Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. E., R. P., A. P. ir J. P. skundą atsakovei Kauno rajono savivaldybės administracijai, tretieji suinteresuoti asmenys V. K., A. P. ir N. B. P., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklių 49¹ straipsnis numato, kad urbanizuotose teritorijose, kuriose nėra parengtų vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų, formuojant ir (ar) pertvarkant kitos paskirties žemės sklypus, papildomai taikomi žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo principai: 1) žemės sklypai turi būti formuojami ir (ar) pertvarkomi racionaliai plėtojant teritorijos naudojimo funkcinę struktūrą, atsižvelgiant į vietovės gamtines sąlygas, ekologijos ir kultūros paveldo apsaugos reikalavimus, estetines ir kompozicines savybes, įvertinant susiklosčiusius miesto (miestelio) arba jo dalies (rajono, rajono dalies) suplanavimo ir užstatymo principus; 2) turi būti numatyta galimybė į kiekvieną žemės sklypą įvažiuoti (išvažiuoti) keliu (gatve), besijungiančiu su valstybinės reikšmės ar vietinės reikšmės keliais, sudarančiais kelių tinklą (bent viena žemės sklypo kraštinė turėtų ribotis su gatve ar keliu, išskyrus atvejus, kai patekimas į žemės sklypą numatomas naudojant tam kito žemės sklypo teritoriją – servitutą). Formuojant žemės sklypą privažiavimo keliui (gatvei) turi būti įvertinti kelių ir gatvių parametrams keliami reikalavimai, nustatyti STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“; 3) formuojant ir (ar) pertvarkant žemės sklypą: 1. žemės sklypas turi būti stačiakampio arba artimos jam keturkampės formos (žemės sklypas turėtų bent dvi lygiagrečias kraštines arba bent vieną statų kampą, kiti kampai ne smailesni nei 60°); 2. atskiro konkretaus žemės sklypo forma turėtų atitikti bendros kvartalo funkcinės ir kompozicinės struktūros dėsningumus (rekomenduojama ne mažiau kaip 50 proc. kvartale esančių ir formuojamų žemės sklypų skirti tokiai pat veiklai, planuoti juos panašios formos ir ploto).

Pareiškėjams priklausančio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis: kita; jis yra urbanizuotoje teritorijoje; vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų, bylos duomenimis, parengta nėra, todėl Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklių 49¹ straipsnyje nustatyti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo principai turi būti taikomi ir Pareiškėjų žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui. Regia duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje iš esmės yra susiklostęs tam tikras sklypų užstatymų būdas ((duomenys neskelbtini) g. vyrauja išsidėstymas - gyvenamieji namai pastatyti arčiau gatvės, ūkiniai pastatai - kitoje sklypo pusėje, žalioji kiemo erdvė palikta centrinėje sklypo dalyje). Nors pareiškėjai neigia faktą, kad vyraujantis sklypų dydis yra apie 14 arų, Regia duomenys patvirtina, kad Vaišvydavos gyvenvietės dalyje vyrauja būtent toks sklypų dydis, todėl ginčo sklypą padalinus, jo forma neatitiks bendros kvartalo funkcinės ir kompozicinės struktūros dėsningumų, kadangi daugiau kaip 50 proc. kvartale esančių žemės sklypų yra panašaus ploto – apie 14 arų. Pareiškėjų sklypas yra neužstatytas, tačiau įsiterpęs tarp užstatytų žemės sklypų, iš kurių vienas priklauso V. K.. Jai priklausantis gyvenamasis namas yra pastatytas ant sklypų ribos, gretimo sklypo smulkinimas neabejotinai paveiks jos interesus, kadangi ne tik padaugės besiribojančių sklypų, tačiau pasikeis kvartalo kompozicinė struktūra, tankesnis kaimyninio sklypo užstatymas paveiks gyvenimo kokybę (padaugės triukšmo, padidės eismas ir t. t.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjams S. E., R. P., A. P. ir J. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise po ¼ dalį priklauso 0,1386 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., (toliau – Sklypas).

Dėl atsisakymo pradėti rengti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą teisėtumo ir pagrįstumo

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai į atsakovę kreipėsi su prašymu organizuoti jiems nuosavybės teise priklausančio Sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą su tikslu padalinti Sklypą į du žemės sklypus po 6,93 arus. Taip pareiškėjai realizavo savo teisę inicijuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą, kurią jiems suteikia Žemės įstatymo 40 straipsnio 3 dalis.

Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą reglamentuoja Žemės įstatymas ir susiję poįstatyminiai aktai. Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami kai žemės sklypai padalijami, atidalijami, sujungiami ar perdalijami, išskyrus atvejus, kai tai draudžia įstatymai ar kiti teisės aktai, ir šio straipsnio 9 dalyje nustatytą atvejį. Žemės įstatymo 40 straipsnio 5 dalis numato, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų finansavimo, rengimo, derinimo, visuomenės informavimo ir šių projektų tvirtinimo tvarka nustatoma Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklėse. Šias taisykles tvirtina Žemės ūkio ministerija kartu su Aplinkos ministerija (Žemės įstatymo 37 str. 10 d.).

Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (toliau – Taisyklės).

Nagrinėjamu atveju būtina pažymėti, kad žemės sklypo padalijimas yra Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos savininko nuosavybės teisės (teisės savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti) į žemės sklypą realizavimas, nes savininkas turi teisę savo turtą valdyti, naudotis ir disponuoti juo savo nuožiūra ir įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama. Pagal šio Konstitucijos straipsnio 2 dalį nuosavybės teises saugo įstatymai.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (2006 m. kovo 14 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2016 m. birželio 7 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą (2008 m. spalio 30 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimais).

Iš nurodyto teisino reguliavimo ir Konstitucinio teismo suformuluotos nuosavybės gynimo doktrinos seka dvi išvados: pirma, teisė padalinti žemės sklypą yra savininko nuosavybės teisės į žemės sklypą sudėtinė dalis ir šios teisės realizavimo būdas, kurį atsakovė gali drausti tik įstatyme aiškiai numatytu pagrindu; antra, atsisakymas leisti žemės sklypo savininkui įgyvendinti šią savo teisę turi būti pagrįstas tik aiškiai įstatyme numatytu teisiniu pagrindu – įstatyme numatytu draudimu padalinti žemės sklypą.

Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, byloje nustatytas aplinkybes ir šalių argumentus teismas konstatuoja, kad Sprendimas neatitinka antrosios iš nurodytų sąlygų, nes nėra pagrįstas aiškiu draudimu padalinti Sklypą. Todėl Sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, atsakovė Sprendimą, kuriuo atsisakė organizuoti Projekto rengimą, privalėjo motyvuoti įstatyme ar kitame teisės akte numatytu draudimu padalinti žemės sklypą, tačiau Sprendime nėra nurodytas joks aiškiai įstatyme ar kitame teisės akte įtvirtintas draudimas, kuris draustų pareiškėjams įgyvendinti savo nuosavybės teisę į Sklypą, padalijant jį į du atskirus žemės sklypus. Teismas pažymi, kad Sprendimas iš viso nėra grindžiamas jokia imperatyvia teisės norma, aiškiai reguliuojančia žemės sklypų padalijimo galimybę, nes Sprendimas nėra grindžiamas nei Žemės įstatymu, nei Taisyklėmis, kurie tiesiogiai reguliuoja Projektų rengimą. Sprendimo teisiniu pagrindu nurodomas tik Bendrojo plano 1-ojo pakeitimo tikslas (siekis formuoti gyvenamųjų vietovių ir infrastruktūros bei kitų veiklos sričių plėtojimo politiką, siekiant urbanistinės darnos), taip pat Architektūros įstatyme numatytas architektūros plėtros tikslas (aukšta architektūros kokybė, lemianti gerovę užtikrinančią, darnią valstybės ir žmonių aplinką) bei šio įstatymo 11 straipsnyje minimi architektūros kokybę nusakantys kriterijai (urbanistinis integralumas, atitiktis darnaus vystymosi principui), taip pat Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas visuomenės (viešasis) interesas planuojant teritorijas laikytis darnaus kultūrinio kraštovaizdžio formavimo. Tačiau Sprendimo pagrindimas vien tik nurodytų teisės aktų priėmimo tikslais bei juose nurodomais bendrais teisinių santykių principais nėra pakankamas ir tinkamas individualaus administracinio akto motyvavimas, kuris privalomas tiek pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus, tiek pagal Taisyklių 21 puntą, kadangi iš Sprendimo turinio neaišku, kodėl Sklypo padalijimas prieštarauja nurodytiems tikslams ir principams ir neaišku, kokia įstatymo norma draudžia Sklypo padalijimą.

Teismas pažymi, kad jeigu Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir Taisyklių 2.1 punktas aiškiai ir imperatyviai numato, jog žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas negali būti rengiamas tik tuo atveju, kai tai draudžia įstatymai ar kiti teisės aktai, tai atsakovė savo atsisakymą organizuoti Projekto rengimą privalo pagrįsti konkrečia ir imperatyvia įstatymo ar kito teisės akto norma, kuri aiškiai draudžia žemės sklypo padalijimą. Tuo tarpu Sprendimas grindžiamas ne imperatyviomis, Sklypo padalijimą draudžiančiomis normomis, o tik teritorijų planavimo tikslais ir principais, taikomais visai teritorijų planavimo politikai, tačiau nevertinant, kiek šie tikslai ir principai taikytini būtent Sklypo padalijimo galimybei.

Pažymėtina, kad Sprendime netiksliai nurodomi net ir tie tikslai, kuriais atsakovė remiasi. Sprendime nurodyta, kad vienas iš Bendrojo plano 1-ojo pakeitimo tikslų – „siekis formuoti gyvenamųjų vietovių ir infrastruktūros bei kitų veiklos sričių plėtojimo politiką, siekiant urbanistinės darnos“. Tačiau Bendrojo plano 1-ojo pakeitimo (TAR skelbiama galiojanti suvestinė redakcija nuo 2020-12-22) III dalies (Sprendiniai) 1 Įvado antrasis tikslas, kurį Sprendime nurodo atsakovė, suformuluotas taip: „formuoti gyvenamųjų vietovių ir infrastruktūros bei kitų veiklos sričių plėtojimo politiką“. Šioje formuluotėje nėra šio tikslo paskutiniosios dalies – „siekiant urbanistinės darnos“, kurią Sprendime nurodo atsakovė, todėl iš Sprendimo turinio neaišku, kodėl atsakovė teisės akte (Bendrojo plano 1-ajame pakeitime) nurodytą ir cituojamą tikslą interpretuoja plečiamai ir susieja su „urbanistinės darnos siekiu“, kuris expressis verbis nėra nurodytas taikomoje teisės akto formuluotėje. Pažymėtina, kad atsakovės naudojamas terminas „urbanistinė darna“ nėra minimas nei viename iš Bendrojo plano 1-ojo pakeitimo tikslų ir uždavinių, išvardintų III dalies (Sprendiniai) 1 Įvade.

Kita vertus, Sprendimą atsakovė grindžia dar ir prieštaringais argumentais, nes greta minėtos saugomos „urbanistinės darnos“ Projekto rengimą atsisako organizuoti saugodama Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą visuomenės (viešą) interesą laikytis darnaus kultūrinio kraštovaizdžio formavimo. Tačiau „urbanistinė darna“ ir „darnus kultūrinis kraštovaizdis“ nėra tapačios sąvokos ir teisinė kategorijos, o Sprendime nėra nurodyta, kaip žemės sklypų dydis, kurį dar galima vertinti urbanistiniu požiūriu, yra susijęs su kultūriniu kraštovaizdžiu.

Pažymėtina, kad atsakovės atstovės pripažino, jog jokiame teisės akte nėra „darnaus vystymosi“ principo sąvokos išaiškinimo, tačiau nei Sprendime, nei bylos nagrinėjimo metu teisiškai nepagrindė, kodėl Sklypo padalinimas ir mažesnio dydžio padalinti sklypai pažeidžia „darnaus vystymosi“ principą. Teismas pažymi, kad jokiame teisės akte nėra numatyta, kad skirtingas žemė sklypų dydis tam tikroje teritorijoje pats savaime reiškia urbanistinės darnos nebuvimą ar pažeidimą.

Siekis tam tikroje teritorijoje žemės sklypus formuoti kuo panašesnio dydžio gali būti suprantamas formuojant teritorijų planavimo politiką ir priimant atitinkamus norminius aktus, tačiau sprendžiant dėl teisės padalinti suformuotą žemė sklypą kiekvienu individualiu atveju esminę reikšmę turi ne bendri teritorijų planavimo principai ir tikslai, o aiškūs ir imperatyvūs įstatymo draudimai padalinti žemės sklypą, jeigu tokius įstatymas numato. Tik tokie draudimai yra Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti organizuoti Projektą. Jeigu tokių draudimų nėra, turi būti ginama žemės savininko nuosavybės teisė, kuri suteikia teisę savininkui pačiam atlikti bet kokius veiksmus su jam priklausančiu turtu, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju Sprendime, kaip minėta, nėra nurodytas nei vienas iš paminėtų pavyzdžių, nei joks kitas įstatyme ar kitame teisė akte, tame tarpe ir Bendrojo plano 1-ajame pakeitime, numatytas draudimas padalinti žemės sklypą, o remiamasi tik darnios plėtros, kuri siejama su vyraujančiu sklypų dydžiu ir užstatymo tipu, principo apsauga. Tačiau Sprendime nėra motyvuotai paaiškinta, kodėl Sklypo padalijimas ir mažesnio nei 0,14 ha žemės sklypai nesuderinami su Bendrojo plano 1-ojo pakeitimo sprendiniais ir kodėl toks padalinimas pažeistų darnios plėtros principą.

VĮ Registrų cento duomenų bazės išrašas patvirtina, kad Sklypas yra kitos paskirties, o jo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų pastatų teritorijos. Iš Bendrojo plano 1-ojo pakeitimo Žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinio matyti, kad Sklypas patenka į U.1 teritoriją „Esamos užstatymo teritorijos“, kurioje galima žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties, o galimas naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos (gyvenamieji pastatai ir jų priklausiniai, bendrabučiai). Tai reiškia, kad Sklypo paskirtis ir naudojimo būdas atitinka Bendrojo plano 1-ojo pakeitimo sprendinius ir po Sklypo padalijimo jų taip pat nepažeis, nes pareiškėjai nesiekia pakeisti nei žemės naudojimo paskirties, nei būdo.

Bendrojo plano 1-ojo pakeitimo sprendinių 7 dalyje „Žemės naudojimo reglamentai“ numatyta, kad urbanizuotoms ir neurbanizuojamoms teritorijoms jose planuojamų užstatyti sklypų reglamentai bendru atveju yra: užstatymo intensyvumas - UI; pastatų aukštis - H; užstatymo tankumas - U (jų dydžiai nurodyti Žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinio lentelėje), o U.1, U.2 ir U.4 teritorijose, kurios identifikuojamos kaip miesto, miestelio centras, užstatymo intensyvumas ir aukštis gali būti didesnis negu UImax ir Hmax. Taigi, atsakovo ir trečiųjų asmenų argumentai dėl to, kad padalijus Sklypą ir padidinus teritorijos užstatymo intensyvumą bus pažeistas darnios plėtros principas, kuriuo grindžiamas Bendrojo plano 1-asis pakeitimas, nėra teisiškai pagrįsti, nes nurodyti Bendrojo plano 1-ojo pakeitimo sprendiniai teritorijoje U.1 leidžia didinti užstatymo intensyvumą ir aukštį daugiau nei UImax ir Hmax.

Analizuojant teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimus U.1 teritorijoje matyti, kad Žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinio lentelėje numatyta, jog pagrindinis planuojamos teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas – esamų teritorijų modernizavimas ir papildoma statyba (užstatymo tankinimas) (10 stulpelis), o saugojimo režimas taikomas tik teritorijoms p.2 - želdynų grupėms, reljefo formoms sklypų ribose, pastatų ar jų grupių sklypuose ir taikomas objektams, įrašytiems į Kultūros vertybių Registrą, bet nepaskelbtiems saugomais ir kurių teritorijų ir apsaugos zonų planai nėra parengti (9 stulpelis). Teritorijoje U.1 nerekomenduojama plėtra tik teritorijoje p.21 – vietovės prie magistralinių dujotiekių, ir p.17 - kultūros paveldo objektų teritorijoje, kurioje tiesiogiai draudžiamas sklypų skaidymas ar plėtra (13 stulpelis ir papildomos sąlygos, pastabos).

Sprendime nėra nurodyta, kad Sklypas patektų į teritorijoje U.1 esančią teritoriją, kuriai taikomas saugojimo režimas (p.2) ar teritorijas, kuriose nerekomenduojama plėtra p.21 ir p.17, todėl iš Sprendimo teisinio ir faktinio pagrindo negalima suprasti, kodėl Sklypo, esančio teritorijoje U.1, padalijimas pažeistų darnios plėtros principą, kai leidžiama tankinti užstatymą ir didinti užstatymo intensyvumą ir aukštį netgi daugiau nei UImax ir Hmax ir jei tai nėra teritorija, kuriai taikomas saugojimo režimas, ir nėra teritorija, kurioje nerekomenduojama plėtra. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtintas STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ numato, ir atsakovė tą pripažįsta, kad mažiausias žemės sklypas gali būti 0,4 ha dydžio, todėl Sklypo padalijimas į du sklypus po 0,693 ha nepažeistų ir šio teisės akto.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus teismas konstatuoja, kad Sprendimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotu individualiu administraciniu aktu, iš kurio pareiškėjams būtų aišku, kodėl siekiami turėti mažesnio dydžio žemės sklypai pažeis darnaus vystymosi principą vien dėl Sklypo dydžio sumažinimo, kai nenustatyta, kad tai pažeistų kokius nors teisės aktus, kurie draustų tokį padalijimą. Pažymėtina, kad sklypo dydis nėra siejamas su darnaus teritorijų planavimo tikslu nei vienoje teisės normoje, kuriomis remiasi atsakovė savo Sprendime.

Nors trečiasis asmuo V. K. savo atsiliepime, o atsakovės atstovės savo paaiškinimuose teismo posėdžio metu, teigia, kad Sklypo padalinimą draudžia taisyklių 49¹ punkto reikalavimai, tačiau tokie argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo drausti Sklypo padalijimą šio punkto pagrindu.

Bylos šalių nurodomas Taisyklių 49¹.2 punktas numato, kad formuojant ir pertvarkant žemės sklypus „turi būti numatyta galimybė į kiekvieną žemės sklypą įvažiuoti (išvažiuoti) keliu (gatve), besijungiančiu su valstybinės reikšmės ar vietinės reikšmės keliais, sudarančiais kelių tinklą (bent viena žemės sklypo kraštinė turėtų ribotis su gatve ar keliu, išskyrus atvejus, kai patekimas į žemės sklypą numatomas naudojant tam kito žemės sklypo teritoriją – servitutą). Formuojant žemės sklypą privažiavimo keliui (gatvei) turi būti įvertinti kelių ir gatvių parametrams keliami reikalavimai, nustatyti STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“.

Nagrinėjamu atveju ištrauka iš www.regia.lt žemėlapio ir pareiškėjų pateikto nuotraukos patvirtina, kad privažiavimas prie Sklypo yra iš dviejų gatvių – (duomenys neskelbtini), kurios ribojasi su Sklypo šiaurine ir pietine kraštinėmis, todėl Sklypą padalijus į du sklypus privažiavimas prie jų abiejų galimas iš abiejų gatvių. Atsakovės argumentai dėl (duomenys neskelbtini) gatvės pločio ir atitikimo D kategorijos gatvės reikalavimams nėra draudžianti sklypų padalijimą norma šiuo atveju, nes ginčo, kad (duomenys neskelbtini) gatvė yra ir ja galima privažiuoti nėra, o Taisyklių 49¹.2 punktas įpareigoja STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ taikyti tik formuojant žemės sklypą privažiavimo keliui (gatvei), bet ne tuomet kai sklypas formuojamas kitam tikslui ir jau ribojasi su esama gatve. Pareiškėjai nesiekia suformuoti sklypo privažiavimo keliui (gatvei), o siekia padalinti jiems priklausantį Sklypą, kuris ribojasi su esama (duomenys neskelbtini) gatve, kuria privažiavimas galimas. Todėl toks padalijimas nepažeidžia nurodyto Taisyklių punkto. Be to, Sprendimas šiuo argumentu net nebuvo grindžiamas, nes jį atsakovė nurodė tik atsiliepime į skundą, o pagal minėtą LVAT praktiką tokie nauji argumentai administracinio akto teisėtumo vertinimui, kai nagrinėjamas skundas teisme, neturi įtakos.

Bylos šalių nurodomas Taisyklių 49¹.3.1 punktas numato, kad „žemės sklypas turi būti stačiakampio arba artimos jam keturkampės formos (žemės sklypas turėtų bent dvi lygiagrečias kraštines arba bent vieną statų kampą, kiti kampai ne smailesni nei 60°), išskyrus atvejus, kai <...>“. Taisyklių 49¹.3.2 punktas numato, kad „atskiro konkretaus žemės sklypo forma turėtų atitikti bendros kvartalo funkcinės ir kompozicinės struktūros dėsningumus (rekomenduojama ne mažiau kaip 50% kvartale esančių ir formuojamų žemės sklypų skirti tokiai pačiai veiklai, planuoti juos panašios formos ir ploto).<...>“

Kaip matyti, nurodyti punktai, skirtingai nei teigia atsakovė, žemės sklypų planavimą sieja ne su sklypo dydžiu, o su forma, kuri turi būti stačiakampis arba artima jam keturkampė. Būtent forma turi atitikti bendros kvartalo funkcinės ir kompozicinės struktūros dėsningumus. Be to, Taisyklių 49¹.3.2 punktas numato ne draudimą, o tik rekomendaciją ne mažiau kaip 50% kvartale esančių ir formuojamų žemės sklypų planuoti panašios formos ir ploto, kas reiškia, kad likusi dalis sklypų gali skirtis ne tik pagal formą, bet ir pagal dydį. Todėl teismas konstatuoja, kad Sprendime nurodyta atsakovės pozicija darnią plėtrą siejant su žemės sklypų vyraujančio dydžio išsaugojimu ir nevertinant, ar yra konkrečių draudimų padalinti Sklypą, nėra teisiškai pagrįsta.

Atsakovės ir trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai dėl didesnio galimo užstatymo pareiškėjų padalintuose žemės sklypuose, kuris pablogintų gyvenimo sąlygas gretimų sklypų savininkams, nesusiję su ginčo dalyku, nes byloje sprendžiamas tik Sklypo padalijimo galimybės klausimas, o ne užstatymo klausimai padalintuose sklypuose. Visi padalintų sklypų užstatymo klausimai, susiję su gretimų sklypų savininkų interesais (atstumai, aukštingumas, intensyvumas ir kt.), yra reguliuojami teisės aktais ir pareiškėjai neturės galimybės užstatyti padalintus sklypus savo nuožiūra bei pažeisti kitų sklypų savininkų interesus, jeigu tai pažeistų atitinkamus teisės aktus. Todėl atsakovės nurodomi Sklypo ypatumai, susiję su jo pločiu, kurie galimai apsunkintų statybą padalintuose sklypuose, yra tik pareiškėjų prisiimama rizika, kad statyti bus galima ne bet kokio dydžio ir ne bent kokių techninių parametrų statinius, bet tai nėra argumentas, pateisinantis draudimą padalinti Sklypą. Atitinkamo dydžio žemės sklypuose leidžiami ir atitinkamo dydžio statiniai, kurie privalo užtikrinti visus teisės aktuose numatytus atstumus ir saugos reikalavimus. Todėl tai, kokia bus galima statinių statyba padalintuose sklypuose yra statybą, o ne teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reguliavimo sritis. Jeigu atsakovė nenustato, kad įstatymas aiškiai draudžia padalinti Sklypą, tai teiginiai, kad toks padalinimas savaime pažeidžia trečiųjų asmenų interesus nėra pagrįstas, kadangi savininko teisė disponuoti savo nuosavybe, jei tai nepažeidžia įstatymų, negali būti laikoma darančia žalą kitiems.

Dėl bylos baigties

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teismas konstatuoja, kad Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, kadangi jame nėra nurodytas aiškus teisinis pagrindas bei motyvai, kodėl Sklypo padalijimas negalimas, jeigu Sprendime nėra remiamasi nei viena teisės norma, kuri imperatyviai draustų žemės sklypo padalijimą. Sprendimo teisinis pagrindas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Žemės įstatymo 40 str. 1 d. 4 p., Taisyklių 2.1 p.) ir pažeidžia VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų bei Taisyklių 21 punkto reikalavimus tinkamai motyvuoti administracinį sprendimą, todėl Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).

Nors pareiškėjai prašo ne tik panaikinti Sprendimą, bet ir įpareigoti Kauno rajono savivaldybės administraciją priimti sprendimą pradėti rengti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, tačiau pastarosios dalies reikalavimo teismas negali patenkinti visiškai, kadangi teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir nepriima sprendimų, kurie priskirti viešojo administravimo subjektams. Įgyvendinant valdžių padalijimo principą administraciniai teismai pagal jiems suteiktą kompetenciją sprendžia ginčus viešojo administravimo srityje.

Pasisakydamas dėl apribojimo teismui perimti viešojo administravimo funkcijas LVAT yra išaiškinęs, kad teismai nėra viešojo administravimo institucijos ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, dėl ko negali įpareigoti viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o gali tik pavesti iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktą reikalavimų (LVAT 2018 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A-1150-502/2018).

Nagrinėjamu atveju teismui panaikinus Sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą dėl tinkamų motyvų nebuvimo, naują administracinį sprendimą turi priimti atsakovė pagal savo kompetenciją, įvertinusi teismo nustatytus pažeidimus ir pateikdama aiškius motyvus, atitinkančius teisinį ginčo reguliavimą. Teismas negali ir neturi administracinio sprendimo motyvų nurodyti vietoj viešojo administravimo subjekto, o kilus ginčui turi tik patikrinti administraciniame sprendime nurodytų motyvų pagrįstumą. Todėl atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas naikinamas kaip netinkamai motyvuotas, atsakovė įpareigotina iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktą reikalavimų, t. y. iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2021-09-13 prašymą organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą ir priimti teisiškai pagrįstą sprendimą (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

2022 m. balandžio 14 d. pareiškėjų atstovė advokatė pateikė prašymą priteisti iš atsakovės 1 405 Eur advokatės ir advokato padėjėjos paslaugų išlaidų ir pateikė jų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus. Advokatės prašyme nurodyta, kad ši suma pareiškėjos sumokėta už skundo surašymą, kurį parengė advokato padėjėja (800 Eur) ir advokatės pasiruošimą bei dalyvavimą teismo posėdžiuose (605 Eur).

Už advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Atsižvelgiant į Rekomendacijų 5 ir 8 punkte nustatytus rekomenduojamus priteistinus maksimalius užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas dydžius ir į byloje pareiškėjams suteiktų advokatės ar advokatės padėjėjos paslaugų apimtį teismas konstatuoja, kad 1 405 Eur suma už suteiktas teisines paslaugas pareiškėjams neviršija maksimalios priteistinos sumos pagal Rekomendacijų 5 ir 8 punkto dydžius. Vien tik už skundo parengimą maksimali priteistina suma pagal Rekomendacijų 5, 7 ir 8.2 punktus galėtų būti 3 132,80 Eur (1566,4 Eur 2021 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 2,5 koeficientas už skundo parengimą x 80 procentų už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas), t. y. daugiau kaip du kartus didesnė nei prašo pareiškėjai. Tuo tarpu advokatė dar ir atstovavo pareiškėjus trijuose teismo posėdžiuose, kuriems turėjo skirti ir laiko pasiruošti. Todėl pareiškėjų 1 405 Eur išlaidos už advokato padėjėjos ir advokatės suteiktas teisines paslaugas rengiant skundą, pasiruošiant teismo posėdžiams ir atstovaujant pareiškėjus teisme yra visiškai adekvačios, atitinka bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, advokato darbo laiko sąnaudas ir priteistinos iš atsakovės.

Kadangi visas sumas advokatei ir advokato padėjėjai pagal pateiktus pinigų priėmimo kvitus sumokėjo pareiškėjas S. E., tai bylinėjimosi išlaidos priteistinos jam.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjų skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos 2021-10-11 sprendimą Nr. SD-4676 „Dėl atsisakymo organizuoti žemės sklypo, esančio Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą ((duomenys neskelbtini))“.

Įpareigoti Kauno rajono savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų S. E., R. P., A. P. ir J. P. 2021-09-13 prašymą organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą žemės sklypui, esančiam Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti pareiškėjui S. E. 1 405 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės Kauno rajono savivaldybės administracijos.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.