- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2007-06-29
- Bylos Nr.
- 1A-108/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Valdimaras Bavėjanas, Rūta Mickevičienė (pran.)
- Nuteistasis
- R. Č., A. M., A. N., J. A., D. V.
- Kategorijos
- 1.1.4.5.2Organizuota grupė (BK 25 str. 3 d.)
- 1.2.14.2.2Automobilio vagystė (BK 178 str. 2 d.)
- 1.2.14.7Kvalifikuotas turto prievartavimas (BK 181 str. 2, 3 d.)
- 1.2.14.8Sukčiavimas (BK 182 str.)
- 1.2.18.2Netikrų mokėjimo instrumentų gaminimas, neteisėtas disponavimas, panaudojimas (BK 214-215 str.)
- 1.2.30Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai dorovei (BK XLIV skyrius)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),
gynėjams Loretai Guižauskienei, Leonorai Vasiliauskienei, Irenai Vaitiekaitienei, Grigorijui Leonovui, Eugenijui Karažinui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistųjų A. M. , R. Č. ir jo gynėjo, A. N. , J. A. ir D. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 str. 3 d. ir 181 str. 2 d., 307 str. 1 d., ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 2 d. (dėl V. Č. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 1 d. – 100 MGL (12 500 Lt) bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 3 d., paskirtos bausmės sudėtos ir galutinė bausmė R. Č. paskirta - laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams bei 100 MGL (12 500 Lt) bauda. Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
R. Č. išteisintas dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos 249 str. 3 d., 181 str. 1 d., 214 str., 182 str. 1 d. ir 307 str. 1 d. (dėl pelnymosi iš prostitucijos Vilniaus miesto stoties rajone), nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
A. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 2 d., 25 str. 3 d. ir 214 str., 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d., 178 str. 2 d., ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 2 d. (dėl V. Č. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu 3 metams 4 mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 214 str. – laisvės atėmimu 3 metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė A. N. paskirta - laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
A. N. išteisintas dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. (dėl P. K. turto prievartavimo), 249 str. 1 d., nenustačius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas.
J. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 2 d., ir nuteistas laisvė atėmimu 3 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta neatlikta bausmė, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2001 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, ir J. A. galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės atėmimas 3 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
J. A. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 249 str., nenustačius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.
D. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 214 str., 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d., 180 str. 1 d., 178 str. 2 d., ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 214 str. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė bausmė D. V. paskirta - laisvės atėmimas 3 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
D. V. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 249 str. 1 d., nenustačius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.
A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 214 str., 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d., 180 str. 1 d., 178 str. 2 d., ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 214 str. – laisvės atėmimu 2 metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 metams 9 mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė A. M. paskirta - laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
A. M. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 249 str., nenustačius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.
Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti I. U. , D. T. , R. M. , D. M. , J. V. , P. S. , o R. T. išteisinta, tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.
Iš A. N. , D. V. ir A. M. solidariai priteista 600 Lt A. V. padarytai žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Č. , A. N. ir J. A. nuteisti už tai, kad veikdami organizuotoje grupėje, 2003 m. gegužės mėn., tiksliai nenustatytu laiku, R. Č. organizavus turto prievartavimą iš V. Č. , t. y. nurodant A. N. , panaudojant grasinimus priversti V. Č. sumokėti organizuotos grupės nariams 1500 JAV dolerių (apie 4500 Lt), R. Č. nurodymu vykdant nusikalstamos veikos planą, jis, kartu su A. N. , 2003 m. gegužės mėn., tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, neturėdami teisėto pagrindo, grasindami fiziniu susidorojimu, atvirai reikalavo, kad V. Č. organizuotos grupės nariams sumokėtų 1500 JAV dolerių (apie 4500 Lt), tokiu būdu palauždami nukentėjusiojo pasipriešinimą. 2003 m. gegužės mėn., tiksliai nenustatytą dieną, Vilniuje, V. Č. perdavė A. N. 1500 JAV dolerių (apie 4500 Lt), kuriuos A. N. perdavė R. Č. . Po to, tęsiant tą pačią nusikalstamą veiką, 2003 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytą dieną, A. N. ir J. A. , panaudodami psichinę prievartą J. Č. atžvilgiu – grasindami susidorojimu su jos vyru J. Č. Lukiškių tardymo izoliatoriuje, pareikalavo jos organizuotos grupės nariams sumokėti 2000 Lt, o J. Č. dalimis perdavus minėtą pinigų sumą, užvaldė 2000 Lt. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, nuo 2003-06-30 iki 2003-07-10, R. Č. , veikdamas kartu su A. N. , prievartavo V. Č. turtą – 9000 Lt, grasindami nesumokėjus reikalaujamos sumos, susidoroti su Č. šeimos nariais (sumušant V. Č. , jo žmoną ir pagrobiant vaiką). V. Č. nepaklusus jų reikalavimams, R. Č. nurodė A. N. sunaikinti V. Č. priklausantį turtą, A. N. nurodė I. V. sunaikinti automobilį „Mercedes Benz 260“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini). Vykdydamas šį nurodymą, I. V. 2003-07-10, apie 02 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą, t. y. padegė automobilį „Mercedes Benz 260“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), registruotą J. Č. vardu.
A. N. , D. V. ir A. M. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuotoje grupėje, A. N. organizavus neteisėtą svetimų mokėjimo instrumentų – mokėjimo kortelių finansinėms operacijoms inicijuoti, panaudojimą, organizuotos grupės nariai D. V. , A. M. ir A. N. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą bei neteisėtai panaudojo svetimus mokėjimo instrumentus finansinėms operacijoms inicijuoti: 2003-03-28, nuo 20 val. 36 min. iki 21 val. 09 min., UAB „Indauja“ alkoholinių gėrimų parduotuvėje, esančioje Vilniuje, Architektų g. 152, vienuolika kartų, neteisėtai, apgaule savo naudai panaudojo A. V. AB „Nord/LB“ „Maestro-Visa Elektron“ mokėjimo kortelę Nr. duomenys neskelbtini, nupirko įvairių prekių už 596,60 Lt; nuo 2003-09-19, 11 val. 39 min., iki 2003-09-25, 06 val. 37 min., Vilniuje esančiose prekybos įstaigose: UAB „Gaira ir partneriai“ vaistinėje, esančioje Raugyklos g. 5/1; UAB „Palink“ parduotuvėje „Ikiukas Užupis“, esančioje Užupio g. 7; UAB „Palink“ parduotuvėje „Ikiukas Pylimo“, esančioje Pylimo g. 21; UAB „Palink“ parduotuvėje „Ikiukas Jogailos“, esančioje Jogailos g. 12; UAB „Eurofarmacijos vaistinė“ vaistinėje, esančioje Gedimino pr. 18; UAB „VP Market“ parduotuvėje „Minima“, esančioje Gedimino pr. 18; UAB „Palink“ parduotuvėje „Iki Jasinskio“, esančioje Jasinskio g. 16; UAB „Ogminos pulsas“ parduotuvėje, esančioje Gedimino pr. 52/1; UAB „KristiAna“ salone, esančiame Gedimino pr. 44; UAB „Benneton“ parduotuvėje, esančioje Gedimino pr. 25; UAB „Palink“ parduotuvėje „Iki Eglutė“, esančioje Antakalnio g. 73; UAB „Farmakonas“ vaistinėje „Pakalnės“, esančioje Jasinskio g. 4/9; UAB „Lietuva Statoil“ degalinėje „Statoil šalia Parlamento“, esančioje Goštauto g. 13; UAB „Lietuva Statoil“ degalinėje „Statoil Žirmūnų tiltas“, esančioje Sporto g. 16; UAB „Eurofarmacijos vaistinės“ vaistinėje Nr. 72, esančioje Sodų g. 24 D-2; UAB „Palink“ parduotuvėje „Iki stotis“, esančioje Sodų g. 22; parduotuvėje „PC-42“, esančioje Didžioji g. 28; UAB „VP Market“ parduotuvėje „Maxima“, esančioje Mindaugo g. 11; UAB „Tonsonas“ parduotuvėje „Eglė“, esančioje Pylimo g. 5/2; UAB „Senoji teatro vaistinė“, esančioje Geležinkelio g. 16; UAB „Indauja“ alkoholinių gėrimų parduotuvėje, esančioje Architektų g. 152; UAB „Statoil Lietuva“ degalinėje „Statoil Žirmūnai“, esančioje Kareivių g. 13; UAB „Statoil Lietuva“ degalinėje „Statoil Šeškinės kalnas“, esančioje Geležinio Vilko g. 39; UAB „Lukoil“ degalinėje „Lukoil 1744“, esančioje Olandų g. 57, šešiasdešimt tris kartus neteisėtai, apgaule, savo naudai panaudojo ir 2003-09-25, nuo 09 val. 57 min. iki 13 val. 37 min., UAB „Pakrijas“ degalinėje, esančioje Verkių g. 52, UAB „Alsa“ degalinėje, esančioje Molėtų pl. 8, UAB „Lukoil Baltija Servisas“ Vilniaus filialo degalinėje, esančioje Olandų g. 57, tris kartus pasikėsino neteisėtai, apgaule, savo naudai panaudoti G. Š. AB „Vilniaus bankas“ „Visa Elektron“ mokėjimo kortelę Nr. duomenys neskelbtini, iš viso nupirkdami įvairių prekių už 5595,75 Lt.
A. N. , D. V. ir A. M. nuteisti už tai, kad 2003-08-28, apie 19 val., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrai pagal nusikalstamos veikos planą, pagrobė S. K. priklausantį automobilį „Audi 100“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), 15000 Lt vertės, ir jame buvusį UAB „Sovaka“ priklausantį turtą: apvalų atspaudą, 50 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Siemens“ ir 500 Lt grynųjų pinigų.
D. V. ir A. M. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrai, panaudodami fizinį smurtą ir tokiu būdu sukeldami nukentėjusiajam R. S. fizinį skausmą, prieš pastarojo valią, laikydami už parankių ir taip atimdami šiam galimybę priešintis, nuvedė R. S. už pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir pagrobė iš jo UAB „Sovaka“ priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Siemens SL 45 I“, 1200 Lt vertės, automobilio „Audi 100“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) signalizacijos pultelį, raktelį nuo durų spynos ir raktelį nuo bėgių užrakto.
R. Č. taip pat nuteistas už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos, t. y. I. U. ir D. T. organizavus ir vadovavus prostitucijai, I. U. Ir D. T. nuomojamose patalpose – butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), R. V., N. K. , K. A. , J. N. , R. A. , Ž. L. ir kitoms tyrimo nenustatytoms moterims užsiimant prostitucija, dėdami skelbimus apie teikiamas prostitučių paslaugas į laikraščius „Alio reklama“ ir „Lietuvos rytas“, surasdavo šioms klientus, organizavo centralizuotą klientų skambučių priėmimą ir klientų užsakymų paskirstymą moterims, t. y. apie tai ar klientą priimti nuomojamame bute, ar vykti pas jį, moterims telefonu pranešdavo D. M. arba tyrimo metu nenustatyta moteris, savo automobiliu R. M. veždavo moteris pas klientus į namus ir viešbučius, užtikrindavo jų apsaugą, ir iš šios veiklos I. U. , D. T. , R. M. , D. M. ir R. Č. turėjo pajamų: moterims už lytines paslaugas iš klientų gaunant 70 Lt už pusvalandį ir 100 Lt už valandą, I. U. ir D. T. atitekdavo prostitucija užsiimančių moterų 50 % - 60 % uždirbtų pinigų, kurių dalį, nuo 350 Lt iki 450 Lt, kas mėnesį per A. L. perduodavo R. Č. , R. M. po 30 Lt nuo kiekvienos prostitucija užsiimančios moters nuvežimo į užsakymą ir parvežimą iš jo, D. M. ir kitam tyrimo nenustatytam asmeniui po 5 Lt nuo kiekvieno priimto užsakymo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras prašo dėl neteisingai paskirtų bausmių pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir 1) R. Č. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 2 d., 307 str. 1 d., ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 2 d. (dėl V. Č. turto prievartavimo) - laisvės atėmimu 4 metams 8 mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 1 d. – 100 MGL (12500 Lt) bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 3 d., šias bausmes sudėti ir galutinę bausmę R. Č. skirti laisvės atėmimą 4 metams 8 mėnesiams bei 100 MGL (12 500 Lt) dydžio baudą. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. 2) A. N. prašo pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 2 d., 25 str. 3 d. ir 214 str., 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d., 178 str. 2 d., ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 2 d. (dėl V. Č. turto prievartavimo) - laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 214 str. – laisvės atėmimu 3 metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., šias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę bausmę A. N. prašo paskirti laisvės atėmimą 5 metams 4 mėnesiams, atliekant ją pataisos namuose. 3) J. A. prašo pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 2 d., nuteisiant laisvės atėmimu 4 metams 2 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., prie šios bausmės iš dalies pridėti neatliktos bausmės dalį, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 2001 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 4 metams 4 mėnesiams, atliekant ją pataisos namuose.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas, skirdamas R. Č. , A. N. ir J. A. bausmes, netinkamai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nepakankamai įvertino nusikalstamų veikų pavojingumą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veikimą organizuotoje grupėje), konkrečias bylos aplinkybes, taip pat pažeidė bausmės dydžio skyrimo skaičiuojant nuo jos vidurkio taisyklę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. Prokuroro manymu, teismas neindividualizavo paskirtų bausmių. Pažymi, jog teismas teisingai parinko bausmės rūšį (laisvės atėmimą), tačiau nesilaikė baudžiamojo įstatymo taisyklės taikyti bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes skaičiuojant nuo bausmės vidurkio. Nurodo, jog laisvės atėmimo bausmės vidurkis pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. yra 4 metai 1 mėnuo 15 dienų. Mano, jog būtent toks terminas yra atskaitos taškas, teismui vertinant tiek atsakomybę sunkinančias, tiek lengvinančias aplinkybes. Prokuroro įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nesant nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei (veikimas organizuotoje grupėje) paskyrė akivaizdžiai už bausmės vidurkį mažesnes bausmes ir tokiu būdu pažeidė teisingos bausmės principą.
Pabrėžia, kad nesant atsakomybę švelninančių aplinkybių ir esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei bausmės turi būti skiriamos artimos vidurkiui, atitinkamai įvertinant kiekvieno vaidmenį bei atsižvelgiant į tai, jog A. N. ir J. A. anksčiau ne kartą teisti. Atkreipia dėmesį, kad apygardos teismas konstatavo, jog nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, dėl savanaudiškų paskatų. Teigia, kad išdėstytos aplinkybės rodo, jog nusikaltimo organizatoriui R. Č. bei organizuotos grupės nariams A. N. ir J. A. turi būti skirtos bausmės, savo dydžiu viršijančios straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Tokių bausmių paskyrimas nuteistiesiems atitiktų padarytų nusikaltimų pobūdį, jų pavojingumo laipsnį, kaltininkų asmenybes, jų vaidmenį padarant nusikaltimus, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Prokuroro manymu, apygardos teismas, skirdamas nuteistiesiems R. Č. , A. N. ir J. A. , bausmes neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatas bei nesilaikė Lietuvos Respublikos BK 61 str. reikalavimų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį, išteisinant jį dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., 180 str. 1 d., neįrodžius jo dalyvavimo padarant šiuos nusikaltimus, bei, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas, atidėti nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymą. Nurodo nesutinkantis su apygardos teismo priimtu nuosprendžiu, kadangi jame padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos paremtos prielaidomis, netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos ir paskirta aiškiai per griežta bausmė. Skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas.
Apelianto manymu, teismo argumentai, kuriais grindžiama jo kaltė padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 214 str., 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d., paremti spėliojimais. Tvirtina, jog iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis G. Š. mokėjimo kortelę pametė 2003-09-19, o nukentėjusiojo A. V. kortelė buvo pavogta 2003 m. kovo mėn. pabaigoje. Tyrimo metu nustačius, jog nurodytais laikotarpiais buvo pasinaudota nukentėjusiųjų mokėjimo kortelėmis, teismas padarė prielaidą, kad naudojosi būtent jis, t. y. apeliantas. Pabrėžia, jog jam neinkriminuota mokėjimo kortelių vagystė, be to, jis paaiškino, kokiu būdu D. V. gaudavo svetimas mokėjimo korteles. Pažymi, kad tokius jo parodymus patvirtino D. V. ir A. L. . Apeliantas neatmeta galimybės, jog kortelėmis buvo pasinaudota iki jų atsiradimo pas D. V. .
Neneigia svetimomis mokėjimo kortelėmis pasinaudojęs 3-4 kartus, pirkdamas prekes UAB „Indauja“ bei kartą už paslaugas atsiskaitydamas degalinėje, esančioje Žirmūnų mikrorajone. Pabrėžia, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad jis pirko vaistus nuosprendyje nurodytose vaistinėse, atsiskaitęs už prekes „KristiAnos“ salonuose, parduotuvėse “Benneton“, „Ogmina“. Teismo išvadą, jog jis naudojo svetimas mokėjimo korteles nuosprendyje nurodytuose prekybos vietose, vadina neparemtą įrodymais, neigia atlikęs išvardintus veiksmus.
Prieštaringomis laiko teismo išvadas dėl svetimų mokėjimo kortelių panaudojimo ir sukčiavimo. Teigia, jog nustatomojoje nuosprendžio dalyje yra išvardintos visos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos, tuo tarpu motyvuojamoje dalyje nurodoma, kad „teismui nepavyko konkrečiai nustatyti visų aplinkybių, susijusių su kortelių panaudojimu finansinėms operacijoms inicijuoti“. Apelianto manymu, kolegija suabejojo, ar pakanka įrodymų pagrįsti jo kaltę padarius kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamas veikas. Pabrėžia, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 3.1.8. p. numato, jog teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir nenustačius jo dalyvavimo atsiskaitant mokėjimo kortelėmis, mano, kad nuosprendis šioje dalyje turi būti pakeistas.
Šalies argumentai
Skunde nurodo esąs pripažintas kaltu dėl automobilio „Audi 100“ vagystės ir plėšimo, įvykdyto R. S. atžvilgiu. Pabrėžia, kad jo ir D. V. parodymai iš esmės sutampa, ikiteisminiame tyrime atliekant jų apklausas abu buvo suimti, todėl neturėjo galimybių suderinti parodymus. Tuo tarpu liudytojas I. V. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu davė skirtingus parodymus, prieštaraujančius nukentėjusiojo parodymams. Ikiteisminiame tyrime liudytojas I. V. parodė, kad jis (apeliantas), D. V. ir J. V. iš baro, laikydami už parankių, išsivedė nukentėjusįjį, nors tokius minėto liudytojo parodymus paneigė pats nukentėjusysis, paaiškindamas, jog jam būnant lauke nepažįstami vaikinai sudavė smūgį į veidą, nuo kurio jis pargriuvo, o atsipeikęs krūmuose pasigedo automobilio raktelių bei mobiliojo ryšio telefono „Siemens 45 SL“. Pažymi, kad liudytojas I. V. nematė, kas smurtavo R. S. atžvilgiu bei kas pagrobė jo daiktus, ką liudytojas patvirtino teisme, be to, nukentėjusysis jį užpuolusių asmenų neatpažino. Tvirtina, kad net ir tikint I. V. parodymais, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis (apeliantas) dalyvavo sumušant nukentėjusįjį ir atimant jo daiktus, byloje nėra objektyvių duomenų, paneigiančių versiją, kad neblaivų nukentėjusįjį užpuolė ir apiplėšė kiti asmenys, tuo labiau, kad nusikaltimas buvo padarytas šalia restorano „Šaltinėlis“, prie kurio tuo metu buvo daug žmonių. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į R. S. bei I. V. duotus parodymus, kurie, anot jo, yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Teisme I. V. parodė, kad vyriškis buvo išvestas barmenės prašymu, nors tokia aplinkybė ikiteisminiame tyrime nebuvo minima. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino, jog J. V. , rankoje laikydamas pultelį, išėjo iš baro ieškoti automobilio, o dokumentų ieškojo D. V. , tuo tarpu teisme I. V. pakeitė parodymus ir ėmė tvirtinti šiuos veiksmus atlikus apeliantą.
Pažymi, jog I. V. parodymus iš dalies paneigė A. N. , parodęs, kad jokio autobusiuko neturėjo, o tuo metu važinėjo automobiliu „Mazda“. Be to, minėto liudytojo parodymus paneigė ekspertizės išvados, patvirtinusios, jog kvapų pėdsakuose, paimtuose nuo automobilio „Audi 100“ vairuotojo sėdynės, nei jo, nei D. V. kvapų pėdsakų rasta nebuvo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, mano, jog kolegija, vertindama liudytojo I. V. parodymus, suklydo dėl jų nuoseklumo, patikimumo bei objektyvumo, neįvertino, kad kai kurias aplinkybes pastarasis aiškino kaip spėjimą, išdėstė savo nuomonę apie įvykį, nors pats tiesiogiai nei plėšimo, nei automobilio vagystės nematė.
Apeliantas itin prieštaringais laiko nukentėjusiojo R. S. parodymus. Atkreipia dėmesį, jog nukentėjusysis pradžioje aiškino dar iki sumušimo pastebėjęs, jog dingo jo automobilis, ir tik vėliau prie jo priėjo trys jaunuoliai, kurių vienas kumščiu sudavė į veidą. Vėliau (t. 13, b. l. 89) parodė, kad smūgio į veidą sulaukė pamatęs, jog nebėra automobilio, ir šis sumušimas visai nesusijęs su automobilio dingimu. Po to R. S. pakeitė parodymus ir teigė buvęs užpultas vos tik išėjo iš baro, nutemptas už krūmų, kur sumuštas ir atsipeikėjo, tačiau pažymėjo neatsimenantis kas, kaip ir kiek smūgių jam sudavė. Pabrėžia, jog teisme nukentėjusiojo parodymai buvo dar mažiau informatyvūs, kadangi pastarasis patvirtino negalėsiąs atpažinti nei vieno jį užpuolusių asmenų, nes įvykio metu buvo labai girtas. Skunde nurodoma, jog nukentėjusiosios S. K. , liudytojų V. K. , M. M. , A. L. parodymai laikytini netiesioginiais įrodymais, nurodyti asmenys nebuvo įvykio vietoje, o teismui nurodė aplinkybes, kurias sužinojo iš kitų šaltinių. Daro išvadą, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą įvykdant plėšimą ir vagystę, todėl prašo pakeisti nuosprendžio dalį ir jį išteisinti dėl minėtų nusikaltimų.
Toliau apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 3.1.13 p. nuostatą, numatančią, jog teismas privalo motyvuoti laisvės atėmimo bausmės paskyrimą asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Apelianto manymu, apygardos teismas, skirdamas jam realią laisvės atėmimo bausmę, nenurodė tokį sprendimą pagrindžiančių motyvų. Pabrėžia, kad jo įvykdytos nusikalstamos veikos yra priskiriamos nesunkiems ir apysunkiams nusikaltimams, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas. Atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje klaidingai nurodyta, jog jis nevedęs ir nedirba, ir pažymi 2004-11-27 sukūręs šeimą, nuo 2004-09-09 dirba vairuotoju, šiais metais palaidojo tėvą. Taip pat teigia teismui pateikęs dokumentus, liudijančius, kad jis atlygino žalą, o tai laikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p.). Pažymi pripažinęs savo kaltę dėl neteisėto svetimų mokėjimo instrumentų finansinėms operacijoms inicijuoti panaudojimo bei svetimo turto įgijimo apgaule. Kaltės pripažinimas taip pat yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.), tad teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes. Neatitinkančiu tikrovės vadina teismo teiginį, jog nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Be to, nurodo, jog teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, neįvertino jo vaidmens padarant nusikaltimus bei neatsižvelgė į neteisėtos veikos apimtį. Apeliantas skunde išdėsto Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas ir pabrėžia, jog nusikaltimai, kurių padarymu jis pripažintas kaltu, įvykdyti 2003 metais, nuo to laiko jokių kitų nusikaltimų ar teisės pažeidimų nepadarė, o tai rodo, kad jis gali pasitaisyti, nebūdamas izoliuotas nuo visuomenės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Č. ir jo gynėjas prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį dėl padarytų pažeidimų panaikinti, bylą iš naujo perduodant nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba nuosprendį panaikinti, o R. Č. išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas, bei paskirti laisvės atėmimo bausmę, savo trukme lygią laikui, išbūtam suėmime.
Apeliaciniame skunde pirmiausia dėstomi argumentai dėl Lietuvos Respublikos BPK 255 str. numatyto pažeidimo padarymo. Pažymima, kad teisminio nagrinėjimo metu R. Č. buvo pateiktas naujas kaltinimas, numatantis sunkesnį nusikaltimą, tačiau dėl jo jis teismui perduotas nebuvo, todėl negali būti ir teisiamas. Nors Lietuvos Respublikos BPK 256 str. nenumato, jog pakeitus kaltinimą teisme byla turi būti iš naujo perduota teismui, tačiau Lietuvos Respublikos BPK 225 str. 1 d. imperatyviai nurodo, jog teisme byla nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota teismui. Tuo tarpu apeliantas R. Č. nebuvo kaltinamas grasinęs panaudoti fizinį susidorojimą, nebuvo įvardintas kaip vykdytojas, t. y. šios aplinkybės nurodytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje, nors kaltinamas jis dėl to nebuvo.
Skunde pažymima, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. turi atitikti Lietuvos Respublikos BPK 302 - 307 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 nuostatas. Apeliantas ir jo gynėjas teigia, kad nuosprendyje aprašant nusikalstamą veiką dėl V. Č. turto prievartavimo, nenurodyta, kokiais požymiais pasireiškė grasinimas susidoroti fiziškai, kur ir kokiomis aplinkybėmis V. Č. perdavė A. N. 1500 JAV dolerių, o pastarasis – R. Č. , kaip buvo vartojama psichinė prievarta J. Č. atžvilgiu, kokomis dalimis, kur ir kam nukentėjusioji perdavė 2000 Lt, kurie nuteistieji prievartavo iš V. Č. 9000 Lt, kokiais veiksmais pasireiškė prievartavimas, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis R. Č. davė A. N. nurodymą sunaikinti V. Č. priklausantį turtą, t. y. nenurodyti objektyvieji nusikaltimo požymiai. Be to, pabrėžia, jog nuosprendyje nurodytas teiginys „sunaikino turtą visuotinai pavojingu būdu“, neatitinka Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. dispozicijos, t. y. teismas nurodė minėto straipsnio dispozicijoje nenumatytą kvalifikuojantį požymį. Taip pat atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje aprašant nusikalstamą veiką dėl pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos, nenurodytas nusikaltimo padarymo laikotarpis, kurio metu apeliantas (R. Č.) tariamai gavo pajamas, nenurodyta kada, kur ir kas šiuos pinigus perduodavo A. L. .
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto ir jo gynėjo manymu, tokiu būdu teismas tik apibendrintai konstatavo faktus, nenurodydamas nusikaltimų padaryme dalyvavusių asmenų veiksmų, jų apimties ir šių trūkumų apeliacinės instancijos teismas pašalinti negali. Norėdamas pašalinti trūkumus, apeliacinės instancijos teismas turėtų nuteistiesiems pateikti naujus kaltinimus, o to padaryti negalima, kadangi byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, be to, tai apsunkintų nuteistojo padėtį ir prieštarautų Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 4 d. nuostatoms. Apygardos teismui nesuformulavus apkaltinamojo nuosprendžio nustatomosios dalies taip, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 1 p., apeliantas ir jo gynėjas daro išvadą, kad apygardos teismas, nuosprendyje tik abstrakčiai aprašydamas nusikalstamas veikas ir žinodamas, kad šių trūkumų apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negalės, buvo šališkas. Tokiu būdu apygardos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtintą teisę į nešališką teismą bei Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 5 d. reikalavimus. Teigiama, jog teismas aukščiau aprašytais veiksmais sukėlė proceso dalyviams abejones dėl teismo šališkumo, surašydamas nuosprendį, nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, suvaržė proceso dalyvių teises.
Apeliacinio skundo dalyje „Dėl V. Č. turto prievartavimo ir turto sugadinimo“ nurodoma, kad R. Č. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 249 str. 3 d. ir 181 str. 2 d. kaltu neprisipažino ir parodė nesąs susijęs su nusikalstamu susivienijimu „Zeliony“, jo veikloje nedalyvavo, V. Č. turto neprievartavo ir neorganizavo automobilio sudeginimo. Neneigia pažįstantis V. Č. , kartu su juo buvo tardymo izoliatoriuje, pats V. Č. pasakė, kad iš jo žmonos J. Č. reikalaujama perduoti 2000 Lt. Apeliantas apklausiamas parodė, kad V. Č. su A. N. turėjo kažkokių reikalų, susijusių su buto pardavimu, kiek jam žinoma, V. Č. , pardavęs butą, galutinai neatsiskaitė su A. N. . Apie V. Č. žmonai priklausančio automobilio sudeginimą jis (apeliantas) sužinojo iš A. N. , jis tuo metu gulėjo ligoninėje ir su nusikaltimu nėra susijęs. Apelianto ir jo gynėjo manymu, minėtą nusikalstamą veiką sudaro keletas nusikalstamų veikų, nors teismas kvalifikavo kaip tęstinį nusikaltimą.
Dėstydami argumentus dėl reikalavimo organizuotoje grupėje perduoti 1500 JAV dolerių apeliantas ir jo gynėjas pabrėžia, kad 2005-06-29 apklausiamas teisme V. Č. parodė, jog R. Č. jam nė karto nėra grasinęs, 2006-01-18 apklausos, atliktos teisme, metu patvirtino, kad pastarasis iš jo 1500 JAV dolerių nereikalavo ir jis jam šių pinigų nemokėjo. Nesupranta, kodėl apygardos teismas nevertino tokių V. Č. parodymų, o rėmėsi ikiteisminiame tyrime duotais parodymais. Iš nukentėjusiosios J. Č. parodymų matyti, kad vyras jai niekuomet nepasakojo, kokios skolos jį siejo su A. D. , nežino, ar vyras pinigus perdavė R. Č. . Mano, jog teismas nepagrįstai rėmėsi A. L. parodymais, kurių metu pastarasis parodė neva ne kartą girdėjęs, kaip apeliantas skambindavo V. Č. ir reikalaudavo A. D. skolos dalies. Teigia, jog tokie parodymai nepagrįsti objektyviais įrodymais, jie negali būti laikomi įrodymais, kadangi tokius parodymus A. L. davė, siekdamas, kad jo atžvilgiu būtų nutrauktas baudžiamasis persekiojimas, be to, pats teismas, išteisindamas nuteistuosius dėl kitų kaltinimų, nesirėmė šio liudytojo parodymais, pažymėdamas, kad jie nekonkretūs, ganėtinai padriki, niekuo nepatvirtinti.
Toliau apeliaciniame skunde pasisakoma dėl 2000 Lt prievartavimo iš J. Č. . Iš nuosprendžio nustatomosios dalies matyti, kad 2003 m. birželio mėn., A. N. ir J. A. pareikalavo iš J. Č. organizuotos grupės nariams sumokėti 2000 Lt, t. y. teismas šioje dalyje visiškai nenurodė apelianto veiksmų. Skunde aptariami V. Č. ir J. Č. parodymai, iš kurių matyti, kad apeliantas jokių nusikalstamų veikų neatliko. Tuo tarpu A. L. parodymais, kad iš J. Č. paimti pinigai atiteko apeliantui, negali būti grindžiama apelianto kaltė, kadangi tokių parodymų nepatvirtina objektyvūs įrodymai.
Dėl nusikalstamos veikos prievartaujant iš V. Č. 9000 Lt apeliaciniame skunde nurodoma, jog V. Č. ir A. N. vertėsi butų supirkimu, jų perpardavimu ir iš to gaudavo pelną. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog 2003-06-27 už (duomenys neskelbtini) gatvėje, esančio buto pardavimą į J. Č. priklausančią sąskaitą buvo pervesti 49000 Lt. Atkreipia dėmesį, jog teisme nei V. Č. , nei J. Č. nedavė parodymų, kad R. Č. prievartavo juos perduoti pinigus, be to, J. Č. parodė, kad tai ji siuntė R. Č. trumpąsias žinutes, grasindama jam, todėl neatmetama galimybė, kad po tokių žmonos veiksmų V. Č. aiškinosi santykius su R. Č. . Taip pat skunde pažymima, jog iš nukentėjusiosios J. Č. parodymų matyti, kad 2003 m. pavasarį A. N. pasiūlė V. Č. nupirkti ir po to iškart parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis butas buvo perkamas L. D. ir S. S. (A. N. sugyventinės) vardu. Dalis pinigų pervesta į L. D. , dalis – į S. S. sąskaitas. Teigia, kad dar anksčiau V. Č. buvo nupirkęs A. N. visureigį, todėl pinigų suma, sumokėta už automobilio pirkimą, buvo įskaičiuota į A. N. pelno, gauto už parduotą butą, dalį. Teigia, jog pardavus butą pablogėjo santykiai tarp V. Č. ir A. N. , kadangi pastarasis reikalavo pinigų dalies už parduotą butą bei apie buto pardavimą papasakojo R. Č. , nors šis sandoryje ir nedalyvavo. Taigi apelianto ir gynėjo manymu, šios aplinkybės rodo, kad A. N. ir V. Č. siejo verslo santykiai - perparduodant butą, perkant visureigį, paskirstant gautą pelną, tačiau šios aplinkybės neįrodo, jog iš V. Č. buvo reikalaujama 9000 Lt. Anksčiau nurodytos aplinkybės buvo žinomos R. Č. , tačiau tai nesudarė pagrindo teismui pripažinti pastarąjį kaltu.
Toliau skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. nėra kvalifikuojančio požymio „visuotinai pavojingu būdu“. Nenustačius, jog R. Č. dalyvavo turto prievartavime, jis negali būti pripažintas kaltu sugadinus turtą. Pabrėžia, jog V. Č. 2006-01-18 teisme atliktos apklausos metu parodė, jog R. Č. jam niekuomet negrasino, nevartojo smurto. Prieš mėnesį iki automobilio padegimo jis kalbėjo su A. L. ir šis įspėjo slėpti automobilį, kadangi A. N. negavo savo dalies, priklausančios už parduotą butą. Liudytojas I. V. parodė R. Č. nepažįstantis, jį tik matęs, jokių nurodymų sudeginti V. Č. automobilį negavo. Be to, ir liudytojas A. L. parodymų metu neminėjo, kad R. Č. davė I. V. ar kitam asmeniui sudeginti V. Č. automobilį.
Skunde atkreipiamas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojų A. L. , J. Č. , E. L. apklausas atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas, tačiau iš šių protokolų matyti, kad jie analogiški tyrėjų surašytiems liudytojų apklausos protokolams. Pabrėžiama, jog iš protokolų matyti, kad juos surašė ne teisėjas ar teismo posėdžių sekretorė, o tyrėja A. N. (t. 1, b. l. 52-54, 67-72, 143;). Lietuvos Respublikos BPK 184 str. 4 d., numato, kad prokuroras apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Suimtas įtariamasis pristatomas į apklausos vietą, jis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti apklausoje, užduoti klausimus, susipažinti su apklausos protokolu, teikti dėl jo pastabas. Tvirtinama, kad nagrinėjamu atveju iš protokoluose užfiksuotų duomenų matyti, jog apklausose dalyvavo prokuroras, trys komisarai inspektoriai, tačiau nenurodyta, jog dalyvavo įtariamieji ar jų gynėjai bei, kad jiems buvo pranešta apie minėtas apklausas. Apelianto ir jo gynėjo manymu, esant nurodytiems pažeidimams teismas negali remtis minėtų liudytojų parodymais ir grįsti jais kaltę.
Paskutinė apeliacinio skundo dalis yra skirta argumentų, susijusių su nusikalstama veika dėl pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos, aptarimui. R. Č. buvo kaltinamas „kiekvieną mėnesį I. U. ir D. T. tiesiogiai ar per A. L. mokėjo jam (R. Č. ) dalį iš prostitucijos gautų pinigų“, tuo tarpu teismas nuosprendyje nurodė, jog „dalį, nuo 350 Lt iki 450 Lt, kas mėnesį per A. L. perduodavo R. Č. “. Teigiama, jog tokiais veiksmais R. Č. kaltinamas nebuvo, todėl teismas peržengė nagrinėjimo teisme ribas, be to, iš nuosprendžio taip ir neaišku, ar R. Č. mokėdavo I. U. ir D. T. , kaip buvo teigiama kaltinime.
Pabrėžia, jog teisminio nagrinėjimo metu niekas, išskyrus A. L. , neparodė, jog pinigai buvo mokami R. Č. . Teigia, jog abejones kelia A. L. parodymai, kadangi neaišku, kaip pastarasis galėjo dalį gautų pinigų perdavinėti R. Č. , jei jau buvo išstojęs iš gaujos ir dirbo savarankiškai. Nepagrįstu vadina teismo motyvą, jog R. Č. kaltę įrodo telefoniniai pokalbiai tarp A. L. ir I. U. . Apelianto ir jo gynėjo manymu, nesant įrodymų pateiktam kaltinimui dėl pajamų gavimo iš kitų asmenų prostitucijos pagrįsti, R. Č. turi būti išteisintas. Tuo atveju, jei teismas vis dėlto nuspręs, jog pastarojo kaltė yra įrodyta, mano esant tikslinga R. Č. skirti bausmę, savo trukme lygią laikui, išbūtam suėmime. Nurodo, jog bylos nagrinėjimas užsitęsė ne dėl apelianto R. Č. kaltės, nagrinėjimo metu jam buvo skirtas namų areštas su apribojimais, kurio reikalavimų jis nė karto nepažeidė, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, suėmime išbuvo nuo 2003-12-12 iki 2005-07-10, nepagrįstai apkaltintas organizavęs nusikalstamą susivienijimą, sukčiavimą bei plėšimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį. Taip pat prašoma iš Priklausomybės ligų centro išsireikalauti informaciją, ar I. V. yra įtrauktas į įskaitą, nuo kada, kokia diagnozė nustatyta; į teismo posėdį iškviesti ir liudytojais apklausti E. J. bei V. ir J. Č. , iš Vilniaus m. VPK išsireikalauti baudžiamąją bylą Nr. 12-1-1773-01.
Nurodo esąs pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 2 d., 25 str. 3 d. ir 214 str., 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d., 178 str. 2 d. Apelianto įsitikinimu, dėl pirmų dviejų nusikalstamų veikų jis kaltu pripažintas nepagrįstai, todėl turi būti išteisintas, o už trečią nusikalstamą veiką jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė. Teigia, kad jo kaltė grindžiama A. L. , I. V. , kuris teisme parodymus davė apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, bei nenuosekliais V. Č. parodymais. Pažymi kad minėti asmenys davė jam nepalankius parodymus, kadangi tokiu būdu siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Kategoriškai tvirtina niekuomet iš V. ir J. Č. neprievartavęs turto, priešingai, tai V. Č. iš jo prievartavo turtą. Šį faktą gali paliudyti policijos pareigūnas E. J. , telefoninių pokalbių tarp jo ir V. Č. medžiaga baudžiamojoje byloje Nr. 12-1-1773-01. Pabrėžia, kad teismas atmetė jo prašymą į posėdį iškviesti ir liudytoju apklausti E. J. , taip pat išreikalauti telefoninių pokalbių išklotines.
Apelianto manymu, teismas nepilnai išsiaiškino pinigų pervedimo (49200 Lt) iš S. S. į J. Č. sąskaitą aplinkybes. Pabrėžia, jog nuosprendyje nurodoma, kad jis turtą iš Č. prievartavo 2003 m. gegužės mėn., pinigai į J. Č. sąskaitą pervesti 2003-06-27. Tad, apelianto įsitikinimu, visiškai nelogiška, kad jis gegužės mėn. prievartavo turtą, o jau po mėnesio pats atiduoda pinigus, pervesdamas juos į J. Č. sąskaitą.
Teigia, kad jo kaltė padegus automobilį ir įvykdžius vagystę grindžiama tų pačių liudytojų (A. L. ir I. V. ) parodymais, kitų objektyvių ir neginčytinų jo kaltės įrodymų nėra. Pažymi G. Š. mokėjimo kortele pasinaudojęs tik vieną kartą, savo kaltę pilnai pripažino, atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą. Apelianto tvirtinimu, neapklausus liudytojo E. J. , nesusipažinus su anksčiau nurodyta telefoninių pokalbių medžiaga, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas ir nepagrįstai nuteisė už nusikaltimus, kurių jis nepadarė. Atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje klaidingai nurodyta, jog jis niekur nedirba ir pažymi, jog teismui pristatyta medžiaga iš jo darbovietės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį, o jį išteisinti. Nurodo nesutinkantis su nuosprendžiu, kategoriškai neigia savo kaltę ir pažymi, kad byla yra sufabrikuota, siekiant su juo susidoroti. Teigia, jog nuosprendyje remtasi asmenų, nemačiusių, kaip buvo perduoti pinigai, o tik apie tai girdėjusių, parodymais. Nesupranta, kodėl remtasi nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. L. parodymais, kurių nepatvirtino nė vienas asmuo, kuriuos A. L. paminėjo, kaip jam papasakojusius apie pinigų paėmimą iš J. Č. . Atkreipia dėmesį, jog V. Č. parodymų metu patvirtino, kad apeliantas niekuomet nereikalavo iš jo pinigų. Apelianto manymu, jis negali būti nuteistas už turto prievartavimą iš V. Č. , jei pats nukentėjusysis paneigė buvus tokį faktą.
Kritikuodamas A. L. parodymus, apeliantas pabrėžia, jog apklausos metu atsakydamas į prokuroro klausimą pastarasis paminėjo, jog iš J. Č. girdėjęs, kad jis (apeliantas) ėmė kažkokius pinigus, tačiau negalėjo nurodyti, kokia tai buvo suma, taip pat pažymėjo su juo esąs susipykęs jau dešimt metų. Skunde akcentuoja, kad, apklausdamas A. L. ir užduodamas jam klausimą, teisėjas paminėjo 2000 Lt sumą. Tokia aplinkybė apelianto manymu, rodo, kad buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą. Atkreipia dėmesį, kad teisme A. L. parodė, jog apie pinigus jam papasakojo jis (apeliantas), o nuosprendyje nurodoma, kad apie 2000 Lt sumą papasakojo R. Č., nors iš pastarojo parodymų matyti, kad jis tokių faktų nenurodė. Taigi nei A. L. , nei R. Č. nieko nematė, be to, R. Č. apie pinigus net neužsimena. Apeliantas teigia iš bylos medžiagos supratęs, jog pinigai buvo perduodami, kad tardymo izoliatoriuje nebūtų susidorota su V. Č. . Mano, jog teismas negalėjo remtis A. L. parodymais, kadangi pastarasis nematė pinigų perdavimo, negalėjo nurodyti sumos, jokie kiti įrodymai nepatvirtina jo parodymų, be to, pastarasis nieko nepaminėjo ir apie P. Č. . Atkreipia dėmesį, kad ir A. N. parodymų metu taip pat nieko neminėjo apie pinigus, o tai, apelianto įsitikinimu, tik dar kartą patvirtina, kad jokie pinigai perduoti nebuvo. P. Č. parodė, kad 2000 Lt jam perdavė dukra J. Č. , o ši nurodo, kad pinigus skolinosi iš tėvo, kadangi tokios sumos neturėjo. Nutartyje kaip nepažįstamas vyras įvardintas jis, t. y. apeliantas, nors su J. Č. V. Č. ir P. Č. jie pažįstami nuo 1997 metų, ne kartą pas juos svečiavosi, kartu šventė Naujuosius Metus.
Apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad jis nepažeidė lygtinio paleidimo sąlygų, neturėjo jokių nuobaudų. Rašte (t. 14, b. l. 1), kuriame prokuratūrai pateikiama informacija apie nusikalstamo susivienijimo „Zeliony“ veiklą, jo pavardė neminima, nors tame rašte yra kalbama apie V. Č. šeimos reketavimą. Kategoriškai neigia dalyvavęs nusikalstamo susivienijimo veikloje bei prievartavęs turtą, pabrėžia, jog nenustatyta, apie kokią grupę kalbama, nenustatytas laikas, asmenys, davę nurodymus. V. Č. parodė, kad jis (apeliantas) jokio turto neprievartavo, o J. Č. jį įvardina kaip vieną asmenį, o ne kaip asmenų grupę. Nesupranta, kodėl jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už V. Č. turto prievartavimą, jei pats V. Č. tokių faktų nenurodė, be to, butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir turtas (skunde nenurodoma, koks konkrečiai) priklauso ne V. Č. , o P. Č. . Teigia, jog apygardos teismui nebuvo pateikta jokia informacija apie V. Č. priklausantį turtą, be to, nesupranta, kodėl jis pripažintas kaltu prievartavęs V. Č. turtą, jei pastarasis (kaip ir R. Č. ) tuo metu buvo tardymo izoliatoriuje.
Skunde akcentuojama, jog V. Č. , apklausiamas apygardos teisme, parodė, kad niekas nei iš jo, nei iš jo šeimos narių turto neprievartavo, todėl, apelianto manymu, nėra jokio pagrindo netikėti tokiais V. Č. parodymais. Pažymi, kad teismas, apklausdamas nukentėjusiuosius ir liudytojus, tik perskaitė jų apklausos protokolus, neužduodamas jokių klausimų. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį, vadovautasi prokuroro teiginiais, taip pat asmenų ne mačiusių, o tik girdėjusių su nusikalstama veika susijusias aplinkybes, be to, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymais. Pabrėžia, jog buvo atmesti jo prašymai atlikti akistatas, susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga.
Pažymi, jog apkaltinamasis nuosprendis nukentėjusiųjų parodymais gali būti pagrįstas tik tuomet, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Apelianto manymu, kitų įrodymų byloje nesurinkta, neįrodyti nusikaltimo sudėties subjektyvieji požymiai, savanaudiškos paskatos, bendrininkavimas. Pabrėžia, kad jo atžvilgiu buvo naudojamos procesinės prievartos priemonės, gimus vaikui 5 mėnesius nebuvo leista jo pamatyti, nesuteikti pasimatymai. Procesinių priemonių naudojimą patvirtina Vilniaus apygardos prokuratūros 2004-10-24 raštas. Mano, jog neatsižvelgta į tai, kad jis turi darbą, yra vienintelis šeimos maitintojas, turi du nepilnamečius vaikus (6 mėnesių ir 2 metų 6 mėnesių), yra tėvystės atostogose, sugyventinė sunkiai serga.
Taigi, apelianto manymu, nuosprendyje neteisingai surašyti A. L. parodymai, tarp proceso dalyvių neįrašyta jo gynėjos L. Leikauskienės pavardė, neaiškiai suformuluotos bei įrodymais nepagrįstos nusikalstamos veikos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 214 str., 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d., paskirti švelnesnes bausmes, o dėl Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., 178 str. 1 d. numatytų nusikaltimų jį išteisinti.
Skunde nurodoma, jog jis tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme nuoširdžiai pripažino savo kaltę, atsiprašė nukentėjusiojo ir prisidėjo prie materialinės žalos atlyginimo, todėl mano, kad teismas galėjo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 3.1.8 punktą, kuriame nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu 2003-08-28, prie restorano „Šaltinėlis“, įvykdžius plėšimą ir automobilio vagystę, neatsižvelgė į jo ir kitų nuteistųjų parodymus, o apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė narkotikus vartojančio bei nuolat į teisėsaugos akiratį patenkančio liudytojo I. V. parodymais. Apelianto tvirtinimu, 2003 m. vasarą, neatmestina, jog 2003-08-08, jam būnant šalia baro „Šaltinėlis“, esančio Vilniuje, Žirmūnų mikrorajone, trys nepažįstami vaikinai pasiūlė pirkti mobiliojo ryšio telefoną „Siemens 45 SL“ bei šalia stovėjusį automobilį „Audi 100“. Teigia telefoną nusipirkęs už 350 Lt, o mašiną pirkti atsisakė, kadangi neketino įsigyti tokio pirkinio bei neturėjo tam lėšų.
Tvirtina, jog teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, byloje esančius įrodymus vertino vienašališkai ir subjektyviai. Nesupranta, kokiu pagrindu jo slapta užfiksuotas pokalbis apie automobilio „Audi 100“ vagystę pripažintas įrodymu, o liudytojo J. V. parodymai įvertinti kaip siekimas padėti jam, t. y. apeliantui bei kitiems nuteistiesiems (A. M. ir A. N. ) bei noras išvengti baudžiamosios atsakomybės. Neigia įvykdęs apiplėšimą ir pavogęs automobilį, todėl prašo jį išteisinti.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė patenkinti prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistųjų A. M. , R. Č. bei jo gynėjo, A. N. , J. A. , D. V. apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistieji A. M. , R. Č. , A. N. , J. A. , D. V. bei jų gynėjai prašė patenkinti nuteistųjų ir nuteistojo R. Č. gynėjo apeliacinius skundus, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistųjų A. M. , A. N. , R. Č. ir jo gynėjo, D. V. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms bei netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p., 4 p.), o nuteistojo J. A. ir prokuroro apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Šalies argumentai
Apeliantai A. M. , A. N. ir D. V. prašė juos išteisinti dėl S. K. automobilio ,,Audi 100“ vagystės, o A. M. su D. V. prašė išteisinti ir dėl R. S. apiplėšimo.
Kolegija, nesutikdama su jų apeliacinių skundų argumentais, atsakys į juos kartu. A. M. , A. N. , D. V. viso proceso metu kaltės neprisipažino ir kategoriškai neigė pagrobę automobilį, o A. M. su D. V. nepripažino naudoję smurtą R. S. atžvilgiu, tik nurodė, kad įvykio vakarą jie išties lankėsi bare ,,Šaltinėlis“ ir D. V. iš nepažįstamų vaikinų nusipirko mobilaus ryšio telefoną ,,Siemens 45SL“ už 350 Lt.
Priešingai, nei teigia apeliantai, jų kaltė pagrobus automobilį ir pavartojus fizinį smurtą R. S. atžvilgiu pagrįsta ne prielaidomis ir abejonėmis, o byloje surinktais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Kolegija pažymi, kad klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teigti, kad šioje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 str. nuostatos, nėra teisinio pagrindo.
Apeliantai A. M. , A. N. ir D. V. , neigdami įvykdę plėšimą ir pavogę automobilį, kritikuoja nukentėjusiojo R. S. ir liudytojo I. V. parodymus tvirtindami, kad nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, o I. V. negalima tikėti vien dėl to, kad jis yra narkomanas, be to, jis įvairiai aiškino įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Su šiais skundų argumentais kolegija nesutinka ir štai dėl ko:
žemesnės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai vadovavosi liudytojo I. V. parodymais, nes jis svarbias įvykio aplinkybes vienodai aiškino ir ikiteisminiame tyrime (t. 3, b. l. 78-80) ir teisiamajame posėdyje (t. 20, b. l. 103) nurodęs, kad nukentėjusysis iš baro buvo išvestas nuteistųjų. Nors paties momento, kaip buvo atimti automobilio rakteliai ir mobilaus ryšio telefonas nematė, tačiau pats D. V. rodė telefoną ir raktelius, pasakojo, kaip juos atėmė.
Šalies argumentai
Apelianto A. M. teiginys, kad I. V. parodymai prieštarauja nukentėjusiojo R. S. parodymams, atmetamas. Pats nukentėjusysis pripažino, kad buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, todėl ne visas įvykio aplinkybes atsimena. Tai, kad R. S. neprisiminė kaip jis vaikinų buvo išvestas iš baro, negalima laikyti, jog jo parodymai prieštarauja liudytojo I. V. parodymams. Nors R. S. dėl girtumo neatsiminė visų aplinkybių, tačiau viso proceso metu paaiškino, jog būnant lauke nepažįstami vaikinai sudavė į veidą ir jis pargriuvo, o vėliau atsipeikėjo krūmuose, manė, kad raktelius pametė, todėl V. K. taip ir pasakė, o kai kitą dieną nerado automobilio, papasakojo, kaip buvo sumuštas (t. 13, b. l. 88-89; 91-92, 93; t. 20, b. l. 97). R. S. apklausiamas ne visą laiką vienodai aiškino įvykio aplinkybes, tačiau tai, kad jis buvo sumuštas ir dingo automobilio rakteliai bei automobilis, nurodė kiekvienos apklausos metu. Jo parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jie patvirtinti kitais bylos duomenimis – tai liudytojų I. V. , V. K. , S. K. , A. L. , M. M. parodymai bei byloje surinkti rašytiniai įrodymai – įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 13, b. l. 60-63), slapto tyrimo metu užfiksuoti D. V. pokalbiai (t. 9, b. l. 123-126), iš kurių turinio matyti, kad D. V. kalba apie automobilio pagrobimą, nori jį išardyti ir parduoti detalėmis, kad uždirbti tam tikrą pinigų sumą. Be to, jau anksčiau buvo paminėta, jog R. S. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir galėjo tiksliai neprisiminti visų įvykio detalių, tačiau iš aukščiau išvardintų liudytojų paaiškinimų matyti, kad fizinio smurto panaudojimas pasireiškė tuo, jog nukentėjusysis buvo jėga laikant už parankių nuvestas už pastato, kur nuo vieno smūgio į veidą nukrito ant žemės. Tuo metu iš jo buvo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas, automobilio ,,Audi 100“ signalizacijos pultelis ir rakteliai. Nors ir nenustatyta, kuris iš nuteistųjų – D. V. ar A. M. sudavė R. S. , tačiau abu jie veikė bendrai, todėl abu ir atsako už atsiradusius padarinius. Liudytojas I. V. parodė, jog D. V. rankoje turėjo mobilųjį telefoną ir gyrėsi atėmęs jį iš girto vyriškio, o nukentėjusiojo automobilį surado spaudydami signalizacijos pultelį. Automobilio nepavykus užvesti, tarėsi, kur jį būtų galima nutempti ir paslėpti.
Nors A. M. skunde ir iškelia versiją, kad R. S. galėjo užpulti ir apiplėšti kiti asmenys, tačiau tokių duomenų byloje nėra, o ir patys nuteistieji A. M. , D. V. tuo metu buvę prie restorano, nepastebėjo pašalinių vaikinų, neva sumušusių nukentėjusįjį.
Nors A. M. skunde teigia, kad I. V. teisme paaiškinęs, jog R. S. iš kavinės buvo išvestas barmenės prašymu, tačiau pažymima, kad liudytojas tokių aplinkybių teisiamajame posėdyje išvis nenurodė (t. 20, b. l. 103).
Kolegija nesutinka su A. M. skundo teiginiu dėl automobilio raktelių paėmimo: iš liudytojo I. V. parodymų ikiteisminiame tyrime (t. 3, b. l. 78-80) matyti, jog jis tiksliai neprisiminė, kuris iš vaikinų – A. M. ar J. V. parodė jam raktelius ir išėjo į lauką ieškoti automobilio, o teisme paaiškino, jog D. V. rodė tik mobilųjį telefoną, o dėl pultelio ir raktelių jis tiksliai neįvardijo, kuris pirmas juos paėmė, nes juos laikė rankose visi spaudydami pultelį- taip bandė surasti automobilį.
Ta aplinkybė, kad kvapų pėdsakuose, paimtuose nuo automobilio ,,Audi 100“ vairuotojo sėdynės, nebuvo rasta nei A. M. , nei D. V. kvapų pėdsakų, dar nepaneigia jų kaltės padarius šį nusikaltimą.
Kolegija jau anksčiau pasisakė dėl nukentėjusiojo R. S. parodymų kitimo ir įvykio aplinkybių įvairaus aiškinimo (buvo stipriai išgėręs, todėl ne viską gerai atsimena, be to, buvo pagrobtas ne jo asmeninis, o S. K. automobilis, ir iš baimės pradžioje ne visas aplinkybes nurodė teisingai), tačiau dėl to jo parodymai nelaikomi niekiniais, jie yra informatyvūs ir patvirtina faktines bylos aplinkybes, t. y. esminėse detalėse jie sutapo ir visą laiką tvirtino smurto panaudojimo faktą, o tai, kuomet buvo panaudotas fizinis smurtas – iškart išėjus iš baro ar po to, kai paliktoje vietoje neberado automobilio, esminės reikšmės neturi.
Apeliantas A. M. neteisus tvirtindamas, jog nukentėjusiojo parodymais negalima patikėti dar ir todėl, kad jis nevienodai aiškino apie smūgių sudavimą ir asmenų skaičių, apie asmenis, dalyvavusius apiplėšime. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. S. viso proceso metu tvirtino, kad jį užpuolusių ir sumušusių asmenų negali atpažinti, buvo suduotas tik vienas smūgis į veidą, nuo kurio nugriuvo. Atsižvelgus į tai, kad nukentėjusysis įvairiai aiškino įvykio aplinkybes, jo parodymais pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai.
Iš nuteistųjų A. N. , D. V. , A. M. paaiškinimų matyti, kad jų tarpusavio santykiai su I. V. buvo draugiški, vadinasi, jis neturėjo jokios dingsties apklabėti nuteistuosius.
Šalies argumentai
D. V. apeliacinio skundo teiginys, kad teismas nepagrįstai nuosprendį pagrindė narkotikus vartojančio I. V. parodymais, o jais, t. y. nuteistaisiais, nepatikėjo, atmestinas. Iš pažymos, gautos iš Vilniaus priklausomybės ligų Centro, matyti, kad I. V. 2005-12-12 yra įrašytas į priežiūros grupę ir jam nustatyta diagnozė – psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybės sindromas (t. 2, b. l. 144), tačiau nenustatyta, kad jis 2002-11-09 duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme (t. 20, b. l. 103), o taip pat ikiteisminio tyrimo metu 2004-11-15 (t. 3, b. l. 78-80) buvo apsvaigęs nuo narkotikų. D. V. iškeltą versiją, neva 2003-08-08 jis, būdamas šalia baro ,,Šaltinėlis“, iš trijų nepažįstamų vaikinų nusipirko mobilaus ryšio telefoną ,,Siemens 45SL“, niekuo nepagrįsta.
Kolegija atmeta kaip nepagrįstą A. M. skundo argumentą, jog nukentėjusiosios S. K. , liudytojų V. K. , M. M. , A. L. parodymai yra išvestiniai, jie įvykio nematė, todėl negalima jais tikėti.
Teigti, kad šiuo konkrečiu atveju vertinant įrodymus, buvo pažeistos BPK 20 str. nuostatos, nėra teisinio pagrindo. Kolegijos nuomone, byloje esančių faktinių duomenų pakako nuteistųjų A. M. , A. N. ir D. V. kaltei pagrįsti dėl automobilio ,,Audi 100“ ir jame buvusių daiktų vagystės bei nuteistųjų D. V. ir A. M. kaltei pagrįsti dėl R. S. apiplėšimo. Faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltiniai, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Todėl apeliantų A. M. , A. N. ir D. V. skundų teiginiai, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis, neatitinka tikrovės ir yra deklaratyvus.
Į nuteistojo R. Č. , jo gynėjo, bei nuteistųjų A. N. ir J. A. apeliacinių skundų argumentus dėl V. Č. turto prievartavimo bus atsakoma kartu. Visi nuteistieji nepripažįsta prievartavę V. Č. turtą ir prašo juos išteisinti. Be to, R. Č. skunde taip pat teigia, jog buvo padaryti pažeidimai nagrinėjant bylą ir dėl to prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nors ir nenurodo, kad buvo padarytas esminis Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.
Priešingai, nei teigia R. Č. , pakeitus kaltinimą teisme nebuvo padaryti Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Apelianto R. Č. nuomone, teisminio nagrinėjimo metu jam buvo pateiktas sunkesnis kaltinimas, pasireiškęs tuo, jog nebuvo kaltinamas grasinęs panaudoti fizinį susidorojimą ir nebuvo įvardintas kaip vykdytojas, o nuosprendžio nustatomojoje dalyje šios aplinkybės nurodytos.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2006-01-25 teisiamojo posėdžio metu prokuroras išties pateikė prašymą keturiems kaltinamiesiems – R. Č. , A. M. , A. N. ir D. V. pakeisti kaltinimą ir jų padarytas veikas papildomai kvalifikuoti pagal BK 182 str. 1 d. (t. 21, b. l. 24-33, 44-45) ir ryšium su tuo buvo paskelbta pertrauka pasiruošti gynybai dėl naujai pareikšto kaltinimo. Kaltinimas nuteistiesiems R. Č. , A. M. , A. N. , D. V. buvo pakeistas vadovaujantis BPK 256 str. nuostatomis ir įstatymas nebuvo pažeistas.
R. Č. neteisus tvirtindamas, kad pakeitus kaltinimą į sunkesnį, jis turėjo būti perduotas teismui dėl naujo kaltinimo, tačiau BPK 256 str., kuriame kalbama apie kaltinimo pakeitimą teisme, nėra nurodyta, jog šiuo atveju būtina baudžiamąją bylą pagal naują kaltinimą iš naujo perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje: BPK 232 str., 233 str. yra nurodyta, kokius veiksmus teisėjas atlieka bylos parengimo nagrinėti teisme metu ir susipažinęs su byla. Iš kaltinamojo akto turinio (t. 18, b. l. 72-75), bei pakeisto kaltinimo teisme (t. 21, b. l. 31-33) matyti, jog faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės dėl V. Č. turto prievartavimo iš esmės nesikeitė ir naujajame kaltinime buvo nurodyti tie patys R. Č. atlikti veiksmai.
Kolegija nesutinka su R. Č. ir jo gynėjo skundų motyvais, kad nuosprendis neatitinka BPK 302-307 str. str. bei Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 nuostatų, nes nenurodyta, kokiais požymiais pasireiškė grasinimas susidoroti fiziškai, kur ir kokiomis aplinkybėmis jam buvo perduoti pinigai.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija konstatuoja, kad nuosprendis buvo surašytas vadovaujantis BPK 305 str. išdėstytais reikalavimais. Nustatyta, kad R. Č. , A. N. ir J. A. , veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, grasindami panaudoti fizinį smurtą, atvirai iš nukentėjusiojo V. Č. , palauždami jo pasipriešinimą, reikalavo perduoti šiems jo turtą. Nustatyta, kad darydami tęstinį nusikaltimą, nuteistieji per kelis kartus pareikalavo iš nukentėjusiųjų V. Č. ir J. Č. , pastarajai taip pat panaudoję psichinę prievartą, pasireiškusią tuo, jog grasino susidoroti su jos vyru Lukiškių tardymo izoliatoriuje, ir galiausiai, nepaklusus jų reikalavimams, grasino susidoroti su V. Č. šeimos nariais (sumušti V. Č. , jo žmoną, pagrobti vaiką). Nuteistieji per du kartus gavo: 1500 JAV dolerių (4500 Lt) ir 2000 Lt, o V. Č. atsisakius sumokėti 9000 Lt, R. Č. ir A. N. nurodymu I. V. padegė J. Č. automobilį. Nuosprendyje aptarti ir įvertinti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai patvirtina, kad R. Č. , A. N. ir J. A. per kelis kartus, grasindami panaudoti fizinį ir psichinį smurtą, atvirai reikalavo iš nukentėjusiųjų perduoti jų turtą. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji ginčydami savo kaltę, neigia teismo nustatytas faktines aplinkybes ir pateikia savą bylai reikšmingų aplinkybių interpretaciją. R. Č. skunde tvirtina nežinąs, kur, kokiomis dalimis ir kam J. Č. perdavė 2000 Lt, tačiau jos parodymais neginčytinai nustatyta, jog 1000 Lt ji perdavė J. A. , kuris jos laukė kartu su R. Č. broliu E. Olandų g. prie laidojimo rūmų, kitus 1000 Lt į nurodytą vietą prie parduotuvės ,,Saulutė“ nunešė jos tėvas ir perdavė J. A. su R. Č. . Nukentėjusiosios J. Č. parodymai nekito viso proceso metu: ir ikiteisminiame tyrime (t. 2, b. l. 32-33; 35-36, 37-38), ir teisiamajame posėdyje ji davė nuoseklius parodymus apie tai, kas, kada ir prie kokių aplinkybių prievartavo jos šeimos turtą (t. 20, b. l. 95-97). Tą aplinkybę, kad nuteistiesiems buvo perduoti reikalaujami pinigai, patvirtino liudytojas P. Č. , nukentėjusiosios tėvas, perdavęs 1000 Lt J. A. (t. 2, b. l. 60-61, t. 20, b. l. 137).
R. Č. skundo teiginys, kad nuosprendyje nurodyta, jog ,,sunaikino turtą visuotinai pavojingu būdu“, neatitinka BK 181 str. 2 d. dispozicijos, nes tokio kvalifikuojančio požymio nenumatyta, atmetamas. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad nuteistieji R. Č. , A. N. , J. A. buvo nuteisti už J. ir V. Č. turto prievartavimą pagal BK 25 str. 3 d., 181 str. 2 d. esant kvalifikuojančiam požymiui – sugadino svetimą turtą. Kadangi J. Č. priklausantis automobilis buvo padegtas, todėl nuosprendyje konstatuojama, kad turtas buvo sugadintas visuotinai pavojingu būdu, tačiau tai dar nereiškia, jog tai – kvalifikuojantis nusikalstamos veikos požymis.
R. Č. skundo motyvas, jog teismas tik abstrakčiai aprašė nusikalstamas veikas ir nesilaikė BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimų, niekuo nepagrįstas. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad jis surašytas laikantis BPK 305 str. 1 d. 1 p. numatytų nuostatų: aprašomojoje dalyje išdėstytos teismo nustatytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą kaltinamieji šiuo nuosprendžiu nuteisti, aplinkybių aprašymas, kurį lemia nusikalstamos veikos sudėties požymiai: be vertimo nukentėjusiuosius perduoti turtą numatytas kaip alternatyva ir turto sugadinimas. Išvardinta, kokie bendrininkų grupės nariai atliko vienus ar kitus veiksmus: nurodyta, jog R. Č. organizavo turto prievartavimą; pastarasis įsakė A. N. priversti V. Č. sumokėti 1500 JAV dolerių ir abu kartu grasino fiziniu susidorojimu. A. N. gavo nurodytą sumą pinigų, o vėliau perdavė R. Č. . Toliau įvardijami kiti nuteistųjų atlikti tęstinio nusikaltimo veiksmai – A. N. kartu su J. A. , panaudoję psichinę prievartą J. Č. , gavo iš jos 2000 Lt. Galiausiai R. Č. su A. N. , grasindami susidoroti su Č. šeima, reikalavo sumokėti 9000 Lt, o V. Č. nepaklusus, R. Č. ir A. N. nurodymu buvo padegtas J. Č. automobilis. Kolegijos nuomone, išvardinti nuteistųjų veiksmai atitinka BK 181 str. 2 d. dispozicijoje nurodytus požymius ir jokių trūkumų neįžvelgiama.
Kolegija nesutinka su apelianto R. Č. skundo motyvu, jog išvardintos aplinkybės rodo teismo šališkumą ir konstatuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis garantuoja asmeniui vieną svarbiausių jo procesinių teisių – teisių į teisingą teismą. Šis principas įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. BPK 44 str. 5 d. taip pat garantuoja, kad kiekvienas kaltinamasis turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantis BPK 58 str. pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant, teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Apeliaciniuose skunduose nenurodyta nė viena šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ar teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, suinteresuoti bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidavo apeliantai, nereiškia, jog teismas buvo šališkas.
Reikia pažymėti, kad apeliantas R. Č. ir jo gynėjas neteisūs teigdami, jog nukentėjusysis V. Č. 2005-06-29 ir 2006-01-18 apklausiamas teisme parodė, kad R. Č. jam nė karto negrasino, 1500 JAV dolerių nereikalavo ir nukentėjusysis jam pinigų nemokėjo. Iš 2005-06-29 (t. 19, b. l. 121, 127-129) ir 2006-01-18 (t. 21, b. l. 16-19) teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad aukščiau nurodytų parodymų nukentėjusysis nedavė. Jis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paaiškino, jog ,,R. Č. ėmė reikalauti pinigų iš manęs už A. D. dalį, viso 1500 JAV dolerių. Kai R. Č. sužinojo, kiek pelno gavome už tą butą, pradėjo iš manęs 9000 JAV dolerių reikalauti. Iš pradžių reikalavo normaliai, paskui pradėjo grasinti, sakydamas, kad geriau atiduoti, kitaip atvažiuos ,,brigada“. Kiek žinau, R. Č. tų 9000 litų reikalavo sau, nes mieste ėjo kalbos, kad jis su nieku pinigais nesidalina. Prieš pat mašinos padegimą naktį, dar R. Č. skambino ir grasino, kad atiduočiau pinigus. Aš pats 1,5 tūkst. JAV dolerių perdaviau A. N. , kad grąžintų nukentėjusiajam iš Šalčininkų, o ne R. Č. , kieno jis vardu prašė aš nežinau, manau, kad buvo reikalauta bendrai, nes A. D. buvo atėmęs iš nukentėjusiojo nemažą pinigų sumą. A. N. turėjo perduoti pinigus 1,5 tūkst. JAV dolerių R. Č. , o R. Č. turėjo perduoti nukentėjusiajam, bet kiek žinau jis neperdavė tų pinigų“. Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi V. Č. parodymais apkaltinamajame nuosprendyje, nes jis viso proceso metu patvirtino, jog R. Č. su kitais nuteistaisiais per kelis kartus ir reikalavo pinigų, ir grasino susidoroti.
Žemesnės instancijos teismas
R. Č. skundo teiginys, jog nukentėjusioji J. Č. V. Č. nežino, ar vyras perdavė pinigus R. Č. , neatitinka tikrovei. J. Č. teisme parodė: ,,Apie prievartaujamus pinigus tada pasakiau advokatui, ginančiam mano vyrą. Tik vėliau sužinojau, kad A. D. pasodino ir V. (t. y. jos vyras) turi sumokėti dalį skolos už jį“ (t. 20, b. l. 95-97).
Kolegija nesutinka ir su A. N. skundo argumentu, kad teismas negalėjo remtis nenuosekliais V. Č. parodymais, nes pastarasis pats siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jau iš anksčiau apkaltinamajame nuosprendyje aptartų ir įvertintų V. Č. parodymų matyti, kad jis buvo ne kartą apklaustas ikiteisminiame tyrime, teisiamajame posėdyje (buvo apklaustas ne kartą, nes proceso metu pasikeitė kolegijos sudėtis mirus vienam iš teisėjų ir byla buvo pradėta nagrinėti iš naujo) davė nuoseklius ir esminėse detalėse sutampančius parodymus, todėl negalima teigti, kad jie yra prieštaringi.
Apeliantas J. A. , nesutikdamas su nuosprendžiu, pažymi, jog byla yra sufabrikuota siekiant su juo susidoroti. Šis skundo teiginys yra deklaratyvus ir abstraktus, neparemtas jokiais objektyviais duomenimis, logiškais bei įtikinamais argumentais nepagrįstas. Priešingai, nei teigia J. A. , jo ir kitų apeliantų kaltumas pagrįstas nukentėjusiųjų V. Č. , J. Č. , liudytojo P. Č. , perdavusių pinigus nuteistiesiems, bei liudytojų: A. L. , kuris iš pačių apeliantų žino apie jų įvykdytus nusikaltimus, A. A. , kuriai apie turto prievartavimo atvejus papasakojo J. ir V. Č. , parodymais.
Nors R. Č. ir neigia gavęs 2000 Lt iš J. Č. , tačiau liudytojo A. L. parodymais nustatyta, kad ši pinigų suma išties atiteko R. Č. . Tą aplinkybę patvirtino ir J. Č. .
Jau iš aukščiau aptartų J. Č. ir V. Č. parodymų matyti, kad R. Č. kartu su A. N. reikalavo sumokėti 9000 Lt grasindami susidoroti su šeimos nariais (t. 20, b. l. 95-97; t. 21, b. l. 16-19), o kai V. Č. nesutiko įvykdyti šio reikalavimo, sudegino jo žmonos automobilį. Esant šiems parodymams atmetamas R. Č. skundo argumentas, jog teisme nukentėjusieji nepatvirtino savo parodymų. Didelę dalį savo apeliacinio skundo R. Č. paskyrė A. N. ir V. Č. Buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandoriui. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad R. Č. iš A. N. sužinojęs, kad butas buvo pelningai parduotas ir gautas didelis pelnas, pradėjo reikalauti iš V. Č. 9000 Lt, be to, didesnės dalies reikalavo ir A. N. . Žemesnės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. Č. su A. N. reikalavo perduoti turtą ir grasino fiziniu susidorojimu po buto pardavimo, kuomet V. Č. su A. N. jau buvo atsiskaitęs. Tą aplinkybę, jog R. Č. išties reikalavo iš V. Č. 9000 Lt, patvirtino liudytojas A. L. (t. 20, b. l. 98-102). Kadangi nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais neginčytinai įrodyta apeliantų kaltė prievartavus V. ir J. Č. turtą grasinant panaudoti fizinį smurtą, sugadinti turtą, kas ir buvo padaryta pasitelkus I. V. , todėl visi šie apeliantai, veikų bendrininkų grupėje, privalo atsakyti ir už atsiradusius padarinius. ,,Visuotinai pavojingu būdu“ nėra BK 181 str. 2 d. numatytos sudėties požymis, o ši aplinkybė nurodo, kaip, kokiu būdu buvo sugadintas nukentėjusiųjų automobilis, t. y. padegant.
Reikia sutikti su R. Č. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentu, jog tuomet, kai liudytojas E. L. ir nukentėjusioji J. Č. buvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b. l. 41-44; t. 1, b. l. 67-72), buvo pažeisti BPK 184 str. reikalavimai, nes protokolą surašė ne teisėjas ar sekretorė, kaip reikalaujama įstatyme, o ONTT vyr. inspektorė A. N. . R. Č. neteisus tvirtindamas, jog ir A. L. liudytoju buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją pažeidžiant įstatymo reikalavimus (t. 1, b. l. 108-112), tačiau iš šio apklausos protokolo matyti, kad A. L. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklaustas ne liudytoju, o įtariamuoju vadovaujantis BPK 179, 188, 189 straipsniais. Šiais liudytojo E. L. ir nukentėjusiosios J. Č. apklausų protokolais nesivadovaujama, nes iš jų turinio matyti, kad jie yra nurašyti pažodžiui iš tyrėjo atliktų šių asmenų apklausų protokolų. Paminėtus protokolus nelaikant įrodymais, pakanka ir kitų duomenų apeliantų kaltei pagrįsti - tai liudytojų ir nukentėjusiosios J. Č. parodymai, duoti teisme.
BPK 184 str. 4 d. nuostatos pažeistos nebuvo, nes tuomet, kai liudytojas E. L. 2003-10-29 buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kalti asmenys dar nebuvo nustatyti ir sulaikyti (R. Č. sulaikytas tik 2003-12-12), todėl nei R. Č. , nei kitiems įtariamiesiems nebuvo pranešta apie minėtas apklausas.
Kolegija atmeta kaip nepasitvirtinusį A. N. skundo teiginį, jog ne jis prievartavo V. Č. turtą, o priešingai – tai V. Č. prievartavo jo turtą, nes į posėdį iškvietus policijos darbuotoją E. J. bei išreikalavus baudžiamąją bylą Nr. 12-1-1773-01 (tai buvo padaryta A. N. prašymu), kolegija konstatuoja, kad pokalbis tarp A. N. , V. Č. (jo pavardė anksčiau buvo V. M. ) ir dar dviejų nenustatytų asmenų – Jono bei ,,Juvelyro“ vyko 2002-01-11 prie Žirmūnų gatvėje esančio 127 namo, Vilniuje. Tai matosi iš t. 6, b. l. 121 esančio ONTT vyr. inspektoriaus E. J. surašyto protokolo apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus, stenogramos turinio bei E. J. duotų parodymų apeliacinės instancijos teisme. Šie duomenys buvo surinkti baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo ir dokumentų suklastojimo ir su šia baudžiamąja byla neturi nieko bendro. Pokalbio metu iš A. N. buvo reikalaujama grąžinti pinigus už baldus ir televizorių, kuriuos iš prekybos įmonės jis buvo paėmęs su suklastotu pasu. Kaip jau minėta, pokalbis įvyko 2002-01-11, o šioje byloje A. N. nuteistas už veiką, padarytą 2003 m. gegužės, birželio, liepos mėnesiais.
Negalima sutikti su A. N. skundo argumentu, kad teismas nepilnai išsiaiškino pinigų 49200 Lt pervedimo iš S. S. (A. N. sugyventinės) sąskaitos į J. Č. sąskaitą aplinkybes, nes šioje byloje V. ir J. Č. turto prievartavimo priežastis nebuvo įvykę civiliniai turtiniai santykiai ir sandoriai tarp V. Č. ir A. N. . Priešingai, nei teigia A. N. , jis kartu su R. Č. nuteisti už 9000 Lt prievartavimo iš V. Č. faktą, įvykusį ne 2003 m. gegužės mėn., kaip teigia apeliantas, o už veiką, padarytą nuo 2003-06-30 iki 2003-07-10. Ta aplinkybė, kad 49200 Lt į J. Č. sąskaitą už parduotą butą buvo pervesti 2003-06-27, nepaneigia aplinkybės, kad ir po to iš V. Č. buvo reikalaujama 9000 Lt ir R. Č. , net nedalyvavusiam buto pirkimo-pardavimo sandoryje.
Nors apeliantas J. A. skunde kritikuoja liudytojo A. L. parodymus, tačiau tai, kad jie laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, buvo pasisakyta anksčiau. Šiuo liudytoju buvo vadovautasi tiek kiek jo nurodytas aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys. Tai, kad teisėjas užduodamas klausimą liudytojui A. L. paminėjo prievartaujamų pinigų sumą, t. y. 2000 Lt, neatitinka tikrovei, nes tokių duomenų byloje nėra. Iš protokolo matyti, jog liudytojas A. L. paaiškino: ,,Man yra žinoma, kad buvo prašoma 2000 Lt iš J. Č. už jos vyrą. Ją gąsdino R. A., sakydamas, jog baigsis blogai“. ,,Apie tuos 2000 Lt, jog reikalauja, patys ir pasakė ir visi pinigai atiteko R. Č. “ (t. 20, b. l. 99). Šie liudytojo parodymai dar kartą patvirtina, kad jam buvo žinoma, jog 2000 Lt buvo išties reikalauta ir jie buvo perduoti R. Č. . Teismas pagrįstai nesivadovavo tiek J. A. , tiek ir A. N. bei R. Č. parodymais dėl turto prievartavimo, nes jie siekdami išvengti bausmės, sugalvojo įvairias ir neįtikinamas versijas. Pinigų, t.y. 2000 Lt faktą patvirtino ir J. Č. , ir jos tėvas P. Č. , o kam pinigai priklausė – tėvui ar dukrai, jokios reikšmės neturi.
Į J. A. skundo argumentus dėl dalyvavimo nusikalstamame susivienijime nebus atsakoma, nes jis pagal BK 249 str. 1 d. yra išteisintas. Be to, skunde apeliantas J. A. kelia klausimą, koks turtas priklauso V. Č. , už kurio prievartavimą jis yra nuteistas, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad turto prievartavimo dalyką sudarė pinigai, o ne butas ir kitas turtas.
Taigi, esant aukščiau išvardintoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo pagrįstas prielaidomis ir spėjimais. Visi nuteistųjų kaltę patvirtinantys įrodymai atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus ir, remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, buvo tinkamai ištirti ir įvertinti teisminio bylos nagrinėjimo metu.
Apeliantas A. N. neteisus teigdamas, kad jo kaltė padegus automobilį grindžiama tų pačių liudytojų A. L. ir I. V. parodymais, o kitų objektyvių ir neginčytinų jo kaltės įrodymų nėra, kadangi jo kaltė be šių dviejų liudytojų parodymų patvirtina nukentėjusiųjų J. ir V. Č. parodymais bei kiti byloje esantys duomenys.
R. Č. , nesutikdamas su nuteisimu dėl pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos, teigia, jog jis buvo kaltinamas: ,,kiekvieną mėnesį I. U. ir D. T. tiesiogiai ar per A. L. mokėjo jam (R. Č. ) dalį gautų iš prostitucijos pinigų“, o teismas nuosprendyje nurodė, jog ,,dalį nuo 350 Lt iki 450 Lt kas mėnesį per A. L. perduodavo R. Č. “ (t. 22, b. l. 5), taip išplėsdamas kaltinimą teismas peržengė nagrinėjimo teisme ribas. Su šiuo skundo argumentu kolegija sutinka, kadangi, kaip matyti iš kaltinamojo akto (t. 18, b. l. 1-2) bei pakeisto kaltinimo teisiamajame posėdyje (t. 21, b. l. 31-33) prokuroras neprašė ir R. Č. nebuvo kaltinamas, jog kiekvieną mėnesį gaudavo konkrečią pinigų sumą iš prostitucijos gautų pinigų, t.y. nuo 350 Lt iki 450 Lt, kaip nurodyta nuosprendyje. Šios aplinkybės iš nuosprendžio turi būti pašalintos, nes tai jau naujos aplinkybės, praplėtusios kaltinimo ribas. Šis padarytas pažeidimas nelaikomas esminiu, nes R. Č. įstatymų garantuotos teisės nebuvo suvaržytos, jis duodamas parodymus kaltės nepripažino dėl pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos, teigdamas, kad jokia forma nesipelnė iš prostitucijos ir nedalyvavo jos organizavime (BPK 369 str. 3 d.). Šis pažeidimas nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Kaip matyti iš liudytojo A. L. parodymų teisme (t. 20, b. l. 98-102), jis paaiškino, kad pinigus 350 Lt iš pradžių, o vėliau 450 Lt iš prostitucijos verslo kas mėnesį paimdavo iš R. M. ir I. U. ir perduodavo R. Č. . Kadangi prostitučių firmą turėjo I. U. , D. T. , R. M. ir D. M. , todėl kaltinime ir buvo nurodyta, kad R. Č. pinigus iš prostitucijos verslo mokėdavo visi, jų tarpe ir D. T. . Esant tokiems bylos duomenims, paneigiama R. Č. skunde išreikšta abejonė, jog jam neaišku, kas jam mokėdavo pinigus – I. U. ar D. T. , o iš jų surinktus pinigus R. Č. perduodavo A. L. .
Nors skunde R. Č. ir abejoja liudytojo A. L. parodymais, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis turi pagrindą apkalbėti R. Č. , todėl šio liudytojo parodymais remtasi pagrįstai ir jie laikomi pagrįstu įrodymų šaltiniu. Taip pat pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą apkaltinamajame nuosprendyje vadovautis techninių priemonių pagalba užfiksuotais telefoniniais pokalbiais tarp A. L. ir I. U. , įvykusių 2003-08-25 20 val. 41 min., bei 20 val. 44 min. (t. 17, b. l. 75-76). Iš pokalbių turinio matyti, kad yra renkami pinigai iš prostitucijos verslu užsiimančių asmenų, o apie renkamus pinigus jau teiravosi Rolka (R. Č. ) ir pinigai turi būti atiduoti iki mėnesio pabaigos. R. Č. kaltę dėl pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos patvirtina pakankamai įrodymais pripažintų duomenų. Nuteistojo kaltė visiškai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje aptartų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visuma. R. Č. veiksmai dėl pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos tinkamai kvalifikuoti pagal BK 307 str. 1 d.
Apeliantai A. M. , A. N. ginčija savo kaltę ir dėl neteisėtų svetimų mokėjimo instrumentų – mokėjimo kortelių finansinėms operacijoms inicijuoti, panaudojimą ir panaudojus jas apgaule savo naudai įgijus svetimą turtą, kadangi jie dėl šios nusikalstamos veikos kaltais prisipažino tik iš dalies: A. N. pripažino panaudojęs svetimą mokėjimo kortelę tik 1 kartą, t. y. 2003-09-25 naktį, kai degalinėje pirko alkoholinius gėrimus ir čekyje pasirašė jis; A. M. pripažino su svetimomis kortelėmis keletą kartų pirkęs alkoholinius gėrimus ir kitas prekes parduotuvėje ,,Indauja“ Architektų g. 152, Vilniuje, pats pasirašė ant čekių, o 2003-09-25 minėtoje parduotuvėje pirko prekes kartu su D. V. , pastarasis paaiškino, jog 2003 m. su G. Š. mokėjimo kortele pirkęs alkoholinius gėrimus ir kitas prekes pas pažįstamus pardavėjus L. B. ir J. K. parduotuvėje ,,Indauja“, esančioje Architektų g. 152, Vilniuje, o 2003-09-24 su rasta kortele 3 kartus pirko alkoholį jau anksčiau nurodytoje parduotuvėje ir ,,Statoil“ degalinėje. Nuosprendyje neteisingai konstatuojama, kad A. N. ir D. V. dėl jiems pareikšto kaltinimo kaltais prisipažino, o A. M. , jog kaltu prisipažino pilnai. Viso proceso metu, t.y. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme jie kaltais prisipažino tik iš dalies – prisipažino pirkdavę prekes parduotuvėje ,,Indauja“, esančioje Architektų g. 152, Vilniuje, kur dirbo pažįstami pardavėjai, bei degalinėse, o visą kitą jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką dėl svetimo turto įgijimo apgaule savo naudai bei svetimų mokėjimo instrumentų panaudojimą finansinėms operacijoms inicijuoti kitose prekybos įtaigose, t. y. vaistinėse, ,,KristiAnos“ salonuose, parduotuvėse ,,Benneton“, ,,Ogmina“, ,,Ikiukas“, ,,Iki“ ir kitose parduotuvėse jie kategoriškai neigė. Teismas kaltę dėl šios nusikalstamos veikos pagrindė nukentėjusiųjų G. Š. ir A. V. parodymais, kurie tik paaiškino mokėjimo kortelių ,,Visa Elektron“ dingimo aplinkybes, liudytojų L. B. , J. K. , dirbusių pardavėjais UAB ,,Indauja“ priklausančioje parduotuvėje Architektų g. 152, Vilniuje, kurie paaiškino aplinkybes, kaip svetimomis mokėjimo kortelėmis apsipirkdavo nuteistieji. A. L. taip pat patvirtino, jog iš A. N. jam žinoma, kad svetimomis mokėjimo kortelėmis naudojosi ir D. V. su A. M. pirkdami parduotuvėje ,,Indauja“ alkoholinius gėrimus bei cigaretes. Vieną kartą A. L. matė, kaip svetima mokėjimo kortele atsiskaitė A. N. . Iš videoįrašų padarytų fotonuotraukų (t. 8, b. l. 51-60, 61-70) matyti, kad 2003-09-25 nuo 6 val. 11 min. iki 6 val. 13 min. D. V. buvo atvykęs į ,,Statoil“ degalinę, esančią G. Vilko 39, o iš fotonuotraukų, esančių b. l. 61-70 matyti, jog į ,,Statoil“ degalinę Kareivių g. 13, Vilniuje, buvo atvykę A. N. su D. V. , tačiau data ir laikas, kada tai buvo nenustatyta. Be to nuosprendyje dar yra aptarti telefoniniai pokalbiai, užfiksuoti techninių priemonių pagalba tarp A. N. ir D. V. , įvykę 2003-09-21; 2003-09-22, 2003-09-23, kuriuose jie kalba apie alkoholinių gėrimų ir cigarečių pirkimą parduotuvėje Lazdynuose, apie vogtos mokėjimo kortelės ir apie jų panaudojimą (t. 17, b. l. 33-37; 44-48). Kitų nuteistųjų kaltę patvirtinančių įrodymų nesurinkta, vadinasi šioje baudžiamojoje byloje esantys duomenys tik patvirtina dalį A. M. , A. N. ir D. V. pateikto kaltinimo, o kita kaltinimo dalis dėl svetimų mokėjimo kortelių panaudojimo bei dėl svetimo turto įgijimo apgaule savo naudai jau aukščiau išvardintose prekybos įstaigose, t. y. vaistinėse, ,,KristiAnos“ salonuose, parduotuvėje ,,Benneton“, ,,Ogmina“, ,,Ikiukas“, ,,Iki“, ,,Maxima“, ,,Eglė“ ir kitose parduotuvėse, nepasitvirtino. Kolegija pažymi, kad apeliantams neinkriminuota ir jie nenuteisti dėl mokėjimo kortelių vagystės, nustatyta, kad svetimas mokėjimo korteles gaudavo D. V. iš vyriškio vardu Olegas. Reikia sutikti su apelianto A. M. skundo teiginiu, kad nuosprendyje pagrindžiant jų kaltę ir svetimų mokėjimo kortelių panaudojimo nurodytose prekybos įstaigose, teismas vadovavosi tik prielaidomis ir spėjimais, kas atsispindi ir nuosprendyje: ,,Nusikalstamos veikos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nepavyko konkrečiai nustatyti visų aplinkybių, susijusių su kortelių panaudojimu finansinėms operacijoms inicijuoti visuose prekybos taškuose, tačiau neginčytinai nustatyta, kad aptariamais laikotarpiais tomis kortelėmis disponavo kaltinamieji“, tačiau nežiūrint į tai, jie pripažinti kaltais ir nuteisti dėl visų nusikalstamų veikų.
Ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrui buvo duota užduotis atlikti rašysenos ir parašų ištyrimą tikslu nustatyti, ar pateiktuose kasos čekiuose atsiskaitant kortele ,,VISA Elektron“ Nr. duomenys neskelbtini, priklausiusia G. Š. nuo 2003-09-19 iki 2003-09-25 įvairiose prekybos įstaigose, kurios nurodytos kaltinamajame akte, esančius parašus pasirašė D. V. , ar A. N. , ar A. M. , ar kitas (kiti) asmuo (asmenys), specialistas, atlikęs tyrimą, išvadoje konstatavo, jog atsakyti į specialistui pateiktą klausimą, ar parašus, esančius pateiktuose tyrimui kasų čekiuose pasirašytus G. Š. , pasirašė D. V. , A. N. , ar kitas asmuo, nėra galimybės dėl tiriamųjų parašų trumpumo, paprastos konstrukcijos, mažo grafinio informatyvumo, skirtingų tiriamųjų ir eksperimentinių parašų atlikimo sąlygų, pateikti laisvieji parašų ir rašysenų pavyzdžiai, nesudaro požymių visumos leidžiančios nustatyti parašus pasirašiusį asmenį (t. 8, b. l. 41-42; 46-49).
Aukščiau aptarti įrodymai, t. y. liudytojų L. B. ir I. K. , dirbusių pardavėjais UAB ,,Indauja“ alkoholinių gėrimų parduotuvėje, parodymais nustatyta, jog D. V. , A. M. ir A. N. šioje parduotuvėje daug kartų pirko alkoholinius gėrimus, cigaretes ir kitas prekes. Kitas įrodymų šaltinis – liudytojas A. L. , taip pat patvirtino, jog jam tik iš A. N. pasakojimo žinoma, kad su svetima mokėjimo kortele jis su A. M. pirkdavo alkoholinius gėrimus, cigaretes UAB ,,Indauja“ parduotuvėje, kurioje vieną kartą už prekes buvo atsiskaityta prie jo. Patys apeliantai taip pat pripažįsta, jog jie su svetimomis mokėjimo kortelėmis pirkdavo tik parduotuvėje ,,Indauja“ ir degalinėse. Esant šiems duomenims, kolegija konstatuoja, jog A. N. , A. M. ir D. V. nuteisti pagrįstai tik už A. V. mokėjimo kortelės neteisėtą panaudojimą ir apgaule svetimo turto įgijimą vienuolika kartų – nuo 2003-03-28 20 val. 36 min. iki 21 val. 09 min.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, kolegija pripažįsta, kad nuosprendis jų atžvilgiu yra teisingas ir pagrįstas tik dalyje dėl G. Š. ,,Visa Elektron“ mokėjimo kortelės panaudojimo: t.y. UAB ,,Indauja“ parduotuvėje ir ,,Statoil“ degalinėse, ką jie patys nurodė paaiškindami, jog neatsimena, kada ir kiek kartų jose apsipirko, todėl laikoma, kad čia jie apsipirko pagal visus nuosprendyje išvardintus čekius.
Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostatomis, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje buvo išnaudotos visos galimybės ir surinkti visi įrodymai, tačiau abejonių taip ir nepavyko pašalinti.
Apeliantai teigia, kad visos byloje esančios abejonės buvo išaiškintos jų nenaudai. Nekaltumo prezumpcijos principas yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d., nustatant, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (31 str.). Nekaltumo prezumpcijos principas reikalauja, kad kaltintojas pateiktų kaltumo įrodymus, o abejonės tarnautų kaltinamojo naudai.
Kolegijos nuomone, byloje nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių A. N. , A. M. ir D. V. kaltumą. Žemesnės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl G. Š. mokėjimo kortelės panaudojimo pagal byloje esamus kasų čekius atskirose prekybos įstaigose nepagrindė jokiais įrodymais, pats nuosprendyje padarė prieštaraujančias išvadas ir abejones dėl apeliantų kaltumo (t. 22, b. l. 17) ir nuteisė tik už tai, kad aptariamasis laikotarpiais kortelėmis disponavo kaltinamieji, tačiau jie pripažino pirkę prekes tik parduotuvėje ,,Indauja“ ir benzino kolonėlėse. Kolegijos nuomone vien dėl tos priežasties priimti apkaltinamąjį nuosprendį negalima, kad jis iš viso yra naudojęsis 3-4 svetimomis mokėjimo kortelėmis, jas gaudavo iš nenustatyto asmens, vardu Olegas, o nustačius tik dviejų asmenų, kuriems priklausė mokėjimo kortelės, pavardes, galimai jos buvo keičiamos.
Esant aukščiau išvardintoms aplinkybėms, iš nuosprendžio šalintina, jog A. N. , D. V. ir A. M. nuo 2003-09-19 1 1val. 39 min. iki 2003-09-25 06 val. 37 min. veikdami organizuotoje grupėje neteisėtai panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą – mokėjimo kortelę finansinėms operacijoms inicijuoti ir apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą šiose Vilniuje esančiose prekybos įstaigose: UAB ,,Gaira ir partneriai“ vaistinėje, esančioje raugyklos g. 5/1; UAB ,,Palink“ parduotuvėje ,,Ikiukas Užupis“, esančioje Užupio g. 7; UAB ,,Palink“ parduotuvėje ,,Ikiukas Pylimo“, esančioje Pylimo g. 21; UAB ,,Palink“ parduotuvėje ,,Ikiukas Jogailos“, esančioje Jogailos g. 12; UAB ,,Eurofarmacijos vaistinė“ esančioje Gedimino pr. 18; UAB ,,VP Market“ parduotuvėje ,,Minima“, esančioje Gedimino pr. 18; UAB ,,palink“ parduotuvėje ,,Iki Jasinskio“, esančioje Jasinskio g. 16; UAB ,,Ogminos pulsas“ parduotuvėje, esančioje Gedimino pr. 52/1; UAB ,,KristiAna“ salone, esančiame Gedimino pr. 44; UAB ,,Benneton“ parduotuvėje, esančioje Gedimino pr. 25; UAB ,,Palink“ parduotuvėje ,,Iki Eglutė“, esančioje Antakalnio g. 73; UAB ,,Farmakonas“ vaistinėje ,,Pakalnės“, esančioje Jasinskio g. 4-9; UAB ,,Europoje“ Sodų g. 24D-2; UAB ,,Palink“ parduotuvėje Iki stotis“, esančioje Sodų g. 22; parduotuvėje ,,PC-42“, esančioje Didžioje g. 28; UAB ,,VP Market“ parduotuvėje ,,Maxima“, esančioje Mindaugo g. 11; UAB ,,Tonsonas“ parduotuvėje ,,Eglė“, esančioje Pylimo g. 5/2; UAB ,,Senoji teatro vaistinė“, esančioje Geležinkelio g. 16 trisdešimt penkis kartus neteisėtai, apgaule, savo naudai panaudojo G. Š. AB ,,Vilniaus bankas“ ,,Visa Elektron“ mokėjimo kortelę Nr. duomenys neskelbtini, iš viso nupirkdami įvairių prekių už 3103,42 Lt.
Teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nustatė, jog A. N. , D. V. ir A. M. , veikdami bendrininkų grupėje nuo 2003-03-19, 11 val. 39 min. iki 2003-9-25 06 val. 37 min. neteisėtai panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą – mokėjimo kortelę finansinėms operacijoms inicijuoti ir apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą šiose Vilniuje esančiose prekybos įstaigose: UAB ,,Lietuva Statoil“ degalinėje ,,Statoil šalia parlamento“ esančioje Goštauto g. 13; UAB ,,Lietuva Statoil“ degalinėje ,,Statoil Žirmūnų tiltas“, esančioje Sporto g. 16; UAB ,,Indauja“ alkoholinių gėrimų parduotuvėje, esančioje Architektų g. 152; UAB ,,Statoil Lietuva“ degalinėje ,,Statoil Šeškinės kalnas“, esančioje Geležinio Vilko g. 39; UAB ,,Lukoil“ degalinėje ,,Lukoil 1744“, esančioje Olandų g. 57, dvidešimt aštuonis kartus neteisėtai, pagaule, savo naudai panaudojo ir 2003-09-29 nuo 09 val. 57 min. iki 13 val. 37 min. UAB ,,Pakrijas“ degalinėje, esančioje Verkių g. 52; UAB ,,Alsa“ degalinėje, esančioje Molėtų pl. 8; UAB ,,Lukoil Baltija Servisas“ Vilniaus filialo degalinėje, esančioje Olandų g. 57, tris kartus pasikėsino neteisėtai, apgaule, savo naudai panaudoti G. Š. AB ,,Vilniaus bankas“ ,,Visa Elektron“ mokėjimo kortelę Nr. duomenys neskelbtini ir iš viso nupirkdami prekių už 2492,33 Lt.
Be to, nustatyta, jog nuteistieji A. N. , D. V. ir A. M. , veikdami bendrininkų grupėje neteisėtai panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą – mokėjimo kortelę finansinėms operacijoms inicijuoti ir apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą: 2003-03-28 nuo 20 val. 36 min. iki 21 val. 09 min. UAB ,,Indauja“ alkoholinių gėrimų parduotuvėje, esančioje Vilniuje, Architektų g. 152, vienuolika kartų, neteisėtai, apgaule savo naudai panaudojo A. V. AB ,,Nord/LB“ ,,Maestro-Visa Elektron“ mokėjimo kortelę Nr. duomenys neskelbtini ir nupirko įvairių prekių už 596,60 Lt.
Nuteistųjų A. N. , D. V. ir A. M. nusikalstama veika dėl svetimo turto įgijimo apgaule savo naudai bei svetimų mokėjimo instrumentų panaudojimo finansinėms operacijoms inicijuoti teisingai kvalifikuota kaip BK 214 str. ir 182 str. numatytų nusikalstamų veikų sutaptis, tačiau nepagrįstai jiems inkriminuota, jog veikė organizuotoje grupėje, nes tokių įrodymų byloje nesurinkta, laikoma, kad šie nuteistieji nusikalto veikdami paprasta bendrininkų grupe. Dėl organizuotos grupės bus pasisakyta vėliau.
Sprendžiant iš A. N. , A. M. ir D. V. atliktų objektyvių ir subjektyvių veiksmų požymius bei susiklosčiusia teismų praktika tokio pobūdžio bylose laikoma, kad tuomet, kai panaudojamas svetimo mokėjimo instrumentas inicijuojant finansinę operaciją ir siekiant užvaldyti tokiu būdu svetimą turtą tiesiogiai kėsinamasi į norminiais aktais apibrėžtą mokėjimo kortelių naudojimo tvarką bei svetimą turtą, t.y. kėsinamasi į du objektus ir vienu nusikalstamu veiksmu atsiranda dvejopi padariniai. Todėl svetimo mokėjimo instrumento panaudojimas finansinei operacijai inicijuoti kvalifikuojamas kaip BK 214 str. ir BK 182 str. numatytų nusikalstamų veikų sutaptis.
Byla nagrinėjama apeliacinių skundų ribose, todėl šiuo konkrečiu atveju apeliantams ginčijant atliktų objektyviųjų veiksmų apimtį, kolegija konstatuoja, kad nuteistieji panaudojo du svetimus mokėjimo instrumentus turėdami vieningą sumanymą ir per apibrėžtą laiko tarpą atliko keliolika finansinių operacijų siekdami įsigyti svetimą turtą, didesnį kaip vienas MGL, tai kiekvienas mokėjimo instrumento panaudojimas finansinei operacijai inicijuoti nereikalauja atskiro veikos kvalifikavimo pagal BK 214 str., nes visumą inicijuotų finansinių operacijų apjungia vieningas nusikalstamas sumanymas, kurio tikslas – apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą. Tais pačiais motyvais pagrindžiamas ir dviejų skirtingų mokėjimo kortelių, t.y. A. V. ir G. Š. mokėjimo kortelių panaudojimas skirtingu laiku, t. .y. abiems atvejais jie atliko tęstinę veiką turėdami vieningą sumanymą atlikti keliolika finansinių operacijų siekdami įsigyti svetimą turtą.
Kolegija, iš dalies sutikdama su apeliacinių skundų argumentais, kuriuose A. N. , A. M. ir D. V. ginčija jiems inkriminuotus objektyviuosius veiksmus ir vaidmenį pasiskirstymą, svarsto klausimą, ar jų bendrininkavimas atitinka BK 25 str. 3 d. numatytus požymius. Negalima sutikti su nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis, jog A. N. organizavo neteisėtą svetimų mokėjimo instrumentų – mokėjimo kortelių finansinėms operacijoms inicijuoti panaudojimą, o organizuotos grupės nariai D. V. , A. M. ir pats A. N. apgaule įgijo svetimą turtą bei neteisėtai panaudojo šias korteles, kadangi byloje nesurinkta jokių duomenų apie A. N. , kaip organizatoriaus vaidmenį, o ir negalima padaryti išvados, kad pagal susiformavusią teismų praktiką A. N. , A. M. ir D. V. bendrininkavimas gali būti pripažintas organizuota grupe, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes negalima konstatuoti, kad ši grupė buvo pastovi, veikė ilgą laiką ir intensyviai.
Baudžiamajame įstatyme yra nustatyti konkretūs organizuotos grupės požymiai. BK 25 str. 3 d., apibrėžiant organizuotos grupės, kaip vienos iš bendrininkavimo formų sampratą, nurodoma, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Inkriminuojant organizuotą grupę, visais atvejais reikia įvertinti grupės organizuotumo lygį. Tai vertinamasis požymis, kurį teismas nustato įvertinęs faktines bylos aplinkybes. Pagal susiformavusią teismų praktiką organizuotai grupei būdinga išankstinis susitarimas, t. y. susitarimas iki veiksmų atlikimo, be to susitarimas turi būti nelaikino pobūdžio. Dar vienas organizuotai grupei priskiriamas požymis – pastovumas, pasireiškiantis grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumu ir tvirtumu. Organizuotai grupei, be kitų požymių, taip pat būdingas veiklos planavimas, vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas grupės viduje. Aptartos ir įvertintos bylos aplinkybės įrodo paprastos bendrininkų grupės, o ne organizuotos, buvimą. Organizuotos grupės buvimą nepatvirtina jokie bylos duomenys. Kad A. N. su A. M. ir D. V. iš anksto ruošėsi ir iš anksto numatė savo veiksmus, nepatvirtina byloje nustatytos aplinkybės. Nesurinkus jokių įrodymų, kad jiems bendrininkaujant ir atliekant objektyviuosius nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 str. 3 d. ir 214 str. bei 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d., veiksmus, pasireiškė būtini organizuotai grupei požymiai, iš nuosprendžio šalinama, kad A. N. . D. V. ir A. M. , A. N. organizavus neteisėtą svetimų mokėjimo instrumentų – mokėjimo kortelių finansinėms operacijoms inicijuoti, panaudojimą, visi apgaule savo baudai įgijo svetimą turtą bei neteisėtai panaudojo svetimus mokėjimo instrumentus finansinėms operacijoms inicijuoti, bei tris kartus pasikėsino neteisėtai, apgaule savo naudai panaudoti t.y. A. V. bei G. Š. mokėjimo korteles, organizuotoje grupėje.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tik dėl aukščiau nurodytos nusikalstamos veikos jie buvo nuteisti veikę organizuotoje grupėje, o tie patys asmenys, t. y. A. N. , D. V. ir A. M. už S. K. automobilio vagystę buvo nuteisti, jog veikė bendrai. Be to, ir už trečią nusikalstamą veiką, t. y. dėl R. S. plėšimo veiką, A. M. su D. V. nuteisti taip pat tik už tai, kad veikė bendrai, o organizuota grupė net nebuvo inkriminuota. Ši bendrininkavimo forma sudaroma siekiant padaryti kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus arba vieną sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Šie A. N. , A. M. ir D. V. padaryti nusikaltimai priskiriami: BK 25 str. 3 d., 214 str. – apysunkiems, o BK 25 str. 3 d., 182 str. 1 d. – nesunkiems nusikaltimams (BK 11 str.), todėl būtinas požymis – susitarimas daryti kelis nusikaltimus turi būti įrodytas, o iš aukščiau aptartų įrodymų, tokios išvados padaryti negalima. Vadinasi, nesurinkta įrodymų, kad tarp jų būtų buvęs susitarimas daryti kelis nusikaltimus. Pašalinus organizuotos grupės požymį, laikoma, kad A. N. , D. V. ir A. M. aukščiau nurodytas veikas padarė bendrininkų grupėje. Atsižvelgus į šių nuteistųjų vaidmenį darant nusikalstamas veikas, atliktų veiksmų pobūdį ir laipsnį, nepripažintina A. N. , D. V. ir A. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad šios veikos padarytos bendrininkų grupėje. Tokios nuostatos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aprašydamas jų padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. bei skirdamas bausmes už šiuos nusikaltimus (t. 22, b. l. 33).
Kolegija sutinka su žemesnės instancijos nuosprendyje padaryta išvada, kad R. Č. , A. N. ir J. A. , R. Č. organizavus turto prievartavimą iš V. Č. , visi organizuotoje grupėje ilgą laiko tarpą, per keletą kartų, tęsdami nusikalstamą veiką prievartavo V. Č. turtą. Nuosprendžio teiginys, kad R. Č. , A. N. ir J. A. bendrininkavime yra visi organizuotos grupės požymiai, grindžiamas tuo, jog jų bendrininkavimas atitinka visus BK 25 str. 3 d. apibūdintus organizuotos grupės požymius. Šiuo konkrečiu atveju pripažįstama, kad jie veikė organizuotoje grupėje, nes pagal faktines bylos aplinkybes konstatuojama, kad ši grupė buvo pastovi, veikė ilgą laiką ir intensyviai. Nuteistųjų atlikti objektyvieji veiksmai įrodo, kad tarp jų buvo išankstinis susitarimas prievartauti V. Č. turtą, t. y. padaryti sunkų nusikaltimą. Organizuotumo lygį apsprendžia aukšto lygio nusikalstamos veikos planavimas, vaidmenų pasiskirstymas tarp grupės narių ir R. Č. , kaip grupės vadovo, lyderio ir organizatoriaus nurodymų vykdymas. Tai, kad egzistavo organizuota grupė, įrodo ilgalaikio pobūdžio jų tarpusavio susitarimas ir veiksmų koordinavimas, jų intensyvumas ir planavimas atliekant visus įmanomus veiksmus, kad pasiekti galutinį rezultatą – gauti V. Č. turtą. Pažymėtina, kad vienas iš organizuotai grupei būdingų požymių yra jos lyderio buvimas. Iš bylos duomenų matyti, kad toks asmuo buvo R. Č. , inicijavęs nusikaltimą ir organizavęs, davęs kitiems grupės nariams nurodymus, kurie besalygiškai buvo vykdomi. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, kolegija pritaria teismo išvadai, kad V. Č. turtą prievartavo organizuotos grupės nariai.
Atsakant į prokuroro skundo argumentus bus kartu aptarti ir apeliantų, t .y. A. M. , R. Č. ir jo gynėjo, A. N. , J. A. bei D. V. apeliacinių skundų motyvai dėl bausmių paskyrimo.
Prokuroras, ginčydamas R. Č. , A. N. ir J. A. paskirtas bausmes, mano, jog jos yra neteisingos dėl savo švelnumo, nebuvo vadovautasi bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir nepakankamai įvertintas nusikalstamų veikų pavojingumas, taip pat pažeista bausmės dydžio skyrimo skaičiuojant nuo jos vidurkio taisyklė, numatyta BK 61 str. 2 d. Kolegija su prokuroro skundo argumentais nesutinka ir štai dėl ko:
teismas, skirdamas bausmę nuteistiesiems, vadovavosi bedraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str. ir, kaip to reikalaujama BPK 305 str. 1 d. 4 punkte, kiekvienam nuteistajam individualizuodamas bausmes, nurodė išsamius motyvus. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino R. Č. , A. N. , J. A. padarytų nusikalstamų veikų kiekį. R. Č. padarė du nusikaltimus, iš kurių vienas priskirtas prie sunkių, kitas – prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 str.); A. N. padarė vieną sunkų, du apysunkius ir vieną nesunkų nusikaltimus (BK 11 str.); J. A. padarė vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 str.); jų pavojingumą, atsižvelgė į jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad V. Č. turtą prievartavo organizuota grupe, ir į jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Buvo atkreiptas dėmesys į kiekvieno nuteistojo kaltės formą, tikslus ir motyvus, vaidmenį, kaltininkų asmenybes apibūdinančius duomenis, A. N. ir J. A. praeityje padarytus teisės pažeidimus – abu buvo teisti ir turi neišnykusius teistumus, J. A. nusikaltimą padarė per lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietos, abu nebuvo bausti administracine tvarka, o R. Č. išvis nebuvo nei teistas, nei baustas. Paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydis atitinka bausmės paskirtį bei tikslus (BK 41 str.).
Be to, kolegija įvertina tai, kad jų padaryti nusikaltimai nesukėlė sunkių padarinių V. Č. , iš kurio buvo prievartaujamas turtas, civilinio ieškinio nepareiškė. Kolegija atsižvelgia ir į tai, kad A. N. sumažėjo nusikalstamos veikos apimtis dėl veikų, numatytų BK 25 str. 3 d. ir 214 str., BK 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d. bei pašalinus iš nuosprendžio organizuotos grupės požymį padarant šiuos nusikaltimus, nebeliko ir sunkinančios jo atsakomybę aplinkybės (kolegija nepripažino bendrininkų grupės sunkinančia aplinkybe), tačiau tai dar nereiškia, kad bausmė jam turi būti švelninama.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms nėra įstatyminio pagrindo sugriežtinti bausmes R. Č. , A. N. ir J. A. atitinkamai kiekvienam vieneriais metais ir 2 mėnesiais.
Priešingai, nei teigia prokuroras, pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistiesiems bausmes, teisingos bausmės principo nepažeidė, o bausmės dydžio skyrimo skaičiuojant nuo jos vidurkio taisyklė, numatyta BK 61 str. 2 d., pritaikyta tinkamai. Nors nuteistiesiems paskirtos bausmės yra nežymiai mažesnės nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, tačiau ši aplinkybė nedaro bausmę neteisingą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, į kurias atsižvelgė teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, mano, kad anksčiau paskirtos nuteistiesiems bausmės atitinka teisingai bausmei įstatymo keliamus reikalavimus ir bausmes nežymiai pagriežtinti nėra jokio pagrindo.
Nors apeliantui D. V. sumažėjo nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 1 d. ir 214 str. apimtis, pašalinta, kad šias veikas padarė organizuotoje grupėje ir panaikintas BK 25 str. 3 d. taikymas bei jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau įvertinus nuosprendyje nurodytus neigiamus jo atsakomybę charakterizuojančius duomenis bei itin aktyvų vaidmenį darant nusikalstamas veikas, jam BK 75 str. 1 d. nuostatų taikymui nėra teisinio pagrindo. Paskirta bausmė yra teisinga ir nėra aiškiai per griežta.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, atmetamas R. Č. skunde nurodytas prašymas skirti jam bausmę, savo trukme lygią laikui, išbūtam suėmime. Paskirta teisinga bausmė, todėl dar labiau švelninti nėra pagrindo.
Nėra pagrindo švelninti bausmę nuteistajam A. N. vadovaujantis tais motyvais, kurie buvo nurodyti anksčiau.
J. A. skunde nurodyta aplinkybė, kad jo atžvilgiu buvo naudojamos procesinės prievartos priemonės, nes gimus vaikui 5 mėnesius jam nebuvo leista jo pamatyti ir nesuteikti pasimatymai, nepagrįsta. Tokių duomenų, kad bylą tyrę pareigūnai būtų ėmęsi kokių nors procesinių prievartos priemonių gimus vaikui, nenustatyta. Apelianto nurodytas 2004-10-24 raštas taip pat nepatvirtina jo minėto teiginio, nes viso proceso metu J. A. nebuvo taikytos procesinės prievartos priemonės, kurios prieštarautų įstatymui.
Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų nuorašų (t. 22, b. l. 150-157) matyti, kad J. A. turi 3 mažametes dukras, gimusias 1994 m., 2004 m. ir 2006 m., jo dviejų dukrų motina A. A. sunkiai sirgo ir 2007-01-07 mirė. J. A. dirba, o nuo 2006-03-01 iki 2009-02-20 yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, jam dėl sunkios materialinės padėties šiuo metu suteiktas papildomas darbas. Tačiau šios aplinkybės negali būti lemiamos svarstant bausmės sušvelninimo klausimą. J. A. nepripažinus kaltės dėl V. Č. turto prievartavimo ir nenustačius nė vienos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kolegijai nėra pagrindo svarstyti BK 62 str. 1 d., 2 d., 3 d. nuostatų taikymą.
Tai, kad nuosprendyje nėra įrašyta jo gynėjos L. Leikauskienės pavardė, nuosprendis nelaikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, tai tik spausdinimo techninė klaida. Iš teisiamojo posėdžio protokolo ir byloje esančio orderio matyti, kad viso proceso metu jį gynė advokatė L. Leikauskienė ir nuteistojo teisės į gynybą nebuvo pažeistos (t. 18, b. l. 183; t. 19, b. l. 211).
Atsižvelgus į A. M. teigiamą asmenybės charakteristiką iki nusikalstamų veikų padarymo (anksčiau nebuvo teistas ir baustas administracine tvarka, dirba (t. 19, b. l. 43), yra sukūręs šeimą (t. 19, b. l. 42) jo, kaip bendrininko ne itin svarbų vaidmenį padarant nusikalstamas veikas, į jų pobūdį - padaryti nusikaltimai priskirti apysunkiams ir nesunkiam, į tai kad neatsirado sunkių padarinių, ir pašalinus iš nuosprendžio aplinkybę, jog nusikaltimai padaryti organizuotoje grupėje, nebėra jo atsakomybės sunkinančios aplinkybės. Be to, pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad atlygino 600 Lt žalą A. V. (nukentėjusiojo pareiškimas yra byloje). Įvertinus šią aplinkybę ir sumažėjus jo nusikalstamos veikos apimčiai pašalinus iš nuosprendžio dalį jam inkriminuotų veikų dėl neteisėto svetimų mokėjimo instrumentų – mokėjimo kortelių finansinėms operacijoms inicijuoti panaudojimą, svarstytinas jo apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas taikyti BK 75 str. nuostatas. Aukštesnės instancijos teismas šį apelianto argumentą laiko pagrįstą ir tenkina įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, iš kurių matyti, kad atliekant nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 182 str. 1 d. ir 214 str., jo vaidmuo buvo antraeilis, nes D. V. gaudavo mokėjimo korteles ir pastarojo kviečiamas važiuodavo kartu su juo apsipirkti, kuomet dirbdavo D. V. pažįstami pardavėjai. Taip pat nenustatyta aktyvių A. M. veiksmų kitose dviejose nusikalstamose veikose.
Vadovaujantis susiklosčiusia teismų praktika, kolegija konstatuoja, kad esant byloje sąlygoms atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, būtina apsvarstyti, ar galima pasiekti bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant BK 75 str. 1 d. numatytoms sąlygoms – A. M. nuteistas laisvės atėmimu už apysunkius ir nesunkų nusikaltimą, svarstytina paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo galimybė. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai apsvarstęs skundo argumentus ir įvertinęs aptartas aplinkybes, padarė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog A. M. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija įvertino padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, A. M. indėlį ir vaidmenį darant nusikaltimus, jo itin teigiamą asmenybės charakteristiką, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, sprendžia kad yra tikslinga A. M. taikyti BK 75 str. 1 d., 2 d. nuostatas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p., 4 p.,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m . rugsėjo 18 d. nuosprendį pakeisti:
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kad A. N. , D. V. ir A. M. nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 str. 3 d., 182 str. 1 d. ir BK 25 str. 3 d., 214 str. padarė organizuotoje grupėje ir tai pripažinta jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, bei kad A. N. organizavo veiką, numatytą BK 25 str. 3 d., 214 str.
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kad A. N. , D. V. ir A. M. nuo 2003-09-19, 11 val. 39 min. iki 2003-09-25 06 val. 37 min. veikdami organizuotoje grupėje neteisėtai panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą – mokėjimo kortelę finansinėms operacijoms inicijuoti ir apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą šiose Vilniuje esančiuose prekybos įstaigose: UAB ,,Gaira ir partneriai“ vaistinėje, esančioje Raugyklos g. 5/1; UAB ,,Palink“ parduotuvėje ,,Ikiukas Užupis“, esančioje Užupio g. 7; UAB ,,Palink“ parduotuvėje ,,Ikiukas Pylimo“, esančioje Pylimo g. 21; UAB ,,Palink“ parduotuvėje ,,Ikiukas Jogailos“, esančioje Jogailos g. 12; UAB ,,Eurofarmacijos vaistinė“, esančioje Gedimino pr. 18; UAB ,,VP Market“ parduotuvėje ,,Minima“, esančioje Gedimino pr. 18; UAB ,,palink“ parduotuvėje ,,Iki Jasinskio“, esančioje Jasinskio g. 16; UAB ,,Ogminos pulsas“ parduotuvėje, esančioje Gedimino pr. 52/1; UAB ,,KrisAna“ salone, esančiame Gedimino pr. 44; UAB ,,Benneton“ parduotuvėje, esančioje Gedimino pr. 25; UAB ,,Palink“ parduotuvėje ,,Iki Eglutė“, esančioje Antakalnio g. 73; UAB ,,Farmakomas“ vaistinėje ,,Pakalnės“, esančioje Jasinskio g. 4/9; UAB ,,Eurofarmacijos vaistinė“ vaistinėje Nr. 72, esančioje Sodų g. 24 D-2; UAB ,,Palink“ parduotuvėje ,,Iki stotis“, esančioje Sodų g. 22; parduotuvėje ,,PC-42“, esančioje Didžioji g. 28; UAB ,,VP Market“ parduotuvėje ,,Maxima“, esančioje Mindaugo g. 11; UAB ,,Tonsonas“ parduotuvėje ,,Eglė“, esančioje Pylimo g. 5/2; UAB ,,Senoji teatro vaistinė“, esančioje Geležinkelio g. 16, trisdešimt penkis kartus neteisėtai, apgaule, savo naudai panaudojo G. Š. AB ,,Vilniaus bankas“, ,,Visa Elektron“ mokėjimo kortelę Nr. duomenys neskelbtini, iš viso nupirkdami įvairių prekių už 3103,42 Lt.
R. Č. pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kad D. T. kas mėnesį per A. L. perduodavo dalį prostitucija užsiimančių moterų uždirbtų pinigų nuo 350 Lt iki 450 Lt.
A. N. , D. V. ir A. M. panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 25 str. 3 d. taikymo nusikalstamose veikose, numatytose BK 182 str. 1 d. bei BK 214 str.
Pripažinti A. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis savo noru atlygino A. V. 600 Lt nusikaltimu padarytą žalą.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. N. , D. V. ir A. M. solidariai priteista 600 Lt A. V. padarytai žalai atlyginti.
A. M. pritaikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. ir nuosprendžiu paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir J. A. apeliacinius skundus atmesti.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.