Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Bylos dalykas ir reikšmingos teisinės bei faktinės aplinkybės

1. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. Sp-157 „Dėl „Drąsos kelias“ politinės partijos keliamos kandidatės į Lietuvos Respublikos Seimo narius N. V. neregistravimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Vyriausioji rinkimų komisija pareiškėjos neregistravo kandidate į Lietuvos Respublikos Seimo narius, atsižvelgusi į tai, kad ji neatitiko Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo keliamų reikalavimų, įtvirtinančių draudimą Seimo nariu rinkti asmenį, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų.

3.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. birželio 3 d. išvadoje Nr. KT20-I1/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo narės N. V., kuriai pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Seimo narė N. V., be pateisinamos priežasties nedalyvavusi 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vykusiuose 64-iuose Seimo plenariniuose posėdžiuose ir 25-iuose Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose, diskreditavo Seimo, kaip Tautos atstovybės, autoritetą, sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

3.2. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. birželio 3 d. išvadą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 242 straipsniu, Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. XII-962 „Dėl N. V. Lietuvos Respublikos Seimo nario mandato panaikinimo“ 1 straipsniu panaikino N. V. Lietuvos Respublikos Seimo nario mandatą.

4. Byloje nustatytos tokios reikšmingos teisinės aplinkybės:

4.1. Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime išaiškinta, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kai asmuo, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kito teismo teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

4.2. 2004 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2, 88 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. IX-2374 buvo pakeistas Seimo rinkimų įstatymas ir nustatyta, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą.

4.3. 2011 m. sausio 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) Didžioji kolegija priėmė sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34932/04), kuriuo nustatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 3 straipsnio (teisė į laisvus rinkimus) pažeidimas dėl pareiškėjo „pasyviosios“ rinkimų teisės į parlamentą apribojimo nuolatinio ir negrįžtamo pobūdžio.

4.4. Pagal 2012 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1939 padarytą pakeitimą Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu nuo sprendimo pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą įsigaliojimo dienos nepraėjo ketveri metai.

II.

5. Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio, įtvirtinančio visuotinę rinkimų teisę, 5 dalis nustato, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu nuo sprendimo pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą įsigaliojimo dienos nepraėjo ketveri metai.

7. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis inter alia nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

8. Pareiškėjos teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismui 2011 m. sausio 6 d. sprendime byloje Paksas prieš Lietuvą pripažinus, kad teisinis reguliavimas, draudžiantis R. P. būti renkamam į Seimą, Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio požiūriu yra neproporcingas, šio sprendimo nuostatos taikytinos ir nagrinėjamam atvejui. Be kita ko, teigiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas negali suformuluoti tokį asmens teisių aiškinimą, kuris kertasi su Europos Žmogaus Teisių Teismo aiškinimu. Galiausiai pažymima, jog nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei Seimo rinkimų įstatymas neturi būti keičiami, nes nė vienas iš jų neįtvirtina draudimo dalyvauti Seimo rinkimuose asmeniui, kurio mandatas panaikintas apkaltos proceso tvarka.

9. Kaip teisingai pažymi ir pati pareiškėja, Lietuvos teisės sistemoje yra susiklosčiusi tokia padėtis, jog, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą nuostatas, Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatos tiek, kiek jos suponuoja Lietuvos Respublikos tarptautinį įsipareigojimą garantuoti asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, teisę būti išrinktam Seimo nariu, yra nesuderinamos su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis (šiuo klausimu taip pat žr. 2012 m. rugsėjo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas).

10. Šiame kontekste reikia pažymėti, kad minėtame EŽTT sprendime byloje Paksas prieš Lietuvą, be kita ko, nurodyta, jog Konvencijos 13 straipsnis nereikalauja numatyti priemonę, kuri suteiktų galimybę ginčyti konstitucinį precedentą, inter alia tuo pagrindu, kad jis prieštarauja Konvencijai (žr. minėto sprendimo 114 p.). Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime taip pat pažymėta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuostatas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (inter alia konstitucinių institutų – apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės – integruotumą), taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas.

11. Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime taip pat aiškiai nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teisinė sistema grindžiama Konstitucijos viršenybės principu, vienintelis būdas pašalinti aptartą teisės nesuderinamumą – priimti atitinkamą (-as) Konstitucijos pataisą (-as). Šios nuostatos taikomos juo labiau, atsižvelgus į išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją oficialiai aiškinti Konstitucijos nuostatas.

12. Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija neturi pagrindo aiškinti susiklosčiusio nacionalinės teisės ir Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatų nesuderinamumo kitaip, nei tai padaryta Konstitucinio Teismo 2012 rugsėjo 5 d. nutarime. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija yra saistoma tiek konstitucinio precedento nuostatų, tiek savo pačios anksčiau suformuotos praktikos, mutatis mutandis aktualios nagrinėjamu atveju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. R525-8/2014).

13. Išdėstytų Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimo nuostatų analizė (ypač pripažintos antikonstitucine įstatymo nuostatos apimtis) teisėjų kolegijai leidžia prieiti prie išvados, jog pareiškėjos skundo teiginys, kad nei Konstitucijoje, nei Seimo rinkimų įstatyme nėra normų, draudžiančių po apkaltos dalyvauti Seimo rinkimuose, yra teisiškai nepagrįstas.

14. Remdamasis šia analize bei atsižvelgęs į jam tenkančią pareigą laikytis teismo precedento taisyklių, inter alia draudimo aiškinti Konstitucijos nuostatas kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, bylą nagrinėjantis teismas yra atsidūręs tokioje teisinėje padėtyje, kurioje jį, viena vertus, saisto Konstitucijos nuostatos ir, antra vertus, tarptautiniai įsipareigojimai, kylantys iš Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatų. Esant tokiam nacionalinės teisės ir Konvencijos nuostatų nesuderinamumui, bylą nagrinėjantis teismas iš esmės negali panaikinti ginčijamo sprendimo ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl pareiškėjos registravimo kandidate.

15. Vis dėlto, konstitucinis teisinės valstybės principas garantuoja išsamią teisminės, taip pat ir kompensacinio pobūdžio gynybos priemonių sistemą tam, kad teismai galėtų vykdyti veiksmingą valdžios institucijų priimtų aktų teisėtumo kontrolę. Nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis naudinga pabrėžti ir tai, kad mutatis mutandis aktualioje praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog įstatymų leidybos priemonės nėra vienintelis būdas, kuriuo gali būti prisidedama prie Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų įgyvendinimo (2008 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-164/2008). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-363/2008, yra nurodęs, jog restitutio in integrum (asmens grąžinimas į padėtį, buvusią iki jo teisių pažeidimo) principas lemia nacionalinių teismų pareigą siekti, kad pažeistos žmogaus teisės būtų apgintos kuo pilniau. Nacionaliniai teismai, siekdami laikytis tarptautinių įsipareigojimų, kylančių iš Konvencijos, jos Protokolų ir ją aiškinančios jurisprudencijos, kartu yra nevaržomi pritaikyti platesnes žmogaus teisių gynimo priemones, jeigu jos yra įtvirtintos vidaus teisės sistemoje. Taigi kompensacinio pobūdžio teisminės gynybos priemonės gali būti būdas asmens teisių, garantuojamų Konvencijoje, pažeidimo pasekmėms pašalinti.

16. Šių nuostatų kontekste vertindama ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija suabejojo, ar pareiškėjos teisės, siejamos su Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsniu, nėra pažeidžiamos tuo aspektu, kad nuo 2012 m., kai Konstitucinis Teismas konstatavo aptartą Lietuvos teisės sistemos ir Konvencijos nuostatų nesuderinamumą ir nurodė priemonę jam ištaisyti, tęsiasi teisinis netikrumas, kurį iš esmės suponuoja nepakankamos teisėkūros priemonės (šiuo klausimu išsamiau žr. priežiūros procedūrą, atliekamą Ministrų Komiteto, byloje Paksas prieš Lietuvą).

17. Naudinga pabrėžti, kad bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija nekvestionuoja sprendžiamo klausimo aplinkybių, susijusių su pareiškėjos implicitiniu reikalavimu netaikyti aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų, Konvencijos 13 straipsnio nuostatų kontekste. Teisėjų kolegijai kylančios abejonės išimtinai susijusios su teisinio netikrumo situacija, į kurią patenka pareiškėja ir kuriai galėtų aiškumo suteikti Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio reikalavimų išaiškinimas. Be to, atsižvelgus į EŽTT 2015 birželio 23 d. sprendimo byloje Sidabras, Džiautas ir Rainys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 50421/08 ir 56213/08) nuostatas ir jame nurodytą teismų praktiką, neatrodo, kad nagrinėjamu atveju sprendžiami klausimai galėtų būti sutapatinti vien su EŽTT sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą įgyvendinimo problemomis.

IV.

18. Nekvestionuodama pareiškėjos elgesio, susijusio su konstitucinių pareigų pažeidimu, sunkumo, teisėjų kolegija vis dėlto atkreipia dėmesį į pareiškėjai kylančių pašalinimo iš pareigų padarinių apimtį, įgyvendinant Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio įtvirtintas teises.

19. EŽTT yra atkreipęs dėmesį, jog siekiant nustatyti, kad buvo laikomasi Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnyje nustatytų reikalavimų, turi būti užtikrinta, jog nustatyti suvaržymai neapriboja ginčijamos teisės tiek, kad būtų paneigta pati jos esmė ar ji netektų veiksmingumo; kad siekiama teisėto tikslo; kad priemonės, kurių buvo imtasi, nėra neproporcingos. Konkrečiai, tokios priemonės neturi kliudyti žmonių nuomonės raiškos laisvei renkant įstatymų leidybos institucijas (1987 m. kovo 2 d. sprendimo byloje Mathieu-Mohin ir Clerfayt prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 9267/81), 52 p.; 2005 m. spalio 6 d. sprendimo byloje Hirst prieš Jungtinę karalystę (pareiškimo Nr. 74025/02) 62 p.; 2006 m. kovo 16 d. sprendimo byloje Ždanoka prieš Latviją (pareiškimo Nr. 58278/00) 104 p. ir 2010 m. balandžio 27 d. sprendimo byloje T?nase prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 7/08) 157 ir 161 p.).

20. Net ir darant prielaidą, kad susitariančioms šalims Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio srityje numatyta plati nuožiūros laisvė, kaip ne kartą pabrėžta EŽTT praktikoje, ji nėra visaapimanti. Nors pagal Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatas neatmetama galimybe? taikyti rinkimu? teisės apribojimus asmenims, kurie, pvz., šiurkščiai piktnaudžiavo valstybės tarnyba ar kuriu? elgesys galėjo pakenkti teisės viršenybės principui ar demokratijos pagrindams (pvz., žr. EŽTT 2006 m. kovo 16 d. sprendimo byloje Ždanoka prieš Latviją (pareiškimo Nr. 58278/00) 110 p.), ir ši byla susijusi su tokio pobūdžio aplinkybėmis, teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl tokios nuožiūros laisvę ribojančių kriterijų, inter alia proporcingumo, teisinio saugumo, aiškinimo.

21. Teisinio saugumo apsaugos principas reikalauja, kad teisės aktai, asmenims sukeliantys nepalankių pasekmių, būtų aiškūs, tikslūs ir teisės subjektai numatytų jų taikymą. Laikantis teisinio saugumo principo taip pat būtina, kad institucijos iš principo vengtų neatitikimų, kurių gali atsirasti įgyvendinant įvairius tarptautinius įsipareigojimus, inter alia susijusius su Konvencijos nuostatų suponuojamais reikalavimais, ir tai ypač taikytina tuo atveju, kai šiomis nuostatomis siekiama to paties tikslo, kaip antai demokratinių rinkimų užtikrinimo.

22. Pareiškėja, kaip buvusi Seimo narė, pašalinta iš pareigu? apkaltos proceso tvarka, priklauso asmenų, kuriuos tiesiogiai paveikė konstatuotas nacionalinės teisės ir Konvencijos nuostatų nesuderinamumas, kategorijai. Pareiškėjos atveju šis teisinis netikrumas buvo sustiprintas aplinkybės, jog nepaisant konkrečių teisėkūros iniciatyvų, nacionalinėje teisėje iki šiol nėra įtvirtintas joks terminas, ribojantis draudimo kandidatuoti Seimo rinkimuose galiojimą.

23. Šiame kontekste taip pat svarstytina, ar vertinant proporcingumą turi būti paisoma minėtos EŽTT bylos Paksas prieš Lietuvą ir nagrinėjamos bylos konteksto skirtumų, susijusių su – pirma, skirtingu valstybės pareigūnų statusu, bei antra, labai skirtingų veikų, dėl kurių asmenys pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka, pobūdžiu. Juolab atsižvelgus į tai, kad, kaip konstatuota EŽTT sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą 111 p., nors nagrinėjama nuostata suformuluota bendrais bruožais ir taikytina visiškai vienodai visiems asmenims, kuriu? situacija atitinka aiškiai apibrėžtus kriterijus, jos priėmimui daug įtakos turėjo konkrečios aplinkybės. Be to, šiame kontekste nėra visiškai aiški EŽTT praktikoje nustatytos pareigos „individualizuoti“ taikomus ribojimus mažesnė nei įprasta apimtis tam, kad ginčijamas sprendimas atitiktų Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatas (EŽTT 2006 m. kovo 16 d. sprendimo byloje Ždanoka prieš Latviją (pareiškimo Nr. 58278/00) 115 p.).

24. Teisėjų kolegija taip pat nėra įsitikinusi, ar turėtų atsižvelgti į aplinkybę, jog teisėkūros subjektai, siekdami ištaisyti su Konvencija nesuderinamą nacionalinę situaciją, ėmėsi tam tikrų priemonių, tačiau dėl susiklosčiusios padėties sudėtingumo nacionalinėje teisėje lieka nenustatytas joks apžvelgiamo ribojimo terminas. Jei taip – kokią svarbą reikėtų suteikti šiai aplinkybei pareiškėjos faktiškai patiriamo ribojimo kandidatuoti Seimo rinkimuose trukmės kontekste.

25. Pirmiau paminėtų abejonių dėl Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio aiškinimo pašalinimas yra svarbus nagrinėjamos bylos aspektas, kurį inter alia suponuoja dinamiško aiškinimo principas, lemiantis kintančią jurisprudenciją. Kaip ne kartą pažymėta teismo praktikoje, Konvencija yra gyvybingas instrumentas, aiškintinas pagal šių dienų realijas (žr., pvz., 1999 m. vasario 18 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Matthews prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 24833/94) 39 p.). Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad EŽTT, aiškindamas Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs būtinybę atsižvelgti į politinio konteksto, kuriame buvo taikomos ginčijamos priemonės, raidą (žr. minėtus sprendimus byloje Paksas prieš Lietuvą ir byloje Ždanoka prieš Latviją).

V.

Dėl prašymo pateikti konsultacinę išvadą

26. Kaip įtvirtinta Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Protokolo Nr. 15, kuriuo iš dalies keičiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 16 ratifikavimo (TAR, 2015-06-16, Nr. 2015-09612) 2 straipsnyje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 16 10 straipsnį yra aukščiausiasis teismas, galintis prašyti Europos Žmogaus Teisių Teismo pateikti konsultacines išvadas dėl principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu, Lietuvos Respublikoje.

27. Šiomis aplinkybėmis, siekiant išsklaidyti kilusias abejones dėl ginčo teisiniams santykiams aktualių principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnyje apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu, yra tikslinga kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą šiais klausimais:

27.1. Ar susitariančioji valstybė, neužtikrindama nacionalinės teisės ir iš Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatų kylančių tarptautinių įsipareigojimų suderinamumo, dėl ko asmeniui, pašalintam iš Seimo nario pareigų apkaltos proceso tvarka, faktiškai 6 metus užkertamas kelias įgyvendinti „pasyviąją“ rinkimų teisę, peržengia Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio suteikiamą nuožiūros laisvę? Jeigu atsakymas teigiamas, ar tokio pobūdžio situaciją gali pateisinti susiklosčiusios padėties sudėtingumas, tiesiogiai susijęs su galimybės suderinti nacionalines konstitucinio lygmens nuostatas su tarptautiniais įsipareigojimais įstatymų leidėjui suteikimu?

27.2. Kokie Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio suponuojami reikalavimai ir kriterijai apibrėžia proporcingumo principo taikymo ribas, į kuriuos nacionalinis teismas turėtų atsižvelgti ir patikrinti, ar jie tenkinami susiklosčiusioje nagrinėjamoje situacijoje? Ar tokioje situacijoje vertinant bendrojo pobūdžio draudimo, kuriuo ribojamas naudojimasis Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnyje numatytomis teisėmis, proporcingumą, lemiama reikšmė turi būti suteikta ne tik termino nustatymui, bet ir individualioms atvejo aplinkybėms, susijusioms su pareigų, iš kurių pašalintas asmuo, bei veikos, dėl kurios įvykdyta apkalta, pobūdžiu?

28. Atsakymas į šiuos klausimus turi esminę reikšmę tinkamam nagrinėjamos bylos išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 16 1 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40² straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, 100 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą klausimais:

1. Ar susitariančioji valstybė, neužtikrindama nacionalinės teisės ir iš Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatų kylančių tarptautinių įsipareigojimų suderinamumo, dėl ko asmeniui, pašalintam iš Seimo nario pareigų apkaltos proceso tvarka, faktiškai 6 metus užkertamas kelias įgyvendinti „pasyviąją“ rinkimų teisę, peržengia Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio suteikiamą nuožiūros laisvę? Jeigu atsakymas teigiamas, ar tokio pobūdžio situaciją gali pateisinti susiklosčiusios padėties sudėtingumas, tiesiogiai susijęs su galimybės suderinti nacionalines konstitucinio lygmens nuostatas su tarptautiniais įsipareigojimais įstatymų leidėjui suteikimu?

2. Kokie Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio suponuojami reikalavimai ir kriterijai apibrėžia proporcingumo principo taikymo ribas, į kuriuos nacionalinis teismas turėtų atsižvelgti ir patikrinti, ar jie tenkinami susiklosčiusioje nagrinėjamoje situacijoje? Ar tokioje situacijoje vertinant bendrojo pobūdžio draudimo, kuriuo ribojamas naudojimasis Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnyje numatytomis teisėmis, proporcingumą, lemiama reikšmė turi būti suteikta ne tik termino nustatymui, bet ir individualioms atvejo aplinkybėms, susijusioms su pareigų, iš kurių pašalintas asmuo, bei veikos, dėl kurios įvykdyta apkalta, pobūdžiu?

Nagrinėjamą administracinę bylą sustabdyti iki bus iki bus gauta Europos Žmogaus Teisių Teismo konsultacinė išvada.

Nutartis neskundžiama.