Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant ieškovui J. V. ir ieškovo atstovui pagal pavedimą advokatui Povilui Eigminui, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rusnita“ vadovui V. Š. ir atstovui pagal pavedimą advokatui Arūnui Abraičiui,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. V. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Rusnita“ bei S. Š. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rusnita“ priešieškinį ieškovui J. V. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Rusnita“ ir subsidiariai iš S. Š. 29 618,78 Eur skolą.Ieškiniu nurodoma, jog ieškovas ir V. Š. įmonė „Biuro projektai“ (įmonė pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę „Rusnita“) 2006 m. birželio 21 d. sudarė tikslinės paskolos sutartį. Ieškovas šia sutartimi perleido V. Š. įmonei „Biuro projektai“ 51 132,41 Eur (176 550 Lt). Šie pinigai buvo skirti 2005 m. vasario 3 d. lizingo (finansinės nuomos) sutarčiai įvykdyti. Šalys tikslinės paskolos sutartimi sulygo, jog V. Š. įmonė „Biuro projektai“, įvykdžiusi lizingo sutartį, perleis ieškovo nuosavybėn butą. V. Š. įmonė „Biuro projektai“ neįvykdė tikslinės paskolos sutarties – neperleido ieškovui buto. Sutarties pažeidimas yra esminis, todėl V. Š. įmonė „Biuro projektai“ privalo grąžinti ieškovui viską, ką gavo pagal sutartį, bei sumokėti 23 748,84 Eur (82 000 Lt) netesybas. Be to, V. Š. įmonė „Biuro projektai“ privalo sumokėti ieškovo įmonei 6 524,04 Eur (22 526,21 Lt) skolą ir 379 Eur (1 308,60 Lt) delspinigius.Ieškiniu taip pat nurodoma, jog ieškovo įmonė, uždaroji akcinė bendrovė „Rusnita“ ir lizingo davėja 2011 m. balandžio 18 d. sudarė sutartį, pagal kurią ieškovo įmonė perėmė lizingo gavėjos (uždarosios akcinės bendrovės „Rusnita“) teises ir pareigas. Ieškovo įmonė pagal šią sutartį įgijo nuosavybės teisę į butą. Ieškovo įmonė įsipareigojo sumokėti uždarajai akcinei bendrovei „Rusnita“ 52 421,22 Eur (181 000 Lt) kompensaciją už padengtą (apmokėtą) turto vertę. Kompensacija nebuvo sumokėta. Vadinasi, uždaroji akcinė bendrovė „Rusnita“ turi 52 421,22 Eur (181 000 Lt) reikalavimą į ieškovo įmonę. Bendras ieškovo ir jo įmonės reikalavimas uždarajai akcinei bendrovei „Rusnita“ sudaro 82 015,99 Eur (283 184,81 Lt). Įskaičius reikalavimus, uždaroji akcinė bendrovė „Rusnita“ ir S. Š., kuri buvo V. Š. įmonės „Biuro projektai“ dalininkė, lieka skolingos 29 594,77 Eur (102 184,81 Lt). Atsakovės prašo atmesti ieškinį. Atsikirto, jog ieškovas savo reikalavimui pagrįsti pateikė kasos pajamų orderį, kuris patvirtina 8 688,60 Eur (30 000 Lt) perdavimą. Tačiau pats kasos pajamų orderis pagrindžia, jog pinigai perduoti pagal kitą (ne tikslinės paskolos) sutartį. Nurodo, jog pats ieškovas tinkamai neįvykdė tikslinės paskolos sutarties, nes nustatytu terminu neperdavė V. Š. įmonei „Biuro projektai“ 8 688,60 Eur (30 000 Lt). Atsakovės pripažįsta, jog ieškovas pagal tikslinės paskolos sutartį perdavė 42 443,81 Eur (146 550 Lt). Iš kitos pusės, pats ieškovas pripažįsta, kad jis nesumokėjo uždarajai akcinei bendrovei „Rusnita“ 52 421,22 Eur (181 000 Lt) kompensacijos, numatytos trišale sutartimi. Vadinasi, ne uždaroji akcinė bendrovė „Rusnita“, o ieškovas yra skolingas. Skola sudaro 9 977,40 Eur (34 450 Lt). Taip pat nurodo, jog ieškovas neturi teisės reikalauti delspinigių, nes pirmiausia jis pats tinkamai neįvykdė sutarties. Be to, yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl delspinigių pareikšti. Uždaroji akcinė bendrovė „Rusnita“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo priteisti iš ieškovo 9 977,40 Eur skolą ir procesines palūkanas. Faktinis reikalavimo pagrindas atskleistas šios nutarties 4 (ketvirtuoju) punktu. Ieškovas prašo atmesti priešieškinį. Atsikirto, jog sutartis, kuri nurodyta kasos pajamų orderiu, numato, kad ieškovas perka iš V. Š. įmonės „Biuro projektai“ butą, kurio adresas – (duomenys neskelbtini), tai yra tą patį butą, kuris numatytas ir tikslinės paskolos sutartimi. Kasos pajamų orderis patvirtina, jog pinigai sumokėti būtent tą dieną, kurią turėjo būti sumokėti pagal tikslinės paskolos sutartį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu atmetė ieškinį ir tenkino priešieškinį. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog šalys 2006 m. birželio 21 d. sudarė tikslinės paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo suteikti V. Š. įmonei „Biuro projektai“ tikslinę 66 612,60 Eur (230 000 Lt) paskolą įsipareigojimams pagal lizingo sutartį vykdyti. V. Š. įmonė „Biuro projektai“ 2006 m. birželio 21 d. pagal 2006 m. gegužės 10 d. sutartį dėl buto pirkimo-pardavimo priėmė iš ieškovo 8 688,60 Eur (30 000 Lt). Ieškovas 2007 m. liepos 24 d. pervedė V. Š. įmonei „Biuro projektai“ 42 443,81 Eur (146 550 Lt). Šalys 2009 m. birželio 23 d. pasirašė susitarimą, kuriuo sulygo laikyti 2006 m. gegužės 10 d. sutartį niekine. Ieškovo įmonė, uždaroji akcinė bendrovė „Rusnita“ ir lizingo davėja 2011 m. balandžio 18 d. sudarė sutartį, pagal kurią ieškovo įmonei perėjo visos lizingo gavėjos teisės ir pareigos.Teismas atmetė ieškovo teiginį, jog 8 688,60 Eur (30 000 Lt) sumokėti pagal tikslinės paskolos sutartį. Tiek kasos pajamų orderis, tiek uždarosios akcinės bendrovės „Rusnita“ pinigų gavimo žurnalo duomenys patvirtina, jog pinigai buvo sumokėti pagal kitą sutartį.Nėra ginčo, jog ieškovas pervedė V. Š. įmonei „Biuro projektai“ 42 443,81 Eur (146 550 Lt). Tačiau, sudarius trišalę sutartį, ieškovo nuosavybėn perėjo sutarties objektas – butas. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad uždaroji akcinė bendrovė „Rusnita“ turi grąžinti pinigus, gautus pagal tikslinės paskolos sutartį. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nebuvo sąlygų ieškovo nurodomam reikalavimų įskaitymui atlikti. Ieškovas trišale sutartimi įsipareigojo sumokėti uždarajai akcinei bendrovei „Rusnita“ 52 421,22 Eur (181 000 Lt) kompensaciją. V. Š. įmonė „Biuro projektai“ pagal tikslinės paskolos sutartį gavo 42 443,81 Eur (146 550 Lt). Likusi kompensacijos dalis, sudaranti 9 977,40 Eur (34 450 Lt), nėra sumokėta. Todėl uždarosios akcinės bendrovės „Rusnita“ priešieškinis yra pagrįstas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį ir atmesti priešieškinį. Ieškovo apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, susijusias su 8 688,60 Eur (30 000 Lt) perdavimu V. Š. įmonei „Biuro projektai“, ir (todėl) nepagrįstai sprendė, kad pinigai perduoti, vykdant ne tikslinės paskolos sutartį.Pirmosios instancijos teismo išvada, jog negalėjo būti įskaityti reikalavimai, yra nepagrįsta.Ieškovas nėra skolingas pagal tikslinės paskolos sutartį. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino priešieškinį. Atsakovės prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, jog skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.Šalys apeliacinės instancijos teisme palaikė argumentus, pateiktus savo procesiniais dokumentais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo apeliacinio skundo riboms peržengti. Pirmosios instancijos teisme pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog V. Š. individuali įmonė „Biuro projektai“, kuri yra pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę „Rusnita“, ir uždaroji akcinė bendrovė „Hansa lizingas“ (dabar – „Swedbank lizingas“) 2005 m. vasario 3 d. sudarė lizingo sutartį, kuria buvo sulygta, jog V. Š. individualiai įmonei „Biuro projektai“, jai tinkamai įvykdžius sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, pereis nuosavybės teisė į lizingo dalyką – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas). Ieškovas ir V. Š. individuali įmonė „Biuro projektai“ 2006 m. gegužės 10 d. sudarė sutartį, kurios objektas, kaip numato ši sutartis, – buto pirkimas-pardavimas. V. Š. individuali įmonė „Biuro projektai“ 2006 m. gegužės 10 d. sutartimi įsipareigojo parduoti ieškovui butą (sutarties 2.1.1 ir 3.2 punktai). Bylos šalys 2006 m. birželio 21 d. pasirašė dar vieną sutartį, kuri pavadinta tikslinės paskolos sutartimi. Ši sutartis, be kitų sąlygų, numato, jog ieškovas suteikia V. Š. individualiai įmonei „Biuro projektai“ 66 612,60 Eur (230 000 Lt) paskolą įsipareigojimams pagal 2005 m. vasario 3 d. lizingo sutartį vykdyti (sutarties 1 punktas). Sutartimi nustatyta, kad tikslinė paskola bus grąžinta, perleidžiant ieškovo nuosavybėn butą (sutarties 7 punktas). Bylos šalių materialiniam teisiniam santykiui kvalifikuoti ir ginčui išspręsti yra būtina pasitelkti sutarčių aiškinimo taisykles, kurias reglamentuoja Civilinio kodekso 6.193 straipsnis. Ši materialinės teisės norma, be kitų sutarčių aiškinimo taisyklių, numato, jog, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 1 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo (Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 5 dalis). Kaip nustatyta, V. Š. individuali įmonė „Biuro projektai“ įsipareigojo parduoti ieškovui butą. Ši įmonė 2006 m. gegužės 10 d., kurią prisiėmė tokį įsipareigojimą, nuosavybės teise nevaldė buto. Tačiau pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti ir toks daiktas, kurį pardavėjas įgis ateityje (Civilinio kodekso 6.306 straipsnio 1 dalis). Sutartimi aiškiai apibrėžti (būsimos) pirkimo-pardavimo sutarties dalykas, sąlygos, kuriomis bus sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Todėl, remiantis nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog šalys 2006 m. gegužės 10 d. pasirašė susitarimą dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties ateityje sudarymo. Tokio šalių susitarimo sudarymą patvirtina ir 2006 m. birželio 21 d. sutarties, pavadintos tikslinės paskolos sutartimi, 7 punkto nuostata, kuri numato, jog V. Š. individuali įmonė „Biuro projektai“ įsipareigoja grąžinti ieškovui paskolą, pirkimo-pardavimo sutartimi perleisdama ieškovo nuosavybėn butą. Be to, šiuo 2006 m. birželio 21 d. sutarties punktu apibrėžta ir būsimos pirkimo-pardavimo sutarties kaina. Susitarimas dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties ateityje sudarymo turėjo būti vykdomas dviem etapais: pirma, V. Š. individuali įmonė „Biuro projektai“ turėjo tinkamai įvykdyti lizingo sutartį ir taip įgyti nuosavybės teisę į butą, antra, ši įmonė turėjo perleisti ieškovui nuosavybės teisę į butą. Vadinasi, lizingo sutarties vykdymu buvo suinteresuotas ieškovas, nes kitaip jis (pagal tokį šalių susitarimą, koks buvo sudarytas) nebūtų įgijęs nuosavybės teisių į butą.Sutarties, pavadintos tikslinės paskolos sutartimi, 3 punktas numato, kokiais terminais ir dalimis mokami pinigai, kurie sutartimi įvardijami paskola. Ieškovas nurodo, jog, vykdydamas aptariamą sutartį, perdavė V. Š. individualios įmonės „Biuro projektai“ nuosavybėn 8 688,60 Eur (30 000 Lt) ir 42 443,81 Eur (146 550 Lt). Pinigų perdavimo faktams pagrįsti yra pateikti 2006 m. birželio 21 d. kasos pajamų orderis ir 2007 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymas. Pinigai, kurie įvardijami paskola, skirti lizingo sutarčiai įvykdyti ir nuosavybės teisei į butą įgyti. Atsakovo (įmonės) nuosavybės teisės į lizingo dalyką buvo reikalingos susitarimui dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties ateityje sudarymo įvykdyti, t.y. ieškovui perleisti nuosavybės teises. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog tikrieji šalių ketinimai, susiję su 2006 m. birželio 21 d. sutarties, pavadintos tikslinės paskolos sutartimi, pasirašymu, buvo ne sudaryti finansavimo – paskolos sandorį, sukurti ne paskolos santykius tarp šalių, kadangi, nors pinigai buvo perduoti lizingo gavėjo finansavimui vykdant lizingo sutartį tikslu, pinigų grąžinimas sutartimi nebuvo numatytas. Paskolos sutartis apibrėžta ir šios sutarties sudarymo tikslai aiškintini pagal materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius. Paskolos sutarčiai būdinga priešpriešinių pareigų dalyko sutaptis (Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalis), paskolai pinigais būdingas atlygintinumas (Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 3 dalis). Sudaręs paskolos sutartį, paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti tokį patį kiekį, kokį yra gavęs pagal paskolos sutartį, pinigų arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės suvartojamų daiktų (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). 2006 m. birželio 21 d. sutartis įvardijama kaip tikslinės paskolos sutartis (Civilinio kodekso 6.877 straipsnis), o tikslo, kuriam pasiekti perduoti pinigai, įgyvendinimu pirmiausia buvo suinteresuotas ieškovas, kuris įvardijamas paskolos davėju. Pinigai pagal 2006m. birželio 21d. sutartį buvo perduoti V. Š. individualios įmonės „Biuro projektai“ nuosavybėn, šalių susitarimu nustačius, kad pinigų gavėjas savo prievolę pinigų davėjui įvykdys sudaręs buto pirkimo-pardavimo sutartį ir perdavęs ieškovui nuosavybėn šio finansuojamos lizingo sutarties dalyką – butą (Sutarties 7p.). Toks prievolės vykdymas nėra būdingas paskolos sutarčiai ir prieštarauja jos apibrėžimui, nustatytam įstatyme.Taigi, teismas daro išvadą, kad 2006 m. birželio 21d. sutarties šalys susitarė, kad ieškovui tinkamai sumokėjus sutartyje numatytas sumas, priešpriešinė prievolė ieškovui bus įvykdyta vykdant susitarimą dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties ateityje sudarymo. Tai rodo, kad šalys susitarė, kad, perdavus pinigus pagal šią sutartį, bus iš anksto (avansu) sumokėta būsimos buto pirkimo-pardavimo sutarties kaina, jeigu pinigų gavėjas įvykdys savo prievolę sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį su ieškovu, o sutartis, kuri pavadinta tikslinės paskolos sutartimi, sudaryta, siekiant detalizuoti (apibrėžti) susitarimo dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties ateityje sudarymo įgyvendinimą ir įforminti pinigų perdavimo pagal šį susitarimą faktus (Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 1 ir 5 dalys). Šias išvadas papildomai pagrindžia ir ieškovo pateiktas mokėjimo nurodymas, kuris patvirtina, jog ieškovas 2007 m. liepos 24 d., tai yra 2006 m. birželio 21 d. sutarties numatytą antrosios įmokos mokėjimo dieną, pervedė V. Š. individualios įmonės „Biuro projektai“ banko sąskaiton 42 443,81 Eur (146 550 Lt), nurodydamas, jog mokėjimo paskirtis – „už butą (duomenys neskelbtini)“. Pirmosios instancijos teisme, be aukščiau nurodytų duomenų, pateikti duomenys, patvirtinantys, jog šalys 2009 m. birželio 23 d. pasirašė susitarimą, kuriuo, be kita ko, sulygo laikyti 2006 m. gegužės 10 d. sutartį dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties ateityje sudarymo niekine. Tačiau, kaip minėta, atitinkama ir iš esmės tapati nuostata dėl įsipareigojimo ieškovo nuosavybėn sudarius pirkimo-pardavimo sutartį perduoti butą užfiksuota ir 2006 m. birželio 21 d. sutartimi. Todėl 2009 m. birželio 23 d. susitarimas neturi teisinės reikšmės šalių materialiniam teisiniam santykiui kvalifikuoti. Apibendrinus visa, kas yra aukščiau išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog tarp šalių 2006m. birželio 21d. sutarties pagrindu susiformavo paskolos teisiniai santykiai, netinkamai kvalifikavo ginčo materialinį teisinį santykį. Pirmosios instancijos teisme taip pat pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog lizingo davėja, uždaroji akcinė bendrovė „Rusnita“ ir J. V. (ieškovo) individuali įmonė „Juozvita“ 2011 m. balandžio 18 d. sudarė sutartį dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perleidimo. Remiantis šia sutartimi, ieškovo individualiai įmonei perėjo visos teisės ir pareigos, kurias pagal lizingo sutartį turėjo uždaroji akcinė bendrovė „Rusnita“ (V. Š. individuali įmonė „Biuro projektai“). Ieškovo individuali įmonė sumokėjo lizingo davėjai likusias įmokas, kuriomis buvo padengta buto vertė, ir šiai įmonei pagal 2011 m. rugsėjo 1 d. priėmimo-perdavimo aktą perėjo nuosavybės teisė į butą. Kaip jau buvo nustatyta, V. Š. individuali įmonė „Biuro projektai“ buvo įsipareigojusi perleisti ieškovo nuosavybėn (parduoti) butą. Šiam įsipareigojimui įvykdyti buvo būtinas tinkamas lizingo sutarties įvykdymas ir nuosavybės teisės į butą įgijimas. Sutarties dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perleidimo sudarymas ir uždarosios akcinės bendrovės „Rusnita“ pasitraukimas iš lizingo teisinių santykių nulėmė susitarimo dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties ateityje sudarymo pabaigą. Tačiau ieškovo individualios įmonės įstojimas į lizingo sutartį, kuris neabejotinai įvyko, susitarus su pačiu ieškovu, ir lizingo sutarties įvykdymas galimai nulėmė naujos prievolės, siejančios šią įmonę ir uždarąją akcinę bendrovę „Rusnita“, atsiradimą. Taip egzistuoja pagrindas spręsti, jog įvyko novacija – uždaroji akcinė bendrovė „Rusnita“, ieškovui ir jo individualiai įmonei susitarus, buvo galimai atleista nuo prievolių ieškovui pagal susitarimą dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties ateityje sudarymo vykdymo, kartu galimai įgydama prievoles naujajai kreditorei – ieškovo individualiai įmonei (Civilinio kodekso 6.141 straipsnio 1 dalis).Ieškovas, vykdydamas susitarimą dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties ateityje sudarymo, perleido uždarajai akcinei bendrovei „Rusnita“ 51 132,41 Eur (176 550 Lt). Pinigai perduoti dviem kartais: 2006 m. birželio 21 d. sumokėta 8 688,60 Eur (30 000 Lt), 2007 m. liepos 24 d. perleista 42 443,81 Eur (146 550 Lt). Uždaroji akcinė bendrovė „Rusnita“ nurodo, jog pirmosios įmokos mokėjimo tikslas yra kitas (buto apstatymo išlaidoms kompensuoti), tačiau ne tik nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę, bet ir nenurodė šios aplinkybės nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Sutartis dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perleidimo patvirtina, jog šios sutarties sudarymo dieną (2011 m. balandžio 18 d.), kurią galimai baigėsi susitarimas dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties ateityje sudarymo, padengta (apmokėta) turto vertė sudarė 52 421,22 Eur (181 000 Lt). Šios sutarties 3.5 punktas numato, jog ieškovo individuali įmonė įsipareigoja sumokėti uždarajai akcinei bendrovei „Rusnita“ 52 421,22 Eur (181 000 Lt) kompensaciją už padengtą (apmokėtą) turto vertę. Kaip nustatyta, buto vertės didžioji dalis (51 132,41 Eur (176 550 Lt)) buvo padengta ieškovo pinigais, perduotais pagal susitarimą dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties ateityje sudarymo. Lizingo davėjos 2011 m. lapkričio 17 d. pažyma patvirtina, jog skirtumas buvo padengtas ieškovo individualios įmonės lėšomis. Todėl, remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog uždaroji akcinė bendrovė „Rusnita“ turi (turėjo) reikalavimo teisę į 52 421,22 Eur (181 000 Lt) kompensaciją už padengtą (apmokėtą) turto vertę, yra nepagrįsta. Ieškovo individuali įmonė, kaip nustatyta, padengė likusias pagal lizingo sutartį įmokas, kurios pinigine išraiška sudarė 17 286,80 Eur (59 687,85 Lt), ir įgijo nuosavybės teisę į butą. Be to, ieškovo individualios įmonės lėšomis buvo sumokėtos kelios ankstesnės įmokos. Todėl egzistuoja preliminarus pagrindas manyti, kad ieškovo individuali įmonė, kuri įstojo į lizingo teisinius santykius, pakeisdama uždarąją akcinę bendrovę „Rusnita“, ir įvykdė likusius pagal lizingo sutartį įsipareigojimus, įgijo materialinį subjektinį reikalavimą į uždarąją akcinę bendrovę „Rusnita“, kuris galimai sudaro tiek, kiek ši bendrovė neįvykdė susitarimu dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties ateityje sudarymo (kartu ir lizingo sutartimi) prisiimtų įsipareigojimų. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti preliminarią išvadą, jog tinkamas ieškovas byloje pagal pareikštą reikalavimą yra ieškovo individuali įmonė. Pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti pakeisti pradinį ieškovą tinkamu ieškovu (Civilinio proceso kodekso 45 straipsnis). Tačiau šis (ieškovo tinkamumo) klausimas nebuvo iškeltas pirmosios instancijos teisme. Taip buvo padarytas procesinis pažeidimas, kuris galėjo nulemti neteisingą bylos išsprendimą. Šis pažeidimas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme. Todėl egzistuoja pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimui naikinti ir bylai nagrinėti iš naujo grąžinti (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2014). Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl netinkamai kvalifikavo ginčo materialinį teisinį santykį, kas galiausiai nulėmė esminį procesinį pažeidimą, sudarantį pagrindą sprendimui naikinti (nutarties 30 punktas). Apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis bylą, turi užtikrinti ieškovo individualios įmonės dalyvavimą šios bylos procese (Civilinio proceso kodekso 47 straipsnis) bei pasiūlyti pakeisti pradinį ieškovą tinkamu ieškovu ir, priklausomai nuo (ne)sutikimo, imtis atitinkamų tolesnių procesinių veiksmų (Civilinio proceso kodekso 45 straipsnis). Pirmosios instancijos teisme turi būti ištirtos ir įvertintos faktinės aplinkybės, kurios galimai patvirtina novaciją (nutarties 27 punktas), nustatyta galimos reikalavimo teisės, atsiradusios uždarajai akcinei bendrovei „Rusnita“ tinkamai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų, apimtis (nutarties 29 punktas). Šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos, pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.