Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Ramutės Vaitekūnienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2009 m. liepos 15 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės Ramutės Vaitekūnienės ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“, dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas netinkamai įgyvendino LR CPK 158 str. ir 159 str. jam priskirtas funkcijas. Teismas nedalyvavo įrodinėjimo paskirstymo procese, nenurodė aplinkybių, kurias būtina nustatyti, neišsakė savo nuomonės dėl būtinybės apklausti UAB DK „PZU Lietuva“ darbuotoją sudariusį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį su ieškove, nenurodė, jog pareiga įrodyti, jog ieškovė buvo tinkamai supažindinta su draudimo sutarties taisyklėmis, tenka atsakovui.

Teismas netinkamai aiškino draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 009 13.4 punktą. Pagal minėtų taisyklių 13.4 punktą „Invalidumo pasireiškimo laikotarpis yra 1 metai po nelaimingo atsitikimo. Invalidumas turi būti patvirtintas medikų ir apie jį pranešta vėliausiai praėjus dar 3 mėnesiams“. Atsižvelgiant į tai, apibūdinant invalidumą ir jo priskyrimą draudimo sutarties galiojimui yra vartojamos trys sąvokos: pasireiškimas, patvirtinimas ir pranešimas. Pagal tai, darytina išvada, jog invalidumui pasireikšti yra nustatomas 1 metų po draudiminio įvykio terminas, o medikams invalidumui patvirtinti ir apie jį pranešti draudikui nustatytas dar 3 mėnesių terminas. Iš to darytina išvada, jog invalidumo pasireiškimo ir jo patvirtinimo laikas gali nesutapti, bet svarbiausia, jog invalidumas būtų medikų patvirtintas ir apie jį pranešta draudikui nepraėjus 1 metams ir 3 mėnesiams po draudiminio įvykio. Ieškovės invalidumas medikų buvo patvirtintas ir apie jį pranešta draudikui 2005-10-19, t.y., nepraėjus metams ir trims mėnesiams nuo draudiminio įvykio. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nustatė, jog „trijų mėnesių laikotarpis yra skirtas pranešimui apie įvykį jau po invalidumo nustatymo, bet ne invalidumo nustatymo termino pratęsimui“.

Tarp šalių esant nesutarimui dėl sutarties sąlygų aiškinimo, teismas nesivadovavo LR CK XIV skyriaus nuostatomis, reglamentuojančiomis sutarčių aiškinimą, kai sutartis sudaroma prisijungimo būdu. Remiantis LR CK 6.193 str. 4 d., kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Ieškovės invalidumas papuola į draudimo apsaugos zoną. Teismas neatsižvelgė į šias nuostatas, nelaikė, jog neaiškumai dėl sutarties sąlygų turi būti aiškinami ieškovės naudai

Teismas netinkamai taikė normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą. Nepagrįstai konstatavo, jog ieškovės nurodomi nusiskundimai neįrodo, kad dėl sveikatos būklės ieškovė negalėjo kreiptis į teismą ginti savo interesus. Iš pateiktų teismui dokumentų, teismo ekspertizės akto, darbingumo lygio nustatymo pažymos, išrašų iš ligos istorijos matyti, jog ieškovės sveikata buvo sutrikdyta sunkiai, autoįvykio pasekmės jaučiamos iki šios dienos. Pažymi, jog ieškovės sveikata sutrikdyta itin svarbiose žmogui organizmo vietose, tokiose kaip stemplė, galva, kojos, dėl kurių ieškovė prarado galimybę judėti, blaiviai mąstyti ir laiku pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis pateikti ieškinį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sunki liga, gydimasis ligoninėje, asmens neraštingumas ar kitos panašios, savo išskirtine svarba ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, gali būti pripažįstamos svarbiomis priežastimis praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.

Teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovės argumento, jog į teismą ieškovė galėjo kreiptis tik po to, kai Biržų rajono apylinkės teisme buvo priimta nutartis, kuria patvirtintas autoįvykio ir ieškovės sužalojimų priežastinis ryšys. Atsakovas ieškovę buvo informavęs telefonu, kad draudimo išmokai gauti reikia pateikti priežastinį ryšį tarp invalidumo ir autoįvykio patvirtinančius dokumentus. Ieškovė kreipėsi į draudiką nedelsiant po to, kai įsiteisėjo Biržų rajono apylinkės teismo nutartis, kuria buvo patvirtinta, jog ieškovės invalidumas pasireiškė būtent dėl patirtos traumos autoįvykio metu. Atsisakymas nagrinėjamoje byloje atnaujinti ieškinio senaties terminą prieštarauja ne tik susiklosčiusiai teismų praktikai, tačiau ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Protingumo principui prieštarauja draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 009 13.4. punktas, kuris nustato, jog invalidumas turi pasireikšti per vienerius metus ir tris mėnesius nuo nelaimingo atsitikimo. Tokia, nuostata, kuomet invalidumas patenka į draudimo apsaugos zoną tik tuomet, jei jis pasireiškia per nustatytą laiką apskritai prieštarauja draudimo nuo invalidumo sutarties esmei ir paskirčiai.

Taisyklių Nr. 009 13.4. punktas nustato: „Invalidumo pasireiškimo laikotarpis yra vieneri metai po nelaimingo atsitikimo. Invalidumas turi būti medikų patvirtintas ir apie jį pranešta vėliausiai praėjus dar trims mėnesiams“. Tai reiškia, kad draudimo išmoka pagal invalidumo rizikos draudimą yra mokama tik esant visoms šioms sąlygoms. Numatytas 3 mėnesių laikotarpis yra skirtas pranešimui apie įvykį jau po invalidumo nustatymo, tačiau šis laikas nepratęsia invalidumo nustatymo termino. Ieškovės argumentas, kad 3 mėnesių terminas yra nustatytas medikams invalidumui patvirtinti ir apie jį pranešti draudikui yra Taisyklių Nr. 009 nuostatų iškraipymas ir mėginimas pakreipti jas ieškovei naudinga kryptimi. Teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjama sutartis nėra tęstinė, todėl praėjus metams nuo pirmo neįgalumo termino nustatymo pasibaigimo, vėl pakartotinai nustačius neįgalumą, ieškovei neatsirado reikalavimo teisė kreiptis į atsakovą dėl 32 500 Lt draudimo išmokos už apdraustą invalidumo riziką sumokėjimo. Kadangi ši sąlyga yra suprantama vienareikšmiškai, negali būti taikoma LR CK 6.193 str. 4 d., nurodanti, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.

Sutrumpintas ieškinio senaties terminas yra praleistas daugiau nei 2 metus. Vadovaujantis LR CK 1.131 str. 2 d., teismas gali atnaujinti ieškinio senaties terminą tik tuomet, jeigu pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Vien tik ieškovės nurodoma liga negali būti pripažįstama svarbia priežastimi terminui atnaujinti. Pažymi, kad ieškovės esama sveikatos būklė nesutrukdė nukentėjusiąjai 2004-10-12 kreiptis dėl draudimo išmokos už patirtą traumą gavimo. Ieškovei buvo apskaičiuota ir išmokėta 2 100 Lt dydžio draudimo išmoka. Esama sveikatos būklė leido ieškovei kreiptis į draudiką dėl papildomos draudimo išmokos gavimo 2005-10-19. Teismui pateikti medicininiai dokumentai nurodo kokie sveikatos nusiskundimai buvo 2005 metų spalio mėnesį, tačiau neįrodo, kad būtent dėl ypač blogos savijautos ieškovė negalėjo apginti savo teisių ir kreiptis į teismą dėl savo pažeistos teisės gynimo per 1 metus nuo 2005-11-18 draudiko atsisakymo išmokėti papildomą draudimo išmoką. Draudikas niekada neneigė priežastinio ryšio tarp 2004-08-24 įvykusio nelaimingo atsitikimo pasekmių ir 2005-10-14 nustatyto invalidumo. Ginčas iškilęs dėl invalidumo nustatymo termino, todėl ieškovė nepagrįstai nurodo, kad buvo būtina sulaukti sprendimo įsiteisėjimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-753/2008. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-753/2008 R. Vaitekūnienė naudojosi teisine advokato pagalba, kuriam turėjo būti žinomi ieškinio senaties terminai, todėl įstatymu nežinojimas, asmens neraštingumas nagrinėjamoje byloje negali būti pripažinti svarbia priežastimi ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).

Byloje nustatyta, kad 2004-08-12 ieškovė ir atsakovas sudarė draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį (polisas NA Nr. 039490), pagal kurią ieškovė apdrausta nuo traumų (draudimo suma - l0 000 Lt), invalidumo (draudimo suma - 50 000 Lt), ir mirties (draudimo suma 100 000 Lt), rizikų ( b.l. 4.). 2004-08-28 galiojant draudimo sutarčiai, autoįvykio metu ieškovė buvo sužalota, kaltu dėl autoįvykio baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-753/2008, pripažintas Domantas Gudas (b.l. 5,6,7,8,9,10,11,12,13). Atsakovas ieškovei išmokėjo 2 100 Lt draudimo išmoką už sveikatos sužalojimą (b.l.23). Ieškovei 2005-10-19 nustatytas neįgalimas - 40 proc. darbingumo lygis. Darudimo bendrovė 2005-11-18 raštu atsisakė mokėti draudimo išmoką invalidumo atveju, nes invalidumas ieškovei nustatytas praėjus daugiau nei 1 metams nuo nelaimingo atsitikimo (b.l.134).

Pirmosios instancijos teismas atsisakydamas atnaujinti ieškinio senaties terminą (CK 1,127 str. 1 d.) konstatavo, jog ieškovės nurodytos priežastys-sunkiai sutrikdyta sveikata ir sunki materialinė būklė nėra pagrįsti įrodymais. Su šiomis išvadomis pilnai sutikti negalima. Į bylą yra pateikta tik dalis dokumentų, susijusių su ieškovės sveikatos būklės įvertinimų, t.y. Mykolo Romerio Universiteto medicinos instituto ekspertizės 2007-07-10 aktas (b.l. 14-18) bei ieškovės darbingumo lygio pažyma (b.l. 22). Iš bylos medžiagos matyti, jog įvykus avarijai ieškovės sveikata buvo stipriai sutrikdyta, jai lūžo kairysis gaktikaulis ir sėdynkaulis, kairieji šeštas ir septintas šonkauliai. Tokiu būdu ji negalėjo judėti, o tokių traumų gydymas yra komplikuotas. Ieškovė buvo gydoma VšĮ Vilniaus universiteto ligoninėje, VšĮ Pakruojo ligoninėje, VšĮ Pakruojo rajono PSPC, VšĮ Panevėžio ligoninėje, Druskininkų sanatorijoje. Tad pasisakyti dėl ieškovės sveikatos būklės galima tik įvertinus medcininių dokumentų visumą.Vertinant aplinkybes susijusias su ieškinio senaties praleidimu, būtina nustatyti ieškovės darbo santykių atnaujinimą. Teismas konstatuodamas, jog ieškovė sunkios turtinės padėties nepagrindė įrodymais, nepasiūlė ieškovei jų pateikti. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog ieškovė vieną kartą dalyvavo teismo posėdyje, tačiau jis buvo atidėtas atsakovo atstovui nurodžius galimybę šalims surasti kompromisą byloje, t.y., dėl galimybės baigti bylą taikos sutartimi (b.l.129-130). Bylos nagrinėjimo atidėjimas tokiu pagrindu buvo pagrįstas, tačiau vėliau pateikti papildomų dokumentų, tame tarpe įrodančių ieškovės turtinę padėtį nebuvo pasiūlyta ir ieškovė posėdžiuose nedalyvavo. Vertinant aplinkybes, susijusias su termino praleidimu, būtina atsižvelgti, jog ieškovė buvo pripažinta nukentėjusiąja baudžiamojoje byloje bei nurodė, jog dėl žalos atlyginimo kreipsis į teismą pasibaigus baudžiamajai bylai, tačiau baudžiamoji byla buvo išnagrinėta praėjus beveik trims su puse metų nuo įvykio ir konstatavus, jog kaltinamasis yra nepakaltinamas. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, neišreikalavęs iš šalių bei gydymo įstaigų reikalingų dokumentų, o įvertinęs tik dalį dokumentų, susijusių su ieškovės sveikatos būkle bei turtine padetimi, pažeidė procesines teisės normas ir neatskleidė bylos esmės.

Vadovaujantis LR CPK 327 str. apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal esančius įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė yra suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalaujamų įrodymų ir pobūdžio būtų galima išvada, jog byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir naujais aspektais, tai reiškia, jog tinkamo proceso pirmos instancijos teisme nebuvo, ir yra pagrindas konstatuoti, jog neatskleista bylos esmės, ir tokiu atveju yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui.

Pagal draudimo sutarties sąlygas, invalidumas turėjo būti nustatytas 1 metų bėgyje, tačiau realiai invalidumas gali būti nustatytas tik pasibaigus gydymui, o gydymo laikas priklauso nuo sužalojimų pobūdžio. Taigi šiuo atveju būtina įvertinti ir sužalojimų pobūdį ir ar tokio pobūdžio sužalojimų gydymo trukmė realiai galėjo trukti tik iki metų. Invalidumas paprastai nustatomas po sunkių sveikatos sužalojimų, o sunkių sveikatos sužalojimų gydymas gali trukti ir ilgiau nei 1 metus. Taigi tokiu atveju išeitų, jog kuo sunkesnis sužalojimas ir ilgesnė gydymo trukmė ir reabilitacija, tuo mažesnė tikimybė gauti draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar tokios draudimo sutarties sąlygos, kai invalidumas turi būti nustatytas 1 metų bėgyje nuo sužalojimų, neprieštarauja pačios draudimo sutarties esmei ir turiniui, bei siekiamiems tikslams, t.y., invalidumo atveju gauti draudimo išmoką, o taip pat protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Taigi, šiuo atveju iš naujo būtina įvertinti visas faktines ir teisines bylos aplinkybes, t.y., sužalojimų sunkumą, gydymo trukmę, galimybę nustatyti invalidumą 1 metų bėgyje, o tam reikia papildomų dokumentų - visų medicinos įstaigų išrašų, galimai ir specialisto išvadų. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad draudimo sutarties sąlygos nėra „siurprizinės“, tačiau tokiai išvadai daryti byloje taip pat per mažai duomenų. Kadangi byloje nėra surinkti visi įrodymai, ir byla turi būti nagrinėjama visa apimtimi ir naujais aspektais iš naujo, apeliacinės instancijos teismas naikina pirmos instancijos teismo nutartį ir perduoda bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. 3 p., kolegija,

n utarė:

Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2009 m. liepos 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.