Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Matiukienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. P. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovei V. P. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos ir komunalinių mokesčių priteisimo bei atsakovės V. P. priešieškinį ieškovui R. P., atsakovui A. K., trečiajam asmeniui Mažeikių rajono 1-o notarų biuro notarei R. R. dėl turo pripažinimo bendrąją daline nuosavybe, paveldėjimo teisės į turtą ir turtinių teisių dovanojimo sutarties bei paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovės A. P. priešieškinį teismas atmetė.

Ginčijamame sprendime teismas nurodė, kad buto privatizavimo sutarties sudarymo metu – 1992 m. liepos 15 d. – LR Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 d. buvo įtvirtinta nuostata, kad pagal šį įstatymą pirkti butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai arba jų šeimos nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Pažymėjo, kad ginčijamos buto privatizavimo sutarties sudarymo metu galiojo LR Butų kodeksas (1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796 pripažintas netekusiu galios nuo 1998 m. liepos 1 d.), pagal kurio nuostatas teisė naudotis nuomojama patalpa buvo įgyjama atitinkamos įgaliotos institucijos ar organo sprendimu bei sudarius gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (LR Butų kodekso 46, 49, 52 straipsniai). Asmenys, kartu su nuomininku apsigyvenę suteiktoje gyvenamojoje patalpoje, kartu su nuomininku įgydavo lygias teises ir turėjo vykdyti visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties (LR Butų kodekso 54, 56, 57 straipsniai). Nurodė, kad buto privatizavimo sutarties dalyviais (LR Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d.) galėjo būti tik asmenys, turintys teisę į privatizuojamą patalpą – nuomininkas ir jo šeimos nariai, t. y. asmenys, kurie teisę į butą įgijo ir juo naudojosi nurodytų Butų kodekso normų pagrindu. Pažymėjo, kad LR CK 329 str. 3 d. redakcija, galiojusi nuo 1992 m. rugsėjo 30 d., numatė, kad asmenys, kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų gyvenę ne mažiau kaip penkerius metus ir turėję su jais bendrą ūkį, gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais. Iki šios normos įsigaliojimo nei Civiliniame kodekse, nei Butų kodekse nebuvo numatyta galimybė sugyventinius pripažinti nuomininko šeimos nariais. Konstatavo, kad atsakovė A. P. ginčo buto privatizavimo metu nebuvo nei B. K. šeimos nare, nei buto privatizavimo sutarties dalyve, todėl priešieškinio reikalavimą pripažinti ginčo butą jos ir B. K. bendrąja daline nuosavybe, priteisiant jai ½ dalį ginčo buto, atmetė. Teismas atmetė ir atsakovės argumentus, kad ji prisidėjo prie buto privatizavimo, pervesdama B. K. savo turėtus investicinius čekius, nes galimybė fiziniam asmeniui savo investicinėje sąskaitoje esančias lėšas (valstybės vienkartines išmokas, kitas tikslines kompensacijas bei pinigus, įneštus neviršijant kvotos) arba jų dalį perleisti kitiems Lietuvos Respublikos piliečiams buvo sureglamentuota tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei 1993 m. balandžio 8 d. priėmus nutarimą Nr. 235 „Dėl valstybės vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų perleidimo bei investicinių sąskaitų atidarymo“, kurio 1.2. punkte nurodyta, kad investicinėje sąskaitoje esančios lėšos į kito asmens investicinę sąskaitą pervedamos pagal nustatytosios formos pavedimą, lėšas perleidžiančio asmens surašomą banko įstaigoje, kurioje atidaryta šio asmens investicinė sąskaita. Tokių įrodymų atsakovė teismui nepateikė. Teismas konstatavo, kad tarp B. K. ir A. P. buvo susiklostę faktiški buto nuomos santykiai. Nustatė, kad ieškovas R. P., tapęs buto savininku, leido atsakovei A. P. gyventi ginčo bute, todėl sprendė, jog šalys žodžiu susitardamos pratęsė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Teismas pažymėjo, kad LR CK 6.611 str. numatyta, jog jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Konstatavo, kad bute likusi gyventi atsakovė A. P. nemokėjo komunalinių paslaugų mokesčių, skola didėjo, todėl tai yra pagrindas nuomotojui nutraukti nuomos sutartį ir reikalauti iškeldinti atsakovę iš jam priklausančios gyvenamosios patalpos (LR CK 6.611 str.). Taip pat nurodė, kad LR CK 6.280 str. 1 d. numatyta, jog, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio, tuo tarpu ieškovas R. P., reikalaudamas iš atsakovės A. P. priteisti įsiskolinimą už komunalines paslaugas, nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jis sumokėjo komunalinių paslaugų mokesčius, todėl šį ieškovo reikalavimą atmetė.

1.Nurodo, kad priešieškiniu savo reikalavimus atsakovė reiškė ne tik ieškovui, bet ir atsakovui A. K., ir teisme reikalavo pripažinti jo dalyvavimą būtinu, kadangi jis yra atsakovės velionio sugyventinio B. K. sūnus ir tikrai žino faktines ginčo buto įsigijimo aplinkybes, todėl teisme būtų jas patvirtinęs ir atsakovė būtų rėmusis jo parodymais kaip įrodymų šaltiniu. Tačiau teismas šį atsakovės reikalavimą ignoravo be jokių pateisinamų priežasčių ir tokiu būdu pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo principą (LR CPK 17 str.) bei atėmė iš atsakovės galimybę įrodyti visas aplinkybes, kuriomis ji grindė priešieškinio reikalavimus ir atsikirtimus į ieškinį (LR CPK 178 str.).

2.Nurodo, kad teismas atsakovės byloje pateiktus įrodymus įvertino, pažeisdamas LR CPK 185 str. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, kadangi po priesaikos teisme duotus atsakovės paaiškinimus apie tai, jog prie ginčo buto privatizavimo ji prisidėjo sugyventiniui B. K. sumokėdama 200 ar 300 rublių grynaisiais, įvertino kaip niekuo nepagrįstus ir neįrodytus, nors šių aplinkybių ieškovas net neginčijo ir, žinoma, ginčyti neturėjo, kadangi apie jas nieko nežinojo ir B. K. susirūpino tik tada, kai atsirado jo palikimas, o tuo tarpu LR CK 177 str. nustato, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, įskaitant ir šalių paaiškinimus, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, ar yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus.

3. Nurodo, kad teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė esą pažeidė faktinės ginčo buto nuomos sutarties sąlygas, suteikiančias pagrindą nutraukti nuomos sutartį pagal LR CK 6.611 str., kadangi atsakovė neva elgėsi nesąžiningai, nes per visą bylos nagrinėjimą tariamai nesistengė likviduoti įsiskolinimo ir nedėjo pastangų apmokėti susidariusios skolos. Tokia skundžiamo sprendimo išvada yra nepagrįsta pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie byloja, jog atsakovė, būdama neįgali, gaudama 640 Lt pensijos, sistemingai pagal galimybes moka mokesčius už komunalines paslaugas, po truputį mažina įsiskolinimą, kuris susidarė dar esant gyvam B. K., kuris vos likus 1 mėnesiui iki mirties pradėjo gauti senatvės pensiją, o iki tol buvo pilnai atsakovės išlaikomas ir dėl to atsakovei vienai buvo sunku mokėti visus komunalinius mokesčius.

4.Nurodo, kad teismo sprendimo išvada yra nepagrįsta materialinės teisės normomis, kadangi pagal LR CK 6.611 str. nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti nuomininką, nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos, jeigu pastarasis nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, o tuo tarpu iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovė mokesčius mokėjo nuolat, be to, ieškovas pirma neįteikė įspėjimo vykdyti tariamos nuomos sutarties sąlygas, o iš karto raštu pareikalavo, kad atsakovė per 3 mėnesius išsikeltų iš jo buto.

1.Nurodo, kad atsakovo A. K. dalyvavimas ir jo parodymai byloje negalėjo turėti esminės reikšmės, nes tos aplinkybės, kad B. K. butą su rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini), įgijo asmeninės nuosavybės teise pagal 1992 m. liepos 15 d. privatizavimo sutartį; iš byloje esančio 1992 m. sausio 10 d. pareiškimo apie susitarimą privatizuoti būtą matyti, kad privatizuojant butą dalyvavo vienas B. K.; mokėjimo už privatizuojamą butą dokumentai patvirtina, kad visą kainą tiek grynais pinigais, tiek investiciniais čekiais, sumokėjo vienas B. K.; iš „Namų knygos“ išrašo matyti, kad atsakovė pas B. K. apsigyveno tik 2004 metais. Kadangi šie rašytiniai oficialūs įrodymai vadovaujantis LR CPK 197 str. 2 d. turi didesnę įrodomąją galią, tai A. K. parodymais jie negalėjo būti paneigti.

2. Nurodo, kad teismas pagrįstai atmetė atsakovės A. P. argumentus, jog ji dalyvavo ginčo buto privatizavime, t. y. pervedė savo investicinius čekius į B. K. sąskaitą. Mokėjimo pranešimas bei pranešimas apie nurašymo iš nebalansinės sąskaitos Nr. 1-4534 parodo, kad įkainavo akte nurodyta 8548 rub. investicinių čekių ir tikslinių kompensacijų suma nuo B. K. nebalansinės sąskaitos nurašyta 1992 m. birželio 18d. Atsakovė A. P. savo investicinėje sąskaitoje esančius investicinius čekius perleisti kitiems Lietuvos Respublikos piliečiams 1992 metais negalėjo, nes to neleido įstatymai.

2.Nurodo, kad 600 Lt įsiskolinimas už komunalinius patarnavimus, likęs iki B. K. mirties, ieškovo buvo sumokėtas tojau po B. K. mirties. Atsakovė A. P., gyvendama po B. K. mirties ginčo bute, nemokėjo mokesčių už komunalines paslaugas ir 2009-09-01 buvo skolinga 2104,60 Lt., o bylos nagrinėjimo metu skola padidėjo iki 2600 Lt.

3. Nurodo, kad niekuo nepagrįstas apeliantės teiginys, jog ji mokesčius mokėjo nuolat, nes jei ji pastoviai būtų mokėjusi mokesčius, skolos suma nebūtų padidėjusi ir išaugusi iki 2600 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas argumentus ir aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad byla yra išnagrinėta teisingai, įvertinti visi byloje surinkti įrodymai, susiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir pagrindu, todėl naikinti teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų ir motyvų

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas, nepripažinęs būtinu atsakovo A. K. dalyvavimo ir neapklausdamas jo teisme, pažeidė apeliantės A. P. teises teikti įrodymus ir LR CPK 17 str. numatyta šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Pirma, dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo aplinkybių ieškovas R. P. atsikirto pateikdamas oficialius rašytinius įrodymus, todėl, vadovaujantis LR CPK 197 str. 2 dalimi, A. K. parodymai, negalėjo paneigti šių įrodymų. Antra, apeliantė A. P. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjant bylą apeliacine tvarka patvirtino, kad A. K. buto privatizavimo metu, t.y. 2002 metais, gyveno su savo motina, o pas tėvą B. K., su kuriuo kaip teigia A. P., ji tuo metu gyveno, ateidavo retai ir nieko apie A. P. bei B. K. gyvenimą nežinojo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas atsakovės A. P. parodymus dėl 200 ar 300 rublių sumokėjimo grynais už B. K. vardu privatizuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), nepažeidė LR CPK 185 str. reikalavimų, nes vertino visus byloje surinktus įrodymus, o ne tik A. P. paaiškinimus išskirtinai. Šie atsakovės parodymai prieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams, tame tarpe rašytiniams oficialiems įrodymams, turintiems didesnę įrodomąją galią, kad būtent B. K. sumokėjo visą sumą už privatizuojamą butą (b.l. 90,91,92). Šie rašytiniai įrodymai LR CPK 197 str. nustatyta tvarka nenuginčyti.

Apeliacinio skundo argumentas, kad nuomininkas gali būti iškeldintas iš gyvenamosios patalpos tik tuo atveju, jei jis tris mėnesius visiškai nemoka buto nuompinigių ar mokesčių už komunalines paslaugas, pripažintinas nepagrįstu, nes ieškovas pateikė rašytinius įrodymus (b.l. 11,12,13), kad A. P. nuo 2008 m. rugsėjo 10 d., t.y. po B. K. mirties, iki 2009-09-01 buvo nesumokėjusi 2154,60 Lt mokesčių už komunalines paslaugas, o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ieškovas R. P. patvirtino, kad 2010 m. spalio 12 dienai A. P. įsiskolinimas už komunalines paslaugas buvo jau 3097,- litai, kuriuos, kaip buto savininkas, jis privalo sumokėti, nors butu naudotis negali. Šie ieškovo R. P. įrodymai nenuginčyti kitais leistinais įrodymais.

Nors bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atsakovės atstovas advokatas V.Peikštenis nurodė, kad pirmos instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo ieškinį ir atmesdamas atsakovės priešieškinį, neatsižvelgė į apeliantės A. P. socialinę ir materialinę padėtį, į tai, kad atsakovė (apeliantė) yra neįgali, jos darbingumas sudaro tik 35 proc. (b.l. 160), tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas R. P. neturi pareigos išlaikyti atsakovę, teikti jai gyvenamąją patalpą ir mokėti už jos naudojamas komunalines paslaugas. Atsakovė A. P. per Mažeikių rajono 1-ąjį notarų biurą 2009 m. gegužės 18 d. ieškovo buvo įspėta per tris mėnesius išsikelti iš jam nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos, jai buvo priminta, kad nemoka mokesčių už komunalines paslaugas nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio (b.l. 9), tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė pati nepasirūpino kitu gyvenamuoju būstu ir toliau nemokėjo už komunalines paslaugas. Be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliantė nurodė, kad turi suaugusį sūnų M. Č., gyvenantį tame pačiame Mažeikių mieste, kuris, kolegijos manymu, vadovaujantis LR CK 3.205 str. 1 d., privalo išlaikyti savo nedarbingą ir paramos reikalingą motiną ir ja rūpintis. Tačiau tokia prievolė nėra numatyta ieškovui R. P..

Pažymėtina, kad, vadovaujantis LR CPK 284 str. 2 dalimi, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti. Apeliacinėje instancijoje prašymų atidėti ginčijamo sprendimo vykdymą negauta.

Dėl nurodytų motyvų atsakovės A. P. apeliacinis skundas atmestinas, o Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovė A. P. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimu „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (b.l. 21), todėl apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės A. P. priteistina Vastybei 50 proc., t.y. 220 Lt (b.l. 158) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 96 str. 1 d., 99 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovės A. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti Valstybei 220 Lt (du šimtus dvidešimt litų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.