Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Irenos Paulauskienės ir Halinos Zaikauskaitės (pirmininkaujanti posėdžiui ir pranešėja), sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai Linai Drevinskaitei, atsakovo atstovui Vidučiui Skirmantui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Veskonas“ skundą dėl Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) 2008 10 01 reikalavimo pašalinti pažeidimus Nr. R1-0657-0244 dalies panaikinimo ir 2008 11 26 sprendimo dėl skundo Nr. (16)-50-23356 rezoliucinės dalies 1 punkto panaikinimo atsakovui Valstybinei darbo inspekcijai, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius ir A. R., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas UAB „Veskonas“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos 2008 10 01 reikalavimą pašalinti pažeidimus Nr. R1-0657-0244 dalyje dėl reikalavimo iki 2008 10 31 visiškai atsiskaičius su A. R. sumokėti jam jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką bei Valstybinės darbo inspekcijos 2008 11 26 sprendimo dėl skundo Nr. (16)-50-23356 rezoliucinės dalies 1 punktą.

Skunde paaiškina, kad UAB Veskonas 2008 10 07 gavo Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) vyriausiojo darbo inspektoriaus darbo teisei surašytą 2008 10 01 reikalavimą pašalinti pažeidimus Nr. R1-0657-0244, kuriuo iš esmės išsprendė tarp UAB „Veskonas“ ir šios bendrovės buvusio darbuotojo A. R. kilusį ginčą dėl šalių atsiskaitymo atleidžiant darbuotoją iš darbo. Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriui pateiktame UAB „Veskonas“ 2008 09 22 paaiškinime buvo nurodyta, kad ginčas tarp šalių kilo darbuotojo atleidimo dieną paaiškėjus, kad trūksta A. R. kaip materialiai atsakingam asmeniui patikėtos oro kondecionavimo sistemos FUJITSU ABY18FBBY/AOY18FNBK, kurios savikaina 2 542,42 Lt. Nustačius, kad darbuotojo nurodytame objekte trūkstamas įrenginys nesumontuotas, darbuotojui buvo pasiūlyta pateikti dokumentus, pagrindžiančius įrangos panaudojimo ar realizavimo faktą. Būtent dėl šios priežasties 2 542,42 Lt suma buvo deponuota, laukiant, kad A. R. pateiks jo nurodytą įrangos panaudojimą pagrindžiančius dokumentus ar kitus įrodymus. Paaiškėjus, kad UAB „Veskonas“ buvo padaryta žala dėl A. R. kaip materialiai atsakingo asmens kaltės netekus kondicionavimo sistemos, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl darbuotojo padarytos žalos išieškojimo iš jam priklausančio darbo užmokesčio.

Manydamas, kad darbo inspektorius, pareikalavęs atsiskaityti su darbuotoju, viršijo savo kompetenciją, pareiškėjas 2008 10 30 Valstybinei darbo inspekcijai padavė skundą dėl 2008 10 01 reikalavimo Nr. R1-0657-0244 panaikinimo. Skundas buvo grindžiamas Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsniu, kuris nesuteikia inspekcijai teisės spręsti kilusius darbo ginčus. Tokia pati nuostata yra ir Valstybinės darbo inspekcijos darbo reglamento 35 punkte.

VDI 2008 11 26 sprendime atmesti pareiškėjo argumentai dėl inspekcijos kompetencijos.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundo argumentus ir motyvus, prašė skundą tenkinti. Pažymėjo, kad su A. R. galutinai atsiskaityta 2009 04 01, tačiau dar vyksta civilinis ginčas dėl atsiskaitymo su A. R., kurio metu ir bus nuspręsta dėl kieno kaltės nebuvo laiku atsiskaityta su atleidžiamu darbuotoju. Pabrėžė, kad tarp pareiškėjo ir A. R. yra darbo ginčas, ir ne tik dėl žalos atlyginimo, o ir dėl atsiskaitymo atleidžiant ir dėl darbdavio prievolės mokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką. Prašė skundą tenkinti.

Remiasi Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad buvo nustatyta, jog bendrovė savavališkai deponavo 2 531,42 Lt sumą. Paaiškina, kad bendrovė neturėjo teisės kelti sąlygų dėl žalos atlyginimo. Darbuotojo padaryta žala išieškoma Darbo kodekso 224, 258 straipsniuose nustatyta tvarka. Tą patį numatė ir konkrečios su darbuotoju sudarytos sutartys. Teigia, kad darbo ginčo VDI spręsti nesiėmė, bet identifikavo neteisėtus darbdavio veiksmus, kuriuos draudžia imperatyvios Darbo kodekso normos. Konstatuoja, kad darbo ginčas nebuvo kilęs, o darbdavys, pasinaudodamas savo dominuojančia padėtimi, vienašališkai apribojo darbuotojo teisę į galutinį atsiskaitymą, tuo pažeidė nustatytą teisinį reguliavimą.

Remiasi Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi ir teigia, kad uždelsus atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Teigia, kad pažeidimas nustatytas surinktais įrodymais.

Aiškina, kad VDI siekė panaikinti Darbo kodekso imperatyvių normų pažeidimus, o ne spręsti darbo ginčą. Pastebi, kad VDI pareigūnų veiksmai neapriboja A. R. teisės kreiptis į teismą, kaip tai numato DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktas, o pats savaime toks kreipimasis nesustabdo teisėtų VDI reikalavimų ir įpareigojimų vykdymo.

Teigia, kad atsižvelgiant į nurodytus argumentus tiek VDI reikalavimas, tiek sprendimas yra teisėti. Prašo palikti galioti skundžiamus sprendimus ta dalimi, kad visiškai atsiskaičius su A. R. UAB „Veskonas“ sumokėtų jam jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką. Teismo posėdyje atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir motyvus ir prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas daro išvadą, kad skundas tenkintinas.

Pareiškėjas ginčija Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2008 10 01 reikalavimą pašalinti pažeidimus Nr. R1-0657-0244 toje dalyje, kurioje nustatyta, kad vyriausiasis darbo inspektorius reikalauja nustatytais terminais pašalinti tokius pažeidimus - iki 2008 10 31 visiškai atsiskaičius su A. R. sumokėti jam jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką (2 reikalavimo punktas). Nurodyta, kad pareiškėjas vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką A. R. turi sumokėti iki 2008 10 31. Papildomai nurodoma, kad to reikalauja Darbo kodekso 141 straipsnis (b. l. 10).

Pareiškėjas teismui skundžiamą reikalavimo punktą ginčijo ir paduodamas skundą Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui (b. l. 53).

Valstybinė darbo inspekcija 2008 11 26 sprendimu Nr. (16)SD-23356 konstatavo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės pagal VDI kompetenciją nepasitvirtino, todėl skundo nuspręsta netenkinti, o VDI reikalavimą Nr. R1-0657-0244 palikti galioti (b. l. 57). Šioje dalyje pareiškėjas ginčija VDI sprendimą.

Įvertinus nurodytus pažeidimus, akivaizdu, kad nurodytu reikalavimo punktu pareiškėjas įpareigotas mokėti tam tikras, su darbo santykiais susijusias, pinigines išmokas atleistam darbuotojui ir sumokėti jas nustatytu terminu, nors pareiškėjas ginčija šią prievolę ir dėl tokių piniginių išmokų mokėjimo dar nėra priimtas joks teismo sprendimas. Pareiškėjas, reikalavimo priėmimo metu, ginčijo tokių išmokų mokėjimo pagrįstumą, nes ginčijo faktą, kad neatsiskaitė su darbuotoju dėl savo kaltės, nurodė, kad dėl to yra paties darbuotojo kaltė. Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje darbdaviui ir darbuotojui leidžiama susitarti ir dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos, o iš bylos duomenų matyti, kad darbdavys ir bandė tartis su atleidžiamu darbuotoju dėl pirmesnio padarytos žalos atlyginimo. Tokie santykiai tarp pareiškėjo ir A. R. yra darbo ginčas, kuris prasidėjo pačiu atleidimo iš darbo momentu. Šis ginčas susideda iš abiejų ginčo šalių tarpusavio reikalavimų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad darbo ginčą A. R. perdavė spręsti Klaipėdos apylinkės teismui (b. l. 16, 17-18), darytina išvada, kad skundžiamu VDI reikalavimu tiesiogiai daromas neleistinas poveikis teismui. Tai pasireiškia neteisėto ir nepagrįsto reikalavimo darbdaviui priėmimu. Tokia situacija susidarė dėl to, kad VDI išsprendė klausimą, nepriskirtą VDI kompetencijai, o dėl to toks sprendimas negali būti laikomas nei teisėtu, nei pagrįstu.

Kilusio ginčo dalyką ir ribas apibrėžia sprendimas klausimo, ar teisėta yra minėta Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2008 10 01 reikalavimo dalis, įpareigojanti nustatytu terminu išmokėti apibrėžtą piniginę išmoką darbuotojui. Svarbu tai, kad šiuo reikalavimu duodamas privalomas vykdyti nurodymas – prieš minėtą tekstą yra nurodyta, kad vadovaudamasis Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (toliau – Įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu inspektorius reikalauja toliau išvardintus pažeidimus pašalinti nurodytais terminais. Atsižvelgiant į tai, kad remiamasi Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu, daroma išvada, kad reikalavimas yra privalomas vykdyti, t. y. šiuo atveju darbdavys privalo atlikti mokėjimus – išmokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Taigi, reikalavimas jokiu būdu negali būti laikomas rekomendaciniu. Reikalavimas grindžiamas Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi. Šioje normoje nustatyta - kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Ši teisės norma suponuoja, kad: 1) turi būti įrodyta darbdavio kaltė; 2) turi būti įrodytas mokėjimo uždelsimas. Pastebėtina, kad skundžiamame individualaus pobūdžio teisės akte (Reikalavime) tokie faktai ir juos pagrindžiantys įrodymai nebuvo pateikiami. Tačiau šiuo atveju tai neturi jokios teisinės reikšmės, nes pareiškėjas (darbdavys) nesutinka su tokių išmokų mokėjimu, laiko, kad nebuvo atsiskaityta dėl to, kad darbuotojas kaip materialiai atsakingas asmuo nepateikė dokumentų dėl jam duotos įrangos panaudojimo ar realizavimo. Darbdavys tokį konfliktą pagal jo prigimtį pagrįstai laiko darbo ginču.

Sprendžiamas administracinis ginčas, t. y. viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumas, atsižvelgiant į šiam subjektui suteiktus įgalinimus bei teisės aktus, reglamentuojančius ginčo santykius.

Darbo kodekso 32 straipsnyje nustatyta, kad tai, kaip darbdaviai laikosi šio Kodekso, darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, pagal įstatymų nustatytą kompetenciją kontroliuoja ir jų prevenciją vykdo Valstybinė darbo inspekcija ir kitos institucijos.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad Valstybinė darbo inspekcija pagal jai priskirtą kompetenciją tikrina, ar darbdaviai laikosi darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, teikia darbdaviams reikalavimus bei nurodymus.

Valstybinei darbo inspekcijai įstatymu nesuteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčus ir priiminėti dėl jų sprendimus. Darbo kodekso 286 straipsnyje nustatyta, kad darbo ginčus nagrinėja darbo ginčų komisijos ir teismas. Šių institucijų kompetencijai pavesta spręsti darbo ginčus, kurie Darbo kodekso 285 straipsnyje apibrėžiami kaip nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kurio nepavyko sureguliuoti derybomis. Darytina išvada, kad darbo ginčų nagrinėjimas ir sprendimų dėl šių ginčų priėmimas nėra Valstybinės darbo inspekcijos kompetencija. Be to, atsižvelgiant į minėtą darbo ginčo apibrėžimą, VDI nepagrįstai teigia, kad darbo ginčas dėl atsiskaitymo tvarkos atleidžiant A. R. dar nebuvo kilęs. Darbo ginčas kilo nuo pat atleidimo dienos, nes atsirado nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl atsiskaitymo atleidžiant, o ne vien dėl žalos atlyginimo.

Tokio ginčo atveju (dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išmokėjimo pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį) VDI neturi įgalinimų privalomu administraciniu sprendimu pasisakyti, kada ir kaip turi būti mokamas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Darbdavys ginčija pareigą mokėti nurodytas išmokas, o VDI, atstovaudama vieną darbuotoją, įpareigoja sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, netgi nurodo savo nustatytą mokėjimo datą. Dėl tokio nurodymo net ir darbuotojui gali kilti keblumų, nes su juo gali būti dar galutinai neatsiskaityta iki VDI nurodytos datos. Taip pat keblumai gali kilti ir darbdaviui, kuris gali galutinai atsiskaityti ir anksčiau. Tai papildomai patvirtina, kad VDI neturi kompetencijos įsiterpti į darbo ginčą.

Minėta, kad Darbo kodeksas numato specialią darbo ginčų nagrinėjimo tvarką, o Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas bei Lietuvos valstybinės darbo inspekcijos darbo reglamentas (toliau – Reglamentas), patvirtintas Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2004 04 22 įsakymu Nr. I-108, Darbo kodekso normoms neprieštarauja, nes minėto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas nurodo vienintelį atvejį, kai darbo inspekcija gali spęsti darbo ginčą (gali spręsti ginčą tarp darbdavio ir darbuotojo dėl darbuotojo atsisakymo dirbti, motyvuojant, jog negarantuota darbuotojų sauga ir sveikata). Tai, kad kito pobūdžio darbo ginčai valstybinės darbo inspekcijos nesprendžiami, patvirtina ir minėto Reglamento 35 punkto 35.2 papunktis.

Vertinant nagrinėjamo ginčo teisinius santykius, svarbu tai, kad Reglamento 30 punkte nustatyta, kad darbo inspektoriaus reikalavimai ir duoti nurodymai darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui yra privalomi, t. y. šiuo atveju pareiškėjas, neatsižvelgdamas į tai, kad nėra jokio įsiteisėjusio darbo ginčų komisijos ar teismo sprendimo kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką mokėjimo klausimu, privalo vykdyti vyriausiojo darbo inspektoriaus reikalavimą ir privalomai išmokėti tam tikrą pinigų sumą darbuotojui, nors su tuo nesutinka.

Atsižvelgiant į skundžiamo VDI reikalavimo turinį (piniginis reikalavimas), į tai, kad reikalavime nenurodoma, kada ir kaip konkrečiai bei dėl kieno kaltės darbdavys neatsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju, t. y., nenustatyta darbdavio kaltė, kuri būtina pagal Darbo kodekso nuostatas, pripažintina, kad toks reikalavimas prieštarauja teisinės valstybės principams ir Konstitucijos 109 str., nustatančiam, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Be to reikalavimo turiniu pažeidžiamos DK normos, reglamentuojančios darbo ginčų sprendimo tvarką (DK 285-303), ir DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos, reikalaujančios nustatyti darbdavio kaltę ar darbuotojo kaltės nebuvimą, bei Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas, nesuteikiantis teisės šiai inspekcijai nagrinėti ir spręsti socialinius konfliktus, kurie pagal savo teisinę prigimtį yra darbo ginčai. Skundžiamas reikalavimas yra neteisėtas dėl išdėstytų argumentų, todėl naikintinas.

VDI, vykdydama būtent šios institucijos uždavinius ir funkcijas, galėjo išaiškinti pareiškėjo darbuotojui, kuris kreipėsi į VDI su 2008 09 12 prašymu (b. l. 63-64), kokiu būdu jis gali ginti jo manymu pažeistą teisę, tačiau negalėjo duoti privalomo nurodymo darbdaviui apmokėti iki tam tikros datos neva priklausančias išmokėti sumas. Pareiga konsultuoti darbuotojus numatyta VDI įstatyme. Pastebėtina, kad VDI už privalomo vykdyti VDI reikalavimo neįvykdymą gali darbdavį bausti administracine tvarka, o šiuo atveju neišnagrinėjus konflikto tarp darbuotojo ir darbdavio, neįrodžius esant visoms Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje numatytoms sąlygoms mokėti išmoką, tokia situacija, jeigu liktų galioti VDI reikalavimas pareiškėjui, būtų neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl tų pačių motyvų ir argumentų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinis darbo inspektorius 2008 11 26 sprendimo Nr. (16)SD-23356 (b. l. 12) nusprendžiamosios dalies 1 punktas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl VDI kompetencijos ribų, naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Jau vien šio sprendimo motyvacija, kuri yra išdėstyta VDI Piliečių prašymų tyrimo ir analizės skyriaus 2008 11 26 išvadoje Nr. D-274 (b. l. 13-15), patvirtina, kad tarp darbdavio ir darbuotojo yra akivaizdus darbo ginčas, nes darbdavys siekia žalos išieškojimo, o darbuotojas siekia galutinio atsiskaitymo, išvengiant žalos atlyginimo darbdaviui. Šiuo atveju VDI visai be pagrindo analizuoja konkrečius darbo sutarties punktus, susijusius su materialine atsakomybe, įvertina tuos punktus. Tokių klausimų sprendimas akivaizdžiai yra tik teismo kompetencijoje.

Teismas spęsdamas šį ginčą privalo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) formuojama praktika tokio pobūdžio administracinėse bylose, nes tokia pirmos instancijos teismo pareiga numatyta Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje. Teismas vadovaujasi LVAT 2005 06 17 sprendimu administracinėje byloje Nr. A10-717-05, 2006 04 20 nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-909-06, 2007 02 12 sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-145/2007. Šiose bylose taip pat buvo sprendžiama dėl VDI reikalavimų, kuriuose buvo nurodyta: 1) sumokėti dienpinigius, 2) sumokėti darbo užmokestį už darbą naktį, švenčių dienomis ir viršvalandinį darbą, 3) aptarti darbo normas darbo sutartyse bei kolektyvinėje sutartyje. Visi šie klausimai taip pat gali būti sprendžiami tik DK numatyta darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Kadangi tokio darbo ginčo nagrinėjimas nėra priskirtas Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai, skundžiami VDI sprendimai naikinami Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 2 p., ir 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo UAB „Veskonas“ skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2008 m. spalio 1 d. reikalavimo Nr. R1- 0657-0244 rezoliucinės dalies 2 punktą „ Iki 2008 10 31 visiškai atsiskaičius su A. R. sumokėti jam jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką“ ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2008 m. lapkričio 26 sprendimo Nr. (16)SD-23356 nusprendžiamosios dalies 1 punktą „Konstatuoti, kad pareiškėjo pateiktame skunde nurodytos aplinkybės pagal VDI kompetenciją nepasitvirtino, todėl skundo netenkinti, o VDI reikalavimą Nr. R1-0657-0244 palikti galioti“.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.