- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-07
- Bylos Nr.
- 2S-1823-553/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15547-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- UAB „OBER-HAUS“
- Atsakovas
- A. K.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 117.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-09 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-22912-937/2014 išnagrinėjus ieškovo UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas ieškinį atsakovei A. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas kreipėsi į teismą su ieškiniu reikalaudamas priteisti iš atsakovės A. K. 10 000 Lt skolą, 352 Lt delspinigius, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog atsakovė su ieškovu ilgą laiką neatsiskaito, ieškinio suma yra didelė, todėl patenkinus ieškinį, jo įvykdymas gali pasunkėti. Atsakovė nepranešė ieškovui apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, todėl, ieškovo teigimu, atsakovė vengia su juo atsiskaityti.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-09 nutartimi nutarė ieškovo UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui A. K. netenkinti. Teismas nustatė, kad ieškovas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų ar bent tikėtinų duomenų apie atsakovės nemokumą, prastą turtinę padėtį, slapstymąsi, iš kurių būtų galima padaryti išvadą, kad atsakovė siekia apsunkinti galimą išieškojimą, vykdant būsimą teismo sprendimą. Aplinkybė, kad atsakovė nevykdo savo prievolės atsiskaityti, savaime dar nereiškia, kad kyla grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovo nurodyta skolos suma nėra didelė (10 352 Lt). Ieškovas nepateikė duomenų apie atsakovės veiksmus, liudijančius ketinimus turtą perleisti tretiesiems asmenims bei apie tai, kad atsakovė gali tapti nemoki. Tokiu būdu teismas sprendė, kad ieškovas nepagrindė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas (apeliantas) UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-09 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį Lapainios g. 10, Kaune. Nurodo, kad teismas netaikė Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalies nuostatos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kai ieškovas tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Teismas nepateikė jokių argumentų dėl tikėtino ieškinio reikalavimo pagrindimo kaip realiai egzistuojančios bylos aplinkybės. Teismas neįvertino nemenkos atsakovės piniginės prievolės neįvykdymo ilgą laiką, taip pat aplinkybės, kad atsakovė iš dalies pripažino savo prievolę ieškovui, kad atsakovės gyvenamoji ir veiklos vieta yra Vokietijoje ir atsakovė neinformavo ieškovo apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Ieškovo nuomone, minėtos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė neketino ir neketina vykdyti savo pareigos atsiskaityti su ieškovu ir vykdyti teismo sprendimą. Teismas nepagrįstai išplėstai aiškino visai kitus pagrindus, būtinus taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
Atsakovė A. K. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė skundą atmesti ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą. Nurodo, kad įstatymas numato du pagrindus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui ir ieškovas neįrodė nei vieno iš jų. Ieškovas tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo, nes pagal ginčo sutartį atlygis ieškovui buvo numatytas už suteiktas paslaugas atsakovei pardavus namą, o namas ir šiuo metu nėra parduotas. Atsakovei 10 000 Lt suma, kaip sudaranti nedidelę jos nuosavybės teise valdomo turto dalį, yra neesminė. Įvertinant reikalavimo (priteisti 10 000 Lt skolą) ir prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sklypo areštą – santykį, matyti, kad prašymas yra neproporcingas. Ieškovui dar 2013-03-05 buvo žinomas naujas ir tikslus atsakovės adresas Vokietijoje.
Šalies argumentai
Ieškovas pateikė teismui papildomus rašytinius įrodymus. Ieškovas teigia, kad minėti įrodymai patvirtina aplinkybę, jog atsakovė, būdama skolinga už paslaugas ieškovui, sudarė sutartį dėl gyvenamojo namo su sklypu ir kito žemės sklypo pardavimo tretiesiems asmenims ir per atstovą pardavinėja savo nekilnojamuosius daiktus už bendrą 400 000 Lt kainą. Ieškovo teigimu, byloje kyla reali grėsmė, kad su ieškovu nebus atsisakyta, nes atsakovė gyvena Vokietijoje ir pardavinėja savo nekilnojamuosius daiktus Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. atsakovo turto (žemės sklypo) arešto. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl ieškovas pateikė atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu yra įgyvendinamos dvi būtinos sąlygos: pirma, šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio (šiuo atveju skundo) reikalavimą ir, antra, nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo (šiuo atveju nutarties) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo priimto sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susijusios su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17, 146 straipsniai). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Ieškovas kartu su ieškiniu pateiktą prašymą areštuoti atsakovei priklausantį žemės sklypą grindė atsakovės vengimu ilgą laiką atsiskaityti su ieškovu sumokant jam 10 000 Lt sumą. Ieškovo nuomone, ieškinio suma yra didelė, atsakovė vengia atsiskaityti, nors ji iš dalies pripažino savo prievolę ieškovui, be to, atsakovė nepranešė ieškovui apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Minėtos aplinkybės, pasak ieškovo, patvirtina, kad atsakovė neketino ir neketina vykdyti savo pareigos atsiskaityti. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, pagal kurią kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias bylos aplinkybes, atsižvelgti į šalies finansines galimybes, ir tik tokiu atveju spręsti, ar yra pagrįsta ir tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, pažymi, kad šioje byloje yra kilęs ginčas dėl 10 000 Lt sumos, kuri atsakovei, pagal ieškinyje pateiktus duomenis turinčiai turto už ne mažesnę nei 240 000 Lt sumą, objektyviai negali būti pripažįstama didele suma (skola). Paties ieškovo kartu su ieškiniu pateikti dokumentai patvirtina aplinkybę, kad apie atsakovės gyvenamosios vietos pasikeitimą užsienyje (Vokietijoje) ieškovui tapo žinoma 2013-03-05 (b. l. 12), tačiau nepaisant minėtos aplinkybės, ieškovas savo 2013-05-23, 2013-10-19, 2014-04-14 pretenzijas atsakovei paštu siuntė tarp ginčo šalių 2013-01-21 sudarytoje sutartyje dėl atstovavimo parduodant turtą Nr. TJR-130121 nurodytu adresu (b. l. 6, 102, 114, 121). Tokiu būdu atskirojo skundo argumentas, kad atsakovė nepranešė ieškovui apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, atmestinas kaip nepagrįstas. Nei vengimas mokėti ieškovui jo reikalaujamą 10 000 Lt sumą, kaip atlyginimą už suteiktas paslaugas, nei atsakovės sutikimas ieškovui sumokėti mažesnę sumą, nepatvirtina grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų ar bent tikėtinų duomenų apie atsakovės nemokumą, prastą turtinę padėtį, slapstymąsi, apie atsakovės veiksmus, liudijančius ketinimus turtą perleisti tretiesiems asmenims. Neturint minėtų įrodymų, laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neatitiktų ekonomiškumo principo. Ieškovas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau turi įrodyti CPK 144 straipsnyje nustatytų sąlygų, būtinų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas neįrodė grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, t. y. vienos iš dviejų būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas plačiau neturėjo pareigos pasisakyti dėl kitos būtinos sąlygos, t. y. tikėtino ieškinio reikalavimo pagrindimo.
Dėl ieškovo papildomai pateiktų įrodymų ir argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovė, gyvendama Vokietijoje, pardavinėja savo turtą Lietuvoje nepatvirtina grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Juk sutartiniai teisiniai santykiai tarp ginčo šalių susiklostė būtent dėl to, jog atsakovė kreipėsi į ieškovą su prašymu tarpininkauti jai parduodant savo nekilnojamąjį turtą Lietuvoje ir ginčo šalių 2013-01-21 sudarytoje sutartyje dėl atstovavimo parduodant turtą Nr. TJR-130121 buvo nurodytas atsakovės adresas Vokietijoje. Internete išplatinta informacija apie atsakovės oficialų pasiūlymą bet kuriam asmeniui įsigyti jos parduodamą turtą bendrai už 400 000 Lt patvirtina tik faktą, kad atsakovė ir toliau nori parduoti savo turtą, dėl ko ji ir kreipėsi į ieškovą su prašymu tarpininkauti šiame procese. Tokie atsakovės ketinimai nepatvirtina nei jos noro slapta perleisti tretiesiems asmenims savo turtą ir tokiu būdu pabloginti savo turtinę padėtį, nei atsakovės ketino slapstytis nuo ieškovo ar teismo.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-09 nutartį palikti nepakeistą.