Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės bankrutavusios D. K. įmonės administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Orinata“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties, priimtos civilinėje bankroto byloje Nr. eB2-1304-153/2017, kurioje atsisakyta patenkinti atsakovės bankrutavusios D. K. įmonės administratorės prašymą priimti nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi iškelta D. K. įmonės bankroto byla, byloje dalyvauti bendraatsakoviu įtrauktas ir įmonės savininkas D. K.; teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo nuo 2017 m. balandžio 28 d., įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. Pareiškėjas bankrutavusios D. K. įmonės administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Orinata“ (toliau – UAB „Orinata“, administratorė, pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priimti nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė.Pareiškėja nurodė, kad sutartis tarp įmonės savininko D. K. ir kreditorių iki įmonės likvidavimo nebuvo sudaryta taikos, įmonės savininkas į pasiūlymą dėl tokios sutarties sudarymo neatsakė, o kreditoriai 2017 m. gegužės 4 d. įvykusiame susirinkime taikos sutarties sudarymui nepritarė.

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 18 d. nutartyje atsakovės bankrutavusios D. K. įmonės administratorės prašymą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas, remdamasis administratorius pateikto atsakovės savininkui D. K. adresuoto 2017 m. balandžio 24 d. rašto dėl taikos sutarties sudarymo, o taip pat įmonės kreditorių 2017 m. gegužės 4 d. susirinkimo protokolo duomenimis, nustatė, kad taikos sutarties sudarymo klausimas pradėtas spręsti ir administratoriaus atitinkamas pasiūlymas tiek įmonės savininkui, tiek kreditoriams pateiktas tik po teismo nutarties pripažinti šią įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto įsiteisėjimo, tai yra po 2017 m. balandžio 28 d. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 28 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią taikos sutartis gali būti sudaroma tik iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos, o taip pat ĮBĮ 28 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos, konstatavo, kad šioje byloje buvo pažeistos ĮBĮ normos dėl taikos sutarties sudarymo. Teismas sprendė, kad bankroto administratorė, prieš kreipdamasi į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto, neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams nepateikusi pasiūlymo sudaryti taikos sutartį, neįvykdė imperatyvios ĮBĮ sąlygos, kuri turi būti įvykdyta tam, kad į įmonės savininko turtą apskritai galėtų būti nukreipiamas išieškojimas. Teismas nurodė, kad bankroto administratorės pateiktas D. K. adresuotas 2017 m. balandžio 24 d. raštas dėl taikos sutarties sudarymo taip pat neįrodo, kad adresatas susipažino su raštu turiniu (įteikimas adresatui), tai yra, jog minima sąlyga buvo įvykdyta.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirajame skunde atsakovės bankrutavusios D. K. įmonės administratorė UAB „Orinata“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti pareiškimą ir priimti nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Administratorė taip pat pateikė naujus rašytinius įrodymus, tai yra siunčiamų laiškų sąrašą, AB ,,Lietuvos paštas“ sąskaitą-faktūrą, siuntų paieškos duomenis, kuriuos teismas priima į bylą (CPK 314 straipsnis). Apeliantė nurodo šiuos pagrindinius argumentus: Teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir be pagrindo konstatavo, kad neįvykdyti imperatyvūs ĮBĮ reikalavimai, reglamentuojantys taikos sutarties sudarymą bankroto byloje. Pasiūlymai dėl taikos sutarties sudarymo atsakovės savininkui D. K. buvo išsiųsti 2017 m. balandžio 24 d. žinomais adresais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pagal AB Lietuvos pašto siuntų paieškos duomenis šiam asmeniui 2017 m. gegužės 3 d. buvo įteiktas laiškas, siųstas adresu (duomenys neskelbtini), o laiškas, jam siųstas adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo įteiktas ir iš pašto neatsiimtas.Atsakovės savininkas D. K., gavęs šį pasiūlymą, neatsiliepė, savo sąlygų nepasiūlė, todėl yra pagrįstas prašymas priimti minimą teismo nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis, kurioje atsisakyta patenkinti apeliantės atsakovės bankrutavusios D. K. įmonės administratorės UAB „Orinata“ prašymą priimti nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto.Minėta, kad nesutikdama su skundžiama teismo nutartimi apeliantė remiasi esminiu argumentu, – teismas be pagrindo sprendė, jog nėra įvykdytos imperatyvios ĮBĮ sąlygos, būtinos tam, kad į įmonės savininko turtą galėtų būti nukreipiamas išieškojimas.Apeliacinis teismas, prieš imdamasis nagrinėti šį klausimą pirmiausiai pažymi tai, kad, kaip žinoma, pagal CPK 1 straipsnio 1 dalį įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublik?s įstatymai, o pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o pagal teismų praktikoje suformuluotus išaiškinimus tai atlikdami teismai turi remtis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių bei faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).Taip pat pažymėtina ir tai, kad tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo procesiniuose sprendimuose jau ne kartą ir vienareikšmiškai yra išaiškinti įmonių civilinių bankroto bylų proceso ypatumai, kuriuos, be kita ko, nulemia tai, kad tokiose bylose Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka siekiama apginti paprastai daugelio asmenų – įmonių kreditorių, teises bei teisėtus interesus, kad turint omenyje tokių procesų apimtį – dalyvaujančių asmenų skaičių, procedūrų sudėtingumą, jų trukmę, kaštus ir kt., o iš kitos pusės – tiek pačios bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių, tiek ir viešojo intereso poreikį, jog tokie procesai vyktų koncentruotai, operatyviai ir būtų užbaigti per kiek tai įmanoma trumpiausią terminą, – dauguma ĮBĮ normų, kurios reglamentuoja minimų procedūrų atlikimo tvarką, terminus ir kt., yra imperatyvaus pobūdžio, o įmonės likvidavimo procedūrų nukėlimas neapibrėžtam laikui nekonstatavus tam akivaizdaus pagrindo – laikytinas neatitinkančiu viešojo intereso ir prieštaraujančiu bankroto proceso principams (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010-381/2016). Taigi reikalavimas, kad bankroto procesas būtų organizuojamas kuo operatyviau, yra skirtas tam, jog kuo mažesniais kaštais ir kuo operatyviau būtų užbaigtas bankroto procesas, tai yra, kad kiek įmanoma greičiau iš bankrutuojančios įmonės turto būtų patenkinti kreditorių reikalavimai, siekiant kiek įmanoma sumažinti kreditorių patiriamus nuostolius dėl, kaip paprastai, ilgamečio neatsiskaitymo, tuo pačiu likviduojant skolininkės skolų naštą, ir užkertant kelią tokioje byloje dalyvaujantiems asmenims piktnaudžiauti proceso teisėmis.Nagrinėjamos bylos medžiaga rodo, kad teismas, 2016 m. gruodžio 8 d. nutartyje patenkindamas pareiškėjo VSDFV Kauno skyriaus pareiškimą ir iškeldamas atsakovės D. K. įmonės bankroto bylą ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu, nustatė, jog nuo pat šios įmonės įregistravimo – 1996-01-04, Juridinių asmenų registro tvarkytojui iš viso nebuvo teikiamos finansinės ataskaitos, kad pagal VĮ Registrų centro ir VĮ „Regitra“ duomenis įmonės vardu nėra įregistruoto jokio nekilnojamojo turto, transporto priemonių, o jos savininko vardu yra įregistruotas butas / patalpa – kambarys, esanti (duomenys neskelbtini), kad į bylą nepateikta jokių duomenų apie įmonės vykdomą veiklą, kad įmonės skola VSDF biudžetui 2016 m. rugsėjo 30 d. buvo 6 424,75 Eur. Taip pat nustatyta, kad teismas 2016 m. spalio 25 d. nutartyje buvo įpareigojęs bendraatsakovį įmonės savininką-vadovą pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus duomenis, reikalingus įmonės bankroto bylai iškelti, tačiau teismo nutartis, pasiųsta juridinių asmenų registre nurodytu įmonės buveinės adresu ((duomenys neskelbtini)), nebuvo įteikta, todėl buvo grąžinta. Vadovas taip ir nepateikė teismui šių duomenų, nors vadovaujantis CPK 123 straipsnio 4 dalimi teismo nutartis su tokiu reikalavimu buvo išsiųsta pakartotinai. ĮBĮ nustatytos procesinės sankcijos už teismo įpareigojimų nevykdymą šio asmens atžvilgiu nebuvo pritaikytos. Pagal duomenis, esančius teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartyje, kurioje atsakovė buvo pripažinta bankrutavusia ir nutarta ją likviduoti, byloje yra patvirtinti antrąja bei trečiąja eile tenkintini finansiniai reikalavimai, kurių suma sudaro 11 330,24 Eur. Šioje nutartyje teismas yra nustatęs, kad per laikotarpį, praėjusį po bankroto bylos iškėlimo, įmonės veikla neatkurta, jos kreditoriai nesiekė pasirašyti taikos sutarties, o 2017 m. kovo 24 d. susirinkime nutarė inicijuoti likvidavimo procesą. Pažymėtina, kad pagal bylos medžiagą VSDFV Kauno skyrius skolą VSDF biudžetui, kuri tęsiasi nuo 2006 m. ir šios bylos nagrinėjimo metu sudaro jau 7 014,66 Eur, iš atsakovės nesėkmingai bandė išieškoti priverstine tvarka pagal 2006 m. balandžio 10 d., 2008 m. rugsėjo 12 d., 2013 m. rugpjūčio 26 d. savo sprendimus.Teismas sprendžia, kad pirmiau paminėtos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad įmonės savininkas ir ilgametis vadovas, kuriam yra žinoma / turi būti žinoma, kad jis vienvaldiškai veikęs įmonės vardu, turėjo pareigą ex officio veikti išimtinai įmonės interesais, rūpestingai, sąžiningai, kvalifikuotai, jai atstovauti, atsakyti už jos kasdienės veiklos organizavimą, daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog ši veiktų pagal įstatuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus (CK 2.87 straipsnio 1, 2 dalys, etc.) – visiškai ignoravo ne tik kreditorių, bet ir teismo reikalavimus. Akivaizdu, kad tokiam asmeniui žinoma / turėjo būti žinoma, kokios prievolės jam kylą per visą tokios įmonės egzistavimo laikotarpį, tai yra nuo jos įregistravimo iki išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, – kad būdamas / turėdamas būti atsakingas, lojalus įmonės savininkas-vadovas privalėjo užtikrinti, jog įmonė suinteresuotiems asmenims būtų nuolatos pasiekiama pagal Juridinių asmenų registre nurodytą buveinės adresą, kad žinodamas / turėdamas žinoti apie įmonės atžvilgiu taikomas pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus procedūras, privalėjo dėti visas pastangas, jog nedidėtų šio kreditoriaus nuostoliai, patiriami dėl neatsiskaitymo, įstatymų nustatyta tvarka užtikrinti operatyvų visų tokios įmonės reikalų tvarkymą visose valstybės institucijose, kad pagal įstatymą jis pats privalėjo inicijuoti bankroto procesą, jeigu jo įmonė ilgą nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais, o iškėlus bankroto bylą kitų asmenų iniciatyva – be kita ko, perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą, dokumentus, pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe (CK 2.50 straipsnis), domėtis bankroto procesu, jame dalyvauti. Taigi šios bylos medžiagoje, kaip jau minėta, nėra jokių duomenų, kad bendraatsakovis įmonės savininkas-vadovas, žinodamas / turėdamas žinoti apie šį bankroto procesą, būtų pareiškęs savo poziciją tiek svarstant dėl bankroto bylos iškėlimo, tiek ir pačiame bankroto procese – sprendžiant dėl administravimo išlaidų sąmatos dydžio, finansinių reikalavimų patvirtinimo ir kt. – būtų kreipęsis į administratorių dėl iškilusių klausimų. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų apie tai, kad šis asmuo būtų atsiliepęs į jam adresuotus pasiūlymus dėl taikos sutarties sudarymo, kurie registruotais laiškais jam buvo išsiųsti 2017-04-24 žinomais adresais: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nors bylos duomenys rodo, kad laiškas siųstas antruoju adresu jam buvo įteiktas dar 2017-05-03. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantė atsakovės bankrutavusios D. K. įmonės administratorė teisingai nurodo, kad faktas, jog atsakovės savininkas D. K., gavęs pasiūlymą dėl taikos sutarties sudarymo, į jį neatsiliepė, savo sąlygų nepasiūlė, o atsakovės kreditoriai nesutinka su tokios sutarties sudarymu, – priešingai nei sprendė teismas, suteikia pagrindą patenkinti jos prašymą.Teismas, remdamasis visu tuo, kas pirmiau paminėta, tai yra duomenimis, apibūdinančiais atsakovės bankrutavusios D. K. įmonės savininko procesinį elgesį šioje byloje, turėdamas omenyje aukščiau pateiktas įstatymo bei teismų praktikos nuostatas dėl bankroto proceso esmės, ypatumų, paskirties ir kt., sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas patenkinti atsakovės administratorės prašymą – priimti minimą teismo nutartį, nevisapusiškai įvertino šios bylos faktines aplinkybes ir dėl tokios priežasties priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas, o minimas prašymas patenkintinas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 302 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti.

Patenkinti atsakovės bankrutavusios D. K. įmonės administratorės UAB „Orinata“ prašymą – išieškoti iš šios neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė.