- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-24
- Bylos Nr.
- eI2-2428-595/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00619-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Vita Valeckaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- Norrexim AG, NORREXIM AG atstovybė Lietuvoje
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Ekonomikos ir inovacijų ministerija
- Kategorijos
- 14.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Norrexim AG atstovybės Lietuvoje skundą atsakovei Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo įvykdymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Norrexim AG atstovybė Lietuvoje pateiktu skundu teismui prašo panaikinti Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2021 m. vasario 1 d. sprendimą „Dėl prašymo išduoti individualią dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją“ ir įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti Norrexim AG atstovybės Lietuvoje 2020 m. lapkričio 26 d. prašymą išduoti individualią eksporto į Rusijos Federaciją licenciją.
Nurodo, kad ji siekė gauti individualią eksporto į Rusijos Federaciją licenciją, kurios pagrindu galėtų eksportuoti vožtuvus pertekliniam gręžinio slėgiui sumažinti ir fontaninę armatūrą, skirtą gręžinio srautams sureguliuoti, kurios yra dvejopos paskirties prekės. Galutinė paskirties valstybė – Rusija. Skundžiamame sprendime nurodoma, kad jis priimtas įvertinus valstybės institucijų išvadas ir visas aplinkybes, į kurias svarbu atsižvelgti, susijusias su numatomų eksportuoti prekių galutiniu panaudojimu, taip pat galima Europos Sąjungos taikomų Rusijai sankcijų pažeidimo rizika. Pareiškėjos nuomone, atsakovė netinkamai taikė LR strateginių prekių kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą normą, pažeidė LR viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir (ar) 6 punktų reikalavimus, taip pat gerojo viešojo administravimo bei atsakingo valdymo principus, nes sprendimas grindžiamas tik prielaidomis ir abejonėmis, o ne teisiškai reikšmingais faktais bei konkrečiomis materialinės teisės normomis.
Nurodo, kad galutinis eksportuojamų prekių naudojimo tikslas – dujų gamyba ir tai patvirtina atsakovei pateikti Galutinio panaudojimo sertifikatai. Nagrinėjamu atveju atsakovė tik abstrakčiai nurodė, kokiomis Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės normomis remiasi priimdama sprendimą neišduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos pareiškėjai ir pacitavo kai kurių normų dispoziciją, tačiau jų nesusiejo su jokiais objektyviais duomenimis ar faktais, turinčiais įtakos konkretaus sprendimo priėmimui. Atsakovė nenurodė konkrečių su pareiškėja, galutiniu gavėju ar prekių galutiniu panaudojimu nustatytų aplinkybių, o sprendimą argumentavo tik bendro pobūdžio teiginiu, kad Naujajame Urengojuje vystoma naftos ir dujų gavybos pramonė ir yra didžiausias Rusijos gamtinių dujų gavybos centras, todėl išlieka rizika, kad eksportuojama įranga gali būti panaudota ir giliavandenei naftos žvalgybai ir gamybai Arktyje.
Teigia, kad ji pateikė visus norminių teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus, susijusius su numatomų eksportuoti prekių galutiniu panaudojimu, t. y. galutinio panaudojimo sertifikatą, iš kurio nedviprasmiškai ir akivaizdžiai matyti, kad šios prekės bus naudojamos dujų gavybai, o dujų gavyba nepatenka į 2014 m. liepos 31 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 833/2014 ribojančias priemones. Atsakovė neįvertino Galutinio panaudojimo sertifikate ir pareiškėjos dokumentuose bei paaiškinimuose nurodyto galutinio panaudojimo tikslo – dujų gavybos ir, sutapatinusi dujų gavybą su naftos gavyba netinkamai taikė Reglamento normas ir atitinkamai Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą, todėl visiškai nepagrįstai atsisakė išduoti licenciją.
Pareiškėjos nuomone, tuo atveju, jeigu priimti sprendimą dėl licencijos išdavimo trūksta papildomų dokumentų ir (ar) informacijos, atsakovė turėjo galimybę reikalauti pateikti papildomus dokumentus ar informaciją iš pareiškėjos. Atkreipia dėmesį, kad su prekėmis susiję dokumentai yra užsienio kalba, susiję su specifiniais terminais, todėl tiek pildant dokumentus, tiek atliekant dokumentų vertimą gali pasitaikyti tam tikrų netikslumų, todėl šiuo atveju esant abejonėms dėl galutinio panaudojimo tikslo, atsižvelgiant į VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus, formalus prašymo nagrinėjimas ir atitinkamai neargumentuoto sprendimo priėmimas prieštarauja VAĮ normoms ir principams. Skundžiamo sprendimo abstraktus motyvavimas, nepateikiant konkrečių argumentų, dėl kokių nustatytų aplinkybių buvo atsisakyta išduoti licenciją, sudaro galimybes atsakingiems asmenims piktnaudžiauti savo teisėmis, nepagrįstai riboti konkurenciją, sudarant kitiems asmenims palankesnes komercinės veiklos sąlygas, nepagrįstą pranašumą ir pan. Tuo tarpu galimai trūkstamų dokumentų ar informacijos skundžiamame sprendime neįvardijimas užkerta pareiškėjai kelią, ištaisius galimus prašymo trūkumus, pakartotinai teikti atsakovei prašymą dėl licencijos išdavimo, nes nėra aiškios atsisakymo išduoti licenciją priežastys. Kadangi atsakovė iš esmės nenurodė jokių faktinių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, o tik deklaratyviai pacitavo teisės aktų normas, skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas ir visiškai nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas, o atsakovė įpareigotina iš naujo išnagrinėti prašymą dėl dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos išdavimo ir priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka, kadangi jis yra nepagrįstas ir skunde išdėstytais argumentais naikinti atsakovės sprendimo nėra teisinio pagrindo. Sprendimas priimtas įvertinus valstybės institucijų išvadas ir visas aplinkybes, į kurias svarbu atsižvelgti, susijusias su numatomų eksportuoti prekių galutiniu panaudojimu, taip pat galima Europos Sąjungos taikomų Rusijai sankcijų pažeidimo rizika. Priimant sprendimą, vadovautasi Lietuvos Respublikos strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis. Taip pat, priimant sprendimą, atsižvelgta į riziką pažeisti ribojamąsias priemones Rusijos Federacijai, įvardytas 2014 m. liepos 31 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 833/2014 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje, 3a straipsnio 1b dalyje.
Pažymi, kad Ministerijos sprendime konkrečiai detalizuota (išskirta), kad licencijos išdavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams. Vertinant licencijos neišdavimo priežastis užsienio politikos ir valstybės saugumo interesų aspektais, pažymi, kad Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. XIII-202 redakcija), 8 punkte nurodyta, jog Lietuvos Respublikos saugumui dabartiniu laikotarpiu pagrindinę grėsmę kelia agresyvūs Rusijos Federacijos veiksmai, pažeidžiantys visuotinėmis tarptautinės teisės normomis ir principais bei taikiu sambūviu pagrįstą saugumo architektūrą. Agresija prieš kaimynines valstybes, Krymo aneksija, prie Lietuvos Respublikos ir kitų šalių sienų, ypač Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, telkiama naujausia Rusijos Federacijos ginkluotė, didelio masto puolamojo pobūdžio pajėgos ir jų pratybos kelia tarptautinę įtampą ir pavojų pasaulio taikai. Rusijos Federacijos pasirengimas išvien naudoti karines ir ekonomines, energetines, informacines ir kitokio pobūdžio civilines priemones, nukreiptas prieš kaimynines valstybes, gebėjimas išnaudoti ir kurti vidines Lietuvos Respublikos Rytų kaimynystėje esančių valstybių problemas, taip pat pasirengimas panaudoti branduolinį ginklą ir prieš jo neturinčias valstybes yra iššūkis Lietuvos Respublikos ir visos euroatlantinės bendruomenės saugumui. Šie veiksniai darys įtaką šalies saugumui ne tik artimiausiu metu, bet ir ateityje.
Paaiškina, kad pareiškėjos prašyme nurodytos prekės galutinis panaudojimas – naftos telkinių įranga, todėl, įskaitant ir kitas Ministerijos sprendime nurodytas aplinkybes, buvo faktinis pagrindas taikyti 2014 m. liepos 31 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 833/2014 3a straipsnio 1b dalies nuostatas. Pareiškėjos pašyme nurodytos įrangos tiekimas įmonei „JSC ARCTICGAZ“, kuri lygiomis dalimis priklauso įmonėms „Gazprom Neft“ ir „Novatek“, yra netiesioginis paramos teikimas „Gazprom Neft“, pagal viešai prieinamą informaciją veikiančiai naftos gavybos srityje.
Šalies argumentai
Pareiškėja 2021 m. gegužės 12 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad šioje byloje spręstas prašymas išduoti eksporto licenciją ne dėl karinės paskirties dvejopo naudojimo prekių eksporto, o dėl civilinės paskirties dvejopo naudojimo prekių. Nurodo, kad pareiškėja yra Šveicarijos Konfederacijos kapitalo bendrovė, kuri su Europos Sąjunga yra pasirašiusios daugiau kaip 120 dvišalių susitarimų, įskaitant 1972 m. laisvosios prekybos susitarimą. Nesant aiškaus, įtikinamo ir motyvuoto pagrindo neišduoti atsakovei eksporto licenciją iš esmės buvo apribotos jos galimybės naudotis prekybos ir ūkinės veiklos laisvėmis ir parduoti prekes eksportui į Rusijos Federaciją, atitinkamai gauti pajamas iš laisvos prekybos. Nors prašymo VI priede yra įvardinta „Gazprom Neft“, tačiau teigia, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl eksporto licencijos išdavimo niekaip nesusijęs su vertybiniais popieriais ir pinigų rinkos priemonėmis, todėl šios teisės normos netgi negali būti taikomos. Prašyme galutinio prekės panaudojimo tikslo įrašymas „naftos telkinių įranga“ yra rašymo apsirikimas, nes iš atsakovės į bylos medžiagą pateikto galutinio vartotojo sertifikato prekių eksportui į Rusiją pagal Reglamento (ES) Nr. 833/2014 Priedą II aiškiai matyti, kad prekės, kurių eksportui prašoma licencijos, bus naudojamos dujų gavyboje. Iš viešai prieinamos informacijos matyti, kad „JSC ARCTICGAZ“ esminė ir pagrindė veiklos sritis yra būtent dujų gavyba, o jos akcininkė „Novatek“ yra tiekusi suskystintas gamtines dujas Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalui. Tuo tarpu kaip nurodyta skunde, jokie teisės aktai ir tarptautiniai susitarimai neriboja prekių, skirtų dujų gavybai, tiekimo į Rusijos Federaciją.
Todėl pareiškėjos nuomone, yra akivaizdu, jog atsakovė, atsisakydama pareiškėjai išduoti eksporto licenciją, susiklosčiusią situaciją ir su ja susijusias faktines aplinkybes vertino paviršutiniškai, Byloje skundžiamu administraciniu aktu apribojo pareiškėjos prekybos ir ūkinės veiklos laisvę, o tokį apribojimą pagrindė tik bendro pobūdžio abstrakčiais spėliojimais ir prielaidomis, nesant ne tik jokių įrodymų, bet ir faktinių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad eksportuojamos prekės gali būti naudojamos naftos žvalgybai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Ginčas byloje kilo dėl atsakovės Ministerijos 2021 m. vasario 1 d. sprendimo „Dėl prašymo išduoti individualią dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją“, kuriuo Ministerija atsisakė tenkinti pareiškėjos Norrexim AG atstovybės Lietuvoje 2020 m. lapkričio 26 d. prašymą išduoti individualią eksporto į Rusijos Federaciją licenciją, pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2020 m. lapkričio 26 d. pateikė Ministerijai prašymą išduoti licenciją, kurio 19 punkte nurodė, kad prekės (vožtuvo pertekliniam gręžinio slėgiui sumažinti) galutinis panaudojimas – naftos telkinių įranga. Paaiškinamajame rašte prie prašymo nurodė, kad prekės bus naudojamos tik galutiniams civiliniams tikslams.
Ministerija 2020 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. (24.30-72E)-3-5076 informavo kompetentingas institucijas: LR Krašto apsaugos ministeriją, LR Užsienio reikalų ministeriją, Valstybės saugumo departamentą, Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, Muitinės departamentą prie Finansų ministerijos, kad Ministerija gavo ir nagrinėja pareiškėjos prašymą Nr. 20/305ED išduoti individualią dvejopo naudojimo prekių eksporto į Rusiją licenciją bei paprašė nurodytų institucijų išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir pateikti išvadas.
Valstybės saugumo departamentas 2021 m. sausio 7 d. raštu Nr. 18-193 informavo Ministeriją, kad, be kita ko, prašyme Nr. 20/305ED krovinio gavėja nurodyta Maskvoje registruota bendrovė „Energopromservice-Engineering JSC“, o galutiniu vartotoju Naujajame Urengojuje registruota bendrovė „Arcticgaz GAZ“, kurią lygiomis dalimis valdo Rusijos bendrovės „Gazprom Neft“ ir „Novatek“. Naujajame Urengojuje vystoma naftos ir dujų gamybos pramonė, veikia naftos ir dujų pramonės institutas ir yra didžiausias Rusijos gamtinių dujų gavybos centras, todėl Valstybės saugumo vertinimu, neatmestina, kad eksportuojama įranga gali būti panaudota giliavandenei naftos žvalgybai ir gamybai, naftos žvalgybai ir gamybai Arktyje. Siekiant užtikrinti, kad nebūtų pažeistos Europos Sąjungos taikomos sankcijos Rusijai, numatytos 2014 m. liepos 31 d. Tarybos Reglamente (ES) Nr. 833/214 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje, Valstybės saugumo departamentas pasiūlė svarstyti „Norrexim AG“ atstovybės Lietuvoje prašymą išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją Komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti posėdyje.
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija 2021 m. sausio 12 d. rašte Nr. (21.2.17E)3-161 atkreipė dėmesį į turimą informaciją, kad prekes importuojanti įmonė „JSC ARCTICGAZ“ lygiomis dalimis priklauso įmonėms „Gazprom Neft“ ir „Novatek“, kurioms yra taikomos Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų sankcijos. Priimant sprendimą dėl licencijos išdavimo, institucijos turėtų įvertinti, ar įmonės „JSC ARCTICGAZ“ planuojamas sandoris nepažeidžia egzistuojančio sankcijų režimo Rusijai.
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija 2020 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. 12-01- 1829 nurodė, kad pagal savo kompetenciją išnagrinėjo UAB „NORREXIM“ prašymą Nr. 20/305ED išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją išvežti vožtuvus į Rusiją ir informavo, kad nepritaria licencijos išdavimui dėl prekių naudojimo naftos telkinių įrangoje.
Pareiškėja skunde su Sprendimu nesutinka. Teigia, kad Ministerija netinkamai taikė ginčui aktualią Įstatymo nuostatą, tik pacitavo normas, tačiau jų nesusiejo su objektyviais duomenimis ir faktais, neįvertino galutinio prekių panaudojimo tikslo – dujų gavybos, sutapatino dujų gavybą su naftos gavybą. Nurodo, kad Sprendimas yra nemotyvuotas be konkrečių argumentų, nėra aiškios atsisakymo išduoti licenciją priežastys, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.
Pagal Lietuvos Respublikos strateginių prekių kontrolės įstatymo 5 straipsnio 2 dalį strateginių prekių kontrolę atliekančias valstybės institucijas ir įstaigas, jų įgaliojimus, taip pat strateginių prekių kontrolės atlikimo tvarką tiek, kiek to nenustato Reglamentas ir šis įstatymas, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 22 d. nutarimo Nr. 932 „Dėl Strateginių prekių eksporto, importo, tranzito, tarpininkavimo ir siuntimo Europos Sąjungoje licencijavimo taisyklių, Strateginių prekių kontrolės vykdymo taisyklių ir Sertifikatų karinę įrangą gaminančioms įmonėms gavėjoms išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (2020 m. kovo 25 d. nutarimo Nr. 313 redakcija) (toliau ir Taisyklės), 2 punktu sudaroma Komisija strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti (toliau – Komisija). Į Komisijos sudėtį įeina atstovai iš Ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Muitinės departamento, Policijos departamento, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos, Valstybės saugumo departamento. Taisyklių 43 – 47 punktai nustato licencijos neišdavimo procedūrą. Licencija neišduodama Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais. Ekonomikos ir inovacijų ministerija, gavusi valstybės institucijos ir įstaigos, kurioms pagal Taisyklių 19 punktą buvo pateikusi medžiagą išvadoms parengti, pasiūlymą dėl būtinumo pateiktą prašymą svarstyti komisijos posėdyje ar neigiamą išvadą dėl pateikto prašymo, sušaukia komisijos posėdį. Atsižvelgdama valstybės institucijų ir įstaigų ir komisijos išvadą, Ekonomikos ir inovacijų ministerija per Taisyklių 22–27 punktuose nustatytus terminus priima motyvuotą sprendimą ir praneša apie atsisakymą išduoti licenciją ir galutinį panaudojimą patvirtinantį dokumentą prašymą pateikusiam juridiniam ar fiziniam asmeniui arba užsienio juridinio asmens ir kitos organizacijos filialui. Jeigu sprendimas neišduoti licencijos susijęs su įslaptinta informacija, licencijos neišdavimo motyvai nenurodomi. Ekonomikos ir inovacijų ministerija nedelsdama raštu arba elektroniniu paštu praneša Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) apie priimtą sprendimą neišduoti licencijos. Prašymą pateikęs juridinis ar fizinis asmuo arba užsienio juridinio asmens ir kitos organizacijos filialas, kuriam atsisakyta išduoti licenciją, jeigu išnyksta arba pašalinamos aplinkybės, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti licenciją, turi teisę pakartotinai kreiptis į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją, kad prašymas būtų dar kartą nagrinėjamas, ir pateikti Taisyklių IV skyriuje nurodytus dokumentus. Prašymas nagrinėjamas Taisyklių V skyriuje nustatyta tvarka. Eksportuotojas, importuotojas, vežėjas, tarpininkas, tiekėjas ar gavėjas, negavęs licencijos ir galutinį panaudojimą patvirtinančio dokumento, šį sprendimą gali apskųsti Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Ministerija, gavusi Valstybės saugumo departamento siūlymą pareiškėjos prašymą svarstyti Komisijoje, sušaukė 2021 m. sausio 22 d. Komisijos posėdį ir jame buvo svarstomas pareiškėjos prašymas. Komisija nutarė nepritarti pareiškėjos prašymui išduoti licenciją vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu taip pat įvertinant galimą riziką pažeisti ribojamąsias priemones Rusijos Federacijai, įvardintas 2014 m. liepos 31 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 833/2014 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje, 3a straipsnio 1b dalyje. Taigi, kaip nustatyta, Sprendimo priėmimo procedūra atitinka šiuo atveju teisės aktų reikalavimus. Ministerija Sprendimą priėmė atsižvelgdama į kompetentingų institucijų išvadas ir siūlymus, taip pat į Komisijos išvadą. Tai yra nurodyta pačiame Sprendime. Ministerija neturėjo jokio objektyvaus pagrindo abejoti ar nesiremti, nepritarti kompetentingų institucijų išvadoms.
Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. XIII-202 redakcija), 8 punkte nurodyta, jog Lietuvos Respublikos saugumui dabartiniu laikotarpiu pagrindinę grėsmę kelia agresyvūs Rusijos Federacijos veiksmai, pažeidžiantys visuotinėmis tarptautinės teisės normomis ir principais bei taikiu sambūviu pagrįstą saugumo architektūrą. Agresija prieš kaimynines valstybes, Krymo aneksija, prie Lietuvos Respublikos ir kitų šalių sienų, ypač Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, telkiama naujausia Rusijos Federacijos ginkluotė, didelio masto puolamojo pobūdžio pajėgos ir jų pratybos kelia tarptautinę įtampą ir pavojų pasaulio taikai. Rusijos Federacijos pasirengimas išvien naudoti karines ir ekonomines, energetines, informacines ir kitokio pobūdžio civilines priemones, nukreiptas prieš kaimynines valstybes, gebėjimas išnaudoti ir kurti vidines Lietuvos Respublikos Rytų kaimynystėje esančių valstybių problemas, taip pat pasirengimas panaudoti branduolinį ginklą ir prieš jo neturinčias valstybes yra iššūkis Lietuvos Respublikos ir visos euroatlantinės bendruomenės saugumui. Šie veiksniai darys įtaką šalies saugumui ne tik artimiausiu metu, bet ir ateityje.
Nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad UAB „NORREXIM“ prašyme Nr. 20/305ED nurodytos prekės galutinis panaudojimas – naftos telkinių įranga, nurodytos įrangos tiekimas įmonei „JSC ARCTICGAZ“, kuri lygiomis dalimis priklauso įmonėms „Gazprom Neft“ ir „Novatek“, kurioms taikomos Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos valstijų sankcijos. „Gazprom Neft“ pagal viešai prieinamą informaciją veikia naftos gavybos srityje. Taigi, pagrįstai vertintina, kad tai gali būti netiesioginis paramos tiekimas. Pareiškėja nurodo, kad galutinis prekių naudojimo tikslas – tik dujų gamyba, prašė išduoti licenciją dėl civilinės paskirties dvejopo naudojimo prekių, kad galutinio prekės panaudojimo tikslo įrašymas „naftos telkinių įranga“ yra rašymo apsirikimas, kadangi galutinį prekių panaudojimo tikslą patvirtina išduotas Galutinio panaudojimo sertifikatas, tačiau, teismo vertinimu, tai nepaneigia abejonės dėl tikro prekės galimo panaudojimo, kadangi, kaip minėta, prekės tiekiamos įmonei, priklausančiai įmonei „Gazprom Neft“, kuri veikia naftos gavybos srityje, nepaisant to, kad kaip pareiškėja nurodo, iš viešai prieinamos informacijos matyti, kad „JSC ARCTICGAZ“ esminė ir pagrindė veiklos sritis yra būtent dujų gavyba, o jos akcininkė „Novatek“ yra tiekusi suskystintas gamtines dujas Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalui. Todėl Ministerija pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrįsta rizika, jog galima Europos Sąjungos taikomų Rusijai sankcijų pažeidimo rizika, kadangi Naujajame Urengojuje (galutinio vartotojo adresas) vystoma naftos ir dujų gavybos pramonė ir yra didžiausias Rusijos gamtinių dujų gavybos centras, todėl išlieka rizika, kad eksportuojama įranga gali būti panaudota ir giliavandenei naftos žvalgybai ir gamybai Arktyje. Kaip minėta, pagal 2014 m. liepos 31 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 833/2014 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje, 3a straipsnio 1b dalį draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai teikti susijusias paslaugas, reikalingas toliau nurodytų kategorijų žvalgybos ir gavybos projektams vykdyti Rusijoje, įskaitant jos išskirtinę ekonominę zoną ir žemyninį šelfą <...> naftos žvalgyba ir gavyba jūros teritorijoje į šiaurę nuo Šiaurės poliaračio. Teismo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju buvo apribotos jos galimybės naudotis prekybos ir ūkinės veiklos laisvėmis ir parduoti prekes eksportui į Rusijos Federaciją.
Pažymėtina, kad pagal 2009 m. gegužės 5 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 428/2009 12 straipsnį, šio Reglamento prasme licencijos neišdavimui pakanka nustatyti tik riziką dėl dvejopo naudojimo prekių numatomo galutinio naudojimo ir nukreipimo, todėl šių nuostatų prasme sprendimo dėl licencijos neišdavimo priėmimui pakanka nustatyti riziką, kad įranga bus panaudota prieš jų arba kitų valstybių narių, joms draugiškų šalių ir šalių sąjungininkių pajėgas. Atsakovė nurodė, kad Komisijos išvadą dėl rizikos lėmė už valstybės saugumą atsakingos institucijos 2018 m. išvadoje ir pakartotinėje 2019 m. išvadoje nurodytos faktinės aplinkybės ir jų analizė, taip pat tendencijos, jog Rusijos Federacijos ir Uzbekistano bendradarbiavimas karinėje srityje intensyvėja ir artimiausiu metu plėsis. Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu, buvo pagrįstai pripažinta, jog oro erdvės gynybos sistemų ir jų komponentų (įskaitant modernizuotas ar nemodernizuotas sovietines sistemas ir jų komponentus) tiekimas į NVS šalis atitinka Rusijos Federacijos saugumo interesus ir nebuvo suderinamas su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesais.
Taigi, teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu konstatuoja, jog Ministerija tinkamai vertino ginčo situaciją ir pagrįstai taikė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, Sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė, neišduodama prašomos licencijos, kadangi jos išdavimas prieštarautų Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktui, bei pagrįstai atsižvelgė į nagrinėjamu atveju pagrįstą riziką pažeisti ribojamąsias priemones Rusijos Federacijai, nurodytas 2014 m. liepos 31 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 833/2014 3a straipsnio 1b dalyje.
Teismo vertinimu, pareiškėja visiškai nepagrįstai skunde nurodo, kad ginčijamas Sprendimas yra priimtas pažeidžiant LR viešojo administravimo įstatymo (toliau tekste – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir (ar) 6 punktų reikalavimus, taip pat gerojo viešojo administravimo bei atsakingo valdymo principus, kad sprendimas grindžiamas tik prielaidomis ir abejonėmis, kad Ministerija pacitavo normas, jų nesusiedama su jokiais objektyviais duomenimis ar faktais, turinčiais įtakos konkretaus sprendimo priėmimui, taip pat tai, kad atsakovė galėjo pareikalauti iš pareiškėjos pateikti papildomus dokumentus ar informaciją.
Kadangi atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, todėl savo veikloje turi vadovautis ir VAĮ 3 straipsnyje, 10 straipsnyje įtvirtintais principais ir nuostatomis.
VAĮ straipsnio 10 straipsnio 5 dalyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2020-11-01) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020-11-01) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Nagrinėjamu atveju teismas vertina, jog Ministerijos Sprendimas visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus, sprendime pateikta informacija yra tiksli ir aiški, nedviprasmiška, yra nurodytos aiškios prašymo netenkinimo priežastys, teisinis pagrindas. Ministerijos sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pagrindo teigti, jog Ministerija pažeidė VAĮ 3 straipsnyje nurodytus principus priimant Sprendimą, nėra.
Todėl remiantis nurodytais argumentais, teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo naikinti Ministerijos Sprendimą pagal pareiškėjos skunde nurodytus argumentus. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos N. AG atstovybės Lietuvoje skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.