Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2015-09-24 · Civilinė byla Nr. 2S-1513-524/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-24
Bylos Nr.
2S-1513-524/2015
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-07595-2015-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Erika Misiūnienė
Atsakovas
UAB „Šefrena“
Ieškovas
BUAB „Baier Transport“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Teisėja Erika Misiūnienė Civilinės bylos Nr. 2S-1513-524/2015

Teisėja Giedrė Seselskytė Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07595-2015-5

(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1., 122.4.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. rugsėjo 24 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo UAB „Šefrena“ (apelianto) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-06-26 nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Baier Transport“ atstovo bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“ ieškinį atsakovui UAB „Šefrena“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Šefrena“, prašydamas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2012-11-16 lengvojo automobilio „BMW 530“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį Nr. BTM 2012/14, sudarytą tarp pardavėjo UAB „Baier Transport“ ir pirkėjo UAB „Šefrena“ bei taikyti restituciją, pripažinti negaliojančia 2013-04-25 krovininio automobilio „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) mikroautobuso „IVECO 35s12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei mikroautobuso „IVECO 35s14“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) perleidimo už skolą sutartį Nr. BTM 2012/14, sudarytą tarp skolininko UAB „Baier Transport“ ir skolos gavėjo UAB „Šefrena“ bei taikyti restituciją, nesant likusio turto ar dėl kitų priežasčių negalint taikyti restitucijos natūra priteisti automobilių vertę pinigais – 33 015,38 Eur. Šių reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti transporto priemones, o transporto priemonių nesant atsakovui priklausantį turtą bei lėšas 33 015,38 Eur ribose.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-06-26 nutartimi ieškovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui UAB „Šefrena“ priklausančias transporto priemones: lengvąjį automobilį „BMW 530“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , krovininį automobilį „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) mikroautobusą „IVECO 35s12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), mikroautobusą „IVECO 35s14“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o transporto priemonių nesant atsakovui priklausantį turtą bei pinigines lėšas 33 015,38 Eur ribose. Teismas konstatavo, kad ieškovo reiškiamas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, kreipimosi į teismą dieną nėra žinoma atsakovo turtinė padėtis, jo pozicija bei įsipareigojimai kitiems asmenims. Dėl to teismas padarė išvadą, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Parinkdamas konkrečias laikinąsias apsaugos priemones, teismas atsižvelgė į laikinųjų apsaugos priemonių tikslą, jų galimas pasekmes atsakovui.

Apeliantas atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-06-26 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Nurodo, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas tik ieškinio reikalavimo sumos dydžiu ir bendro pobūdžio teiginiais apie atsakovo nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus. Nurodo, kad atsakovas negali būti laikomas nesąžiningu ir jam nebuvo suteikta pirmenybės teisė, įsigyjant ginčo transporto priemones prieš kitus BUAB „Baier Transport“ kreditorius, nes buvo vykdoma įsiteisėjusi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-10-26 nutartis. Teigia, kad minėta nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo, pagal kurią ieškovas BUAB „Baier Transport“ įsipareigojo atsakovui UAB „Šefrena“ sumokėti turimą 125 114,00 Lt įsiskolinimą dalimis. Pažymi, kad ieškovo ieškiniu reiškiamo reikalavimo dydis sudaro tik 1/15 dalį atsakovo turimo turto, todėl nėra pagrindo abejoti būsimo sprendimo įvykdymu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsakovo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliantas kvestionuoja nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, tvirtindamas, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kad atsakovas vengs vykdyti sprendimą, pareikštas ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, todėl negali būti patenkintas, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, reikalavimo sumos dydis turi būti įvertintas atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – potenciali grėsmė, kad laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-786/2008, 2009 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-323/2009). Atsižvelgus į šiuos Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus, kaip nepagrįstas atmestinas atskirojo skundo argumentas dėl įrodymų, patvirtinančių realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, atsakovo galimą vengimą vykdyti būsimą teismo sprendimą, nepateikimo.

Apeliantas taip pat laiko, kad ieškinio suma jam yra nepakankamai didelė, t.y. nesudaro pagrindo teigti, kad jis negalės įvykdyti būsimo teismo sprendimo. Pažymėtina, kad pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011; 2011-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visetą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo atžvilgiu pripažintina didele. Kitaip tariant, kiekvienu atveju teismas turi vertinti, ar pareikšto ieškinio suma yra didelė konkrečiam atsakovui, ar ne. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad duomenų apie atsakovo turtinę padėtį nebuvo pateikta, turėjo pagrįstą pagrindą konstatuoti, jog ieškinio suma yra jam galimai didelė ir sukelia sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, apelianto teisės nebuvo suvaržytos neproporcingai. Pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas į ekonomiškumo principą, rezoliucinėje skundžiamos nutarties dalyje nustatęs, kad pirmiausia areštuojamas atsakovui UAB „Šefrena“ priklausančios minėtos transporto priemonės ir tik jų nesant – atsakovui priklausantis turtas bei piniginės lėšos 33 015,38 Eur ribose, t. y. pritaikė tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, neproporcingos siekiamiems tikslams ir pažeidžiančios asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą.

Apeliantas atskirąjį skundą argumentavo tuo, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų apie jo galimai sunkią finansinę padėtį, todėl negalėjo būti nustatyta objektyvių aplinkybių, iš kurių galima būtų spręsti, jog atsakovas gali imtis veiksmų turtą paslėpti, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. Apeliantas atskirąjį skundą taip pat grindė tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutartyje apsiribojo bendros prezumpcijos, jog didelė ieškinio suma sudaro pagrindą manyti, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, paminėjimu. Šiuo atveju apeliantas su atskiruoju skundu pateikė 2015 m. pelno (nuostolių) ataskaitą ir balansą, kuriuo grindžia savo teiginį, kad bendrovės finansinė padėtis yra gera – bendrovės turtas lygus 503 960 Eur sumai, įmonės grynasis pelnas lygus 13 330 Eur.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Taigi, būtent ieškovui tenka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės pagrindimo pareiga. Prašydamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ieškinį dėl priteisimo, ieškovas turi pateikti tiek įrodymų, kurių pakaktų teismui įvertinti, ar egzistuoja preliminari grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas neapribojus atsakovo galimybių disponuoti jo turimu turtu. Prieš tai minėta, kad tokia grėsmė preziumuojama, kai ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos. Ar yra faktinis pagrindas remtis šia prezumpcija kiekvienu atskiru atveju sprendžia teismas. Jeigu ja yra remiamasi, jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkeliama atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012 ir kitos). Siekdamas įrodyti, kad ieškovo pareikštas turtinis reikalavimas nėra didelis ir nesudaro pagrindo teismui taikyti didelės ieškinio sumos prezumpciją, atsakovas turi teikti teismui tą patvirtinančius įrodymus, t. y. rodančius jo gerą turtinę padėtį.

Nagrinėjant apelianto argumentus, pirmiausia pažymėtina tai, kad nurodytą bendrovės turtą atitinkamai sudarė 286 560 Eur ilgalaikio ir 217 400 Eur trumpalaikio turto. Pabrėžtina, kad trumpalaikiam turtui priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas. Todėl net ir realiai šiuo metu egzistuojantis jis iš esmės pagal savo pobūdį gali keistis, todėl negali patikimai garantuoti pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo ilgesnėje perspektyvoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1941/2014). Vertinant atsakovo turtinę padėtį, turi būti vadovaujamasi ne vienu konkrečiu finansiniu rodikliu, o atsižvelgiama į visumą balanse nurodytų duomenų, iš kurių svarbiausi yra pradelstos skolos bei jų santykis su turimo turto verte, taip pat kitus duomenis, apibūdinančius įmonės ūkinės–komercinės veiklos rezultatus ir galimybes užtikrinti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovo pateiktuose dokumentuose matyti, kad 2015 m. bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra 421 223 Eur. Juose nedetalizuojama, kokios skolos yra pradelstos, todėl, įvertinant šios sumos santykį su įmonės turimo turto verte, taip pat nėra pakankamo pagrindo padaryti išvadą, jog atsakovo finansinė padėtis yra gera ir kad ieškinio suma jam nėra didelė. Pagal pelno (nuostolių) ataskaitą įmonė 2015 m. veikia pelningai (grynasis pelnas sudarė 13 330 Eur), tačiau tai nėra pakankamas įrodymas paneigti teismo padarytą išvadą dėl didelės ieškinio sumos atsakovui prezumpcijos galiojimo, nesant į bylą pateiktų duomenų apie atsakovo sudaromus sandorius, vykdomus atsiskaitymus su kreditoriais ir pan. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo pateikti įrodymai apie turimą nekilnojamąjį turtą taip pat nesudaro pagrindo jog atsakovo finansinė padėtis yra pakankamai gera, kad jis galėtų įvykdyti galbūt ieškovui palankų būsimą teismo sprendimą. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad viso atsakovui priklausančio turto, esančio (duomenys neskelbtini), bendra vertė 2014-01-30 yra 21 026 Eur. Iš atsakovo pateiktos minėto turto vertinimo ataskaitos matyti, kad minėto turto vertė 2015-07-14 yra 59 000 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad minėto turto vertė nustatyta su sąlyga, kad turtas bus parduodamas, kaip vientisas objektas. Esant tokioms aplinkybėms ir sąlygoms, teismas turi pagrįstų abejonių dėl tikrosios minėtų objektų vertės, kai turto vertinimo atskaitoje nurodyta vertė dvigubai viršija registro išrašuose nurodytą vertę, tačiau yra mažesnė tuo atveju, jei objektai bus parduodami atskirai. Tokios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie būtinybę taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones ieškovo pareikštam reikalavimui užtikrinti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro neproporcingą žalą jo teisėms bei teisėtiems interesams ar kelia realią grėsmę jo ūkinei–komercinei veiklai ar jo dalykinei reputacijai.

Šis teismo procesinis sprendimas neužkerta galimybės atsakovui prašyti teismo taikyti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146, 148, 149 straipsniai). Neatsižvelgiant į tai, ar atsakovas, vadovaudamasis CPK 147 straipsnio 1 dalimi, pareikš prašymą pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikš, įstatymas jam suteikia teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo ieškinys būtų atmestas (CPK 147 straipsnio 3 dalis).

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesinės teisės normas, todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 290, 291 str.,

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Erika Misiūnienė