- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-30
- Bylos Nr.
- 2A-574-302/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Algirdas Auruškevičius, Dalia Višinskienė
- Ieškovas
- L. J.
- Atsakovas
- L. J.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. J. ieškinį atsakovei L. J. dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo bei atsakovės L. J. priešieškinį ieškovui L. J. dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas L. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas santuoką, sudarytą 1966-11-19, įrašo Nr. 205, tarp ieškovo ir atsakovės L. J. , nutraukti dėl sutuoktinės kaltės, pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (gyvenamąjį namą, 19 kv. m. ploto ūkinį pastatą, kiemo rūsį, 5, 23, 35, 89 kv. m. ploto ūkinius pastatus, garažą, kitus kiemo statinius, pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo ir paskirti jam naudotis patalpas, pažymėtas indeksais 1-6, 1-7, 1-8, ½ dalį koridoriaus bei verandos, pažymėtų indeksais 1-2 ir 1-1, 89 kv. m. ploto ūkinį pastatą (9I 1/p), 26 kv. m. ploto ūkinį pastatą (7I 1/p), 35 kv. m. ploto ūkinį pastatą (8I 1/ž) pripažinti jam nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo neįrengto antro aukšto, į ½ dalį 0,2 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atsakovei nuosavybės teise palikti šias patalpas: ½ dalį gyvenamojo namo ir priteisti patalpas, pažymėtas indeksais 1-9, 1-3, 1-4, ½ dalį patalpų, pažymėtų indeksais 1-2, 1-1, 54 kv. m. ploto ūkinį pastatą (4I 1/p), 19 kv. m. ploto ūkinį pastatą (2I 1/ž); 22 kv. m. ploto ūkinį pastatą (5I 1/p), kiemo rūsį (3I 1/p); palikti atsakovei nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo neįrengto antro aukšto ir ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); bendram naudojimui palikti lygiomis dalimis šias patalpas: 25,45 kv. m. ploto namo rūsį, koridorių (1-5), kiemo statinius.
Nurodė, kad šalys santuoką įregistravo 1966-11-19 Vilniaus m. Naujosios Vilnios civilinės metrikacijos biure (įrašo Nr.205) ir turi tris vaikus, kurie jau yra pilnamečiai. 1969 m. mirus atsakovės tėvui, o 1971 m. ir jos motinai, atsakovė su savo broliu V. lygiomis dalimis paveldėjusi šį 70,4 kv. m bendro naudingo ploto namą ir penkis ūkio pastatus. 1975 m. buvo pastatytas garažas 7G1/p, o 1976-1978 m. laikotarpyje savavališkai buvo atlikta namo rekonstrukcija – nugriovus seną medinį namą, ant naujų pamatų pastatytas dabartinis plytinis namas, kurio bendras plotas 143,77 kv. m. Namo rekonstrukcija ir kiti statiniai N.Vilnios rajono Vykdomojo komiteto sprendimu 1983 m. buvo įteisinti. Šalims gyvenant santuokoje, 1995 m. balandžio 18 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi buvo įsigytas ir atsakovės vardu viešame registre įregistruotas 0,2000 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Dėl atsakovės kaltės jų santuokinis gyvenimas iširo, šiuo metu jie bendro ūkio neveda.
Atsakovė L. J. priešieškiniu prašė santuoką, sudarytą tarp šalių, nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, jai palikti ikisantuokinę pavardę R., pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į 93/100 dalis gyvenamojo namo, ūkinius pastatus bei kitus kiemo statinius, nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką. Nurodė, kad ji santuoką nutraukti sutinka, tačiau ieškovas kaltas dėl santuokos iširimo, nes jis nustojo rūpintis šeima. Ieškovas nepateikė jos kaltės įrodymų, pagrindine santuokos iširimo priežastimi laikytini skirtingi jų požiūriai į atskirų problemų sprendimą, skirtingi charakteriai, nebenorėjimas bei nebegalėjimas šių požiūrių suderinti tarpusavyje. Atsakovė sutiko, kad žemės sklypas būtų dalijamas lygiomis dalimis. Kitas turtas – namas su ūkiniais pastatais buvo jos paveldėtas po tėvų mirties ir jai dovanotas, tad beveik visas jos vardu registruotas turtas yra jos asmeninė nuosavybė. Atsakovė pripažino, kad jų santuokos metu prie namo buvo pristatyta 6,68 kv. m. ploto veranda plane pažymėta indeksu 1-1, 5,74 kv. m. ploto patalpa 1-2, 22,96 kv. m.ploto patalpa 1-3, 10,66 kv. m. ploto patalpa 1-9. Tai sudaro tik 7/100 dalis nuo namo bendro ploto ir 1/2 dalį garažo, plane pažymėto indeksu 7I1/p., todėl ieškovo reikalavimas dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, yra nepagrįstas.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. vasario 19 d. sprendimu L. J. ir L. J. 1966 m. lapkričio 19 d. Vilniaus miesto Naujosios Vilnios Civilinės metrikacijos biure įregistruotą santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsakovei paliekant ikisantuokinę pavardę “R..” Pripažino gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esantį (duomenys neskelbtini), sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Gyvenamajį namą (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)) su ūkiniais pastatais, esantį (duomenys neskelbtini) padalino - pripažino L. J. asmeninę nuosavybę į 1/3 dalį o L. J. – į 2/3 dalis šio gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais.
Gyvenamojo namo patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-4 (13,27 kv.m), 1-6 (9,04 kv.m), 1-7 (16,08 kv.m) paskyrė naudotis ieškovui L. J. , o patalpas 1-1 (6,68 kv.m.), 1-2 (5,74 kv.m.), 1-3 (22,96 kv.m), 1-8 (25,60 kv.m) ir 1-9 (10,66 kv.m) paskyrė naudotis atsakovei L. J. . Patalpą 1-5 (8,29 kv.m) su įėjimu į rūsį ir rūsio patalpas R-1 ir R-2 paskyrė šalims naudotis bendrai. Nusprendė, kad šalys taip pat turi teisę naudotis neįrengto 2-jo aukšto patalpomis, esančiomis virš joms paskirtų gyvenamųjų patalpų. Ūkinius pastatus - pastatą-garažą, plane pažymėtą indeksu 7 I 1/p, ūkinį pastatą 8 I 1/ž ir ūkinį pastatą 9 I 1/p paskyrė naudotis ieškovui L. J. , o kitus ūkinius pastatus – 2 I 1/ž, 4 I 1/p, 5 I 1/p bei kiemo rūsį 3l 1/p - atsakovei L. J. . Kitus statinius bei kiemo įrenginius paskyrė šalims naudotis bendrai. 0,2000 ha žemės sklypą, esantį Aukštagirio g. 13 Vilniuje (unik. Nr.0101-0013-0064) padalino šalims lygiomis dalimis.
Teismas santuoką nutraukė tenkindamas priešieškinį, o turtą dalino ieškinį tenkindamas iš dalies. Teismas sprendė, kad santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes ieškovas patikimų įrodymų apie atsakovės neištikimybę nepateikė, o atsakovė tai neigia, be to, atsakovė pripažįsta, kad pagrindine santuokos iširimo priežastimi buvo jų skirtingi charakteriai, skirtingi požiūriai į atskirų problemų sprendimą ir nebegalėjimas bei nebenorėjimas šių požiūrių suderinti, o taip pat ieškovo visiškas nelojalumas jai ir jos ignoravimas. Teismas konstatavo, jog namo ir kitų pastatų rekonstrukcija buvo atlikta šalims gyvenant santuokoje, namas ir kai kurie ūkiniai pastatai buvo esminiai pagerinti ir tai sudaro pakankamą pagrindą pripažinti pastatus sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas nurodė, kad 1984-02-24 dovanojimo sutartis, taip pat 1991-05-15 sutartis namo teisinio režimo nekeičia. Namo teisinio režimo nekeičia ir atsakovės 1991-05-15 sutartimi dukrai G. P. dovanotos namo 11/100 dalys, kurias ji (dukra) 1991-06-17 sutartimi perleido P. P. su sąlyga, kad pastaroji G. P. perleis naudojimuisi 2-jų kambarių butą (duomenys neskelbtini) (b.l.64). Šias 11/100 dalių, kaip nurodyta sutartyje medinio namo su ūkiniais pastatais, 1991 m. birželio 25 d. sutartimi P. P. sugrąžino atsakovei. Tokios tariamos sutartys ir pagal tuo metu galiojusius įstatymus vertintinos kaip negaliojančios ir namo teisinio režimo nekeičia. Santuokos metu įgytą žemės sklypą dalino lygiomis dalimis.
Šalies argumentai
Ieškovas L. J. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą dalyje dėl turto padalinimo panaikinti ir pripažinti ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo namo su ūkiniais pastatais, panaikinti teismo sprendimu nustatytą patalpų naudojimosi tvarką ir priimti naują sprendimą, kuriuo patalpų naudojimosi tvarka nustatyta pagal ieškovo į bylą pateiktus pasiūlymus, kurie labiau atitinka šalių interesus. Nurodo, kad teismas, nepagrįstai nustatė nuosavybės teisę nelygiomis dalimis, todėl ši teismo sprendimo dalis naikintina.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-07-01 įsakymu Nr. 351 nustatyta „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir įgyvendinimo tvarka“, neatsižvelgė į tai, kad savininkas naudotųsi gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpomis pagal jų funkcinę paskirtį. Kadangi ginčo namas yra šildomas viena centrinio šildymo sistema, kuri įrengta rūsyje, esančiame po namo patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-6, 1-7, iš jo einančios atšakos šildo kambarius 1-6, 1-7, 1-8 ir atitinkamai 1-9, 1-3,1-4, todėl atsakovė netenka galimybės naudotis šia šildymo sistema.
Be to, teismo sprendimu neužtikrinamas tinkamas elektros tiekimas be trukdžių, nepertvarkius elektros instaliacijos kiekvienam savininkui.
Teismo nustatyta tvarka trukdo tinkamai naudotis ir disponuoti namo 2-uoju aukštu, užkerta kelią įsirengti 2-ojo aukšto kambarius, tvarkyti ir prižiūrėti stogą, nebelieka galimybės remontuoti namo išorės sienas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai ir nepagrįstai sprendimu nustatęs patalpų naudojimosi tvarką, neatsižvelgė, kad tokia tvarka daro namą nedalų, užkerta galimybę bendros dalinės nuosavybės savininkams tinkamai atidalinti savo dalį kaip savarankišką daiktą, iš esmės sumažina kiekvienos dalies vertę.
Atsakovei paskirtos naudotis patalpos yra geresnės ir gražesnės, ieškovui paskirtos patalpos yra šiaurinėje pusėje, tamsios, tai yra nesąžininga ieškovo atžvilgiu, pažeidžia bendrasavininkų lygias teises.
Atsiliepimas
Atsakovė L. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo 2008-02-19 teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų savo reikalavimams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pagrįsti. Nors atsakovė nesutinka su teismo sprendimu dėl to, kad namas ir kiti ūkiniai pastatai pripažintini iš esmės pagerinti ir tai sudaro pagrindą pripažinti pastatus sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau sprendimo neskundžia siekdama greitesnės bylos baigties.
Teismo nustatyta bendro naudojimosi patalpomis tvarka atitinka ilgą laiką nusistovėjusią faktinę naudojimosi tvarką.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančią medžiagą, pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios jungtinės nuosavybės institutą, taip pat naudojimąsi bendrąja daline nuosavybe, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Apeliaciniu skundu ginčijama teismo sprendimo dalis dėl bendrosios jungtinės nuosavybės dalies nustatymo bei naudojimosi patalpomis nustatymo, todėl kolegija pasisako dėl sprendimo motyvų skundžiamoje dalyje, nes absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnis).
Bylos medžiaga nustatyta, kad 1966-11-19 šalys L. J. ir L. J. sudarė santuoką, kuri buvo įregistruota Vilniaus miesto Naujos Vilnios civilinės metrikacijos biure, įrašo Nr. 205 (b.l. 6-7). Santuokos metu 1972-06-06 atsakovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriuo ji paveldėjo ½ dalį 70,4 kv.m. gyvenamojo namo, 5 ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (b.l. 13). 1984-02-24 dovanojimo sutarties pagrindu atsakovei atiteko jos brolio turėta ½ dalis ginčo gyvenamojo namo, turinčio 87,01 kv. m. gyvenamojo ploto ir ½ dalis visų septynių ūkinių pastatų, pažymėtų plane indeksais 1I 1/p (vėliau – 9I 1/p), 2I 1/ž, 3I 1/p, 4I 1/p, 5I 1/p, 7I 1/p, 8I 1/ž, taip pat kiemo statinių (b.l. 55-57). Atsakovės nuosavybė buvo įregistruota nekilnojamojo turto registre (b.l. 21-23).
Įstatyme yra įtvirtinta prezumpcija, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalis), tačiau ši prezumpcija gali būti paneigta Civilinio kodekso numatytais atvejais (Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 2 dalis). Civilinio kodekso 3.123 straipsnio 1 dalyje numatyta, kuomet galima nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo: nepilnamečių vaikų interesai, vieno sutuoktinio sveikatos būklė ar kitos svarbios aplinkybės. Šioje teisės normoje pateikiamų aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, sąrašas nėra baigtinis ir teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, gali pripažinti svarbiomis bet kurias kitas aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais ir kitais statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), buvo iš esmės pagerinti sutuoktinių bendromis lėšomis ir darbu, ir pripažinęs šį turtą sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, dalindamas šį turtą nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai, nemotyvuotai nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, tačiau sutikti su tokiu argumentu nėra pagrindo. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys patvirtina ieškovo nurodomą aplinkybę, jog gyvenamojo namo ir kitų pastatų rekonstrukcija buvo atlikta šalims gyvenant santuokoje, jie buvo iš esmės pagerinti šalių bendromis lėšomis, atsakovė taip pat pripažino, jog dalis gyvenamojo namo patalpų, pažymėtų indeksais 1-4, 1-5, 1-6, 1-7 bei garažas, pažymėtas indeksu 7I 1/p buvo pastatyti naujai (b.l. 184). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad visas nurodytas turtas, t.y. ½ gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais ir kitais statiniais buvo paveldėtas atsakovės, o ½ to paties gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais ir kitais statiniais įgyta dovanojimo sutarties pagrindu, kas remiantis Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktu, reiškia, jog turtas, sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, yra pripažįstamas asmenine nuosavybe, o ieškovas atitinkamai tik prisidėjo savo lėšomis ir darbu prie atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto esminio pagerinimo, nagrinėjamu atveju pripažintina kita svarbia aplinkybe, sąlygojančia nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Atsakovės nuosavybės turėjimas, jos įgijimo pagrindas (paveldėjimas, dovanojimas) negali būti prilyginamas turto pagerinimui lėšomis ir darbais, kad ir kiek būtų į tai investuota, kaip visiškai vienodi faktoriai apsprendžiantys šalių dalis bendrojoje nuosavybėje.
Ieškovas nurodo, kad tik jis vienas prisidėjo prie turto esminio pagerinimo, nes atsakovė nedirbo ir pan., tačiau šios aplinkybės, sprendžiant turto padalinimą nereikšmingos, nes ieškovo lėšos gautos santuokos metu pripažįstamos abiejų sutuoktinių turtu (SŠK 21 straipsnio 1 d. (įst.red. iki 2001-07-01) Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 d.). Be to, į ieškovo nurodytą aplinkybę dėl turto pagerinimo iš esmės santuokos metu teismas atsižvelgė ir ją įvertino, turtą – gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais pripažino santuokine nuosavybe. Kolegija sprendžia, kad toks nukrypimas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo neprieštarauja ir pagrindiniams civilinės teisės principams - teisingumo, protingumo, sąžiningumo, įtvirtintiems Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje.
Kolegija nurodo, kad su tam tikrais teismo motyvais negalima sutikti, todėl jie eliminuotini iš sprendimo motyvuojamosios dalies. Teismas sprendime nurodė, jog atsakovės 1991-05-15 sutartimi dukrai G. P. dovanotos namo 11/100 dalys, kurias ji (dukra) 1991-06-17 sutartimi perleido P. P. su sąlyga, kad pastaroji G. P. perleis naudojimuisi 2-jų kambarių butą (duomenys neskelbtini) (b.l.64), šias 11/100 dalių, kaip nurodyta sutartyje medinio namo su ūkiniais pastatais, 1991-06-25 sutartimi P. P. sugrąžino atsakovei, tokios tariamos sutartys ir pagal tuo metu galiojusius įstatymus vertintinos kaip negaliojančios. Tačiau, kaip matyti iš šalių pareikštų reikalavimų teisme, nei viena jų neprašė pripažinti šias sutartis negaliojančiomis, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo pasisakyti dėl jų galiojimo, peržengti pareikšto reikalavimo ribas, akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių galima būtų spręsti apie minėtų dovanojimo sutarčių pripažinimą niekinėmis, nėra. Nors šalys neskundžia šios sprendimo dalies, bet kolegija sprendžia, kad padarytos byloje neteisingos ir nepagrįstos išvados yra teisingumo ir kartu viešojo intereso pažeidimas, todėl išeidama iš apeliacinio skundo ribų šiuos motyvus iš sprendimo eliminuoja.
Apeliantas nurodo, jog teismas, nustatydamas naudojimosi ginčo gyvenamojo namo patalpomis tvarką, pažeidė šalių lygiateisiškumą, skyrė atsakovui blogesnes patalpas lyginant su atsakove, neatsižvelgė į teisės aktus, reglamentuojančius bendrosios nuosavybės naudojimą, tačiau su tokiais argumentais sutikti nėra jokio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismui pripažinus ieškovui asmeninę nuosavybę į 1/3 dalį ginčo gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais, o atsakovei – į 2/3 dalis gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais, bendroji jungtinė nuosavybė baigėsi, šalys tapo bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais. Civilinio kodekso 4.81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taigi naudojimosi tvarka patvirtinama, kuriomis nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis naudosis bendraturčiai. Bendraturčiui paskiriamos naudojimui dalies dydis turi atitikti jo dalį, turimą bendrosios nuosavybės teise. Nustatant naudojimosi tvarką, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nenutraukiama.
Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas pažeidė Civilinio kodekso 4.81 straipsnio nuostatas, nesiekė parinkti tokį variantą, jog bendraturčių dalys būtų kuo daugiau izoliuotos ir kad naudojamas patalpas galima būtų atidalinti. Kolegijos vertinimu, teismo nustatyta patalpų naudojimo tvarka kiek įmanoma maksimaliai įgyvendina minėtą įstatymo reikalavimą, atsižvelgiant į tai, jog kuo mažiau patalpų liktų bendram naudojimui. Kaip matyti iš pateikto gyvenamojo namo pirmo aukšto plano (b.l. 146), patalpa 1-5 su įėjimu į rūsį ir rūsio patalpos R-1 (22,13 kv.m.) ir R-2 (3,32 kv.m.) buvo paskirtos naudotis šalims bendrai pagrįstai, atsižvelgiant į tai, kad įeiti į rūsio patalpas galima tik per patalpą 1-5, rūsio patalpos nėra gyvenamosios, jame, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, yra įrengta namo kanalizacija, šulinys, taigi šios patalpos funkcinė paskirtis – naudotis ja bendrai, be to, rūsio patalpas savo patikslintame ieškinyje (b.l. 31, 125) pats ieškovas prašė pripažinti bendrojo naudojimo patalpa, jo pateiktame pasiūlyme, kuris, nors ir skiriasi nuo teismo nustatytos naudojimosi patalpomis tvarkos, patalpa 1-5 taip pat nurodoma kaip bendra (b.l. 146). Apeliantas nurodo, jog teismui nustačius išilgai namo patalpų naudojimosi tvarką koridorius, pažymėtas indeksu 1-5, ir rūsys negali būti skiriami bendram naudojimui, nes kyla problemų dėl tinkamo naudojimo ir atidalijimo, niekuo nepagrįstas, paneigtas byloje esančiais duomenimis, todėl atmestinas. Apeliacinio skundo argumentas, jog teismui nustačius patalpos, pažymėtos indeksu 1-5, bendrojo naudojimo statusą, ieškovas negalės naudotis patalpa, pažymėta indeksu 1-4, nepriklausydamas nuo atsakovės ir jos veiksmų, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Ta aplinkybė, kad tarp ieškovui skirtų naudotis patalpų, pažymėtų indeksu 1-4 ir 1-6, įsiterpia bendro naudojimo patalpa – 1-5, negali būti laikoma ieškovo nuosavybės teisių pažeidimu ir naudojimosi jam skirtomis patalpomis suvaržymu. Teismas, suteikdamas šalims teisę naudotis neįrengto 2-ojo aukšto patalpomis, esančiomis virš joms paskirtų gyvenamųjų patalpų, ir palikdamas bendram naudojimui patalpą 1-5, užtikrino patekimą į namo antrą aukštą, todėl apelianto argumentas apie materialinės teisės normų, šalių teisių lygiateisiškai naudotis bendrąja daline nuosavybe pažeidimą nepagrįstas, teismas taip pat neužkirto kelio ir stogo tvarkymui bei priežiūrai, namo išorės sienų remontui, kaip nurodo ieškovas apeliaciniame skunde. Kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai paliko šalims galimybę naudotis bendrai 2-ojo aukšto patalpomis, kadangi byloje nebuvo sprendžiamas šių ir apskritai viso gyvenamojo namo patalpų atidalijimo klausimas, o tik naudojimosi tvarkos nustatymas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovei teismas skyrė naudotis gražesnes patalpas tuo pažeisdamas lygiateisiškumo principą, tačiau toks argumentas nesudaro pagrindo pripažinti, jog naudojimosi patalpomis tvarka dėl to turi būti keistina.
Apeliacinio skundo argumentas, jog teismo sprendimu nustatyta naudojimosi patalpomis tvarka neužtikrina elektros tinkamo teikimo nepertvarkant elektros instaliacijos, nesudaro pagrindo pripažinti naudojimosi tvarkos neatitinkančios šalių interesų, nes ieškovas, turėdamas teisę naudotis jam priklausančiomis patalpomis bei bendrojo naudojimo patalpomis, turi galimybę realizuoti teisę įsirengti atskirą skaitiklį nustatyta tvarka. Apeliantas taip pat visiškai nepagrįstai nurodo, jog teismo nustatyta naudojimosi tvarka užkerta kelią atsakovei naudotis centrine šildymo sistema, kadangi ši sistema kaip ir elektros įranga abiems bendrasavininkams priklauso bendrosios nuosavybės teise pagal Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalies nuostatas ir yra bendro naudojimo patalpose.
Pirmosios instancijos teismo naudotis skirtos patalpos savo plotu atitinka šalims nuosavybės teise pripažintas idealiąsias namo dalis, nes ieškovui skirtų naudotis patalpų, neskaičiuojant bendrojo naudojimo patalpų, plotas sudaro 38,39 kv.m., o atsakovei – 65,90 kv.m.
Be to, pažymėtina, jog teismo nustatyta naudojimosi minėtomis patalpomis tvarka atitinka faktinę patalpų naudojimosi tvarką, kuri jau ilgą laiką nusistovėjusi tarp šalių, kaip atsakovė nurodė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu – jau apie 10 metų. Atsakovei paskirtose naudotis patalpose gyvena šalių pilnamečiai sūnus ir dukra, todėl naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymas vadovaujantis ieškovo pateiktais į bylą pasiūlymais nepagrįstai pažeistų atsakovės teises į nuosavybę.
Kadangi naudojimosi tvarka, turi būti kuo proporcingesnė atsižvelgiant į šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, kuo labiau atitikti bendraturčių poreikius ir interesus į bendrai valdomą daiktą, pašalinti ar maksimaliai sumažinti nesutarimus, tai, įvertinant teismo nustatytą naudojimosi tvarką, darytina išvada, jog teismas nustatė naudojimosi tvarką įvertindamas visus šiuos faktorius, atsižvelgiant į bendraturčių teisę naudotis būtinomis bendrojo naudojimo patalpomis, tokiomis kaip elektros instaliacija, centrinis šildymas ir kt., į įstatymo saugomus bendraturčių interesus.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo nustatyta patalpų naudojimo tvarka gali būti pakeista šalių susitarimu, atitinkamai įstatymas numato galimybę kreiptis į teismą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų patalpų atidalijimo iš bendrosios nuosavybės siekiant suformuoti savarankišką nekilnojamojo turto objektą, šiuo atveju nustatyta naudojimosi tvarka negali būti kliūtimi kitaip atidalinti patalpų, negu nustatyta naudojimosi tvarka šiuo teismo sprendimu.
Kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas prašo nustatyti naudojimosi tvarką, pagal kurią reikalinga daryti tam tikrus patalpų pertvarkymus, įrengiant duris, panaikinant duris, įrengiant pertvaras, tačiau nepateikia savo projektinių pasiūlymų tokiems pertvarkymams atlikti ir ar yra techninės galimybės tokiems pertvarkymams. Teismo nustatyta naudojimosi tvarka tokių patalpų pertvarkymų nenumato, todėl ji yra parinkta kaip optimaliausias variantas pagal bylos šalių pateiktus pasiūlymus.
Dėl nurodyto kolegija atmeta ieškovo apeliacinį skundą, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.