Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui A. A. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. netinkamomis sąlygomis.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje kameroje Nr. 159 buvo laikomas 2015 m. gruodžio mėnesį, tačiau teismo posėdžio metu ginčo laikotarpį patikslino, nurodydamas laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. Aplinkybę, kad pareiškėjas kameroje Nr. 159 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateikta Kameros kortelė (b. l. 26). Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiama, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. (3 paros).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo perpildytoje kameroje Nr. 159. Pažymėjo, kad kartu su juo kameroje buvo laikoma iki 5 asmenų, dėl ko pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto. Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti (dėl kameros perpildymo) pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, kameros Nr. 159 plotas 14,61 kv. m., šioje kameroje ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų (b. l. 21-25). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, jog kameroje Nr. 159 ginčo laikotarpiu gyveno nuo 2 iki 4 asmenų. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, įvertinus pateiktus įrodymus, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl penkių asmenų laikymo kameroje Nr. 159 ginčo laikotarpiu laikytini deklaratyviais, todėl atmestini. Įvertinus bylos duomenis sprendžiama, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 159 teko nuo 3,65 kv. m. iki 7,31 kv. m. ploto, taigi jam buvo užtikrinta Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę dalį kameros gyvenamojo ploto užėmė baldai (lovos), dėl ko pareiškėjui trūko laisvos erdvės, negalėjo judėti. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad lovos dviaukštės, todėl daug vietos neužima. Teismas akcentuoja, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas kameroje buvo atviras (iš viršaus patalpa atvira), jame nebuvo vėdinimo sistemos, dėl ko kameroje kaupėsi nemalonus kvapas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad sanitarinis mazgas kameroje buvo atitvertas sienelėmis, o pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma. Atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos ir gana aukštos, lengvai valomos sienelės įrengimą patvirtina į bylą pateiktos foto nuotraukos (b. l. 29-31). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl kamerų sanitarinių mazgų izoliavimo nuo gyvenamosios patalpos, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad kamera buvo avarinės būklės, sienos ir lubos pažeistos pelėsio. Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, formavosi pelėsis, kad kameros higieninė būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Į bylą nėra pateikta duomenų apie avarinę Kauno tardymo izoliatoriaus patalpų būklę. Priešingai, iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų kamerų nuotraukų (b. l. 27, 28) matyti, jog Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų įrengimas atitinka teisinį reglamentavimą, kameros yra tvarkingos, suremontuotos. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog Kauno tardymo izoliatoriaus patalpos yra avarinės būklės, šie pareiškėjo argumentai yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini.

Remiantis ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 135:2015) 39 punktu, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Higienos normos HN 135:2015 35 punkte nurodyta, kad Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Atsakovo teigimu, už kamerų valymą bei tvarkymą yra atsakingi patys nuteistieji (paskirti atsakingi asmenys), kameros valomos pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus nustatytą tvarką. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad kameroje buvo pelėsis patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai savo pareigos tvarkyti kamerą. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo teiginys dėl pelėsio kameroje yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kameroje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko.

Higienos normos HN 134:2015 7 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad kameroje nebuvo šilto vandens, todėl negalėjo išsiplauti indų.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo į kameras.

Nors į bylą nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl skysčio indams plauti neišdavimo, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad šios priemonės neturėjo, bet visiškai nepagrindė šios faktinės aplinkybės tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

Pareiškėjas skunde atsakovui reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (neregistravo skundų ir prašymų, nereagavo į pareiškėjo prašymus), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs (pvz., administracinė byla Nr. A17-1001/2007), kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl atsakovo neveikimo patyrė neturtinę žalą - fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir pan. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Kauno tardymo izoliatoriaus) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (akto redakcija iki 2016-07-01) 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.