Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-407-354/2007

1.2.14.5., 2.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. lapkričio 22 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo

A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. liepos 15 d. apie 23 val. Draugystės parke, Kelmėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – sumušti nepilnamečius J. V., M. V. ir E. Č., iš J. V. pagrobė I. V. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 3220“ 100 Lt vertės ir 1 Lt, iš M. V. pasikėsino pagrobti mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 6070“ 150 Lt vertės, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes M. V., paėmęs iš A. G. savo telefoną, kartu su E. Č. pabėgo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. A. G. pagrįstai pripažintas kaltu apiplėšęs J. V. ir pasikėsinęs apiplėšti M. V..

Apeliantas, neigdamas savo kaltę, pateikė savitą įvykių vertinimo versiją, o būtent, kad nukentėjusieji patys geranoriškai jam davė telefonus pasiskambinti, o vėliau atsivedė policininkus ir šmeiždami jį pasakė, jog telefonus jis atėmė grasindamas fiziniu smurtu. Tokią pat versiją apeliantas deklaravo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant kaltinamojo parodymus, būtina atkreipti dėmesį į išskirtinę tokių parodymų prigimtį. Kaltinamasis yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, todėl jo pateikiama informacija gali būti šališka. Be to, kaltinamasis gali sąmoningai duoti melagingus parodymus, nerizikuodamas, kad už tai jam bus taikomos kokios nors sankcijos, priešingai nei kitiems proceso dalyviams.

Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus pirmosios instancijos teismas paneigė apelianto teiginius ir spręsdamas A. G. kaltės klausimą pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kurie yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, detaliai atpasakojantys įvykių eigą ir neturintys vidinių prieštaravimų apie esmines įvykio aplinkybes.

Nukentėjusieji J. V., M. V. ir E. Č. apklausiami iš kart po įvykio, ikiteisminio tyrimo metu vienodai parodė, kad A. G. grasindamas fiziniu smurtu reikalavo pinigų, atėmė iš J. V. mobilaus ryšio telefoną ir 1 Lt, norėjo atimti ir M. V. mobilaus ryšio telefoną, tačiau M. V. su telefonu pabėgo ir apie tai pranešė policininkams (b. l. 5-6; 8-9; 15-16). Analogiškai nukentėjusieji parodė apklausiami teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme (b.l. 101-102; 139). Liudytojas E. P. iš esmės patvirtino nukentėjusiųjų parodymus, nurodydamas, kad A. G., priėjęs prie nukentėjusiųjų, pareikalavo pinigų, mobilaus ryšio telefonų, kuriuos J. V. ir M. V. padavė, o po to, priėjus policijos pareigūnams, iš J. V. paimtą telefoną numetė ant žemės, po suoliuku (b. l. 140). Nors liudytojas E. P. teigia neprisimenantis, ar apeliantas grasino nukentėjusiesiems, o nukentėjusysis E. Č. akistatos su A. G. metu (b. l. 26) teigė, kad nuteistasis negrasino, tačiau akivaizdu, jog A. G. pasakyti žodžiai bei elgesys sukūrė tokią situaciją, kurią nukentėjusieji suprato kaip grėsmę, kuomet bus panaudotas fizinį smurtas jų atžvilgiu, jei nebus įgyvendinti apelianto reikalavimai. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad nukentėjusysis E. Č., išsigandęs, jog A. G. atims daiktus, savo daiktus paslėpė po suoliuku.

Apklausus liudytojais policijos pareigūnus M. D. ir R. P. pastarieji patvirtino, jog prie jų atbėgę nukentėjusieji pranešė, kad iš jų atėmė mobilaus ryšio telefoną, apibūdino telefoną atėmusį asmenį, kuris buvo pastebėtas numetantis po suoliuku iš J. V. atimtą telefoną, o vėliau sulaikytas ir pristatytas į policiją (b. l. 103; 141).

Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai: tarnybiniai pranešimai, daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, daiktų apžiūros protokolas, įrodantys tai, kad po suoliuku, ant kurio sėdėjo apeliantas, buvo rastas ir paimtas iš J. V. pagrobtas mobilaus ryšio telefonas (b. l. 28-29; 30; 31-33); asmens kratos protokolas, kuriame užfiksuota, kad po įvykio sulaikius A. G., pas jį rasta viena 1 Lt nominalo moneta (b. l. 39; 40-42).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad abejoti nukentėjusiųjų parodymų teisingumu pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Abejonių dėl nukentėjusiųjų parodymuose nurodytų įvykio aplinkybių tikrumo nekyla ir kolegijai, todėl jų parodymai, kaip tiesioginiai įrodymai, kartu su kitais šalutiniais ir išvestiniais įrodymais patvirtina A. G. kaltę ir priešingai – nepatvirtina nuteistojo parodymų neigiant kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nuteistasis A. G. savo skunde išvardino eilę padarytų procesinių pažeidimų, dėl kurių, jo manymu, ikiteisminis tyrimas turėtų būti atliekamas iš naujo arba jis turi būti išteisintas.

Apeliantas skunde nurodo, kad kriminalistas Apoškinas prieš jį naudojo fizinį smurtą. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad toks apelianto nurodytas asmuo būtų dalyvavęs bylos tyrime ar tolimesniame procese. Apie jokius neteisėtus pareigūnų veiksmus apeliantas nebuvo užsiminęs nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu. Todėl kolegija tokius niekuo nepagrįstus nuteistojo teigimus vertina tik kaip jo siekį suklaidinti teismą.

Nuteistasis skunde paminėjo, kad ikiteisminio tyrimo tyrėja sąmoningai pažeidinėjo 228 str., tačiau neįvardino nei paties pažeidimo, nei įstatymo, kurio normą nurodė. Todėl kolegija neturi galimybės įvertinti šio nuteistojo argumento.

Be pagrindo apeliantas skunde teigia, kad pirmosios apklausos metu jam nebuvo pakviestas gynėjas. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. G. buvo paskirtas gynėjas advokatas G. L., kuris dalyvavo pareiškiant įtarimą ir pirmosios apklausos metu (b. l. 50-55).

Apeliantas taip pat skunde nurodo, kad Kelmės rajono apylinkės teisme jam nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga. Toks nuteistojo teiginys visiškai nepagrįstas, prieštaraujantis jo paties pareiškimams teisiamojo posėdžio metu. Iš bylos medžiagos matyti, kad prokuroras į Kelmės rajono apylinkės teismą kreipėsi su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka (b. l. 91-93). Nuteistajam prašant pasiruošti gynybai, teismas atidėjo bylos nagrinėjimą 7 dienoms (b. l. 94-95), o kito teisiamojo posėdžio metu A. G. pareiškė, kad pareiškimas dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka jam įteiktas ir su byla jis yra susipažinęs (b. l. 100). Daugiau jokių apelianto prašymų iki bylos išsiuntimo apeliacinės instancijos teismui byloje nėra. Esant tokioms aplinkybėms kolegija sprendžia, kad apelianto teisė susipažinti su byla (BPK 22 str.) nebuvo pažeista.

Nuteistasis A. G. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį motyvuodamas tuo, kad 2007 m. rugsėjo 18 d. jam paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo – termino pratęsimo klausimą sprendė ta pati teisėja, kuri vėliau jį ir nuteisė.

Iš nagrinėjamos bylos dokumentų matyti, kad prokuroras su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka į Kelmės rajono apylinkės teismą kreipėsi 2007 m. liepos 25 d. Teisėja Laima Borkovskienė priėmė 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį, kuria pratęsė A. G. suėmimo terminą (b. l. 147), bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu jau atlikus įrodymų tyrimą. Konkrečiu atveju ta pati teisėja suėmimo termino pratęsimo klausimą sprendė toje pačioje – bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme proceso stadijoje ir Lietuvos Respublikos BPK 123 str. 6 d. numatytų nuostatų nepažeidė. Todėl nėra pagrindo teiginiui, kad ta pati teisėja negalėjo nagrinėti bylos ir priimti sprendimo, kadangi Lietuvos Respublikos BPK 58 str. 2 d. 2 p. numatyta situacija, kai tas pats teisėjas negali toliau dalyvauti procese, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo, procesinių prievartos priemonių taikymo klausimus, nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje ikiteisminio tyrimo stadijoje. Nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nėra.

Apeliantas skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliekamas atpažinimas, tačiau būtent koks – nekonkretizavo. Svarstydama šį nuteistojo argumentą kolegija pažymi, kad dėl ikiteisminio tyrimo taktikos ir strategijos sprendžia prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Todėl tam tikrų ikiteisminių tyrimo veiksmų atlikimas ar neatlikimas nėra apeliacinės instancijos teismo kompetencijos klausimas.

Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė bylos nagrinėjimo teisme nuostatų ir užtikrino apelianto teises.

Nuteistajam paskirta bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 bei 54 str. reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, atsižvelgė į tai, kad A. G., būdamas teismo teistas 5 kartus, paskutinį kartą taip pat už plėšimą, neišnykus teistumui, praėjus tik keliems mėnesiams po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos vėl padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, atsižvelgė ir į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Esant tokioms aplinkybėms, leidžiančioms daryti išvadą, kad ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės apeliantui pozityvaus poveikio nepadarė ir padarytas nusikaltimas yra dėsningas jo elgesio padarinys, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kolegijos nuomone, nėra per griežta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, nagrinėjant bylą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, todėl keisti ar naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.