Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-02-15 · Administracinė byla Nr. I-3237-764/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-02-15
Bylos Nr.
I-3237-764/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02626-2015-57
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3237-764/2016Proceso Nr. 3-61-3-02626-2015-57Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.19.4; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjui V. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 22 000 Eur neturtinę žalą.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014-03-31 iki 2015-04-08 Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jis buvo laikomas kameroje Nr. 226A. Negalėjo išsimiegoti, nes šalia lovos ėjo šilumos vamzdis, kuris vasarą būdavo labai šaltas, o žiemą karštas. Kameroje nebuvo pakankamai vietos, sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atitvertas tik mūrine sienele. Dėl erdvės ir ploto trūkumo pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasinę skriaudą, emocinę įtampą, trūko privatumo. Kalinimas tokiomis sąlygomis pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str. gali būti prilyginamas kankinimui, todėl pareiškėjas yra įgijęs teisę reikalauti atlyginti turtinę žalą, kurios dydis yra 20 000 Eur. Be to, Lukiškių TI-K neužtikrino, kad pareiškėjas pasivaikščioti gryname ore būtų vedamas eilės tvarka, dienotvarkėje nustatytu metu, o ne per pietus (13.00–13.15 val.). Pasivaikščiojimo kiemeliai yra itin prastos būklės, danga duobėta, sienos padengtos kalkėmis, todėl dyla batai, išsitepa drabužiai. Kiemeliuose nėra šiukšlių dėžių, peleninių, neįmanoma išsikviesti prižiūrėtojų. Suoliukai yra aplūžę, purvini, virš jų nėra pastogės, pasivaikščiojimo kiemelių stogo danga yra iš asbesto, kurio dulkės krenta ant žemės, o sportuojant ar tvarkant kiemelius patenka į kvėpavimo takus. Dėl nurodytų nepatogumų pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl prašo priteisti 2 000 Eur neturtinę žalą.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kilo psichologinių problemų, todėl nuolat lankydavosi pas gydytojus.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie TM direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Pagal Lietuvos higienos normos HN76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 p., sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto turi būti atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio mūrine sienele. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 85 str. 1 d. 4 p. nuostatas, paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems sudaroma galimybė ne trumpiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II ir III korpusuose. Pasivaikščiojimo Kiemelių plotas yra nuo 15 iki 37 kv. m, jie nuolat valomi ir tvarkomi. Šiferio lakštais yra padengti I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, tačiau šie lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str., deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ir, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo V. K. reikalavimas priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal šio straipsnio nuostatas, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-03-31 iki 2015-04-08 buvo ribojama pažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimus. Reikalavimą priteisti 20 000 eurų neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad kameroje jam trūko erdvės ir privatumo, neturėjo galimybės tinkamai išsimiegoti, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendro kameros ploto.

Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjas V. K. Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu (2014-03-31–2015-04-08) praleido 373 dienas. Lukiškių TI-K pateikti duomenys tvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 226A, laikotarpiu nuo 2014-04-16 iki 2014-04-24 – kameroje Nr. 215, o 2015-04-08 – kameroje Nr. 242.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas teigia, kad kamera Nr. 226A buvo itin maža, todėl jam trūko erdvės. Kaip matyti iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų, kameros Nr. 226A plotas yra 5,49 kv. m. Vadinasi, laikotarpiais, kai nurodytoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas, jam buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Lukiškių TI-K pateikti duomenys tvirtina, kad 193 dienas, t. y. nuo 2014-09-25 iki 2014-12-08, nuo 2014-12-10 iki 2015-02-08 ir nuo 2015-02-10 iki 2015-04-07, kartu su pareiškėju kameroje Nr. 226A buvo laikomas dar vienas nuteistasis. Nurodytais laikotarpiais pareiškėjui V. K. nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 valandą būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. p., įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nurodyta nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatytas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje, taip pat taikomas tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Vadinasi, sanitarinio mazgo atskyrimas sienele nuo bendro kameros ploto, atitinka anksčiau nurodyta reguliavimą, todėl negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.

Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, kad jis negalėjo tinkamai išsimiegoti, trūko privatumo, buvo apsunkintas judėjimas, teismas konstatuoja, kad šios aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-05-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).

Reikalavimą priteisti 2 000 Eur neturtinę žalą pareiškėjas grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K administracija nesudarė jam tinkamų sąlygų pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti jis buvo vedamas pietų metu, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų, jų įrengimui naudotos statybinės medžiagos kenkia sveikatai.

Higienos normos HN 76:2010 18.4 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kurie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Kalėjimų departamento prie TM 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriuje nustatyti pasivaikščiojimo kiemų įrengimui taikytini reikalavimai. Taisyklių 18 p. nustatyta, kad pataisos įstaigų uždarojoje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių (19 p.). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (21 p.).

Teismui pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai tvirtina (b. l. 75–88), kad atlikus patikrinimą teisės aktų reikalavimų pažeidimų Lukiškių TI-K įrengtuose pasivaikščiojimo kiemuose nebuvo nustatyta. Priešingai, patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pasivaikščioji kiemai yra švarūs ir tvarkingi. Pareiškėjas patvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemuose yra įrengtas stogelis pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Taisyklių nuostatos nenustato, kad pasivaikščiojimo kiemuose turi būti įrengtos peleninės ar šiukšlių dėžės.

Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, nuo 2001-01-01 buvo uždrausta naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Lukiškių TI-K pateikti duomenys tvirtina, kad I ir III korpuse įrengtų pasivaikščiojimo kiemų konstrukcijose yra panaudoti asbesto turinti šiferio danga. Tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001-01-01. Lukiškių TI-K patvirtino, kad šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir tai, kad pareiškėjo argumentai dėl šiferio lakštų yra abstraktaus pobūdžio, teismas konstatuoja, kad negali būti pripažinta, jog pasivaikščiojimo kiemai neatitinka teisės aktų reikalavimų, kelią pavojų žmonių sveikatai.

Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2014-03-31 iki 2015-04-08 pasivaikščioti buvo vedamas pietų metu, todėl negalėdavo pavalgyti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 4 p. nustatyta, kad teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą, Teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys tvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-5455-815/2015, kurioje pareiškėjas V. K. prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinę žalą. Pareiškėjo reikalavimas, inter alia, buvo kildinamas iš to, kad laikotarpiu nuo 2014-04-30 iki 2014-11-03 pareiškėjas pasivaikščioti buvo vedamas dienotvarkėje nustatytu pietų metu, todėl atšaldavo jam patiekiamas maistas. Šioje administracinėje byloje priimtas teismo 2015-10-19 sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes administracinė byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjama apeliacine tvarka (Nr. A-2013-442/2016).

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad laikotarpiu nuo 2014-04-30 iki 2014-11-03 jis pasivaikščioti buvo vedamas pietų metu, todėl negalėdavo pavalgyti, paliktina nenagrinėta.

Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis a. b. Nr. A525-197/2013).

Teismas 2015-12-09 nutartimi įpareigojo atsakovės atstovą pateikti duomenis, kad pareiškėjas buvo išvedamas pasivaikščioti gryname ore (b. l. 71). Vykdydamas teismo įpareigojimą Lukiškių TI-K pateikė 2016-01-07 pažymą Nr. 24-174, kurioje nurodė, kad negali pateikti teismo prašomų duomenų, nes tokia apskaita nėra vedama (b. l. 74). Teismas pažymi, kad Lukiškių TI-K pagal pareiškėjo V. K. skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-5455-815/2015 pateikė duomenis, kokiu paros metu pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką bylose dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, darytina išvada, kad nesant objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, visos abejonės dėl to, kad 185 dienas (laikotarpiais nuo 2014-03-31 iki 2014-04-29 ir nuo 2014-11-04 iki 2014-04-08) pasivaikščioti pareiškėjas buvo vedamas pietų metu, taip apribojant jam galimybę pavalgyti, yra vertinamos jo naudai.

Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ar kitų teisės aktus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 str. pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).

Pagal CK 250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d., taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012-03-19 nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Pateiktame skunde pareiškėjas patvirtino, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis, jis patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, dvasinę skriaudą, emocinę ir psichologinę įtampą, todėl buvo priverstas lankytis pas sveikatos priežiūros specialistus.

Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, t. y. neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011-01-25 sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.

Siekdamas įvertinti, ar kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, galėjo pakenkti pareiškėjo psichinei būklei, kaip teigiama jo skunde, teismas bylos nagrinėjimui išsireikalavo pareiškėjo sveikatos istoriją (b. l. 93). Įvertinus sveikatos istorijos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo konsultuotas gydytojų specialistų (psichologų, psichiatrų), skundėsi jaučiantis nerimą, nostalgiją, įtampą, paniką, negalintis užmigti, esąs dirglus, taip pat jaučiantis kitokius sutrikimus. Pareiškėjui buvo skirtas medikamentinis gydymas. Kita vertus, įvertinęs pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, jo paaiškinimus teisminio bylos nagrinėjimu metu bei sveikatos istorijos duomenis, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo padarytas negrįžtamas poveikis jo fizinės ar psichinės sveikatos būklei. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti nusiskundimai priežastiniu ryšiu nėra susiję su teismo konstatuotais neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais.

Atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 193 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, 185 dienas nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos pasivaikščioti gryname ore, tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatuoja, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 2 000 eurų suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 2 000 eurų sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 103 str. 4 p., 127 ir 129 str. teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 (du tūkstančius) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo V. K. skundo dalį, kuria prašoma priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad laikotarpiu nuo 2014-04-30 iki 2014-11-03 jis pasivaikščioti buvo vedamas pietų metu, todėl negalėdavo pavalgyti, palikti nenagrinėtą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė