Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Tomo Šeškausko,

rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo L. V. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko kasacinio skundo dėl Alytaus apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 28 d. nutarties priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, pripažindami L. V. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi byloje nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos dalykas (turto pasisavinimas). Iš kaltinimo formuluotės matyti, kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės neatitinka BK 183 straipsnio 1 dalies dispozicijos. L. V. svetimų, t. y. MB „P“ priklausančių, lėšų niekada nepavertė savo turtu; MB „P“ priklausiusios lėšos buvo pervestos ne L. V., o tiesiogiai trečiajam asmeniui – paslaugų teikėjai UAB „M“ pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras už realiai suteiktas paslaugas. Su MB „P“ turtu buvo atliktos tik finansiniais dokumentais pagrįstos operacijos. Darant išvadą, jog lėšos buvo panaudotos ne juridinio asmens tikslams, buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai. Teismai padarė teisiškai klaidingą išvadą, jog MB „P“ buvo padaryta turtinė žala. Kasatoriaus nuomone, įrodymų vertinimas buvo ydingas, byloje pakako net minimalių duomenų, patvirtinančių apie vykusią mažosios bendrijos (kartodromo) šventę, todėl teismas nepagrįstai vertino jų pakankamumą, nepagrįstai akcentavo tų liudytojų parodymus, kuriems labiau įsiminė būtent vestuvinė atributika. Teismai savarankiško įrodymų tyrimo ir vertinimo neatliko, o paprasčiausiai palaikė specialistės R. R. vertinimą. Iš specialistės išvados nėra aišku, kokiu pagrindu specialistė nusprendė, kad MB „P“ patirtos išlaidos nesusijusios su juridinio asmens pajamų uždirbimu ir ekonominės naudos gavimu. MB „P“ 2021 m. buvo dar labai jaunas verslas, todėl buvo imtasi veiksmų įmonės kartodromo veiklos žinomumui didinti. L. V. ir jo žmona yra žinomi žmonės, turintys praktinių žinių, kaip didinti verslo žinomumą, ir tam pasirinko daryti dvigubą šventę. Teismai L. V. inkriminuotos veikos sudėties požymio – žalos nenustatinėjo, o tiesiog formaliai konstatavo, kad MB „P“ buvo padaryta 15 180,86 Eur turtinė žala. MB „P“ jokios žalos nepatyrė, byloje nenustatyta, kad dėl UAB „M“ pateiktų sąskaitų apmokėjimo sumažėjo MB „P“ mokumas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Teismas nesivadovavo buhalterinės apskaitos dokumentais, o padarė prielaidomis grįstą subjektyvią bei klaidingą išvadą, kad buvo apmokėtos L. V. išlaidos, nors UAB „M“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose paslaugų gavėja yra nurodyta MB „P“. Tai lėmė ir netinkamą veikos kvalifikavimą bei baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Turėjo būti vertinama, ar juridinis asmuo gali įgyti prekių ar paslaugų darbuotojo (atstovo) naudai ir ar tai teisėta. Tokio teisinio vertinimo teismas neatliko, tai lėmė netinkamą tiek turto pasisavinimo, tiek žalos požymio aiškinimą ir baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Teismai nenustatinėjo ir netyrė subjektyviųjų L. V. inkriminuotos veikos požymių. L. V. neturėjo tikslo, t. y. tyčios, savintis MB „P“ lėšų. Teismai nenustatė L. V. tyčios turinio (kryptingumo), jog sumanymas lėšas panaudoti dviguboje šventėje nereiškia jų panaudojimo asmeniniams interesams. Teismai nepagrįstai kriminalizavo išimtinai civilinius ir mokestinius teisinius santykius. L. V. nuteistas ne tik nesant nusikalstamų veiksmų, bet apskritai nesant neteisėtų veiksmų. Net jeigu ir būtų daroma išvada apie MB „P“ sandorių ekonominį nenaudingumą, tai tokio sandorio, kurio naudą gauna ne pati sandorio šalis (ne pati MB „P“), sudarymas nėra nusikalstamas. Teismo argumentas dėl įmonei padarytos žalos pagrindžia nebent tai, kad taikytinas civilinės atsakomybės institutas, nes civilinė atsakomybė yra pagrindas kilti žalos atlyginimo prievolei. Teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, asmens nekaltumo prezumpciją, L. V. konstitucinę teisę į veiksmingą gynybą, padarydami įrodymų vertinimo šiurkščių klaidų, patraukė L. V. baudžiamojon atsakomybėn nesant turto pasisavinimo dalyko ir nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos. Teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir bylos patikrinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatos. Nebuvo teisinio pagrindo skirti baudžiamojo poveikio priemonę turto konfiskavimą. Teismai valstybės naudai konfiskavo, bet nepriteisė bendrijai, tariamai pasisavintas lėšas.