Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

dalyvaujant prokurorei Linai Zakarauskaitei (dalyvavimas užtikrintas nuotolinio vaizdo ir garso perdavimo priemonėmis),

nuteistajam T. S. (dalyvavimas užtikrintas nuotolinio vaizdo ir garso perdavimo priemonėmis) ir jo gynėjai advokatei R. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir T. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. liepos 24 d., 14 val. 30 min. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

T. S. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o, jam įsitesėjus, panaikintina.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš T. S. priteista 104,47 eurai turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios E. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš T. S. priteista 130 eurų turtinei ir 500 eurų neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. S. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2019 m. liepos 23 d., apie 23 val. 50 min., adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia, žinodamas, jog bute yra nukentėjusieji E. B., mažametis L. S. bei dar du mažamečiai vaikai, panaudodamas degųjį skystį – benziną, t. y. apipildamas daugiabučio namo pirmajame aukšte esančio buto Nr. x, nuosavybės teise priklausančio nukentėjusiajam G. G., kurį nuomoja nukentėjusiajai E. B., balkoną iš lauko pusės bei jį padegęs, sukėlė gaisrą, dėl ko apdegė minėto buto lango rėmas, sutrūkinėjo du lango stiklai ir balkono durų stiklas, aprūko butas, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam G. G. 1090 eurų turtinę žalą, be to, sudegė balkone buvę E. B. priklausantys daiktai, t. y. vaikiškas vežimėlis – 40 eurų vertės, grindų kilimėlis – 50 eurų vertės, dviračio padangų apsaugos – 40 eurų vertės, taip padarė nukentėjusiajai E. B. 130 eurų turtinę žalą, ir tokiu visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą, t. y. G. G. ir E. B. priklausantį turtą.

2. Be to, T. S. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, tyčia, žinodamas, jog bute Nr. x, esančiame (duomenys neskelbtini), yra nukentėjusioji E. B. bei trys jos mažamečiai vaikai, kitaip smurtaudamas, t. y. tyčia sukeldamas gaisrą minėto buto balkone, dėl ko bute buvusi nukentėjusioji E. B. apsinuodijo smalkėmis, dėl ko jai konstatuota gaisro medžiagų toksinis poveikis, tokiais veiksmais padarė E. B. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo T. S. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. S. skirta bausme, prašant nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, taip pat, nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir prašo šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį.

7. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įvertinusi visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuosprendyje išdėstytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu. Vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo jam keliamus reikalavimus. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai iširtos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės, o T. S. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje. Taip pat, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes bei nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą ir už padarytas nusikalstamas veikas apylinkės teismo T. S. skirtos bausmės nėra akivaizdžiai per griežtos ar neproporcingos apelianto padarytų nusikaltimų pobūdžiui bei pavojingumui, todėl jas keisti pagrindo nėra.

8. Nuteistasis T. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad 2019 m. liepos 23 d., padegdamas balkoną ir sukeldamas gaisrą, tikslo sužaloti E. B. ar jos vaikus neturėjo. Manė, kad namuose nukentėjusiosios tuo metu nebuvo, nes ji buvo išvykusi. Byloje nustatyta, kad 2019 m. liepos 23 d., 23 val. 50 min. nukentėjusiosios E. B. nuomojame bute kilo gaisras, dėl ko apdegė minėto buto lango rėmas bei balkone buvę nukentėjusiosios daiktai. Nuteistasis T. S. kaltę dėl svetimo turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu pilnai pripažino, dėl to ginčo byloje nėra. Nuteistasis tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi, teigia taip pasielgęs, nes buvo supykęs ant E. B.. Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G2046/2019(02) matyti, kad E. B. nustatytas sveikatos sutrikdymas – gaisro medžiagų toksinis poveikis. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu, pakitimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu. Medicininių dokumentų duomenys rodo, kad sveikatos pakitimai galėjo būti patirti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (2 t., b. l. 59). Tai, kad gaisro metu buvo sutrikdyta E. B. sveikata, patvirtina byloje surinkti ir teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai: nukentėjusiosios E. B., nukentėjusiojo G. G. ir nepilnamečio nukentėjusiojo L. S., liudytojo G. L. parodymai, policijos informacinės sistemos duomenys, pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo duomenys, įvykio vietos apžiūros protokolas, Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos aktas, vaizdo įrašo apžiūros protokolas ir kiti baudžiamosios bylos duomenys.

9. Nors T. S. skunde teigia, jog neturėjo tikslo ir tyčios sužaloti nukentėjusiosios E. B. ar jos vaikų, tačiau bylos įrodymais patvirtintos nustatytos faktinės aplinkybės, T. S. veiksmai neleidžia daryti išvados, kad jo veikoje nebuvo tyčios. Pagal nustatytas šios bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir ją padarė netiesiogine tyčia apkaltinamajame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis. Specialisto išvadoje nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Apie nuteistojo veikimą tyčia darytina išvada įvertinus jo ir nukentėjusiosios konflikto priežastį, paties konflikto eigą ir atsiradusius padarinius. Vertintina tai, kad būtent T. S., būdamas neblaivus, padegė nukentėjusiosios gyvenamosios vietos balkoną, dėl ko kilo gaisras, bei tai, kad netrukus po įvykio E. B. buvo išvežta į gydymo įstaigą, o vėliau kreipėsi į teismo medicinos ekspertą, kur jai buvo nustatytas apsinuodijimas bei konstatuotas sveikatos sutrikdymas. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis apklaustas ikiteisminio tyrimo metu net kelis kartus (2019 m. liepos 24 d. ir 2019 m. spalio 8 d. apklausų metu) teigė, kad jis suvokė, jog nukentėjusiosios bute yra 3 vaikai ir suvokė, kad jie galėjo uždusti nuo smalkių ar kad butas galėjo sudegti. Padegęs balkoną ir nuvažiavęs dviračiu, jis pradėjo gailėtis, nes bute buvo ir jo dukra (3 t., b. l. 83-85, 91-93). Visgi, teisiamojo posėdžio metu T. S. savo parodymus pakeitė, teigė, kad galvojo, jog bute buvo tik buto savininkas G. G., o nukentėjusioji E. B. su vaikais buvo išvažiavusi pas mamą. Tokius nuteistojo parodymus teismas pagrįstai vertino kritiškai kaip siekį išvengti gana griežtos baudžiamosios atsakomybės, kadangi nuteistojo teiginiai nėra logiški, jie nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis. Kaip matyti iš byloje esančio apžiūros protokolo (2 t., b. l. 19-20), ir fotolentelės (2 t., b. l. 23-32), T. S. prieš padegdamas nukentėjusiosios buto balkoną jai siuntė įžeidžiančio ir grasinančio pobūdžio žinutes. Tuo tarpu žinučių apie tai, kad nukentėjusioji būtų išvykusi, telefone nerasta. Tuo labiau, kad ir pats nuteistasis patvirtino, kad prieš padegdamas balkoną matė, kad bute buvo uždegta šviesa, kas leido suprasti, jog bute yra žmonių. Teisėjų kolegija, pritardama apylinkės teismo išvadai dėl nuteistojo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, kartu pažymi, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaryta tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Nors byloje nenustatyta, kad T. S. norėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems kilti, būdamas abejingas savo veiksmų padariniams. Kaip nustatyta, T. S. sąmoningai pasirinko tokį veikimo būdą – buto padegimą ir akivaizdu, kad padarinių kilimo tikimybė buvo dėsningai numatoma. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas pirmiau išdėstytas bylos aplinkybes, pritaria apylinkės teismo išvadai, kad T. S. nežymiai sutrikdė E. B. sveiktą, veikdamas netiesiogine tyčia, tai yra suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, jog dėl tokių veiksmų gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau nors jų ir nenorėjo, tai yra padegdamas butą nesiekė konkrečių padarinių, tačiau buvo abejingas galimiems sunkiems padariniams atsirasti ir sąmoningai leido jiems kilti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pagal byloje nustatytas įvykio aplinkybes T. S. veikoje nustatyti visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.

10. Bylos duomenims, T. S. įvykdė vieną apysunkį ir vieną nesunkų baigtą nusikaltimą. Nusikalstamas veikas jis įvykdė būdamas du kartus teistas, neišnykus ir esant nepanaikintam teistumui, atlikdamas anksčiau jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę. Tai sudaro pagrindą spręsti apie BK 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto recidyvo nuteistojo veiksmuose buvimą, kas skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažinta T. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Ankstesnė baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens priešingo teisei elgesio patirtis vertinama kaip asmenį charakterizuojanti medžiaga, ir, be kitų aplinkybių, į kurias atsižvelgia nuosprendį priimantis teismas, lemia bausmės rūšies bei dydžio parinkimą, todėl šių duomenų ignoravimas sprendžiant asmeniui skirtų bausmių pagrįstumo klausimą, negalimas. Juo labiau, kad anksčiau taikytos švelnesnės bausmės (laisvės apribojimas) teigiamos įtakos jo elgesiui neturėjo, asmuo nesugebėjo laikyti jam paskirtų teismo įpareigojimų, kas leidžia teigti, kad naujos nusikalstamos veikos įvykdymas buvo tik loginė jo gyvenimo būdo bei ankstesnio elgesio pasekmė. Šių duomenų visuma atskleidžia antivisuomenines T. S. nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad apeliantas nusikalto dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Akivaizdu, kad net ir ankstesniais apkaltinamaisiais nuosprendžiais T. S. taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės nebuvo pakankamos siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų, kadangi jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, savo elgesio teigiama linkme nekoreguoja ir savo tikslų laisvėje nesiekia teisėtomis priemonėmis, todėl sutikti su apelianto teiginiais, jog šiuo atveju yra pakankamas pagrindas su realiu laisvės atėmimu nesusijusios bausmės paskyrimui, pagrindo nėra.

11. Nors nuteistasis nurodo, kad jam nustatytas neįgalumas ir reikalingas gydymas, tačiau pažymėtina, kad iki jam inkriminuotų nusikalstamų veikų įvykdymo T. S. jokių pastangų rūpintis savo psichine sveikata ar koreguoti savo elgesį nedėjo, dažnai girtaudavo, ne kartą baustas administracine tvarka, todėl švelninti jo teisinę padėtį remiantis jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais nuteistojo teiginiais, jog šiuo metu jis keičia savo elgesį, pagrindo nėra. Nuteistasis T. S. apeliaciniame skunde akcentuoja savo sveikatos problemas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pateikti medicininiai dokumentai neduoda pagrindo išvadai, kad dėl esamų sveikatos problemų, nuteistasis T. S. negali atlikti jam skirtos laisvės atėmimo bausmės. Be to, pažymima, kad laisvės atėmimo vietose yra užtikrinamos tinkamos sveikatos priežiūros sąlygos, suteikiama savalaikė medicininė pagalba ir priežiūra. Šių aplinkybių kontekste pažymima, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jei laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių, sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka teikiamos valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose, užtikrinant nuteistųjų apsaugą.

12. Aptartos aplinkybės, jas įvertinus nuteistąjį ir jo veiksmų pavojingumą charakterizuojančių duomenų visumoje, nesudaro pagrindo spręsti, jog T. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę ir asmeniui paskyrė straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis artimas vidurkiui. Vertinti šią bausmę kaip aiškiai per griežtą, nėra pagrindo. Ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant T. S. skirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos. Svarbu tai, kad nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti visus BK 41 straipsnyje numatytus jos skyrimo tikslus – ne tik koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, tačiau ir apriboti jam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo metu tik laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti šių BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą.

13. Jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti T. S. teisinę padėtį jo atžvilgiu taikant bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje taip pat nenustatyta. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Įvertinus tiek aukščiau aptartą T. S. asmenybę, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo buvusius teistumus bei baustumus administracine tvarka, menkas nuteistojo pastangas koreguoti savo elgesį teigiama linkme, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti T. S. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės.

14. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, todėl keisti jį nuteistojo apeliacinio skundo motyvais, jokio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo T. S. apeliacinį skundą atmesti.