Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14944-2013-7 Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 110.5.; 122.4.

2013 m. spalio 25 d.

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo FM AB G. S. kontoros atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo FM AB G. S. ieškinį atsakovui VšĮ „Versli Lietuva“ dėl neteisėto sutarties nutraukimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovo pranešimą dėl sutarties nutraukimo niekiniu ir negaliojančiu. Taip pat ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, susijusius su Paslaugų viešojo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. VL12-84 nutraukimu, atsakovo pranešime dėl sutarties nutraukimo Nr. VL2013-247 nurodytu pagrindu. Ieškovas nurodo, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ginčijamas atsakovo pranešimas dėl sutarties nutraukimo iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo gali būti realizuotas ir jo pripažinimas negaliojančiu neteks jokios prasmės. Taip pat atsakovui nutraukus sutartį ieškovas prarastų didžiąją dalį pajamų, investuotų į lėšų teikimą ir galimai būtų privestas prie bankroto. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo bei šalių interesų pusiausvyros.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-09 nutartimi atmetė ieškovo FM AB G. S. kontoros prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas konstatavo, jog ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti pranešimą dėl sutarties nutraukimo niekiniu ir negaliojančiu. Teismo sprendimai gali būti skirstomi į dvi dideles grupes: reikalaujantys priverstinio vykdymo (vykdytini teismo sprendimai) ir teisines pasekmes sukeliantys nuo jų priėmimo momento (savaime besirealizuojantys). Teismo sprendimai dėl pripažinimo, teisinių santykių nutraukimo, pakeitimo ar nustatymo paprastai nereikalingi taikyti priverstines vykdymo priemones, nes teisinį efektą sukelia pats sprendimas nuo jo įsiteisėjimo momento ir atsakovo veika neturi jokios įtakos tokio teismo sprendimo įvykdomumui. Toks teismo sprendimas pagal reguliuojamų santykių pobūdį (ginčo dalyką) yra savaime besirealizuojantis, arba savaime vykdomas. Teismas nustatė, jog galimas ieškovui palankus teismo sprendimas, kuriuo minėtas pranešimas dėl sutarties nutraukimo gali būti pripažintas negaliojančiu, būtų savaime besirealizuojantis, t. y. jį galima bus įvykdyti ir netaikant laikinųjų apsaugos priemonių. Todėl tokiais atvejais nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 114 str.).

Teismas padarė išvadą, kad priėmus ieškovui palankų sprendimą, teisines pasekmes sukeltų pats teismo sprendimas ir iki teismo sprendimo priėmimo ieškovas pasiektų rezultatą, kuris būtų pasiektas tik priėmus jam palankų sprendimą. Tačiau priėmus ieškovui nepalankų sprendimą, taikytos laikinosios apsaugos priemonės suteiktų ieškovui prioritetą ir atsakovo teises pažeistų labiau, nei būtina tikslui pasiekti, nes atsakovas būtų įpareigotas toliau vykdyti sutartį, kuri galimai buvo nutraukta pagrįstai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas FM AB G. S. kontora prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-09 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ieškovo reikalavimams užtikrinti uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, susijusius su Paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. VL12-84 nutraukimu atsakovo Pranešime dėl sutarties nutraukimo Nr. VL-2013-247 nurodytu pagrindu.

Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nesutampa su ieškinio reikalavimu. Įspėjimas apie sutarties nutraukimą ir sutarties nutraukimas yra du savarankiški veiksmai pagal sutarčių pasibaigimo institutą civilinėje teisėje. Ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra tiesiogiai susijusi su ieškinio dalyku, tačiau nesutampa su ieškinio reikalavimu. Nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas nutrauks sutartį, todėl galimai palankaus ieškovui teismo sprendimas pripažinti pranešimą dėl sutarties nutraukimo neteisėtu neteks prasmės.Neuždraudus atsakovui priimti aktų, sprendimų ir atlikti kitų veiksmų, kurie įgyvendintų sutarties nutraukimą atsakovo pranešime nurodytu pagrindu, būsimas galimai palankus ieškovui sprendimas būtų tik formalus ir neįgyvendinamas. Atsakovui nutraukus šalių sudarytą sutartį, ieškovas prarastų pajamas, esamų teisinių santykių atkūrimas būtų sudėtingas ar net neįmanomas.Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovo teisėti interesai būtų neproporcingai pažeisti. Sutarties galiojimo terminas – 36 mėnesiai. Ieškovas, atsižvelgdamas į ilgalaikius šalių įsipareigojimus, pertvarkė savo veiklos pobūdį, investavo, kad galėtų pradėti tinkamai teikti paslaugas JAE. Nutraukus sutartį nepasibaigus jos terminui, ieškovas prarastų didžiąją dalį pajamų, investuotas lėšas į paslaugų teikimą ir galimai būtų privestas prie bankroto.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje reikalauja ir teisėtų lūkesčių principo keliami reikalavimai. Sudaręs sutartį ieškovas įgijo teisėtą pagrindą tikėtis ir vykdyti stabilius sutartinius santykius visą sutarties laikotarpį.Ieškovo ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Atsakovas neteisėtai įspėjo apie sutarties nutraukimą. Atsakovas nėra pateikęs jokių pretenzijų ar skundų dėl ieškovo teikiamų paslaugų kokybės ir tinkamumo. Jei ieškovas būtų nevykdęs savo sutartinių pareigų, atsakovas būtų turėjęs per 15 dienų pateikti pretenziją, o ieškovas per protingą terminą būtų turėjęs pašalinti pažeidimus. Jokių pretenzijų atsakovas nepateikė.Teismas nukrypo nuo teismų praktikos iš esmės panašiose bylose. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-3992-868/2012 priėmė 2012-06-15 nutartį, kuria buvo uždrausta atsakovui atlikti veiksmus, susijusius su sutarties nutraukimu atsakovo pranešimuose nurodytais pagrindais.

Atsiliepimu į ieškovo FM AB G. S. kontora atskirąjį skundą atsakovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-09 nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, jog ieškovas nepateikė jokių duomenų bei įrodymų apie galimai ieškovo dėl sutarties nutraukimo prarastas pajamas, taigi, nepagrindė savo reikalavimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovo pagal sutartį vykdyta veikla buvo tik papildoma. Ieškovo steigimo dokumentuose numatyta, kad pagrindinės ieškovo veiklos kryptys yra finansinių paslaugų veikla, vertybinių popierių ir prekių sutarčių sudarymo tarpininkavimo veikla, nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas, nekilnojamojo turto operacijos. Lietuvos verslo konsultavimas pagal atsakovo išreikštus poreikius, yra tik maža ieškovo veiklos dalis. Ieškovo vadovo pasisakymai viešojoje erdvėje patvirtina, kad ieškovas tęsia savo veiklą JAE. Taip pat nėra jokios grėsmės, kad, esant atsakovui nepalankiam teismo sprendimui dėl sutarties nutraukimo neteisėtumo, atsakovas negalėtų tinkamai įgyvendinti teismo sprendimo. Atsakovas vykdė viešąjį atstovavimo paslaugų, nukreiptų į Lietuvos prekių ir paslaugų eksporto plėtrą JAE, naujų rinkų Lietuvos prekėms bei paslaugoms, investicijų į Lietuvos ūkį paieškos JAE paslaugų pirkimą. Pirkimo sąlygose, kurios buvo paskelbtos viešai, atsakovas nereikalavo tiekėjų turėti buveines JAE, nereikalavo pakeisti savo veiklos pobūdžio, pertvarkyti savo veiklos ar veikti išimtinai tik atsakovo tikslais ir interesais. Iš viešai pateikiamų finansinių ieškovo duomenų matyti, kad nėra įvardinamas joks veiklos pertvarkymas 2011-2012 m. Paslaugų poreikis išnyko ne dėl atsakovo kaltės, todėl priverstinis sutarties vykdymas, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų neadekvatus, nes ieškovo siekiamas tikslas yra teikti paslaugas atsakovui, nepriklausomai nuo to, ar yra atsakovo poreikis, ar nėra. Tokiu būdu, privatūs ieškovo interesai būtų iškelti aukščiau viešojo intereso. Atitinkamai, priverstinai vykdant sutartį, nukentėtų Lietuvos verslas, nes negautų tų paslaugų, kurioms buvo išreikštas poreikis. Tokiu būdu būtų pažeistas viešasis interesas bei teisėti Lietuvos verslo bendruomenės lūkesčiai iš valstybės valdomos institucijos gauti paslaugas, kurios yra reikalingos ir būtinos verslo steigimu, vystymui bei plėtrai į užsienio rinkas (kitas nei JAE).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-09 nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo pripažinti 2013 m. balandžio 25 d. Pranešimą dėl sutarties nutraukimo Nr. VL2013-247 niekiniu ir negaliojančiu. Minėtu pranešimu atsakovas nutraukė Paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo 2012 m. vasario 29 d. sutartį Nr. VL12-84, kuria ieškovas įsipareigojo 36 mėnesius teikti paslaugas atsakovui, o atsakovas įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas (b.l. 4-10). Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, susijusius su Paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. VL12-84 nutraukimu 2013-04-25 Pranešime dėl sutarties nutraukimo Nr. VL2013-247 nurodytu pagrindu.

Pranešime dėl sutarties nutraukimo atsakovas nurodė, jog sutarties nutraukimo pagrindas yra CK 6.721 str. 1 d., kuri numato, jog klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų tiekėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų tiekėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Taigi, atsakovas naudojasi įstatymo jam suteikta teise vienašališkai nutraukti sutartį, o ieškovas šią teisę ginčija ir reikalauja tęsti sutartį, neprašydamas nuostolių dėl sutarties nutraukimo atlyginimo, taip pat prašo laikinosiomis apsaugos priemonėmis uždrausti atsakovui nutraukti sutartį, tai yra faktiškai įpareigoti toliau tęsti sutartinius santykius.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, iki teismo sprendimo priėmimo, ieškovas pasiektų rezultatą, kuris būtų pasiektas tik priėmus jam palankų sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo teiginys, jog jo prašomos laikinosios apsaugos priemonės nėra tapačios ieškinio reikalavimui, yra nepagrįstas, nes uždraudus nutraukti sutartį, bus pasiektas tas pats rezultatas, dėl kurio ieškovas reiškia ieškinį, tai yra, pripažinus pranešimą dėl sutarties nutraukimo niekiniu ir negaliojančiu, būtų tęsiami sutartiniai santykiai.

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Be to, CPK 145 str. 2 d. įvirtintas ekonomiškumo principas draudžia laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Pagal Paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punktą ieškovas įsipareigojo teikti paslaugas Lietuvos verslo atstovams JAE, tai yra aptarnauti oficialias Lietuvos verslo organizacijas verslo misijų šalyje metu, pristatyti atsakovą tiksliniuose renginiuose, teikti informaciją apie JAE verslo aplinką, ūkio tendencijas, teikti pagalbą steigiant Lietuvos verslo atstovybes JAE, teikti informacines, organizacines ir kitas paslaugas pagal atsakovo interesus ir poreikius JAE ir t.t. Taigi, ieškovo teikiamos paslaugos buvo susijusios su informacijos rinkimu ir jos teikimu atsakovui bei pagalbos verslo renginiuose ir verslo atstovybių steigimui teikimu, tai yra bendrąja prasme Lietuvos verslininkų veiklos JAE plėtojimas.

Ieškovas ieškinyje nenurodo jokių aplinkybių bei nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių sutarties nutraukimu jam atsirasiančius nuostolius ar sutarties vykdymo metu ieškovo atliktas investicijas ir įdėtas lėšas. Priešingai atsakovas, pateikia įrodymus, jog ieškovas masinėse informacijos priemonėse vykdo savo sėkmingos veiklos JAE pristatymą, nurodo, jog vykdo verslą Dubajuje, o verslo ryšius su Lietuva vadina epizodiškais (b.l. 52). Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad priėmus ieškovui nepalankų sprendimą, taikytos laikinosios apsaugos priemonės suteiktų jam prioritetą ir atsakovo teises pažeistų labiau, nei būtina tikslui pasiekti, nes atsakovas būtų įpareigotas toliau vykdyti sutartį, kuri galimai buvo nutraukta pagrįstai.

Ieškovo nurodoma Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-3992-868/2012 (dabar Nr. 2-4192-868/2013) buvo priimta siekiant apsaugoti ne tik ieškovo, teikiančio atliekų išvežimo paslaugas, bet ir gyventojų, tai yra vartotojų, interesus. Šioje byloje nagrinėjami teisiniai santykiai buvo susiję su specifine paslauga – viešąja atliekų tvarkymo paslauga, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovas yra privatus, pelno siekiantis juridinis asmuo, o teikiamos paslaugos yra susiję su Lietuvos verslininkų poreikių JAE tenkinimu, tai yra taip pat susiję su pelno gavimu ir jo didinimu. Taigi, nagrinėjamoje byloje negalima remtis ieškovo nurodoma teismo nutartimi, nes ginčo šalis sieja skirtingos prigimties teisiniai santykiai.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą.