Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalės Burdulienės, Nerijaus Meilučio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės N. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9662-454/2015 pagal ieškovės N. T. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiasis asmuo valstybės įmonė Registrų centras dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia ir jos įregistravimo. Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai

Kauno rajono meras 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 134, vadovaudamasis Kauno rajono valdybos 1995 m. kovo 27 d. potvarkiu Nr. 177, leido N. T. pirkti papildomą 1229 kv.m. žemės sklypą prie esamos namų valdos (duomenys neskelbtini), įpareigojo sudaryti su rajono valdyba pirkimo – pardavimo sutartį ir užregistruoti žemėtvarkos tarnybos žemės kadastro registre. 1995 m. rugpjūčio 30 – 31 d. buvo sumokėta visa suma – 96,74 investiciniais čekiais, kurie turėjo būti skirti rajono infrastruktūrai gerinti pagal savivaldybės nuožiūrą. Atsakovė nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių apeliantės papildomus įsipareigojimus mokėti papildomas pinigų sumas ir neginčijo, kad piniginės lėšos už žemės sklypą iš N. T. buvo gautos. Atsakovė, nesutikdama apeliantei perleisti žemės sklypo, už kurį yra visiškai sumokėta, akivaizdžiai nepagrįstai praturtėjo, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Apeliantė laikėsi visų valstybinės žemės sklypo pirkimui nustatytų procedūrų ir jai faktiškai atlikus visus reikiamus veiksmus žemės sklypui išsipirkti, pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės neveikimo. Teismui buvo pateikti 1994 m. vasario 1 d. žemės sklypo, kuriuo buvo sujungti apeliantei priklausantis bei perkamas žemės sklypai, planas ir naujas žemės sklypo planas su naujomis koordinatėmis, kurių teismas nevertino.

Teismas netinkamai vadovavosi teismų praktika ir nepagrįstai taikė ieškinio senatį bei apeliantės ieškinį atmetė. 1995-1999 metais apeliantė kelis kartus kreipėsi į Kauno rajono Žemėtvarkos skyrių dėl pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, bet jai buvo nurodyta kreiptis tuomet, kai bus baigti visi statybos ir infrastruktūros darbai. 2003-2014 metais Statybos inspekcija ir žemėtvarkos specialistai tikrino žemės sklypo ir statybos leidimo dokumentus ir jokių priekaištų dėl papildomai naudojamo sklypo nepareiškė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje nustatyta, kad ieškovė N. T. yra 0,15 ha namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) savininkė. Sklypas įgytas 1993 m. gruodžio 30 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre (b.l. 9-10).

Ieškovė 1994 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į Kauno rajono valdytoją prašydama papildomai parduoti 0,1229 ha žemės sklypą pagal susiformavusią valdą ir patikslintus matavimus, sutinkant (duomenys neskelbtini) savivaldybei (b.l. 15-16).

Apeliantė nesutikdama su teismo sprendimu, teigia, jog ji atliko visus veiksmus ketindama įsigyti papildomą žemės sklypą, sumokėjo už jį pilną kainą, savo lėšomis prisidėjo prie infrastruktūros sukūrimo, o teismas neteisingai įvertino šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovei neįvykdžius pareigos, kurią sukūrė jos atžvilgiu priimtas administracinis aktas, pripažinti valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį galiojančia nėra teisinio pagrindo. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Dėl sandorio sudarymo. Pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (kas atitinka 1964 m. CK 58 str. 5 d.) tais atvejais, kai viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš įstatymuose numatytų sandorių, taip pat iš sandorių, nors įstatymuose nenumatytų, bet šiems neprieštaraujančių (CK 1.136 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant teisingai kvalifikuoti sandorio subjektų veiksmus, privalu atsižvelgti į jų valią, ketinimus ir siekiamus tikslus, nuo kurių priklauso, kokie materialiniai įstatymai bus taikomi sandoriui. Visų pirma, esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, neapsiribojama tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, jos visos vertinamos kompleksiškai, nes tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą – teisinį tikslą. Todėl, sprendžiant klausimą, ar ieškovė turi CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatytą teisę reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, reikia išsiaiškinti, ar toks sandoris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Taip pat būtina nustatyti, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Tuo atveju, jeigu šalių veiksmai įrodo jų suderintą valią dėl turimų teisių ir pareigų modifikavimo bei sandoris iš principo buvo teisėtas, esminę reikšmę įgyja sandorio vienpusio įvykdymo ir gavusios įvykdymą šalies vengimo sandorį įforminti aplinkybės.

Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra konstatavęs, jog sandorio pagrindu atsirandančių teisių ir pareigų pobūdį apsprendžia sandorio sudarymo metu galiojančios teisės normos. Laikui bėgant, teisės normos gali keistis, tačiau privatinius teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai, kaip taisyklė, neturi grįžtamosios galios (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 d.). Jų kaita negali paveikti tų teisių ir pareigų, kurios atsirado iki šių aktų įsigaliojimo. Teisės normos, panaikinančios ankstesniąją, įsigaliojimas reiškia, kad panaikinta norma nebeveikia į ateitį, bet nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis. Teismai privalo šias teises pripažinti ir ginti nuo pažeidimų teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001).

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 6 straipsnis numatė, kad vykdant žemės reformą privatinėn nuosavybėn žemė gali būti įsigyjama atkuriant nuosavybės teises, t.y. žemę grąžinant arba suteikiant neatlygintinai, arba perkant žemės iš valstybės (akto redakcija, galiojusi nuo 1994-07-01 iki 1995-06-28). Teisę įsigyti žemės turėjo nuolat Lietuvoje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8, 9 ir 10 straipsniai reglamentavo žemės pardavimo piliečiams sąlygas, nustatė parduodamos žemės plotų maksimalius dydžius bei žemės išpirkimo būdus. Įstatymas detaliai nereglamentavo žemės pardavimo tvarkos. 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4.1 papunktis patvirtinti perkamos žemės išpirkimo tvarką pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Nuo 1994 m. liepos 1 d. iki 1995 m. liepos 22 d. galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos” 2.2 punktas numatė, kad miestų (rajonų) valdybos gali parduoti ar nuomoti žemės sklypus ne aukciono tvarka piliečiams arba nuomoti fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie bendru su miesto (rajono) valdyba susitarimu perveda savivaldybei tikslines lėšas svarbiems miesto ar kaimo tvarkymo, švietimo, kultūros, teisėtvarkos, administracinio valdymo ir inžinerinės infrastruktūros objektams statyti arba savo lėšomis pastato šiuos objektus. Šių tikslinių lėšų suma negali būti mažesnė už parduodamo ar nuomojamo žemės sklypo nominalią indeksuotą kainą su pridėta inžinerinės įrangos balansinės vertės dalimi, tenkančia žemės sklypui.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad ieškovė turėjo tikslą įsigyti nuosavybėn papildomą 0,12 ha žemės sklypą besiribojantį su jos naudojamu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat nustatyta, jog Karmėlavos apylinkės savivaldybės 1994 m. gruodžio 6 d. potvarkiu pagal patikslintus matavimus atliktus 1994 m. rugpjūčio mėnesį, patvirtino susiformavusios valdos prie žemės sklypo Nr. 690 plotą – 0,2729 ha (b.l. 12-13, 15-16). Rajono architektas sklypo išplėtimui pritarė ir nurodė, jog išplėtimas neprieštarauja (duomenys neskelbtini) gyvenvietės genplanui (b.l. 12). Kauno rajono valdyba 1995 m. kovo 27 d. priėmė potvarkį Nr. 177 „Dėl papildomų žemės sklypų pardavimo prie esamų namų valdų“, kuriuo buvo nutarta leisti ieškovei pirkti 0,1229 ha papildomą žemės sklypą prie namų valdos, kurio nominali indeksuota kaina pritaikius koeficientą 1,6, netaikant lengvatų buvo 3.871,20 Lt (b.l. 11), t.y. ieškovė turėjo teisę įgyti papildomą žemės sklypą tik sumokėjus nurodytą sumą ir įvykdžius tarp rajono valdybos ir ieškovės 1995 m. kovo 27 d. sudarytos sutarties dėl tikslinių lėšų pervedimo savivaldybei svarbiems miesto ar kaimo tvarkymo, švietimo, kultūros, teisėtvarkos, administracinio valdymo ir inžinerinės infrastruktūros objektams statyti sąlygas (potvarkio 3 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos, nominalią parduodamo ar nuomojamo sklypo kainą miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse esančių žemės sklypų arba šiems miestams ir miesto tipo gyvenvietėms nustatytąja tvarka perduotų (priskirtų) žemės sklypų apskaičiuodavo miestų (rajonų) žemėtvarkos tarnybos (2.2.2 p.). Iš pateikto parduodamo žemės sklypo kainos paskaičiavimo, atlikto 1994 m. gruodžio 12 d. žemėtvarkos skyriaus vedėjo E. R., matyti, kad ieškovei papildomai parduodamo sklypo kaina buvo paskaičiuota pritaikius papildomą 2,5 koeficientą priemiestiniams žemės sklypams, bei papildomą koeficientą – 1,6 įvertinus teritorijos socialinį – gamybinį potencialą (nutarimu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos 6.1.6 ir 6.2 p.) (b.l. 11). Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės leidžia spręsti, jog į kainą buvo įtraukta lėšų suma skirta infrastruktūros objektams, ir sklypo pardavimo kaina atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos” 2.2 punkto nuostatas, kad pervedamų savivaldybei tikslinių lėšų suma negali būti mažesnė už parduodamo ar nuomojamo žemės sklypo nominalią indeksuotą kainą su pridėta inžinerinės įrangos balansinės vertės dalimi, tenkančia žemės sklypui.

1995 metais įsteigus apskritis, joms buvo perduotos žemės tvarkymo funkcijos, todėl Kauno apskrities viršininko administracija 1995 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. 176 kreipėsi į Kauno rajono merą dėl ieškovei papildomai planuojamo parduoti žemės sklypo dydžio ir ribų (b.l. 18). Kauno rajono meras 1995 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. 134 nurodė, jog sklypą leidžiama parduoti vadovaujantis Kauno rajono valdybos 1995 m. kovo 27 d. potvarkyje Nr. 177 nustatytomis sąlygomis (b.l. 19).

Byloje nustatyta, jog ieškovė už planuojamą įsigyti žemės sklypą 1995 m. rugpjūčio 30-31 d. yra sumokėjusi visą kainą – 96,78 Lt investiciniais čekiais, kuri atitiko papildomai perkamo sklypo indeksuotą 3.871,20 Lt kainą (b.l. 20). Byloje atsakovė neigdama aplinkybę, jog ieškovė nėra sumokėjusi visos kainos nepateikė į bylą tai patvirtinančių įrodymų, jog kitokia kaina teisės aktų nustatyta tvarka buvo paskaičiuota, jog ieškovei buvo įteiktas mokėjimo pranešimas dėl nurodytos kainos sumokėjimo, nors kiekviena šalis privalo įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 str.)..

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Kauno rajono valdyba 1995 m. kovo 27 d. priėmė potvarkį Nr. 177 įvertinusi ieškovės ir Kauno rajono valdybos tarpusavio susitarimą dėl papildomai parduodamo sklypo kainos, todėl pirmosios instancijos teismo ir atsakovės argumentai, jog šalys nepateikė teismui 1995 m. kovo 27 d. sutarties sudarytos tarp rajono valdybos ir ieškovės atmestini kaip nepagrįsti, nes pagal loginę seką – būtent savivaldybės pareiga buvo įstatymų nustatyta tvarka nustatyti sklypo dydį ir ribas, patikrinti ar tokie sprendiniai neprieštarauja gyvenvietės generaliniam planui ar kitam teritorijos planavimo dokumentui, apskaičiuoti parduodamo sklypo kainą, įvertinus inžinerinės įrangos balansinės vertės dalį tenkančia žemės sklypui. Juolab, kad dėl netinkamo kainos paskaičiavimo nei dėl papildomų mokėjimų nereiškė pretenzijų nei Kauno rajono meras, nei Kauno apskrities viršininko administracija, kai 1995 metais kreipėsi į merą dėl pakartotinio pritarimo papildomam žemės sklypo pardavimui, papildomų administracinių sprendimų dėl kainos už infrastruktūrą nustatymo.

Be to, ieškovė pati prisidėjo prie infrastruktūros objektų pagerinimo, ir pateikė teismui įrodymus apie tai – Telekomunikacijų paslaugų sutartį, naujo vartotojo ((duomenys neskelbtini)) prijungimą prie dujų sistemos, rangos sutartį dėl asfaltbetonio dangos remonto darbų (duomenys neskelbtini) (b.l. 89-96). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog visi pagerinimai pradėti nuo 2007 metų ir yra privataus pobūdžio. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka, nes visais atvejais infrastruktūros objektų pastatymas, pagerinimas yra susijęs su privačiu asmeniu, jo naudojamu žemės sklypu, nes tam naudojamos asmeninės lėšos, o ne savivaldybės, valstybės ar trečiųjų asmenų lėšos.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 17 d. nutarimu, remdamasis tais pačiais įrodymais nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą dėl neteisėto valstybinės žemės naudojimo nesant ieškovės veiksmuose pažeidimo sudėties. Kauno apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. nutarimą paliko nepakeistą (prijungta administracinė byla Nr. A.2.2.-3689-919/2014).

Tokiu būdu esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, bei aukščiau nurodytam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje yra įrodyta, kad šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama perleisti ieškovės N. T. nuosavybėn papildomą 1229 kv.m žemės sklypą, esantį prie namų valdos (duomenys neskelbtini); visi šalių atlikti veiksmai atitiko jų valią ir ketinimus siekiant teisinio tikslo – sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, toks sandoris neprieštaravo ir neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

Apeliantė N. T. nesutikdama su teismo sprendimu taip pat nurodė, jog žemės sklypo pirkimo – pardavimo procedūrų nebaigė dėl atsakovės darbuotojų neveikimo, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.

Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį, vienu iš argumentų nurodė, jog nėra parengta ginčo 1229 kv.m ploto žemės sklypo kadastro duomenų byla, planas, jis neturi unikalaus numerio, todėl nebūtų galimybės įregistruoti daiktines teises į šį turtą Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie pirmosios instancijos teismo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo tvarka ir sąlygos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimas).

Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnyje nustatyta, kad valstybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo laikantis šių pagrindinių principų: 1) visuomeninės naudos principo – valstybės ir savivaldybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo principo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3) racionalumo principo – valstybės ir savivaldybės turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas; 4) viešosios teisės principas – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybės turtu nustatytais atvejais ir būdais. Nurodytas įstatymas nustato galimus valstybei nuosavybės teise priklausančio turto kitų subjektų nuosavybėn perdavimo sprendimų priėmimo tvarką bei valstybės turto perleidimo būdus, tarp jų ir valstybinio turto pardavimą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Valstybinės žemės sklypus kitų asmenų nuosavybėn įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka perleidžia Nacionalinė žemės tarnyba (Žemės įstatymo 10 str. 1 d. nuo 2010-07-01). Anksčiau – miestų (rajonų) valdybos (Žemės įstatymo 24 str., įstatymo redakcija galiojusi iki 1995-06-28), apskrities viršininko (valdytojo) administracijos (Žemės įstatymo 24 str., įstatymo redakcija nuo 1995-06-28 iki 2010-07-01), kurios ar jų įgalioti atstovai ir atstovauja (atstovavo) valstybę sudarant valstybinės žemės perleidimo sandorius.

Laisvos valstybinės žemės fondo žemė perleidžiama nuosavybėn, perduodama naudotis ar išnuomojama, atlikus būtinus teritorijų planavimo, žemės tvarkymo darbus, nustačius žemės sklypų pagrindinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir suformuotus žemės sklypus įregistravus Nekilnojamojo turto registre Civilinio kodekso, Žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (Žemės įstatymo 13 str. 2 d.).

Kaip jau minėta, namų valdos išplėtimo ribų planas buvo parengtas dar 1994 metais, suderintas su kaimyninių sklypų savininkais, (duomenys neskelbtini) savivaldybe, rajono architektu, patvirtintas žemėtvarkos tarnybos vadovo. Tais atvejais, kai naujas nekilnojamasis daiktas formuojamas pirmą kartą prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui turi pateikti nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 str. 2 d.). Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, jog atlikus žemės sklypo geodezinius matavimus, prašymą įregistruoti sklypą kadastre, parengti kadastro bylą turėjo būtent atsakovė, jos įgalioti atstovai.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ (galiojusi redakcija iki 1995-07-22) buvo nustatyta, kad kaime naujo žemės sklypo individualiam gyvenamajam namui statyti maksimalus dydis – 0,25 ha, o esamos namų valdos sklypas atitinka faktiškai jos užimamą plotą, bet negali būti didesnis kaip 2 ha (4 p.). Asmuo, turintis teisę pirkti ne aukciono tvarka naują žemės sklypą ir norintis tai padaryti, rajono žemėtvarkos tarnybai turi pateikti prašymą, jo teisę patvirtinantį dokumentą ir sumokėti nustatytą kainą (13 p.).

Tuo tarpu pagal nustatytą tvarką, žemėtvarkos tarnyba, atstovaujanti valstybę šiame teisiniame santykyje turėjo supažindinti ieškove su plano ištrauka, kurioje schematiškai nurodoma teritorija, parduodamo žemės sklypo dydžiu ir kaina, užstatomos teritorijos inžinerinio aprūpinimo sąlygomis – kas, kada ir kieno lėšomis įrengs inžinerines komunikacijas bei gatves. Jeigu dalį šių išlaidų įsigijęs žemės sklypą asmuo turės padengti virš žemės sklypo kainos, nurodoma šio būsimojo papildomo įnašo suma; žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sąlygomis (Taisyklių 15 p.).

Supažindinusi pirkėją su žemės sklypo kaina ir pirkimo – pardavimo sutarties projektu, ir pastarajam su sąlygomis sutinkant žemėtvarkos tarnyba pateikia šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai, kuri priima sprendimą dėl parduodamo žemės sklypo – vietos (adreso), ploto ir ūkinės veiklos pobūdžio, sklypo kainos, apribojimų, kt. (Taisyklių 8 p.). Miesto (rajono) valdybai, patvirtinus leidimą pirkti žemės sklypą, žemėtvarkos tarnyba turėjo siųsti pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį; taip pat žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką; vadovaujantis Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka, pažymėti parduodamą žemės sklypą žemės kadastro žemėlapyje (prieš tai, jeigu reikia, atlikus tikslius geodezinius sklypo matavimus). Šie darbai turi būti atlikti, iki bus pasirašyta žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis (Taisyklių 9 p.).

Nėra pagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog ieškovė prarado teisę reikalauti pripažinti sutartį galiojančia vien dėl to, kad sklypas neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nes tai turėjo atlikti atsakovė. Be to, pažymėtina, jog viešosios valdžios institucijos negali savo administraciniais aktais įsiterpti į ankstesnių aktų pagrindu sukurtus civilinius teisinius santykius ir panaikinti jų turinį sudarančias privačių asmenų teises. Išimtinę prerogatyvą įstatymų nustatyta tvarka pripažinti subjektines teises negaliojančiomis turi tik teismas.

Įvertinus pirmiau nurodytą naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad valstybės, veikiančios per atstovus – miestų ar rajonų valdybas, valia parduoti žemę jos naudotojui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytus subjektiškumo kriterijus, išreiškiama leidimu, tvirtinamu savivaldybių administravimo subjekto priimamu individualiu teisės aktu – potvarkiu. Dėl to esant tokiam individualiam teisės aktui yra teisinis pagrindas pripažinti, kad yra vienos iš valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties šalies – valstybės valia sudaryti tokią sutartį ir tik tuomet kitai susitariančiai šaliai, vykdžiusiai sutartinius įsipareigojimus, o valstybei, veikiančiai per atstovus, vengiant įforminti sandorį notarine tvarka, atsirado teisė, remiantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, susiformavusiems teisiniams santykiams reguliuoti Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu, reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu.

Kaip jau minėta ieškovė pateikė prašymą, apylinkės tarybos sprendimą, atliko sklypo geodezinius matavimus, žemėtvarkos tarnyba paskaičiavo parduodamo sklypo kainą, valstybei atstovaujantis savivaldybės administravimo subjektas Kauno rajono valdyba individualiu teisės aktu (potvarkiu) patvirtino leidimą ieškovei įsigyti žemės sklypą ne aukciono tvarka, kuris nepažeidė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, ieškovė sumokėjo visą nurodytą žemės išpirkimo kainą. Šioje byloje nustatyta, kad būtent atsakovė byloje nepateikė teismui jokių įrodymų, jog ji tinkamai įvykdė kitas pareigas – pažymėjo parduodamą žemės sklypą žemės kadastro žemėlapyje, išsiuntė pranešimą dėl pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo vietos ir laiko, parengė sutarties projektą, atliko kitus aktyvius veiksmus, kuriais buvo siekdama įforminti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį (nes šių veiksmų atlikimas nepriklausė nuo ieškovės valios) ir nevengė to padaryti (CK 1.93 str. 4 d.).

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, vadovaujantis aukščiau nurodytais argumentais yra pagrindas ieškinio reikalavimą – pripažinti galiojančia 1229 kv.m ploto valstybinės žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį – tenkinti.

Dėl senaties termino. Apeliantė N. T. apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį ir tuo pagrindu, jog yra praleistas trijų metų ieškinio senaties terminas, nes žemės sklypas nėra identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas, žemės reforma nėra pasibaigusi, o teisė įgyta pagal galiojusius įstatymus turi būti ginama.

Galiojusio CK 83 straipsnio 1 dalis (dabar galiojančio CK 1.124 str.) numato, kad pasibaigus įstatymo nustatytam ieškinio senaties terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą. Ieškinio senaties termino esmė – tai laiko tarpas, per kurį priverstinai, valstybės pagalba, galima įgyvendinti savo pažeistas teises. Minėtas terminas įgyja ieškininės senaties termino juridinę reikšmę tik tuo atveju, kai teisė, dėl kurios gynybos ieškovas kreipėsi į teismą, faktiškai egzistuoja ir yra pažeista. Ieškininės senaties termino pasibaigimas yra pagrindas atmesti pagrįstą ieškinį - ieškinį, kuriuo ginama nuo pažeidimo faktiškai egzistuojanti subjektinė teisė. Prieš atmesdamas ieškinį tuo pagrindu, kad suėjo ieškininės senaties terminas, teismas, visų pirma, turi nustatyti ieškovo nurodytos subjektinės teisės egzistavimo faktą. Taip pat privalu išsiaiškinti ir šios teisės pobūdį, nuo kurio priklauso, ar teisės pažeidimu ieškovo įvardintus atsakovo veiksmus galima laikyti subjektinės teisės pažeidimu. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o teisės į priverstinį jos įgyvendinimą praradimą. Todėl ieškininę senatį teismas gali taikyti tik esant skolininko reikalavimui (CK 1.126 str. 2 d.).

Kolegija pažymi, kad esmine ieškinio senaties taikymo aplinkybe yra senaties termino pradžios nustatymas, nes, tik nustačius senaties termino eigos pradžią, galima spręsti kitus su ieškinio senaties taikymu sietinus klausimus. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tuo pačiu CK 1.127 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, jog jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, bei įvertinusi į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, sprendžia, kad ieškinio senatis nepraleista. Kaip jau minėta bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovės (prieš tai buvusių institucijų – Kauno rajono savivaldybės, Kauno apskrities viršininko administracijos) įgalioti žemėtvarkos tarnybos darbuotojai neatliko veiksmų, kuriuos pagal įstatymus ir teisės aktus privalėjo atlikti, t. y. esant priimtiems teisėms aktams, leidžiantiems ieškovei įsigyti žemės sklypą besiribojantį su jos naudojamu žemės sklypu ne aukciono tvarka, ieškovei sumokėjus atsakovės paskaičiuotą ir nurodytą kainą, nustatyta tvarka nesuformavo ir neįregistravo viešajame registre žemės sklypo, neišsiuntė pranešimo apie pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo vietą ir laiką, nors ieškovė rūpinosi ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorio įforminimo procedūra, infrastruktūros įregimu. Tuo tarpu atsakovės įgaliotų darbuotojų neveikimas, atsakovei nesutinkant pripažinti ir nustatyta tvarka pasirašyti valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį pas notarą, nėra nutrūkęs iki šiol, todėl laikytinas tęstiniu ieškovės teisių pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą nepraleistas, ir tuo pačiu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio senatis pirmosios instancijos teismo taikyta ir ieškinys šiuo pagrindu atmestas nepagrįstai.

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės pardavimo sandorių sudarymą ir sandorio negaliojimą dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo 2015 m. lapkričio 7 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas. Pripažinus sutartį galiojančia atsakovė privalo atlikti veiksmus būtinus žemės sklypo įregistravimui Nekilnojamojo turto registre (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Pagal bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles civilinėje byloje šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas atlygina bylą pralaimėjusi šalis (CPK 93 str.). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 str. 1 d.). Apeliacinį skundą patenkinus perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėjo 82,00 Eur žyminio mokesčio (b.l. 8, 119), todėl jos priteistinos ieškovei iš atsakovės. Iš atsakovės taip pat priteistina 5,25 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 330 straipsniu teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Pripažinti galiojančia 1229 kv.m ploto valstybinės žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės N. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono valdybos 1995 m. kovo 27 d. potvarkio Nr. 177 „Dėl papildomų žemės sklypų pardavimo prie esamų namų valdų“ ir Kauno rajono mero 1995 m. rugpjūčio 31 d. potvarkio Nr. 134 „Dėl leidimo pirkti papildomą žemės sklypą N. T.“ pagrindu, už kurį sumokėta 96,78 Lt investiciniais čekiais.

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, juridinio asmens kodas 188704927, ieškovei N. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 82,00 Eur (aštuoniasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, juridinio asmens kodas 188704927, valstybei 5,25 Eur (penkis eurus 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu pirmosios instancijos teisme (Valstybinė mokesčių inspekcija (įmonės kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.