Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-04-02 · Administracinė byla Nr. A-525-1351-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-02
Bylos Nr.
A-525-1351-12
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00342-2010-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimės Baltrūnaitės (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
E. T., J. R., O. R.
Atsakovas
Panevėžio rajono savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
P. Z., J. Z., L. B., M. Z.
Advokatai
Pranas Makauskas
Kategorijos
  • 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-1351/2012Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00342-2010-9Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1; 11.1; 11.2; 11.12 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjai E. T.,pareiškėjos atstovui advokatui Pranui Makauskui,atsakovo atstovei Vilmai Janišienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. R. ir E. T. (O. R. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. R. (teisių perėmėjai – J. R. ir E. T.) skundą atsakovui Panevėžio rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims P. Z., J. Z., L. B., M. Z. dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja O. R. (teisių perėmėjai – J. R. ir E. T.) skundu (b.l. 3–8) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Panevėžio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2010 m. gegužės 31 d. įsakymą Nr. A-527 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ūkinius pastatus“ (toliau – ir Įsakymas);

2) įpareigoti Administraciją atkurti nuosavybės teises į P. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytus ūkinius pastatus – pastatą-klėtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-klojimą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), Krekenavos seniūnijoje, Panevėžio rajone.

Nurodė, kad ji kartu su broliu A. P. Z. (mirusiu), kurio teisių perėmėjai po jo mirties yra tretieji suinteresuotieji asmenys – žmona J. Z., dukra L. B. ir sūnus M. Z. bei P. Z. (jos mirusio brolio G. Z. žmona) – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyta tvarka yra kreipusis į Panevėžio rajono savivaldybę su prašymu atkurti nuosavybės teises į tėvo P. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą turtą – gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Krekenavos seniūnijoje, Panevėžio rajone. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2000 m. gegužės 9 d. nutartimi įpareigojus atsakovą išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, Panevėžio rajono valdyba 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 173v neatkūrė nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, nes nebuvo nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2001 m. rugsėjo 3 d. sprendimu nustatė juridinį faktą, kad iki 1940 metų gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus nuosavybės teisėmis valdė P. Z. Panevėžio rajono valdyba 2001 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 391v neišsprendė nuosavybės teisių atkūrimo į ūkinius pastatus, todėl pareiškėja 2008 m. spalio 7 d. kreipėsi į atsakovo administraciją, kad išspręstų jai nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į ūkinius pastatus. Administracijos direktorius 2008 m. spalio 17 d. raštu Nr. (8.19)S1-2828 atsakė, kad šis klausimas jau yra išspręstas 2001 m. lapkričio 16 d. sprendimu. Nesutikdama su šiuo atsakovo raštu, ji kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą, tačiau teismas 2009 m. vasario 20 d. sprendimu jos skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 29 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A261-296/2010) pakeitė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. Z. iki nacionalizacijos valdytus ūkinius pastatus. Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartį, Administracijos direktorius 2010 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. A-527 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ūkinius pastatus“ nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į P. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytus ūkinius pastatus, nurodydamas, kad yra praleistas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas prašymams pateikti ir dėl to, kad Panevėžio rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1989 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 183 buvo išmokėta maksimali piniginė kompensacija už pastatus, įskaitant ir už ūkinius pastatus. Nesutikdama su Įsakymu, pabrėžė, kad Atkūrimo įstatymo nustatytas terminas prašymams paduoti nebuvo praleistas. Prašymą 2001 m. vasario 15 d. pateikė P. Z. , nurodydama pretendentus O. R. ir A. Z. Nors P. Z. 2001 m. vasario 15 d. prašyme nurodė atkurti nuosavybės teises tik į gyvenamąjį namą ir nenurodė ūkinių pastatų, tačiau pretendentai nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo aiškiai išreiškę savo valią atkurti nuosavybės teises tiek į gyvenamąjį namą, tiek ir ūkinius pastatus ir atsakovui tokia pretendentų valia buvo žinoma. Be to, klausimas dėl to, ar pretendentai yra įstatymo nustatytais terminais pateikę prašymą savivaldybei dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ūkinius pastatus, jau iš esmės yra išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartimi. Nurodė, kad ji prašymo dėl kompensacijos už pastatus išmokėjimo pagal Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimą Nr. 368 neteikė. Pabrėžė, jog 1989 m. rugsėjo 14 d. aktas, kurio pagrindu Panevėžio rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas priėmė 1989 m. spalio 19 d. sprendimą Nr.183 dėl kompensacijos išmokėjimo, surašytas ir pasirašytas ne jos ranka, juo buvo nuspręsta išmokėti kompensaciją tik už gyvenamąjį namą, o ne už ūkinius pastatus, be to ji 6 000 rublių kompensacijos už pastatus negavo. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimas Nr. 368 buvo okupacinės valdžios iki nepriklausomybės atkūrimo priimtas norminis aktas, todėl tik Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka gali ir privalo būti sprendžiamas jos nuosavybės teisių atkūrimo klausimas.

Atsiliepimas

Atsakovas Administracija atsiliepimu į skundą (b.l. 29–32) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pretendentai prašymą atkurti nuosavybės teises į P. Z. iki nacionalizacijos valdytus ūkinius pastatus turėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., tačiau įstatymo nustatytu terminu prašymo atkurti nuosavybės teises į ūkinius pastatus jie atsakovui nepateikė. P. Z. 2001 m. vasario 15 d. prašymas atkurti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Krekenavos seniūnijoje, negali būti laikomas prašymu ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ūkinius pastatus, nes Atkūrimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašyme turi būti nurodyta turto rūšis, dydis, buvimo vieta ir kita. Nurodytame prašyme prašyta atkurti nuosavybės teises tik į gyvenamąjį namą, nenurodant ūkinių pastatų (pastato – klėties, pastato – tvarto, pastato – daržinės), o teismo sprendimas, kuriuo būtų atnaujintas terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į ūkinius pastatus paduoti, atsakovui nebuvo pateiktas. Pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartimi klausimas dėl prašymo pateikimo įstatymo nustatytais terminais nebuvo sprendžiamas, o teismo įpareigojimas priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ūkinius pastatus patvirtina tai, kad klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ūkinius pastatus nėra išspręstas ir šių pastatų atžvilgiu nėra priimtas joks sprendimas. Pabrėžė, jog 1989 metais O. R. buvo pervesta maksimali 6 000 rublių kompensacija už nusavintą gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus pagal tuo metu galiojusį Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimą Nr. 368. Minėtu nutarimu buvo galima pasirinkti, ar gauti kompensaciją pinigais, ar susigrąžinti neteisėtai nusavintą turtą. O. R. pasirinko kompensaciją, todėl ji ir buvo sumokėta, pervedant minėtą sumą į jos nurodytą sąskaitą banke. Pažymėjo, jog tą aplinkybę, kad pinigai buvo pervesti patvirtina 1989 m. lapkričio 22 d. mokėjimo dokumentas, o O. R. gautos kompensacijos negrąžino. Nurodė, kad joks teisės aktas nenumatė dvigubo kompensavimo mechanizmo, t. y. už tą patį turtą gauti ir piniginę kompensaciją ir turtą susigrąžinti natūrą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. B. atsiliepimu į skundą (b.l. 73) su skundu sutiko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. Z. atsiliepimu į skundą (b.l. 74) su skundu sutiko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. Z. atsiliepimu į skundą (b.l. 75) su skundu sutiko.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b.l. 121–125) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad pareiškėjai J. R. ir E. T., po O. R. mirties, bei tretieji suinteresuoti asmenys P. Z., J. Z., L. B., M. Z. pretenduoja pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į P. Z. turėtą nekilnojamąjį turtą – ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Krekenavos seniūnijoje. P. Z. 2001 m. vasario 15 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teise į P. Z. turėtą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone. Šiame prašyme P. Z. pretendentais nurodė O. R. ir A. Z. Panevėžio rajono savivaldybės valdyba 2001 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 391v, kuriuo buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, šio sprendimo pretendentai neskundė. Panevėžio rajono valdyba 2001 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 391v neišsprendė nuosavybės teisių atkūrimo į ūkinius pastatus, todėl O. R. 2008 m. spalio 7 d. kreipėsi į Administraciją, kad išspręstų jai nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į ūkinius pastatus. Administracijos direktorius 2008 m. spalio 17 d. raštu Nr. (8.19)-S1-2828 atsakė, kad šis klausimas jau yra išspręstas 2001 m. lapkričio 16 d. sprendimu. Nesutikdama su šiuo atsakovo raštu, O. R. kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą, kuris 2009 m. vasario 20 d. sprendimu jos skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 29 d. nutartimi pakeitė Panevėžio apygardos administracinio 2009 m. vasario 20 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. Z. iki nacionalizacijos valdytus ūkinius pastatus. Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartį, Administracijos direktorius 2010 m. gegužės 31 d. Įsakymu nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į P. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytus ūkinius pastatus, nurodydamas, kad yra praleistas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas prašymams pateikti, o Panevėžio rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1989 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 183 buvo išmokėta maksimali piniginė kompensacija už pastatus, įskaitant ir už ūkinius pastatus. Nurodė, kad byloje yra Panevėžio rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto išvada „Dėl turto grąžinimo asmenims, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu“, iš kurios matyti, kad komisija, išanalizavusi O. R. pareiškimą dėl konfiskuoto turto grąžinimo, siūlo apmokėti pinigais už pastatus 6 000 rublių, už gyvulius 3 000 rublių; 1989 m. rugsėjo 14 d. aktas, kuriame konstatuota, kad buvo konfiskuotas A. Z. gyvenamasis namas, tvartas, klojimas, daržinė, klėtis, jame yra O. R. sutikimas, jog už pastatus būtų apmokėta 6 000 rublių, o už gyvulius 3 000 rublių iš valstybės biudžeto, patvirtinimas, kad su paskaičiavimais ji susipažino, akte nurodyta banko sąskaita, į kurią prašoma pervesti pinigus; taip pat Panevėžio rajono LDT VK 1989 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. 183 ir 1989 m. lapkričio 22 d. mokestinis pavedimas Nr. 39, kurie patvirtina, kad O. R. buvo išmokėta kompensacija. Pabrėžė, jog duomenų, kad O. R. ar tretieji asmenys būtų grąžinę gautą kompensaciją byloje nėra.

Teismas, spręsdamas kilusį ginčą, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. įstatymo „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ 4 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8 d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimus, Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo”, Atkūrimo įstatymo nuostatas. Teismas pabrėžė, jog bylos duomenimis nustatyta, kad už P. Z. konfiskuotą turtą – pastatus ir gyvulius – Panevėžio rajono LDT VK 1989 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 183 atlyginta: už pastatus atlyginta išmokant 6 000 rublių kompensaciją, už gyvulius 3 000 rublių kompensaciją. Sprendimas priimtas, vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 368 ,,Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“. Šis sprendimas įvykdytas, kompensacija išmokėta. Padarė išvadą, kad už neteisėtai nusavintą turtą atlyginta jau iki 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ priėmimo. Pažymėjo, kad įstatymų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, taikymui būtinas pareiškėjų nuosavybės teisių tęstinumas, kuris sietinas su neteisėtai nusavinto turto neatlyginimu. Kadangi buvusio savininko P. Z. įpėdiniams atstačius subjektines teises į neteisėtai neatlygintinai nusavintą turtą, nuosavybės teisės į šį turtą (taip pat ir į ūkinius pastatus) atstatytos, pareiškėjų atžvilgiu Atkūrimo įstatymas netaikytinas, nes nei vienoje jo redakcijoje nenumatyta teisė grąžinti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 368 ,,Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“ išmokėtą kompensaciją už konfiskuotą nekilnojamąjį turtą ir pakeisti savo valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo, susigrąžinti šį turtą natūra. Pažymėjo, jog nėra pagrindo teigti, kad už ūkinius pastatus 1989 metais buvo neteisingai atlyginta. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimas Nr. 368 ,,Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“ (toliau – ir Nutarimas) nustatė grąžinamo turto dydžio, jo vertės nustatymo tvarką ir galimybę asmeniui, kuriam grąžinamas turtas ar išmokama kompensacija, apskųsti Miesto (rajono) vykdomojo komiteto komisijos išvadą dėl neatlygintinai perduoto įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir kolūkiams konfiskuoto turto grąžinimo (negrąžinimą) teisme, o Miesto (rajono) vykdomojo komiteto sprendimą – Ministrų Tarybai. Bylos duomenys įrodo, kad dėl paskaičiuotos ir išmokėtos kompensacijos P. Z. įpėdiniai pretenzijų nereiškė, todėl padarė išvadą, kad už ūkinius pastatus atlyginta teisingai.

III.

Pareiškėjai J. R. ir E. T. (O. R. teisių perėmėjai) pateikė apeliacinį skundą (b.l. 128–131), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo jų naudai visas išlaidas, turėtas bylą nagrinėjant teisme. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Teigia, jog kompensacijos išmokėjimo aplinkybė šiuo atveju nėra ir negali būti teisėta kliūtimi, remiantis šiuo metu galiojančiais teisės aktais atkurti nuosavybės teises natūra į ginčo nekilnojamąjį turtą. Pabrėžia, jog nuosavybės teisių atkūrimo klausimas turi būti sprendžiamas, remiantis Atkūrimo įstatymu, pagal kurį nuosavybės teisės į P. Z. iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą (ūkinius pastatus) galėtų būti atkurtos natūra, nes neegzistuoja nė viena įstatyme nustatyta aplinkybė, dėl kurios nuosavybės teisės negalėtų būti atkuriamos. Tuo tarpu 6 000 rublių kompensaciją nuspręsta išmokėti ne remiantis Atkūrimo įstatymu, o kitame teisės akte nustatyta tvarka. Todėl piniginės kompensacijos išmokėjimas dar iki nepriklausomybės atkūrimo priimto teisės akto nustatyta tvarka niekaip negalėtų būti vertinamas kaip nuosavybės teisių atkūrimo klausimo išsprendimas Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais. Aplinkybė, jog kompensacijos išmokėjimas neužkerta kelio pretendento nuosavybės teisių atkūrimo klausimo sprendimui Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka, patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 13 d. nutartis.

2. Pabrėžia, jog Nutarimas buvo okupacinės valdžios priimtas vyriausybės norminis aktas, kuris visuotinai nesprendė nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai suvisuomeninto turto grąžinimo Lietuvos piliečiams, jis reglamentavo tik klausimus, susijusius su tam tikru asmenų ratu ir nuosavybės teisių atstatymo klausimas buvo apribotas. Pabrėžia, jog aplinkybė, kad piniginę kompensaciją buvo nuspręsta išmokėti iki nepriklausomybės atkūrimo galiojusių teisės aktų, kurie nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavo ne taip palankiai kaip aktai, priimti po nepriklausomybės atkūrimo, pagrindu, negali būti vertinama kaip tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas bei nuosavybės teisių tęstinumo išnykimas šiuo metu galiojančių įstatymų prasme.

3. Teigia, jog prašymo atkurti nuosavybės teises į turėtą turtą pateikimas dabar galiojančių teisės aktų prasme yra apsisprendimas atsisakyti kompensacijos, paskirtos iki nurodytų įstatymų įsigaliojimo galiojusių teisės aktų pagrindu. Kadangi P. Z. 2001 m. vasario 15 d. prašyme nurodyta, kad nuosavybės teises į pastatus prašoma atkurti natūra, taip išreikšta valia dėl paskirtos kompensacijos atsisakymo.

Atsiliepimas

Atsakovas Administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 138–140) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.

Papildomai pabrėžia, jog nuosavybės teisių tęstinumas sietinas su neteisėtai nusavinto turto atlygintinumu, o šiuo atveju buvo išmokėta kompensacija. Tuo tarpu Panevėžio rajono LDT VK 1989 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. 183 nebuvo apskųstas. Be to, remiantis Nutarimu, turtas taip pat galėjo būti grąžintas natūra. Taip pat nesutinka su pareiškėjų pateiktu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 13 d. nutarties aiškinimu, pabrėždamas, kad ši nutartis turi būti aiškinama in corpore, t. y. kartu su konstatuojamąja dalimi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 141) su apeliaciniu skundu sutinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 142) su apeliaciniu skundu sutinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 143) su apeliaciniu skundu sutinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 144) su apeliaciniu skundu sutinka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjai J. R. ir E. T. (O. R. teisių perėmėjai) siekia, kad jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės į P. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytus ūkinius pastatus: klėtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), klojimą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), Krekenavos seniūnijoje, Panevėžio rajone.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir pareiškėjų nurodytas aplinkybes, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir skundžiamame sprendime pateiktus argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų skundo, todėl dėl visų byloje dalyvaujančių asmenų argumentų iš naujo atskirai nepasisakys.

Pažymėtina, kad įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Ginčo santykius reguliuoja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 5 punktas. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų atkurti teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi, terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d.

Byloje nustatyta, kad P. Z. 2001 m. vasario 15 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teise į P. Z. turėtą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone. Šiame prašyme P. Z. pretendentais nurodė O. R. ir A. Z. Panevėžio rajono savivaldybės valdyba 2001 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 391v, kuriuo buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, o šio sprendimo pretendentai neskundė. O. R. į Administraciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ūkinius pastatus kreipėsi tik 2008 m. spalio 7 d., t. y. tada, kai Atkūrimo įstatymo terminai jau buvo pasibaigę. Administracijos direktorius 2008 m. spalio 17 d. raštu Nr. (8.19)-S1-2828 atsakė, kad šis klausimas jau yra išspręstas 2001 m. lapkričio 16 d. sprendimu. Nesutikdama su šiuo atsakovo raštu, O. R. kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą, kuris 2009 m. vasario 20 d. sprendimu jos skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 29 d. nutartimi pakeitė Panevėžio apygardos administracinio 2009 m. vasario 20 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. Z. iki nacionalizacijos valdytus ūkinius pastatus. Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartį, Administracijos direktorius 2010 m. gegužės 31 d. Įsakymu nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į P. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytus ūkinius pastatus, nurodydamas, kad yra praleistas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas prašymams pateikti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalies nuostatas bei į Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad teisė atlikti veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo numatytiems terminas, daro išvadą, kad pareiškėjai teikdami prašymą atkurti nuosavybės teises į ūkio pastatus tik 2008 m. spalio 7 d. praleido Atkūrimo įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti. Kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjams teismo tvarka buvo atnaujintas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ūkio pastatus, konstatuotina, kad pareiškėjai neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra nustatytas faktas, jog Panevėžio rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1989 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 183 (b.l. 44) O. R. buvo išmokėta maksimali piniginė kompensacija už nacionalizuotus pastatus, įskaitant ir ūkinius pastatus. Duomenų, kad O. R. ar tretieji asmenys būtų grąžinę gautą kompensaciją byloje nėra. Bylos duomenys taip pat įrodo, kad dėl paskaičiuotos ir išmokėtos kompensacijos P. Z. įpėdiniai pretenzijų nereiškė. Atsižvelgiant į tai yra pagrindas išvadai, kad dar iki Atkūrimo įstatymo priėmimo valstybė pareiškėjams tinkamai ir teisingai kompensavo už nacionalizuotus ūkinius pastatus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjų J. R. ir E. T. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusAnatolijus BaranovasLaimės Baltrūnaitės