Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Dovidaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-785/11

Teisėjas R. Rainys Teisėjas Algimantas Valantinas Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01835-2010-8

2011 m. liepos 15 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Dovidaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d., laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d. paskirta bausmė subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 n, spalio 14 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d.

Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. O. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. spalio 14 d. apie 4 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, namo kieme, pamatęs A. S. priklausantį dviratį „Mongoose“, kurio vertė 1400 Lt., užsėsdamas ant jo ir bandydamas su juo nuvažiuoti, pasikėsino pagrobti šį dviratį, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas policijos darbuotojų, t.y. D. O. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d., padarymą.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d.

Kaip matyti iš apelianto skundo argumentų, pastarasis kaltu neprisipažįsta ir nurodo, jog įvykio naktį ėjo namo, o pamatęs policijos automobilį, išsigando, jog gali būti sulaikytas, nes praeityje buvo 10 kartų teistas, todėl pasuko į šalia buvusį bromą. Ten pamatė kelio vidury gulintį dviratį, pagalvojo, jog jis yra išmestas, nes aplinkui nieko nebuvo ir dviratis nebuvo prirakintas, todėl pakėlė dviratį, ant jo atsisėdo, norėjo pažiūrėti, kokios jis būklės, tačiau po kelių minučių į kiemą įvažiavo policijos automobilis, jis išsigando, numetė dviratį ir pradėjo bėgti, bet buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Ši nuteistojo iškelta versija vertintina kaip jo pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį, ir atmetama. Tokią išvadą leidžia daryti byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visetas.

Analizuojant byloje surinktus įrodymus, ir visų pirma, liudytojų policijos pareigūnų T. V. ir R. J. parodymus, matyti, kad 2010 m. spalio 14 d. buvo gautas iškvietimas dėl žaibiškos vagystės iš kompiuterinės parduotuvės. Jie vyko į įvykio vietą, važiuojant nuo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) g. pamatė einantį vyriškį, kuris pastebėjęs juos pasuko į bromą. Tai jiems sukėlė įtarimą, todėl pasuko paskui jį į kiemą. Įvažiavus į kiemą, vyras jau sėdėjo ant dviračio, jį pažino iš jo striukės. Vyras dviračiu nuvažiavo gilyn į kiemą, jie važiavo iš paskos, vėliau negalėjo važiuoti automobiliu, todėl R. J. išlipo ir pradėjo jį vytis, vėliau vyras numetė dviratį, toliau bėgo, bet buvo sulaikytas ir kartu su dviračiu pristatytas į policijos įstaigą. Vėliau buvo nustatyta, kad tai D. O. (t. 2, b. l. 3-5). Netikėti šiais parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, juos pagrindžia taipogi tarnybinis pranešimas, surašytas patrulio R. J. įvykio dieną, pareigūnų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, apžiūros protokolas, kuriame nustatyta, kad dviratis, kurį metė D. O. yra kalnų stiliaus, bėginis su užrašu „Mangoose“, daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriame nuodyta, jog dviračio „Mangoose“ savininkas yra A. S., pateikęs šio dviračio įsigijimo dokumentus (t. 1, b. l. 6, 16-18, 19-21, 23-25, 26-28).

Pabrėžtina ir tai, kad policijos pareigūnų parodymai, jų tarnybiniai pranešimai laikytini objektyviais įrodymais, kadangi jie užklupo nuteistąjį darant nusikalstamą veiką, sulaikė jį, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad minėti pareigūnai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, tokių objektyvių ar pagrįstų duomenų nenurodė ir nuteistasis apeliaciniame skunde. Be to, pats nuteistasis neneigė fakto, jog rastu dviračiu ketino grįžti namo, o vėliau jį pasilikti (t. 2, b. l. 3), tačiau pastarasis nemano, jog pasikėsino įvykdyti vagystę, kadangi dviratį rado, galvojo, jog jis yra išmestas, nes aplinkui nieko nebuvo ir dviratis nebuvo prirakintas. Atkreipiamas nuteistojo dėmesys į tai, kad vagystė yra svetimo turto pagrobimas. Svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Tačiau svetimas turtas nėra tokie daiktai, kuriuos savininkas išmetė, paliko, taip atsisakydamas nuosavybės teisių, taip pat daiktai, kurie niekam nepriklausė. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog dviratis, kuriuo važiavo apeliantas, priklauso nukentėjusiajam A. S.. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, tai, kad dviratis buvo namo kieme, dviračio stovis geras, leido suprasti nuteistajam, jog dviratis tikrai nėra daiktas, kuris niekam nereikalingas ir išmestas, juolab, jog tai įvyko naktį, svetimame kieme. Esant šioms aplinkybėms, daryta išvada, kad D. O., atsisėdęs ant svetimo dviračio ir pradėjęs juo važiuoti, suvokė, jog kėsinasi pasisavinti jam nepriklausantį svetimą turtą.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, tačiau save apkalbėjo suklaidintas policijos pareigūnų, kad jį paleis, be to, pareigūnai bei prokuroras jo atžvilgiu naudojo moralinį spaudimą, o fotografuojant įvykio vietą nedalyvavo tyrėja ir gynėjas. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Iš liudytojos D. B. (tyrėjos) parodymų matyti, kad parodymų patikrinimo vietoje dalyvavo vertėja, advokatas ir keli operatyviniai darbuotojai, kurie juos nuvežė. Operatyvinių darbuotojų pavardės nėra užfiksuotos protokole, nes jie neatliko jokių kitų veiksmų, tik juos nuvežė į įvykio vietą. D. O. nei fizinis, nei psichologinis poveikis nebuvo daromas, parodymus jis davė savanoriškai, jokių lengvatų jam nebuvo siūlyta, apie paleidimą kalbos nebuvo (t. 2, b. l. 15). Liudytoja V. R. parodė, jog vertėjavo nuteistajam, jie važiavo į parodymų patikrinimą vietoje, taip pat važiavo tyrėja, advokatas, kažkas iš operatyvinių darbuotojų (t. 2, b. l. 15-16). Šiuos parodymus patvirtina taip pat byloje esantis įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kuriame nurodyta, jog minėtą procesinį veiksmą atliko tyrėja D. B., dalyvavo gynėjas adv. Z. Stvol bei vertėja V. R., savo dalyvavimą šie asmenys patvirtino parašais, be to, protokolą pasirašė ir apeliantas, kuris nepateikė jokių pareiškimų ar patikslinimų (t. 1, b. l. 54-56). Be to, nuteistojo pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu taipogi dalyvavo gynėjas bei vertėja, tai liudija po apklausos protokolu jų parašai, o apeliantas, kuris taip pat pasirašė, nurodė ir tai, jog savo duotus parodymus perskaitė, surašyta teisingai (t. 1, b. l. 53). Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių ar pagrįstų duomenų, kurie leistų abejoti ir prokuroro šališkumu ar pastarojo veiksmais.

Skunde apeliantas teigia ir tai, jog buvo papildyti, koreguoti liudytojų parodymai, nėra piršto antspaudų, nėra liudytojų, mačiusių jį nusikaltimo vietoje, o policijos pareigūnai pamatė tik, kad jis atsisėdo ant dviračio. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, netoli nuteistojo sulaikymo vietos buvo įsibrauta į sandėliuką, kur rastos ir metalui kirpti skirtos žirklės. Iš bylos medžiagos matyti, jog buvo paskirta užduotis specialistui, siekiant nustatyti ar būtent šiomis žirklėmis buvo pasinaudota įsibraunant į šį sandėliuką bei išsiaiškinti ar ant jų yra biologinės kilmės pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti, ir jei taip, tai ar jie gali priklausyti D. O.. Tačiau toks biologinis tyrimas nebuvo atliktas, į pateiktus klausimus bus atsakyta 2014 metais (t. 1, b. l. 39). Apylinkės teismas nustatęs, kad tai, jog surastos įvykio vietoje žirklės metalui kirpti priklauso D. O. ir ant jų gali būti likę jo biologinių pėdsakų tėra tik prielaida, pagrįstai nuteistojo veiksmus perkvalifikavo iš BK 178 str. 2 d. į BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d. Tuo tarpu D. O. kaltė dėl pasikėsinimo įvykdyti dviračio vagystę, kaip jau buvo minėta, įrodyta policijos pareigūnų parodymais, tarnybiniu pranešimu, apžiūros, daiktų, dokumentų pateikimo protokolais bei kita bylos medžiaga, juolab, kad ir pats apeliantas neneigė aplinkybės, jog norėjo rastu dviračiu pervažiuoti namo. Vien tai, jog daugiau nėra kitų šį įvykį tiesiogiai mačiusių liudytojų bei tai, kad liudytojų T. V. bei R. J. parodymai buvo papildyti, neleidžia abejoti aukščiau aptartais ir ištirtais įrodymais, pagrindžiančiais D. O. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d., padarymo. Pažymima ir tai, kad policijos pareigūnai apklausti antrą kartą ikiteisminio tyrimo metu patvirtino savo ankstesnius parodymus ir papildomai paaiškino, kaip atsidūrė įvykio vietoje bei iš kur, jų manymu, apie įvykdytą įsilaužimą į kompiuterinę parduotuvę galėjo sužinoti D. O., o šios aplinkybės nėra esminės sprendžiant nuteistojo kaltės dėl pasikėsinimo pagrobti dviratį klausimą.

Taigi, surinkti ir aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad D. O. pasikėsino pagrobti svetimą turtą – dviratį „Mongoose“ , kurio vertė 1400 Lt., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų, t.y. D. O. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d.

Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. O. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Kaip matyti iš nustatytų bylos aplinkybių D. O. nuo 2000 m. gruodžio 5 d. dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant opioidus įrašytas į priklausomybės ligų centro įskaitą, praeityje buvo ne kartą teistas (t. 1, b. l. 77-83, 84-85, 99-131), beveik visus atvejus už nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, neišnykus teistumui, lygtinio paleidimo metu pasikėsino padaryti nesunkų nusikaltimą. Nustatytos aplinkybės rodo, jog nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms ir yra socialiai pavojingas, todėl jam kaip recidyvistui, pirmosios instancijos teismas už nusikaltimą, paskyręs laisvės atėmimo bausmę, Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d. įtvirtintos nuostatos nepažeidė.

Nustatydamas paskirtos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas, įvertino visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, ir pagrįstai nuteistajam už padarytą nesunkų nusikaltimą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra artimas minimalios įstatymo sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies ribos. Be to, subendrindamas nuteistajam paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi, galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą, kurio dydis yra žymiai mažesnis nei BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Todėl nuteistajam paskirtą galutinę bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra jokio teisinio pagrindo.

Pažymima ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog nuteistojo motina sunkiai serga, jai reikalinga priežiūra, todėl šis skundo argumentas atmetamas, tačiau, net ir patvirtinus šią aplinkybę, ji, teisėjų kolegijos manymu, negali turėti įtakos paskirtai bausmei.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo D. O. apeliacinį skundą atmesti.