Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Rūtos Miliuvienės (pranešėja) ir Violetos Balčytienės, sekretoriaujant Aurelijai Pauliukaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Marekui Paškevičiui (Marek Paškevič), atsakovo atstovei Giedrei Jančiauskienei, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Eglei Izokaitytei, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. N. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys - Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus apskrities viršininko administracija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde ir jo patikslinime (t. I, b. l. 2-5, t. II, b. l. 19) paaiškino, kad pirmąjį prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės F. B. valdytą 0,81 ha žemės sklypą ties (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas Sapiežynskie Rovy Nr. 10) padavė žemėtvarkos tarnybai dar 1996 m. Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1996 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 53-781-186 kreipėsi į Vilniaus miesto merą dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo. Tačiau net septynerius metus į šį raštą Vilniaus miesto meras visiškai nereagavo, o tuometinė Vilniaus apskrities valdytojo administracija nesiėmė jokių veiksmų dėl šio rašto įgyvendinimo. Tik 2003 m. lapkričio 6 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija raštu Nr. 31/03/17-2909 pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo pareiškėjai. Vilniaus miesto meras 2003 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 01-34-2588/3.k informavo, kad minėta žemė prie (duomenys neskelbtini), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai žemei, nes patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013.

Siekdama apginti savo pažeistas teises, Vilniaus apskrities viršininkui pateikė Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2007 m. balandžio 4 d. pažymą apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-1665, kurioje konstatuota, kad Vilniaus miesto savivaldybės archyviniame fonde, pranešime butų mokesčio reikalu, savivaldybėje gautame 1940 m. sausio 25 d., įrašytas namo J. B. (buv. Rowy Sapierzynskie) g. 10 savininkas B. S., 50 m. amžiaus, bei UAB „Geokada“ inžinerinį topografinį planą kartu su antstolio I. G. 2007 m. birželio 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. FA-0008-07-405, kuriame konstatuojama, kad žemės sklype, kurio senas adresas Sapierzynskie Rovy 10, yra pamatai, sklypas nėra apaugęs mišku, jame auga subrendę vaismedžiai. Šiuos įrodymus taip pat pateikė ir Aplinkos ministerijai. 2008 m. sausio 22 d. gavo Aplinkos ministerijos raštą Nr. (12-2)-D8-665, kuriame nurodoma, kad sklypo ties (duomenys neskelbtini) mišku neapaugusi dalis, į kurią įeina ir buvusios sodybos pamatai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409, yra išbraukta iš valstybinės reikšmės miškų plotų.

2008 m. kovo 6 d. pareiškėjos atstovas, vadovaudamasis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 106 p., kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydamas kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymu suformuoti pareiškėjai žemės sklypą ties (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, organizuoti jo kadastrinius matavimus (nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškus ir riboženklių koordinates valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje) ir, atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus, patvirtinti parengtą žemės sklypo planą; pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“; nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį (namų valda), naudojimo būdą ir pobūdį.

Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. kovo 19 d. raštu Nr. S17-44 informavo, kad kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo pareiškėjai. 2008 m. balandžio 11 d. gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštą, kuriame nurodoma, kad sklypas nuosavybės teisių atkūrimui natūra nebus formuojamas, nes patenka į Iškartų kraštovaizdžio draustinio teritoriją, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723 patvirtinta kaip ypač vertinga ekologiniu požiūriu.

Mano, kad atsakovo atsisakymas suformuoti žemės sklypą ties (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, yra neteisėtas, pažeidžiantis jos teises. Atsakovas, 2003 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 01-34-2588/3.k atsisakydamas suformuoti pareiškėjai žemės sklypą, pagrindiniu motyvu nurodė tai, kad minėta žemė prie (duomenys neskelbtini), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai žemei, nes patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013. Pareiškėjai pateikus neginčijamus įrodymus, kad minėtame sklype miško nėra ir jis yra išbrauktas iš valstybinės reikšmės miškų plotų, atsakovas pakeitė savo atsisakymo suformuoti žemės sklypą motyvaciją, teigdamas, kad šis sklypas patenka į Iškartų kraštovaizdžio draustinio teritoriją, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723 patvirtinta kaip ypač vertinga ekologiniu požiūriu. Tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad būtent šis sklypas, į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, patenka į Iškartų kraštovaizdžio draustinio teritoriją, ir kad būtent ta vieta yra ypač vertinga ekologiniu požiūriu. Atvirkščiai, iš pareiškėjos pateiktų įrodymų (UAB „Geokada“ inžinerinio topografinio plano, antstolio I. G. 2007 m. birželio 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. FA-0008-07-405) aiškiai matosi, kad žemės sklype, į kurį ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra pamatai, sklypas nėra apaugęs mišku, jame auga subrendę vaismedžiai. Be to, šis sklypas yra prie pat Žolyno gatvės, aplink matyti kitos sodybos, gerai išvystyta infrastruktūra. Todėl pareiškėjai visiškai yra nesuprantama, kuo šis sklypas išsiskiria iš šalia esančių ir yra ypač vertingas ekologiniu požiūriu. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 16 straipsnio 7 dalies (1999 m. gegužės 13d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktus išaiškinimus, atsakovas neįrodė, kad sklypo suformavimas bei nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjai sudarytų teisines prielaidas atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams (kurie galėtų atsirasti, pvz., dėl labai suaktyvėjusios ūkinės ar kitokios veiklos valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje), keltų grėsmę valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui.

Akcentuoja, kad ginčo sklype buvo pareiškėjos tėvų sodyba. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 8 d. nutartyje adm. byloje Nr. A502-47-08 konstatavo, kad „iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1997-03-03 sprendimu Nr. 212 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės draustinių nuostatų 9 punkto matyti, kad draustiniuose žemės sklypų paskirtis, naudojimo būdas, pobūdis, ribos ir dydis, statybos reglamentas, inžinerinis aprūpinimas nustatomas planuojamos teritorijos detaliajame plane, kurie rengiami pagal Aplinkos ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės aplinkos apsaugos skyriaus išduotas sąlygas. Iš minėto punkto turinio matyti, kad gyvenamoji statyba Vilniaus miesto savivaldybės draustiniuose nedraudžiama, tik yra tam tikri apribojimai“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1416 yra nustačiusi Iškartų kraštovaizdžio vertingąsias savybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą, ar tam tikra teritorija yra valstybės išperkama pagal Atkūrimo įstatymo 12 str. 12 d. Galiojantys teisės aktai nesuteikia nei pareiškėjai, nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai spręsti dėl tam tikros teritorijos vertingų savybių. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 str. 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina ypač vertingų teritorijų ekologiniu požiūriu ribas. Esant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoms Iškartų kraštovaizdžio draustinio teritorijos riboms, Vilniaus miesto savivaldybės administracija negali formuoti sklypo nuosavybės teisių atkūrimui, kadangi tokia žemė yra valstybės išperkama ir nuosavybės teisės į ją nėra atkuriamos.

Dalis F. B. turėtos žemėvaldos patenka ir į valstybinės reikšmės miškų teritoriją. Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 ir 3 d. nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirti miestų miškams. Taigi, ir dėl šios aplinkybės pareiškėjai negali būti formuojamas sklypas nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 p. yra numatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, gavęs iš žemėtvarkos skyriaus kartografinę medžiagą, kurioje pažymėtos savininko turėtų žemės sklypų ribos miesto detaliai nesuplanuotose teritorijose, savo įsakymu paskiria atsakingus savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų riboms formuoti. Šios ribos formuojamos žemėtvarkos skyriaus pateiktoje kartografinėje medžiagoje, atsižvelgiant į savininko turėtos žemės ribas. Suformuoti natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypai turi būti tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą paskirtį ir naudojimo būdą. Taigi, teisės aktai nustato pareigą savivaldybės administracijos direktoriui formuoti sklypą pagal žemėtvarkos skyriaus pateiktą kartografinę medžiagą, tačiau ne pagal pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą pateiktą planą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės pardavimo ir nuomos“ 2.2 p. yra numatyta, kad šiuo nutarimu patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės taikomos ir tuo atveju, kai formuojami natūra grąžinami sklypai pagal Atkūrimo įstatymą. Taisyklių 14.5 p. yra numatyta, kad administracijos direktorius žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį nustato vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais. Taigi, akivaizdu, kad žemės sklypo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis yra nustatomi atsižvelgiant į toje teritorijoje galiojančius teritorijų planavimo dokumentus.

Atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju pagal Vilniaus miesto savivaldybės bendrąjį planą teritorija, į kurią pretenduoja pareiškėja, yra priskirta miškams ir miškingoms teritorijoms. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. pagrindinio brėžinio reglamentų lentelę tokioje teritorijoje galimos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys bei naudojimo būdai yra šie - žemės ūkio paskirties, miškų ūkio paskirties, konservacinės paskirties, vandens paskirties, kitos paskirties: inžinierinės infrastruktūros teritorijos, bendro naudojimo teritorijos, naudingųjų iškasenų teritorijos. Taigi sklypams, esantiems miškams ir miškingoms teritorijoms priskirtose teritorijose, nėra numatyta galimybės nustatyti gyvenamosios teritorijos naudojimo būdo, todėl pareiškėjo reikalavimas suformuoti namų valdos sklypą yra atmestinas ir šiuo pagrindu.

Pažymi, kad aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 patvirtintoje Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijoje neminima tokia žemės sklypo paskirtis kaip namų valda. Remiantis šia specifikacija, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis gali būti : žemės ūkio paskirties žemė, miškų ūkio paskirties žemė, konservacinės paskirties žemė, vandens ūkio paskirties žemė, kitos paskirties žemė. Kitos paskirties žemės naudojimo būdas gali būti gyvenamosios teritorijos, pobūdis - mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos arba daugiaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Taigi teisės aktuose, reglamentuojančiuose žemės sklypų paskirties, naudojimo būdo ir pobūdžio nustatymą, apskritai nėra vartojama namų valdos sąvoka.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas skundą palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais. Patikslino 3-iąjį skundo reikalavimą, prašydamas nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį (mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba). Papildė skundo reikalavimus prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. A51-8517(9.11-MPD-0).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad N. N. pretenduoja į F. B. turėtą 0,81 ha žemę, buvusią Sapiežynskie Rovy Nr. 10; šiuo metu ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Pareiškėja 1996 m. lapkričio 26 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo natūra į išlikusį nekilnojamąjį turtą - 0, 81 ha žemės Žolyno g. (T. II, b. l. 106).

Vilniaus apskrities valdytojas 1996 m. gruodžio 10 d. raštu (t. II, b. l. 105) Vilniaus miesto merui pateikė prašymą dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo.

Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 31/03/17-2909 (t. II b. l. 94-95) pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės direktorių dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo N. N..

Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas 2003 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 01-34-2588-(3.6) (t. II., b. l. 93) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių informavo, kad F. B. iki nacionalizacijos turėta žemė prie (duomenys neskelbtini) (buv. Sapiežynskie Rovy 10), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai žemei, nes patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013.

Aplinkos ministerija 2008 m. sausio 22 d. rašte Nr. (12-2)-D8-665 (t. I, b. l. 84) paaiškino, kad žemės sklypo, esančio ties (duomenys neskelbtini), mišku neapaugusi dalis, į kurią įeina ir buvusios sodybos pamatai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 yra išbraukta iš valstybinės reikšmės miškų plotų.

Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. kovo 19 d. raštu Nr. S17-44 (t. I, b. l. 80-81) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pakartotinai išsiuntė prašymą dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo N. N..

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas 2008 m. balandžio 11 d. sprendime Nr. A51-8517(9.11-MPD-0) (t. I, b. l. 56) pažymėjo, kad dalis ginčo žemės sklypo patenka į valstybinės reikšmės miško plotą ir visas sklypas patenka į Iškartų kraštovaizdžio draustinio teritoriją, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723 patvirtinta kaip ypač vertinga ekologiniu požiūriu, todėl sklypas nuosavybės teisių atkūrimui nebus formuojamas.

Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas - nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, todėl taikytinos nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančios teisės normos.

Pagal Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 str. priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Įstatymo 12 str. 1 d. 12 p. numato, kad žemė iš piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 str., jeigu ji yra valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose, ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais. Šių teritorijų ribas nustato Vyriausybė.

Taigi, įstatymas imperatyviai nustato, kad nuosavybės teisės negali būti atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę, jei ji yra valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose, ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ buvo patvirtintos ekologiniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančiuose valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribos. Nutarimo 29.4 p. yra patvirtintos Pavilnių regioninio parko Iškartų kraštovaizdžio draustinio teritorijos ribos (plotas - 107,09 ha).

Vyriausybės 1998 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1416 buvo patvirtintos Pavilnių regioninio parko zonavimo pagrindinės nuostatos. Šių nuostatų 1 p. numatyta, kad Pavilnių regioninio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes skirstoma į konservacinę, apsaugos, rekreacinę, ūkinę ir gyvenamąją zonas. Nuostatų 2 p. nustato, kad Pavilnių regioninio parko konservacinę zoną sudaro Kalnų gamtinis rezervatas, Ancučių, Iškartų, Markučių, Puškorių ir Ribiškių kraštovaizdžio draustiniai, Lyglaukių ir Tuputiškių geomorfologiniai draustiniai, Antakalnio ir Tuputiškių botaniniai draustiniai, Belmonto botaninis-zoologinis draustinis. Iškartų kraštovaizdžio draustinio tikslas - išsaugoti didžiąsias erozines vėduokles, pasižyminčias ypač raiškiu reljefu, tradicine raguvų dugnuose išsidėsčiusių agrarinių naudmenų ir sodybų mozaika, miškingomis atragių juostomis (3.3 p.).

Kaip liudija ištrauka iš suvestinio skaitmeninio Vilniaus plano (t. I, b. l. 79), taip pat ištrauka Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro (t. I, b. l. 108), visas ginčo žemės sklypas patenka į Pavilnių regioninio parko ypač vertingą ekologiniu požiūriu Iškartų kraštovaizdžio draustinio teritoriją. Taigi, ginčo žemė pagal Atkūrimo 12 str. 1 d. 12 p. yra valstybės išperkama ir nuosavybės teisės į ją negali būti atkuriamos natūra. Todėl, kolegijos nuomone, atsakovas pagrįstai atsisakė atlikti žemės sklypo formavimo veiksmus.

Be to, valstybinės reikšmės miškų plotų fragmentas, parengtas Valstybinės miškotvarkos tarnybos (t. I, b. l. 106), kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai (t. I, b. l. 85-88) patvirtina, kad dalis ginčo žemės patenka į valstybinės reikšmės miškų, kurie išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei (Miškų įstatymo 4 str. 4 d.), plotus.

Pagal Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 d. 1 ir 3 p. miškai iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, miestų miškams. Šių miškų plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Taigi, atsižvelgus į šias nuostatas, pareiškėjos reikalavimas (visa apimtimi) yra nepagrįstas ir dėl šios priežasties.

Kitos N. N. nurodomos aplinkybės, tai pat pateikiami įrodymai (tame tarpe - UAB „Geokada“ inžinierinis topografinis planas, anstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir kt.) taip pat neleidžia konstatuoti jo skundo pagrįstumo. Faktas, kad sklypas nėra apaugęs mišku, jam auga subrendę vaismedžiai, situacijos iš esmės nekeičia, nes kaip jau buvo minėta, nuosavybės teisių atkūrimas natūra šiuo atveju prieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ yra galiojantis, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ekologiniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančiuose valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų teisėtumu. Kaip jau buvo minėta, visas ginčo žemės sklypas patenka į Iškartų kraštovaizdžio draustinio teritoriją.

Pareiškėja, remdamasi teismine praktika, skunde akcentavo, kad draustiniuose gyvenamoji statyba nedraudžiama, tačiau ši aplinkybė nagrinėtinu atveju nėra juridiškai reikšminga, kadangi, kaip jau buvo minėta, šioje byloje ginčas iš esmės kilęs dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, o ne dėl galimybės vykdyti atitinkamas statybas draustinio teritorijoje.

Darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai atsisakė atlikti žemės sklypo formavimo ir su juo susijusius veiksmus. Skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. A51-8517(9.11-MPD-0) yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti pareiškėjai pagal UAB „Geokada“ topografinį planą žemės sklypą ties (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste (buvęs adresas Sapiežynskie Rovy Nr. 10); organizuoti sklypo kadastrinius matavimus (nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškus ir riboženklių koordinates valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje) ir, atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus, patvirtinti parengtą žemės sklypo planą; pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį (mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba).

N. N. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjos N. N. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.