Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

dalyvaujant prokurorui D. V., teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. L. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. L. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. rugsėjo 12 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. baudžiamojoje byloje Nr. 1-103-531/2016, kuri nagrinėjama Panevėžio apygardos teisme, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 151 straipsnio 1 dalį, 151¹ straipsnio 1 dalį, 157 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2, 3 dalis, 308 straipsnio 2 dalį dėl mažamečio asmens išžaginimo, seksualinio prievartavimo, privertimo lytiškai santykiauti, lytinės aistros tenkinimo pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ar neliečiamumą, prekybos žmonėmis, pelnymosi iš kito asmens prostitucijos, įtraukimo į prostituciją.

A. L. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį kaltinamas tuo, kad nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. balandžio 13 d., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, nenustatytame automobilyje bei automobilyje „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „(duomenys neskelbtini)“, tiksliau nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad A. K., gim. 2001 m. balandžio 13 d., yra mažametė, prieš jos valią, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, siekdamas lytiškai santykiauti bei tenkinti lytinį aistrą analiniu ir oraliniu būdu su nukentėjusiąja, žadėdamas jai piniginį atlygį, nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau nei penkiolika kartų, privertė nukentėjusiąją mažametę A. K. su juo lytiškai santykiauti bei tenkinti jo lytinę aistrą analiniu bei oraliniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo ir žagino mažametę A. K..

Be to, A. L. pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 3 dalį kaltinamas tuo, kad 2015 m. pavasarį, tiksliau nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2015 m. gegužės 4 d., žinodamas, kad nukentėjusioji A. K., gim. 2001 m. balandžio 13 d., yra vaikas, užmezgęs su ja artimus santykius ir įgijęs jos pasitikėjimą, turėdamas tikslą gauti turtinę naudą, pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu dėl amžiaus, užverbavo ją dirbti prostitute, t. y. pasiūlė jai teikti seksualines paslaugas už atlygį, nurodydamas, kad ji prostitute dirbs tik vasaros metu, per dieną aptarnaudama iki trijų klientų, už valandą gaudama 40 Eur, kuriuos per pusę pasidalins tarpusavyje. A. K. su pasiūlymu sutikus, 2015 m. gegužės 4 d. surado jai klientą ir suderino su juo seksualinių paslaugų teikimo vietą, laiką, kainą. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus A. L. tą pačią dieną apie 8.50 val. telefonu pranešė nukentėjusiajai apie surastą klientą, ir nuvykęs pas A. K. atsivežė ją į namus, esančius (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Ten A. K. už 100 Eur suteikė seksualines paslaugas E. V., gaudama už tai iš A. L. 45 Eur, t. y. A. L., pasinaudodamas A. K. pažeidžiamumu, verbavo vaiką prostitucijai, organizavo nepilnametės A. K. prostituciją ir pelnėsi iš jos prostitucijos, gaudamas 55 Eur dydžio pajamas.

Taip pat A. L. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį kaltinamas tuo, kad 2015 m. gegužės 6 d. apie 14.48 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, žinodamas, kad E. S., gim. 2001 m. liepos 5 d., yra mažametė, siekdamas tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu su ja, nugirdė ją alkoholiu, t. y. kitaip atėmė galimybę priešintis, bei pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš nukentėjusiosios valią privertė nukentėjusiąją mažametę E. S., stebint A. K., tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. A. L. seksualiai prievartavo mažametę E. S..

Taip pat A. L. pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad 2015 m. gegužės 6 d. apie 14.48 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, žinodamas, kad nukentėjusiajai A. K., gim. 2001 m. balandžio 13 d., yra keturiolika metų, abipusiu sutarimu, stebint nukentėjusiajai E. S., lytiškai santykiavo bei tenkinto lytinę aistrą analiniu būdu su A. K., t. y. A. L. lytiškai santykiavo bei tenkino lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių.

Taip pat A. L. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, BK 308 straipsnio 2 dalį kaltinamas tuo, kad 2015 m. kovo mėn., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame automobilyje, siekdamas nukentėjusiąją S. P. įtraukti į prostituciją ir pelnytis iš jos prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, pasiūlė jai gerai apmokamą prostitutės darbą, žadėdamas, kad jis jai suras klientus, ji dirbs tiek, kiek bus klientų, seksualines paslaugas teiks viešbučiuose ir automobiliuose, o už valandą seksualinių paslaugų dieną gaus 40 Eur, naktį – 120 Eur, kuriuos jie dalinsis tarpusavyje pusiau. S. P., paskatinta A. L. gero uždarbio pažadais, sutiko dirbti prostitute ir nuo sutikimo momento iki 2015 m. gegužės mėn., tiksliau nenustatytu laiku, kol nukentėjusioji pabėgo, A. L. organizavo jos prostituciją, surasdamas klientus, derindamas su jais vietą, laiką, kainą už suteiktas seksualines paslaugas, nustatė darbo valandų skaičių, palydėdavo nukentėjusiąją į susitikimus su klientais, kontroliavo priimamų klientų skaičių, surinkdavo jos pinigines pajamas, turėtas iš prostitucijos, kurį gaudavo iš klientų (nuo 200 Eur iki 300 Eur per dieną), o neuždirbus reikiamos sumos, taikė fizines bausmes, t. y., A. L., pasinaudodamas nukentėjusiosios S. P. pažeidžiamumu, įtraukė ją į prostituciją, ją organizavo ir gavo iš S. P. prostitucijos nenustatyto dydžio pajamas.

Taip pat A. L. pagal BK 150 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad nuo 2015 m. balandžio 12 d. 23 val. iki 2015 m. balandžio 13 d. 9.24 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, užrakinęs šio buto duris, grasindamas panaudoti smurtą prieš nukentėjusiąsias L. K. ir S. P., t. y. grasindamas S. P. sulaužyti pirštus ir jas abi sumušti, pasinaudodamas S. P. materialiniu priklausomumu, privertė nukentėjusiąsias tarpusavyje atlikti seksualinius, oralinio pobūdžio veiksmus. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, pasinaudojęs sudaryta baimę keliančia situacija, taip kitaip atėmęs galimybę priešintis, privertė L. K. prieš jos valią tenkinti A. L. lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. A. L. seksualiai prievartavo L. K..

Taip pat A. L. pagal BK 150 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 12 d. 23 val. iki 2015 m. balandžio 13 d. 9.24 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, užrakinęs šio buto duris, po išsakytų grasinimų panaudoti smurtą prieš nukentėjusiąsias L. K. ir S. P., t. y. po grasinimo S. P. sulaužyti pirštus ir jas abi sumušti, pasinaudodamas S. P. materialiniu priklausomumu, privertė nukentėjusiąsias tarpusavyje atlikti seksualinius, oralinio pobūdžio veiksmus. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, pasinaudojęs sudaryta baimę keliančia situacija, taip atėmęs galimybę priešintis, privertė S. P. prieš jos valią tenkinti A. L. lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. A. L. seksualiai prievartavo S. P..

Kaltinamasis A. L., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsniu, laikinai sulaikytas 2015 m. gegužės 11 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas Panevėžio miesto apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas.

Suėmimas yra ne kriminalinė bausmė už padarytą nusikalstamą veiką ir gali būti skiriamas tik tada, kai švelnesnėmis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad kiekvienas suimtas asmuo turi teisę būti paleistas proceso metu. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl šios kardomosios priemonės paskyrimo, jos termino pratęsimo ši aplinkybė turi būti tinkamai įvertinta.

Sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo ar jos termino pratęsimo klausimus, įrodymai nėra vertinami (BPK 20 straipsnis), tačiau faktinių duomenų buvimo apie padarytą nusikalstamą veiką konstatavimas yra retrospektyvinis kardomosios priemonės skyrimo pagrindas. Tačiau ir pagrįstas įsitikinimas apie faktinių duomenų buvimą nėra galutinis kaltumo patvirtinimas. Suėmimas konkrečioje byloje gali būti teismo skirtas tik esant aiškioms tikro viešo intereso apraiškoms, kuris įvertinus nekaltumo prezumpciją, nusveria teisę į laisvę. Laisvės atėmimui nepakanka vien pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikalstamas veikas.

Konvencijos 6 straipsnis kiekvienam kaltinamajam garantuoja jo teisę į teisingą (sąžiningą) bylos nagrinėjimą. Teisingo (sąžiningo) bylos nagrinėjimo samprata yra gana plati bei apima visų proceso dalyvių teisę: 1) tiek į nepriklausomą, nešališką bei visapusišką (kurio metu būtų renkami ne tik kaltinantys, bet ir teisinantys ar kitaip įtariamojo procesinę padėtį lengvinantys įrodymai) ikiteisminį tyrimą; 2) tiek į nepriklausomą ir nešališką teismą.

Teismui būti objektyviai nešališku reiškia, jog teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi.

Suėmimo kaip kardomosios priemonės skyrimo klausimą reguliuoja ne tik nacionaliniai, bet ir tarptautiniai (regioniniai teisės aktai). Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 9 straipsnyje yra numatyta kiekvieno asmens teisė į laisvę ir saugumą. Šio straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad teisminio nagrinėjimo laukiančių asmenų suėmimas neturi būti bendroji taisyklė, bet paleidimas gali būti lemiamas garantijų, jog tokie asmenys stos prieš teismą ir dalyvaus visose teisminio nagrinėjimo stadijose bei prireikus atvyks, kad būtų įvykdytas teismo sprendimas. 1988 m. gruodžio 9 d. rezoliucija patvirtintuose „Visų asmenų, esančių bet kokių formų suėmime ar įkalinime, apsaugos principuose“ pabrėžiama, kad su įtariamaisiais turi būti elgiamasi atsižvelgiant į teisinį statusą, kurį apibrėžia nekaltumo prezumpcija. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT, atkreipdamas dėmesį į tai, kad teismo besitęsiantis suėmimas konkrečioje byloje gali būti pratęstas tik esant aiškioms tikro viešo intereso apraiškoms, kuris įvertinus nekaltumo prezumpciją nusveria teisę į laisvę. Todėl akivaizdu, kad laisvės atėmimo (kardomosios priemonės - suėmimo) pateisinimui nepakanka vien pagrįsto įtarimo, jog asmuo padarė nusikaltimą.

Teisės aktuose, o taip pat ir teismų sprendimuose, yra akcentuojama tai, jog suėmimas turi būti taikomas tik kaip ultima ratio, kuri nulemia būtinybę kuo plačiau taikyti kitas, t. y. ne suėmimo kardomąsias priemones. Sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimus, byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų buvimo ar nebuvimo nustatymu. Dėl tų pačių priežasčių šioje proceso stadijoje negali būti sprendžiamas klausimas, ar įtariamasis kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, tai bus atsakyta pirmosios instancijos teisme, priimant sprendimą. Teismas spręsdamas suėmimo termino pratęsimo klausimą vertina ne įrodymus, o faktinius duomenis, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad įtariamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamą veiką ir tai sudaro pagrindą pratęsti suėmimą. Nagrinėjamu atveju, suėmimo termino pratęsimas, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes (suėmimo skyrimo pagrindus), buvo absoliučiai nepagrįstas.

Kaip matyti iš BPK 122 straipsnio 1 dalies nuostatų, esminė kardomosios priemonės suėmimo skyrimo sąlyga yra pagristas manymas, kad įtariamasis atliks atitinkamus šioje įstatymo nuostatoje numatytus veiksmus, trukdančius normaliai proceso eigai. Tad, akivaizdu, kad nors BK 122 straipsnyje suėmimo skyrimo pagrindai yra suformuluoti kaip spėjimas, prognozė, kad įtariamasis gali imtis tokių veiksmų, tačiau įstatymas reikalauja, kad ši prognozė būtu pagrista. Taigi kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra suėmimo skyrimo pagrindai, teismui neužtenka vien formaliai pažymėti nusikalstamos veikos sunkumą ar gresiančios bausmės griežtumą, bet būtina pateikti realius faktus, kurie sudarytų objektyvų pagrindą prognozei, kad įtariamasis trukdys proceso eigai. Skundžiamojoje teismo nutartyje nenurodyti jokie motyvai, kurie patvirtintų BPK 122 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose numatytų suėmimo pagrindų buvimą, todėl tokia teismo nutartis neatitinka BPK reikalavimų.

Kaltinamasis skunde taip pat pažymi, jog turi nuolatinę gyvenamąją vietą, palaiko socialinius ryšius su artimaisiais, tėvai yra pensininkai ir pastariesiems reikalinga jo pagalba. Nurodo, jog neketina bėgti (slėptis) nuo teismo.

Teismas, anot kaltinamojo, nepagrįstai konstatavo esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pagrindą, nes byloje nėra jokių duomenų, kad jis (A. L.) darė (darys) poveikį liudytojams ar kitiems proceso dalyviams ar kitaip trukdė (trukdys) procesui. Šis suėmimo pagrindas yra deklaratyvus.

Dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto pagrindo buvimo pažymi, kad šio pagrindo egzistavimas yra grindžiamas vien ankstesniu teistumu ir tuo, jog jis kaltinamas kelių nusikaltimų padarymu, jam inkriminuojami sunkūs nusikaltimai, išsiskiriantys organizuotumu. Pažymi, jog tokie teismo argumentai, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau LAT), yra netinkami, nes įtarimas apysunkių, sunkių nusikalstamų veikų padarymu dar savaime nereiškia, kad asmuo darys naujus nusikaltimus. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis (A. L.) būtų sistemingai vykdęs kokias nors nusikalstamas veikas ir/ar, kad jis būtų pelnęsis iš nusikalstamų veikų vykdymo, todėl pačią griežčiausią kardomąją priemonę skyręs teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo išvadai, kad jis, būdamas laisvėje, darys naujus nusikaltimus.

Kaltinamasis A. L. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį, kuria jam pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas, ir paskirti švelnesnes kardomąsias priemones.

Teismo posėdyje prokurorė prašė kaltinamojo A. L. skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. L. skundas atmetamas.

Skiriant A. L. suėmimą ir vėliau jį pratęsiant, BPK 122 straipsnyje nurodyti kardomajai priemonei – suėmimui skirti (terminui pratęsti) būtini pagrindai bei sąlygos nepažeisti. Nagrinėdamas skundą, aukštesnysis teismas tikrina kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą ir pagrįstumą, o dėl suimtojo kaltės nesprendžia, įrodymų nevertina. Tai bus padaryta, išnagrinėjus bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme, ištyrus byloje esančius įrodymus.

Suėmimas gali būti skiriamas (jo terminas pratęsiamas), tik esant BPK 122 straipsnio 7 bei 8 dalyse numatytoms sąlygoms ir bent vienam BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytam pagrindui. Nagrinėjamoje baudžiamosios bylos medžiagoje yra sąlygos A. L. pratęsti suėmimą, nes jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, už kurias baudžiamasis įstatymas numato žymiai griežtesnes nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmes.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis).

Pateikta baudžiamosios bylos medžiaga leidžia pagrįstai teigti, kad A. L. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys užfiksuoti nukentėjusiųjų E. S., S. P., L. K., A. K. bei kito kaltinamojo apklausos protokoluose, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką, parodymų patikrinimo vietoje, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose, teismo medicinos specialisto išvadose, ekspertizės aktuose bei kitoje bylos medžiagoje.

Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl, skiriant kardomąją priemonę bei ją pratęsiant, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia apkaltinamajam ar išteisinamajam nuosprendžiui priimti.

BPK 119 straipsnyje numatyta, jog kardomosios priemonės gali būti skiriamos, siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Baudžiamojo proceso kodekse numatyti suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl, skiriant šią kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, pakanka bent vieno iš jų.

Suėmimas A. L. pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. esant pagrįstam manymui, jog būdamas laisvėje jis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuos suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus apygardos teismas nustatė teisingai, jie nėra išnykę. Kaltinamojo skundo argumentai, jog nėra pagrindo manyti, kad būdamas laisvėje A. L. trukdys procesui, neanalizuotini, nes skundžiamoje nutartyje teismas nenustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) – trukdymas procesui - pagrindo.

BPK 122 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, į ką turi būti atsižvelgiama, skiriant ar pratęsiant suėmimą pirmuoju pagrindu. Kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti paskirtas (taigi ir pratęstas jo terminas), atsižvelgiant į jo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis šia aplinkybe galima daryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo teismo, jos gali pakakti tam, jog asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

A. L. kaltinamas padaręs 11 tyčinių nusikalstamų veikų, kurių 4 priskiriamos labai sunkių (BK 149 straipsnio 4 dalis, 150 straipsnio 4 dalis, 157 straipsnio 1 dalis), 4 - sunkių (BK 150 straipsnio 1 dalis, 307 straipsnio 3 dalis, 308 straipsnio 2 dalis), 2 - apysunkių (BK 151¹ straipsnio 1 dalis, 307 straipsnio 2 dalis) ir 1 - nesunkių (BK 151 straipsnio 1 dalis) nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3, 4, 5, 6 dalys). Už mažamečio asmens išžaginimą (BK 149 straipsnio 4 dalis) baudžiamasis įstatymas nustato itin griežtą bausmę – laisvės atėmimą nuo penkių iki penkiolikos metų, už mažamečio seksualinį prievartavimą (BK 150 straipsnio 4 dalis) – laisvės atėmimą nuo trejų iki trylikos metų, už vaiko pirkimą, pardavimą, t. y. išnaudojimą prostitucijai (BK 157 straipsnio 1 dalis) – laisvės atėmimą nuo trejų iki dvylikos metų. Už mažiau sunkių nusikalstamų veikų padarymą (BK 307 straipsnio 2, 3 dalis, 308 straipsnio 2 dalis) baudžiamasis įstatymas taip pat be alternatyvių bausmių nustato žymiai griežtesnes nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmes. Kaltinimo sunkumas bei gresiančios bausmės dydis leidžia skirti suėmimą (pratęsti jo terminą) aptariamu pagrindu.

Kita vertus, iš skundžiamos nutarties matyti, kad apygardos teismas, paminėtu pagrindu pratęsdamas A. L. suėmimo terminą, vertino ne tik kaltinimų sunkumą ar gresiančios bausmės griežtumą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju ne mažiau reikšmingos aplinkybės, jog kaltinamasis iki sulaikymo nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, yra nevedęs, todėl jo nesaisto tvirti socialiniai ryšiai.

Vertinant A. L. asmenį griežčiausios kardomosios priemonės taikymo aspektu, svarbu ir tai, kad jis ne kartą baustas administracine tvarka, anksčiau ne kartą teistas, įskaitant ir už nusikalstamas veikas dorovei, t. y. už asmens įtraukimą į prostituciją ir pelnymąsi iš jos, taip pat už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, teistumas neišnykęs, naujos nusikalstamos veikos padarytos prieš mažametes, pasinaudojant jų bejėgiška būkle, visi nusikaltimai seksualinio pobūdžio, susiję su vaikų išnaudojimu, taip pat prostitucijos organizavimu ir pelnymusi iš jos. Visa tai neigiamai charakterizuoja kaltinamąjį ir rodo jo didesnį pavojingumą visuomenei.

Aukštesniojo teismo nuomone, nurodytos aplinkybės, inkriminuojamų nusikaltimų sunkumas bei gresiančios griežtos bausmės tikimybė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios bausmės, kaltinamasis A. L. gali bėgti (slėptis) nuo teismo.

Esant šį pagrindą nepaneigia kaltinamojo nurodytos aplinkybės – gyvenamosios vietos turėjimas, ryšiai su šeima, tėvų amžius ir pagalbos jiems teikimas. Šios aplinkybės yra reikšmingos, tačiau nepakankamos griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti ar keisti. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju aptarti suimtojo socialiniai ryšiai, juos įvertinus kartu su nusikaltimų, kuriuos jis kaltinamas padaręs, pobūdžiu, pavojingumu, sunkumu, kiekiu, mastu ir griežtos laisvės atėmimo bausmės grėsme, priešingai nei mano kaltinamasis, nesumažina bėgimo (slėpimosi) nuo teismo tikimybės. Be to, pirmiau aptarti, A. L. nurodomi turimi socialiniai ryšiai nesulaikė jo nuo nusikaltimų, kurių padarymu jis kaltinamas, padarymo.

Apygardos teismas taip pat pagrįstai konstatavo esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą pagrindą, kad būdamas laisvėje kaltinamasis gali daryti šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas (pratęsiamas jo terminas), jeigu asmuo yra kaltinamas padaręs bent vieną BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikaltimą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagrįstą manymą, jog asmuo gali padaryti bent vieną BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikaltimą, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimą, kaltinimas padarius kelis nusikaltimus, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai ir kiti duomenys.

Nagrinėjamu atveju pagrįstą teismo manymą, kad A. L. gali daryti naujus nusikaltimus, pagrindžia ne tik tai, jog nusikalstamos veikos, kurias padaręs jis kaltinamas, yra numatytos BPK 122 straipsnio 4 dalyje, bet ir tai, kad jam inkriminuojama eilė tyčinių nusikalstamų veikų. Be to, jis ne kartą baustas administracine tvarka, 4 kartus teistas, teistumas neišnykęs, galimai vėl padarė analogiško pobūdžio veikas, nusikaltimai yra trunkamojo pobūdžio, sistemingi. Tai rodo, jog kaltinamasis yra linkęs pažeidinėti įstatymų reikalavimus. Reikšminga ir tai, jog iki sulaikymo A. L. nedirbo, dalies nusikaltimų pobūdis susijęs su nelegaliai gaunamomis pajamomis. Šios aplinkybės duoda pagrindą manyti, kad nusikalstamų veikų darymas galimai buvo kaltinamojo pragyvenimo šaltinis.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apygardos teismas pagrįstai nustatė esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose nurodytus suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindus.

Per laikotarpį nuo suėmimo paskyrimo neišnyko pagrindai, dėl kurių A. L. taikoma griežčiausia kardomoji priemonė.

Baudžiamoji byla, kurioje A. L. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, 2016 m. liepos 1 d. perduota Panevėžio apygardos teismui. BPK 127 straipsnio 11 dalyje nustatytas maksimalus leistinas suėmimo taikymo terminas viso baudžiamojo proceso metu. Kardomoji priemonė – suėmimas A. L. paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi, taigi aptariamu atveju suėmimo trukmė nepažeidžia baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų maksimalių griežčiausios kardomosios priemonės taikymo terminų.

Suėmimas kaip kardomoji priemonė neabejotinai suvaržo kaltinamojo A. L. teises, tačiau šiuo atveju jo teisės suvaržytos nepažeidžiant proporcingumo principo. Kuo sunkesnė ir sudėtingesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisintas.

Be to, vadovaujantis EŽTT praktika, besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, jog to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę. Aptariamu atveju viešasis interesas yra netrukdomai ištirti teisme bei teisiškai įvertinti visuomenei labai pavojingas nusikalstamas veikas, susijusias mažamečių vaikų seksualiniu išnaudojimu bei jų įtraukimu į prostituciją.

Aukštesnysis teismas pripažįsta, kad A. L. suimtas gana ilgą laiką, tačiau skundžiamoje bei šioje nutartyse išdėstyti motyvai leidžia daryti išvadą, jog toks suėmimo terminas pateisinamas ir atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos suformuluotus kriterijus, į kuriuos būtina atsižvelgti sprendžiant dėl procesinių prievartos priemonių trukmės pagrįstumo, EŽTT praktiką, Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas.

Aukštesniajam teismui pripažinus, kad suėmimo terminas kaltinamajam pratęstas pagrįstai, šioje nutartyje nedėstomi argumentai dėl netikslingumo griežčiausią kardomąją priemonę keisti į vieną ar kelias švelnesnes. Pripažinęs esant neišnykusius suėmimo taikymo pagrindus, apygardos teismas taip pat nurodė, kodėl negalima taikyti švelnesnių kardomųjų priemonių. Dėl to nėra pagrindo teismo priimtą skundžiamą nutartį vertinti kaip tendencingą, šališką ir neteisingą.

Visi aukščiau išdėstyti motyvai leidžia teigti, kad skundžiama 2016 m. rugsėjo 7 d. Panevėžio apygardos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, jos naikinti ar keisti nėra pagrindo. Bendrosios kardomųjų priemonių skyrimo nuostatos (BPK 121 straipsnis) nepažeistos.

Pagal susiformavusią teismų praktiką pratęsus suėmimo terminą nepasibaigus ankstesniam terminui, jo pradžia skaičiuojama pasibaigus anksčiau paskirtam suėmimo terminui. Baudžiamojo proceso įstatymas nustato, kad sulaikymo, suėmimo ir priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo terminai skaičiuojami nuo faktinio šių priemonių taikymo momento (BPK 100 straipsnio 5 dalis).

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies, apygardos teismas šiuo atveju neteisingai nurodė dieną, nuo kurios bus skaičiuojamas suėmimo pratęsimo terminas. Teismas konstatavo, jog trijų mėnesių suėmimo pratęsimo terminas skaičiuojamas pasibaigus ankstesne Panevėžio apygardos teismo nutartimi nustatytam terminui, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 12 d.

A. L. BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2015 m. gegužės 11 d. 20 val. 05 min. (t. 5, b. l. 193, 194). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi A. L. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. gegužės 11 d. (t. 6, b. l. 1-2). Vėliau suėmimo terminas A. L. buvo tęsiamas šį terminą skaičiuojant taip pat nuo atitinkamo mėnesio 11-os dienos. Taigi, skundžiama nutartimi A. L. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2016 m. rugsėjo 11 d. Šioje dalyje Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis tikslinama.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi kaltinamajam A. L. pratęstą kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. rugsėjo 11 d.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.