Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G.Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos G.Z. skundą dėl antstolio veiksmų. Suinteresuoti asmenys antstolis G.B., G.J., A.Z.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

suinteresuoto asmens A.Z. kreditorius G.J. nebuvo Vilniaus mesto 1 apylinkės teisme nagrinėtos bylos Nr. 2-13747-781/2011 šalis, o 2011-09-22 nutartis buvo priimta neįvertinant aplinkybės, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis 2011-09-06 pasirašė povedybinę sutartį, kurios 2.1.5 p. nustato, kad bet kokios sutuoktinio pajamos, įskaitant ir pajamas iš darbinės bei intelektinės veiklos, įgytos santuokos metu po povedybinės sutarties pasirašymo dienos, yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Taigi apeliantės ir jos sutuoktinio gaunamų pajamų, įskaitant darbo užmokestį, padalijimo klausimas jau buvo išspręstas povedybine sutartimi dar iki 2011-09-22 nutarties c.b. Nr. 2-13747-781/2011 priėmimo;2011-09-06 tarp apeliantės ir suinteresuoto asmens A.Z. buvo sudaryta povedybinė sutarties nustatyta tvarka yra įregistruota Vedybų sutarčių registre. Atitinkamai, kiekvieno iš sutuoktinio, asmeninės prievolės turi būti vykdomos iš asmeninio turto, o solidari jų atsakomybė galima tik esant įstatymo nustatytiems pagrindams. G.Z. nėra davusi sutikimo savo sutuoktiniui pasirašyti jokių dokumentų, kurių pagrindu jai atsirastų skola G.J.ir jokių su tuo susijusių prievolių neprisiėmė. Teigia, kad A.Z. prievolė kreditoriui G.J. nėra susijusi su bendrais šeimos interesais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-10-30 nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Įvertinęs bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, nagrinėdamas klausimą dėl antstolio veiksmų, nepažeidė proceso teisės normų, padarė teisingas išvadas, todėl priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis pareiškėjos atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Civilinės bei vykdomosios bylos Nr. 0040/09/04104 duomenimis nustatyta, kad antstolis vykdo vykdomąjį dokumentą - 2009-07-31 išduotą Vykdomąjį įrašą Nr. DB-4498, kurį išdavė Vilniaus m. 14 notarų biuras, dėl 36 004,70 Lt skolos išieškojimo iš skolininko A.Z. išieškotojo G.J. naudai (v.b.l. 70, 57-58). 2012-10-11 antstolis priėmė patvarkymą dėl skolos išieškojimo iš skolininko sutuoktinės G.Z., kuriuo pareikalavo, kad jos darbdavys Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyrius išskaičiuotų iš skolininko sutuoktinės 50 proc. jos darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų sumos kiekvieną mėnesį išskaičiuoti 70 proc. nuo skolininko darbo užmokesčio dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą vieną minimalų mėnesio atlyginimą ir 20 proc. nuo darbo užmokesčio dalies neviršijančios vieno minimalaus mėnesio atlyginimo (v.b.l. 4). 2012-10-11 patvarkymą antstolis priėmė vadovaudamasis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-09-22 nutartimi, kuria nustatyta, jog skolininko A.Z. sutuoktinės G.Z. gaunamas darbo užmokestis yra bendroji jungtinė nuosavybė ir 50 proc. jos darbo užmokesčio priklauso A.Z. (v.b.l. 3, 5-8). Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs G.Z. atskirąjį skundą, 2012 m. sausio 11 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas Civilinio proceso kodekso 18 str., kuriame numatyta, jog įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tais atvejais, kai sprendimas nevykdomas, asmenys, kurių naudai priimtas sprendimas, gali prašyti sprendimą įvykdyti priverstinai. Teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu sprendimas realizuojamas, o išieškotojas ir skolininkas realiai patiria teisinius ir turtinius teismo sprendimo padarinius.

Įstatymas numato, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. CK 3.88 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kas yra pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe, t. y. bendrąja sutuoktinių nuosavybė yra turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto; pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai; įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo; pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita).

Bylos medžiaga nustatyta, kad tarp apeliantės G.Z. ir jos sutuoktinio A.Z. 2011-09-06 buvo sudaryta povedybinė sutartis. Pažymėtina, kad vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija) (CK 3.101 str.). Pagal Civilinio kodekso 3.102 str. 2 d. povedybinė sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliantės ir suinteresuoto asmens (skolininko) povedybinė sutartis yra sudaryta po skolininko A.Z. prievolės atsiradimo, todėl vien turto režimo (statuso) nustatymas povedybinėje sutartyje savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo. Sutuoktinių pajamų priskyrimas asmeninėn kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybėn neatima teisės kreditoriui nukeipti išieškojimą ne tik į sutuoktinio (skolininko) asmeninį turtą, bet ir į jam priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto dalį. Dėl to susitarimas dėl vieno iš sutuoktinių gautinų pajamų teisinio režimo neapriboja šio sutuoktinio civilinės atsakomybės pagal iki tokio susitarimo santuokos metu atsiradusias prievoles, kurios vykdomos iš bendro sutuoktinio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006)..

Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog išieškojimas iš G.Z. gaunamo darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų yra galimas. Taigi atskirojo skundo argumentas, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-09-22 nutartis buvo priimta neįvertinant aplinkybės, kad apeliantė ir jos sutuoktinis 2011-09-06 pasirašė povedybinę sutartį, atmestinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį ir tuo pagrindu, kad I. G.Z. nėra davusi sutikimo savo sutuoktiniui pasirašyti jokių dokumentų, kurių pagrindu jai atsirastų skola G.J. ir jokių su tuo susijusių prievolių neprisiėmė. Pareiškėjo teigimu, A.Z. prievolė kreditoriui G.Jankauskui nėra susijusi su bendrais šeimos interesais, todėl jeigu A.Z. apskirtiai turėtų pareigą grąžinti skolą G.J., tai būtų jo asmeninė skola.

Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros (bendros – dalinės arba solidariosios) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-482/2008). Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK3.109 straipsnio 1–3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK3.109 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186).

Nagrinėjamu atveju išieškojimas vykdomas ne iš bendro sutuoktinių turto ar skolininko sutuoktinės G.Z. asmeninio turto, o iš skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, t.y. nekeliamas klausimas dėl sutuoktinės kaip bendraatsakovės solidariosios atsakomybės, todėl apeliantės atskirojo skundo argumentai, susiję su skolininko prievolės pareiškėjams pobūdžiu, atmestini kaip nesusiję su šios bylos dalyku. Be to, nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, jog skolininkas yra A.Z., o ne G.Z. nėra.

Apeliantė taip pat teigia, kad išieškotojas G.J. nebuvo bylos šalis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje, nustatant skolininko turto dalį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ir šiuos atskirojo skundo teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

Byloje nustatyta, kad skolininkas A.Z. turėjo ne vieną kreditorių. Pagal CPK 666 str., išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. CPK 667 str. 1 d. reglamentuoja skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymą. Remiantis šia norma, išieškotojas D.L. kreipėsi į Vilniaus m. 1 apylinkės teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Taigi teismui 2011-09-22 nutartimi nustačius skolininko turto dalį jungtinėje nuosavybėje, antstolis, vykdydamas vykdomąjį dokumentą šioje byloje, nukreipė išieškojimą į skolininko turto dalį, t.y. A.Z. sutuoktinės G.Z. gaunamą darbo užmokestį. Kadangi A.Z. turėjo ne vieną trečios eilės kreditorių, antstolis, vadovaudamasis 2011-09-22 teismo nutartimi, CPK 754 str. 4 d. pagrindu pradėjo išieškojimą iš skolininko trečios eilės išieškotojui G.J.. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, vykdymo proceso normos yra aiškinamos sistemiškai, o CPK 666 str. ir 667 str. 1 d. nuostatos yra aiškinamos santykyje su išieškojimą reglamentuojančiomis teisės normomis – CPK 754 straipsniu. Todėl būtų visiškai nelogiška, jog antstolis, vykdydamas išieškojimą kiekvieno išieškotojo atžvilgiu, pasiūlytų kiekvienam išieškotojui kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo. Be to, toks aiškinimas prieštarautų instituto, kuris įtvirtina skolininko fizinio asmens turto, esančio jo bendra su kitais asmenimis nuosavybe, dalies nustatymą tikslams bei paties instituto prasmei. Tai būtų nesuderinama su Civilinio proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principų įgyvendinimu. Taigi teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad antstolis visiškai pagrįstai vadovavosi 2011-09-22 teismo nutartimi, priimdamas pareiškėjos ginčijamą 2012-10-11 patvarkymą.

Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta, procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.