Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. A. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo S. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. A. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2010 m. spalio 25 d. apie 20.30 val. H. B. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą - delnu sudavė nukentėjusiajam H. J. V. į veidą, sugriebė jam už kaklo, liepė tylėti, tęsdamas nusikalstamą veiką apkabino H. B., laikė jo rankas ir iš H. B. kišenės ištraukė piniginę, iš kurios pagrobė H. B. turtą – pinigus 400 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Dėl kaltės padarius plėšimą

Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori.

Nuteistasis teigia, kad jis plėšimo nepadarė, o jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip atvirioji vagystė, kadangi nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai. Išvada, kad svetimas turtas pagrobtas atvirai, daroma ir veika kvalifikuojama pagal BK 178 str. 2 d. tada, kai kaltininkas nusikalstamą veiką atlieka žinodamas, jog svetimas turtas pagrobiamas kitiems asmenims, nesantiems vagystės bendrininkais, suvokiant neteisėto turto pagrobimo faktą. Ir priešingai, išvada, kad svetimas turtas pagrobtas atvirai, negali būti daroma, kai: 1) svetimas turtas pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų, taip pat jiems esant, tačiau nepastebint kaltininko veiksmų (nematant, negirdint); 2) nukentėjusysis ar pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus, tačiau apsimeta, kad nieko nesupranta, o kaltininkas įsitikinęs, jog veikia slaptai; 3) turtas pagrobiamas pastebint nukentėjusiajam arba pašaliniams asmenims, tačiau jie dėl mažametystės, ligos ar kitokios būsenos (pvz., girtumo) nesuvokia kaltininko veiksmų, ir kaltininkas tai supranta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-415/2008).

Tur­to pa­gro­bi­mas va­gys­tės bū­du nuo plė­ši­mo ski­ria­si tuo, kad kal­ti­nin­kas sa­vo nusikalsta­mam su­ma­ny­mui įgy­ven­din­ti ne­nau­do­ja nei fi­zi­nio, nei psi­chi­nio smur­to, nei at­ėmi­mo ga­li­my­bės prie­šin­tis. Tais at­ve­jais, kai kal­ti­nin­kas tur­tui pa­grob­ti pa­nau­do­ja fi­zi­nį smur­tą prieš nu­ken­tė­ju­sį­jį, jo veiks­mai tu­ri bū­ti kva­li­fi­kuo­ja­mi kaip plė­ši­mas. Plė­ši­mo me­tu pa­nau­do­tas fizinis smur­tas yra ne nu­si­kals­ta­mos vei­kos tiks­las, o tik prie­mo­nė pa­grob­ti sve­ti­mą tur­tą.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusiaisiais pripažinti H. J. V. ir H. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atėjęs S. A. panaudojo fizinį smurtą - delnu sudavė nukentėjusiajam H. J. V. į veidą, sugriebė jam už kaklo, bet nesmaugė, o tik laikė sugriebęs, liepė tylėti, o nukentėjusiajam H. B. papriekaištavus, apkabino H. B., laikė jo rankas ir iš H. B. kišenės ištraukė piniginę, iš kurios pagrobė H. B. turtą – pinigus 400 Lt.

Nors teisminio nagrinėjimo metu nuteistojo sugyventinė L. G. atsisakė duoti parodymus, tačiau iš posėdžio metu perskaitytų jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad ši liudytoja patvirtino mačiusi kaip S. A. ranka per kaktą pastūmė H. J. V., buvo suėmęs už kaklo, nesmaugė, o laikė, taip pat ji matė kaip prie H. B. priėjęs S. A. iš kišenės ištraukė piniginę (1 t. 33 b. l.). Taigi, šios liudytojos parodymai iš dalies patvirtina nukentėjusiųjų duotus parodymus.

Atsižvelgus į nukentėjusiųjų ir liudytojos L. G. parodymus, daroma išvada, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys, nėra prielaidos, kaip teigia skunde nuteistasis. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas tokiais nukentėjusiųjų parodymais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Nukentėjusieji parodė, kad apeliantas ranka sudavė nestiprų smūgį H. J. V., laikė pastarąjį suėmęs už kaklo, o po to nukentėjusiajam H. B. sušukus paleisti H. J. V., S. A. atsisukus ir sugriebus pastarąjį už abiejų rankų, prispaudė rankas prie šonų, laikė, po to viena ranka už nugaros suėmęs rankas laikė, o kita ranka iš kišenės H. B. ištraukė piniginę. Nors tokie nuteistojo veiksmai atlikti nukentėjusiųjų atžvilgiu nepaliko akivaizdžių sužalojimų, tačiau vertintini kaip fizinis smurtas. Pagal teismų praktiką fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis-smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Taip pat kaip fiziniu smurtu laikoma ir fizinis poveikis nukentėjusiajam, kai teisiškai reikšmingų sveikatos sutrikdymų nebuvo padaryta, bet smurtiniais veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas. Taigi, nors nukentėjusiesiems nebuvo padarytų akivaizdžių sužalojimų, jie pas medikus nesikreipė, ši aplinkybė nešalina nuteistojo atsakomybės už jo atliktus veiksmus. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad panaudojus nukentėjusiųjų atžvilgiu fizinį smurtą buvo pagrobtas nukentėjusiojo H. B. turtas - pinigai. Pats nuteistasis teisme pripažino, kad kai jis traukė H. B. piniginę iš kišenės, nukentėjusysis jį stūmė, tai rodo, kad nukentėjusysis nesutiko, kad būtų užvaldyti jo pinigai, ir tai patvirtina, kad pagal buvusią situaciją nukentėjusysis H. B. bandė priešintis.

Įvertinus tai, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas užvaldant H. B. pinigus, pagrįstai S. A. veiksmai kvalifikuoti kaip plėšimas, o ne atviroji vagystė. Todėl apelianto skundas dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pagal BK 178 str. 2 d. netenkintinas.

Dėl paskirtos bausmės

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Bausmė apeliantui paskirta nepažeidžiant BK 54 str. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. A. bausmę už skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas), kaltės formą (nusikaltimą apeliantas padarė veikdamas tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (nusikaltimą padarė siekdamas savanaudiškų tikslų), nusikalstamos veikos stadiją (nusikalstama veika nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje). Taip pat teismas atsižvelgė į kaltininko asmenybę – S. A. nedirba, registruotas darbo biržoje, nevedęs, tačiau gyvena faktinėje santuokoje, augina du mažamečius vaikus, tačiau yra baustas administracine tvarka, teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui už ankstesnį nusikaltimą. Teismas nenustatė nuteistojo nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, nes jis prisipažino kaltu iš dalies, nesigailėjo, neatsiprašė nukentėjusiųjų, neatlygino žalos. Nenustatyta, kad nusikalstamą veiką būtų padaręs dėl sunkios materialinės padėties. Nors iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstamą veiką S. A. padarė būdamas neblaivus, tačiau pirmosios instancijos teismas apsvaigimo nuo alkoholio nepripažino apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe, turėjusią įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nors nukentėjusysis atsisakė civilinio ieškinio, tačiau tai padarė dėl to, kad žino, jog nuteistasis jam padarytos žalos neatlygins, nes neturi iš ko. Todėl aplinkybę, kad nukentėjusysis neturi pretenzijų dėl civilinio ieškinio, nelaikytina pagrindu apeliantui skirti švelnesnę bausmę.

BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Iš bylos duomenų matyti, kad S. A. anksčiau buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, todėl pagal BK 27 str. 1 d. laikoma, kad jis padarė nusikaltimų recidyvą ir yra recidyvistas, ką pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė ir apylinkės teismas. BK 56 str. 1 d. numato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytos tik dvi bausmės rūšys - areštas ir laisvės atėmimas iki 6 metų (vidurkis lygus 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo atžvilgiu buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau už padarytus įpareigojimų pažeidimus, bausmės vykdymas buvo panaikintas ir S. A. paskirtą bausmę atliko pataisos namuose. Tai rodo, kad iš ankstesnių teistumų apeliantas išvadų nedaro, todėl sankcijoje numatyta švelniausia bausmė neužtikrins BK 41 str. numatytų bausmės tikslų. Dėl to daroma išvada, kad pagrįstai apylinkės teismas nuteistajam parinko griežčiausią bausmę - laisvės atėmimą.

Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, kolegija daro išvadą, kad S. A. apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu paskyrė bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 8 mėnesiams, nepažeisdamas BK 54 str. 2 d., 61 str. 2 d. nuostatų ir paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, ji yra žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Todėl nėra pagrindo paskirtos bausmės švelninti.

BK 75 str. 1 d. numatyta teismo teisė laisvės atėmimu nuteistam asmeniui ne daugiau kaip trejiems metams atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Nors S. A. yra nuteistas už apysunkį nusikaltimą 1 metams 8 mėnesiams laisvės atėmimo bausme, tačiau iš nuteistąjį charakterizuojančių duomenų, jo teistumų matyti, kad apeliantui du kartus buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau nustatyta, kad jis iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, nėra linkęs taisytis, dėl to kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu S. A. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti tik jam realiai atliekant paskirtą bausmę, ir todėl netikslinga nuteistajam atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad švelninti S. A. paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo S. A. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendžio.