo planavimo dokumentą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu. Kaip matyti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872 ir kartu su šiuo įsakymu pateikto A. Z. parengto plano, įsakymu buvo patvirtinti A. Z. parengtame žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), SB „Šermukšnėlė“, formavimo ir pertvarkymo projekte suformuoti valstybinės žemės sklypai ir įsiterpę valstybiniai žemės sklypai, o projektas parengtas pagal 1992 m. Planą.

36. Ieškovė patikslintame ieškinyje nenurodė iš esmės jokių kitų 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872 negaliojimo aplinkybių, išskyrus tą, kad žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), SB „Šermukšnėlė“, formavimo ir pertvarkymo projektas buvo parengtas pagal 1992 m. Planą, kuris, ieškovės teigimu, yra niekinis ir negaliojantis. Pripažinus, kad 1992 m. Planas yra galiojantis, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą panaikinti 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872.

37. Terminas ginčyti administracinius teisės aktus – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. A27-477 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmus (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos.

38. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymas Nr. A27-477 buvo pateiktas su 2020 m. vasario 17 d. NŽT atsiliepimu į ieškinį. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla pagal 2018 m. balandžio 25 d. ieškovės skundą, kuriuo ieškovė, be kitų reikalavimų, prašė pakeisti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872 „Dėl valstybinės žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „Šermukšnėlė“, formavimo ir pertvarkymo projekto (vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumento) tvirtinimo“ 1.2 punkto paskutinę eilutę ir ją išdėstyti taip: „<...> Nr. A192, Nr. A193, Nr. A194, Nr. A169, Nr. B169, išskyrus Nr. A168“. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimu ieškovės skundas buvo atmestas. Šis sprendimas buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi. Reikalavimus pripažinti negaliojančiais Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. A27-477 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872 ieškovė pateikė tik su 2021 m. vasario 9 d. patikslintu ieškiniu, t. y. žymiai praleidusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą.

39. Ieškovė nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą ginčyti minėtus įsakymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ginčyti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. A27-477 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872 sudarė pirmosios instancijos teismui savarankišką pagrindą atmesti ieškovės reikalavimus pripažinti šiuos įsakymus negaliojančiais.

40. Ieškovė prašo pripažinti privatizavimo schemą, sudarytą pagal 1992 m. Planą, niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taip pat pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į faktiškai naudojamą 7,3 arų žemės sklypą tokių ribų, kokių nustatyta tvarka sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas naudoti ir faktiškai naudojamas iki 1992 m. vasario 7 d.

41. Ieškovė nurodė, kad 7,3 arų žemės sklypas SB „Šermukšnėlė“ jai buvo skirtas galiojant 1989 m. Planui, ir buvo naudojamas bei tvarkomas pagal šį Planą. Ieškovė teigia, kad pagal 1992 m. Planą dalis jos žemės sklypo nepagrįstai tapo 5 m pločio sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo keliu, ant kurio atsidūrė ir dalis ieškovės žemės sklype teisėtai pastatytų statinių, o trečiųjų asmenų žemės sklypas nepagrįstai buvo „pastumtas“ į ieškovės žemės sklypą, todėl dalis ieškovės pastatytos tvoros atsidūrė trečiųjų asmenų žemės sklype.

42. Dėl šių ieškovės reikalavimų papildomai pažymima, kad, kaip jau minėta, ieškovė jai skirtą sodininkų bendrijos sodo sklypą nupirko 1994 m. rugsėjo 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi pagal 1992 m. balandžio 21 d. šio žemės sklypo planą (privatizavimo schemą), sudarytą pagal 1992 m. Planą. Reikalavimais pripažinti negaliojančia privatizavimo schemą, taip pat pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į 7,3 arų žemės sklypą tokių ribų, kokių nustatyta tvarka šis sklypas buvo suteiktas naudoti ir faktiškai naudojamas iki 1992 m. vasario 7 d., ieškovė faktiškai teigia, kad 1994 m. rugsėjo 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi ji nupirko ne prie šios sutarties pridėtame plane nurodytą žemės sklypą, o kitokį/kitokių ribų žemės sklypą. Tačiau ieškovė neginčija/neprašo pripažinti negaliojančia 1994 m. rugsėjo 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Nesant pareikšto reikalavimo pripažinti negaliojančia 1994 m. rugsėjo 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, nėra pagrindo spręsti dėl ieškovės reikalavimų pripažinti negaliojančia privatizavimo schemą bei pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į 7,3 arų žemės sklypą tokių ribų, kokių nustatyta tvarka šis sklypas buvo suteiktas naudoti ir faktiškai naudojamas iki 1992 m. vasario 7 d.

43. Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti, kad privatizacijos procese SB „Šermukšnėlė“ nariai nuosavybės teises į žemės sklypus įgijo tokio dydžio ir tokių ribų, kokių nustatyta tvarka buvo suteikti ir naudojami iki 1992 m. vasario 7 d., t. y. pagal 1898 m. Planą, papildomai pažymima, kad šis neatitinka CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 135 straipsnio 1 dalies 2-5 punktų reikalavimų – tokie SB „Šermukšnėlė“ nariai nenurodyti dalyvaujančiais byloje asmenimis, nenurodyti jų vardai, pavardės, gyvenamosios vietos adresai, konkrečių privatizavimo sandorių duomenys, šiuos sandorius patvirtinantys dokumentai, aplinkybės, kaip tai susiję su ieškovės teisėmis ir pareigomis. Toks visiškai nekonkretus ieškovės reikalavimas, nukreiptas neįvardintiems asmenims, negali būti nagrinėjamas teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

44. Kadangi ieškovė nenurodė, kad reikalavimas pripažinti, kad privatizacijos procese SB „Šermukšnėlė“ nariai nuosavybės teises į žemės sklypus įgijo tokio dydžio ir tokių ribų, kokių nustatyta tvarka buvo suteikti ir naudojami iki 1992 m. vasario 7 d., t. y. pagal 1898 m. Planą, yra susijęs su ieškovės teisėmis, ir kaip susijęs, vertintina, kad ieškovė reiškia reikalavimą dėl kitų asmenų teisių, neturėdama įgaliojimų šių asmenų vardu reikšti tokį reikalavimą teisme (CPK 51 straipsnio 1 dalis, 52 straipsnio 1 dalis), todėl toks ieškovės reikalavimas turėjo būti paliktas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

45. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme ieškovei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė SB „Šermukšnėlė“ pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą sumokėjo advokatei 605 Eur. Tretieji asmenys D. B. ir T. B. pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą trečiasis asmuo T. B. sumokėjo advokatui 600 Eur. Šios sumos atsakovės ir trečiojo asmens naudai priteisiamos iš ieškovės (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės N. Š. atsakovės sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ naudai 605 Eur bylinėjimos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės N. Š. trečiojo asmens T. B. naudai 600 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Rūta BurdulienėRosita PatackienėNeringa Švedienė