Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, D. V. gynėjo advokato A. P. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo - stacionarinio stebėjimo ir gydymo sustiprinto stebėjimo sąlygomis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2. 2019-12-09 Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmuose buvo gautas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo D. V.. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-12-20 nutartimi stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis D. V. buvo pratęstas.

4. Skunde gynėjas analizuoja Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvadą, ginčija išvadose nurodytas aplinkybes ir nesutinka su pateiktomis rekomendacijomis. Nurodo, kad D. V. psichiatrijos ligoninėje gydomas nuo (duomenys neskelbtini) ir visą tą laiką jis buvo slopinamas išimtinai tik raminamais vaistas, tačiau jo būklė negerėja, netgi priešingai, ji blogėja. Visa tai rodo, kad gydymo įstaiga D. V. taiko netinkamą gydymą. Teigia, kad D. V. yra diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas, kurio išgydyti neįmanoma, todėl gynėjo įsitikinimu, tolimesnis D. V. gydymas ir laikymas psichiatrijos ligoninėje yra bereikšmis ir vertintinas kaip žmogaus kankinimas, juolab, kad dėl savo protinės negalios D. V. nei dabar, nei ateityje nebus kritiškas savo elgesiui ir jokie vaistai bei gydymas to nepakeis. Gynėjas skunde cituoja Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatas, Europos žmogaus teisių konvencijos bei Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas ir teigia, kad teismo nutartyje pateikiamos išvados dėl D. V. socialinio pavojingumo yra grindžiamos jo neįgalumo požymiais, kadangi objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog D. V. elgesys būtų pavojingas jo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, byloje nėra pateikta. Teigia, kad D. V. palaiko itin glaudžius santykius su savo motina, pas kurią anksčiau ir gyveno, ir kuri yra jo globėja, todėl gynėjo manymu, V. V. gali pasirūpinti tinkama jo priežiūra, siekiant reguliuoti D. V. emocijas ir impulsyvumą, kurie šiai dienai nėra pavojingi visuomenei.

5. Teismo posėdyje D. V. gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Skundas atmetamas.

7. Išnagrinėjęs skundo argumentus, pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai pagrįstai tenkino VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo D. V., todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

8. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

9. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. V. diagnozuotas vidutinio sunkumo protinis atsilikimas. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo D. V., pagrįstai rėmėsi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo (toliau – Komisija) (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, jog stebėjimo laikotarpyje D. V. psichinė būsena išlieka nestabili, dominuoja elgesio problemos - impulsyvus, provokuojantis, neadekvatus, neprognozuojamas, sunkiai ir trumpam koreguojamas elgesys, dėmesio koncentracija apsunkinta, išlaikymas ir paskirstymas sutrikęs; jo mąstymas lėtas, lėkštas, konkretaus tipo, nesupranta perkeltinės patarlių prasmės, žodynas skurdus, vulgarus, nemoka skaityti, rašyti, skaičiuoti; jo asmenybė primityvi, infantili, egocentriška, nepripažįstantis ir nuolat peržengiantis nustatytas ribas, nuotaika permaininga, emocijos labilios, intelektas defektinis; kliedesių, haliucinacijų neišsako, elgesyje neatsispindi, atmintis susilpnėjusi; dažnai apkaltina kitus pacientus ar darbuotojus, neva vagiančius jo maistą, negeba atidėti savo norų ir pageidavimų patenkinimo nė kelioms minutėms – tuoj ima keiktis, kolioti personalą, trankyti duris, šaukti ar kitaip reikšti savo nepasitenkinimą, išlieka reikalaujantis; skundžia kitus pacientus, visiškai neištoleruoja kritikos. Komisija įvertinusi šias aplinkybes, konstatavo, jog stebėjimo laikotarpiu D. V. psichinė būsena nebuvo stabili: jis nesugeba laikytis nustatytos dienotvarkės, grubiai elgiasi su personalu, jo neklauso ir nepagrįstai kaltina vagystėmis; klinikiniame vaizde ryškiai sutrikusi impulsų kontrolė, neprognozuojamas, impulsyvus, jo asmenybė infantili, nebrandi, o emocijos infantilios, neadekvačios, primityvios.; komisijos metu skundų nesuformuoja; mąstymas žemo produktyvumo, konkretus, nuotaika nepastovi, intelektas defektinis, nekritiškas, artikuliacija sutrikusi. Todėl Komisija rekomendavo tęsti priverstinį gydymą sustiprinto stebėjimo sąlygomis (b. l. 3). VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovas – gydytojas K. M. pirmos instancijos teisme iš esmės sutiko su Komisijos išvada. Gydytojas K. M. paaiškino, kad D. V. būklė išlieka nestabili, jis agresyvus, impulsyvus, neadekvatus, neprognozuojamas, daužo langus, duris, jo elgesys sunkiai koreguojamas, o žodinė elgesio korekcija neįmanoma, todėl skiriami vaistai (b. l. 24-25). Šie duomenys tik patvirtina apylinkės teismo išvadą, kad D. V. psichinė būklė išlieka nestabili, jo elgesys neprognozuojamas, impulsyvus, jis nekritiškas savo būklei. D. V. psichikos sveikatos būklė nėra pagerėjusi, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog šiuo metu nesant D. V. psichinės būklės pagerėjimui, atitinkamai nėra pagrindo taikomą priverčiamąją medicinos priemonę stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis keisti į švelnesnę.

10. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria apylinkės teismo išvadai, kad D. V. socialinis pavojingumas nėra stipriai sumažėjęs ar netgi išvis išnykęs. Ligoninės gydytojų komisijos išvadoje nurodyta, kad pacientas nesugeba laikytis nustatytos dienotvarkės, su personalu elgiasi grubiai, jo neklauso, nepagrįstai kaltina personalą vagystėmis, mąstymas žemo produktyvumo, emocijos infantilios, neadekvačios, primityvios, nuotaika nepastovi, nekritiškas. Skundą nagrinėjantis teismas nesutinka su gynėjo skundo argumentu, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad D. V. elgesys būtų pavojingas. Kaip matyti iš ligoninės atstovo paaiškinimų, D. V. yra agresyvus, grubus, nesilaiko dienotvarkės, jo impulsų kontrolė sutrikusi, jis daužo duris bei langus, jo elgesys kontroliuojamas vaistų pagalba. Įvertinus tai, darytina išvada, kad dabartinėje stadijoje D. V. priverstinis stacionarinis gydymas sustiprinto stebėjimo sąlygomis yra būtinas ir gydymas lengvesnėmis sąlygomis jam dar negali būti taikomas. Skunde nurodomi teiginiai, kad D. V. galėtų tęsti gydymą ambulatoriškai nėra pagrįsti, jie deklaratyvūs, jų nepatvirtina medicinos specialistų išvada. Be to, D. V. gynėjo argumentai, prašymai dėl ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeitimo grindžiami ryšiu su mama, kurios pagalba, tikėtina, būtų siekiama padėti užtikrinti D. V. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Čia būtina pažymėtina, kad BPK nekeliama sąlyga kokiu nors būdu užtikrinti taikomą ambulatorinį stebėjimą, kadangi tai yra, visų pirma, paties besigydančio asmens pareiga nustatytu laiku kreiptis į pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigą ir reguliariai vartoti medikamentus, todėl esant arba atsiradus priešiškiems santykiams, arba esant kitoms nenumatytoms aplinkybėms tarp D. V. ir jo mamos V. V., dėl D. V. nustatyto psichikos sutrikimo, galimai nebūtų įmanoma užtikrinti jo ambulatorinio stebėjimo, o tai gali kelti pavojų visuomenei.

11. Skunde nurodoma, kad D. V. liga yra prigimtinė ir jokie vaistai jo neišgydys, todėl tolimesnis D. V. stebėjimas ir gydymas stacionare vertintinas kaip žmogaus kankinimas. Apygardos teismas su šiuo argumentu nesutinka. Pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, visiško pasveikimo – tam kad būtų keičiamas gydymo režimas - vadovaujantis BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pakanka sveikatos pagerėjimo ir, aišku, pavojingumo sumažėjimo. Įvertinus aukščiau paminėtus duomenis, išvada, kad pagal dabartinę D. V. sveikatos būklę dar reikalingas jo stacionarinis stebėjimas ir gydymas ne tik dėl nestabilios jo psichikos sveikatos būsenos, bet ir dėl išliekančio socialinio pavojingumo, laikytina pagrįsta, jo gydymą galima užtikrinti tik stacionarinio stebėjimo ir gydymo sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, teismo išvadų, su kuriomis sutinka apygardos teismas, skundo argumentai nepaneigia, todėl keisti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi

nutaria:

atmesti D. V. gynėjo advokato A. P. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.