Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2013-01-08 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-82/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-08
Bylos Nr.
2K-82/2013
Teisminio proceso Nr.
1-91-1-00328-2010-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Antanas Klimavičius (pirm.), Armanas Abramavičius, Olegas Fedosiukas (pran.)
Nuteistasis
N. I.
Advokatai
Ričardas Girdziušas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K-82/2013 nuasmenintaTeisminio proceso Nr. 1-91-1-00328-2010-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1; 2.1.7.4
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 8 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko, sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. I. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu N. I. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: N. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dvylikos metų laisvės atėmimu.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su 2008 m. spalio 13 d. Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 520 Lt dydžio bauda ir nustatyta galutinė subendrinta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė ir 520 Lt dydžio bauda.

Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš N. I. priteista 7296,40 Lt nusikalstama veika padarytai žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. I. nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 13 d. vakare, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) Šakių rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio – tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, – tarpusavio konflikto su Z. J. S. metu tyčia smogė rankomis ir spyrė ne mažiau kaip vienuolika kartų nukentėjusiajam Z. J. S. į įvairias kūno vietas ir padarė odos nubrozdinimus dešiniajame momenyje, kaktoje, dešiniajame skruoste ir abiejose blauzdose, poodinę kraujosruvą dešinėje plaštakoje, dešiniame smilkininiame raumenyje, krūtinės kairės pusės VI šonkaulio lūžimą, poodinę kraujosruvą smakro kairėje pusėje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų kairės smilkininės skilties sumušimą. 2010 m. birželio 15 d. 19.50 val. nukentėjusysis Z. J. S. dėl galvos sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva smakre, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiuoju galvos smegenų pusrutuliu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejus kraujui, galvos smegenų pabrinkimu ir antrinėmis kraujosruvomis galvos smegenų kamiene, mirė. Šiais veiksmais N. I. tyčia nužudė Z. J. S.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistojo N. I. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį N. I., pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 331 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nebuvo teisingas nuteistajam, byloje esančius faktinius duomenis vertino paviršutiniškai, vienpusiškai, įrodymų analizei stigo loginio teismo padarytų išvadų pagrindimo, nekreiptas dėmesys į kaltinantiems įrodymams prieštaraujančius faktinius duomenis.

Apeliaciniame teisme nebuvo nustatyti tiesioginiai N. I. kaltės įrodymai, įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais turi nustatyti tokias aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų. Netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Šioje byloje apkaltinamajame nuosprendyje minimos aplinkybės nieko neįrodo, nepatvirtina tarpinių faktų. Pasak kasatoriaus, teismų praktikoje laikoma, kad apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, jeigu jos nuosprendyje pripažintos įrodytomis. Šios aplinkybės turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltininko veikos apimtį.

Sprendžiant iš N. I. veikų aprašymo, Z. J. S. į jo radimo vietą nugabeno ne nuteistasis, o kažkas kitas. Be to, visi teismo medicinos specialisto aprašyti Z. J. S. sužalojimai buvo padaryti vienu metu ir toje pačioje vietoje. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tais pačiais informacijos šaltiniais, skyrėsi tik faktinių duomenų vertinimas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis grįstas prielaidomis. Apkaltinamajame nuosprendyje išvardyti liudytojai nepatvirtina teismo nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, jų parodymai neleidžia konstatuoti jokių tarpinių aplinkybių, iš kurių būtų pagrindas teigti, kad N. I. prie miško keliuko smogė lemtingą smūgį Z. J. S. į kairiąją smakro pusę.

Kasatorius pažymi, kad byloje esančiame įvykio vietos apžiūros protokole matyti, kad apžiūrint 2010 m. birželio 16 d. miško keliuką (duomenys neskelbtini), ant kelio už 7,5 m viena nuo kitos rastos dvi identiškos sagos, trečioji tokia pati saga rasta už 1,5 m. Pakelėje yra nulaužti medeliai ir išmindytas kelio pakraštys, tačiau pėdsakų, tinkamų identifikavimui, 25 m spinduliu jokių kitų daiktų nerasta. Be to, toje vietoje rasta nukentėjusiojo kepurė ir jo dantų protezai. Iš šių duomenų apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad būtent toje vietoje ir buvo išplėštos Z. J. S. marškinių sagos, pamesti dantų protezai ir kepurė, o aplinkybė, kad sagos išplėštos, nulaužyti medeliai ir ištrypta pakelė neva įrodo, kad ten vyko konfliktas, susijęs su smurtu, ir tai neva paneigia N. I. aiškinimą, kad Z. J. S. griuvinėjo, todėl jo daiktai galėjo ten likti. Kasatorius mano, kad sprendžiant iš nuotraukų, pridėtų prie įvykio vietos apžiūros protokolo, nulaužti ne medeliai, bet jų ūgliai, kuriuos taip nulaužti gali ant jų nugriuvęs žmogus, o išmindžiotas plotelis neduoda pagrindo manyti toje vietoje buvus konfliktą, susijusį su fiziniu smurtu. Kasatorius sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad vien Z. J. S. priklausiančių daiktų radimas nurodytoje vietoje, nesiejant jo su kaltinamojo veiksmais, negali būti vertinamas kaip kaltės įrodymas. Jeigu Z. J. S. buvo sužalotas daiktų radimo vietoje, iki jo radimo 2010 m. birželio 14 d. rytą vietos (apie 4 km) Z. J. S. turėjo būti gabenamas, tokio atstumo savarankiškai nueiti negalėjo. Byloje parodymus davę liudytojai minėjo, kad apsvaigęs nuo alkoholio Z. J. S. griuvinėdavo, pamesdavo kepurę ir protezus, liudytojas V. M. nurodė, kad matė apibraižytas Z. J. S. ausis, veidą, tuo metu, kai šis buvo atvažiavęs su N. I. pas liudytoją. Jokie faktiniai duomenys nepatvirtina buvus konfliktą tarp nuteistojo bei nukentėjusiojo apeliacinio teismo nurodytoje vietoje, nes kompleksiškai vertinant įrodymus iš liudytojo V. M. parodymų derėtų daryti išvadą, kad, išvažiavę iš miško, Z. J. S. ir N. I. atvažiavo pas V. M.

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėta, kad nuokarpose nuo Z. J. S. panagių kito asmens DNR profilis su N. I. DNR profiliu nesutampa. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į šį reikšmingą faktą, tačiau jį atmetė motyvuodama tuo, kad dėl amžiaus ir jėgų skirtumo asmens biologinių pėdsakų panagių turinyje galėjo ir nelikti, o tokia aplinkybė nepaneigia N. I. kaltės – teismas taip įrodinėjimo naštą perkelia kaltinamajam. Ant N. I. rankų nebuvo rasta jokių sužalojimų, kurie liudytų apie smūgių sudavimą, ant jo avalynės ar drabužių – Z. J. S. biologinių pėdsakų. Apeliacinio teismo nurodytu laiku, kada N. I. galėjo sužaloti Z. J. S., N. I. itin intensyviai naudojosi mobiliojo ryšio telefonais. Pirmosios instancijos teismas, anot kasatoriaus, pakankamai aiškiai motyvavo, kodėl pasirinko versiją, pagal kurią N. I. vis dėlto nevežė sužaloto Z. J. S. Šis teismas nuosprendyje nurodė, jog nors Z. J. S. buvo sužalotas ir sukruvintas, ant kaltinamojo drabužių, vilkėtų įvykio dieną, taip pat kaltinamojo automobilyje nerasta Z. J. S. biologinių pėdsakų. Byloje nėra aiškaus atsakymo, ar žmogaus kūno audinių vientisumas buvo pažeistas taip, kad jis kraujavo, ar tokių pažeidimų nebuvo. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje tiesiogiai nerašoma, jog N. I. neįrodė savo nekaltumo, bet teiginiai, kad jis galėjo padaryti nusikalstamą veiką, kad vieni ar kiti įrodymai nepaneigia jo kaltės, rodo užuominas, kad kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo, taigi įrodinėjimo pareiga buvo perkelta pačiam kaltinamajam.

Liudytojai R. S., G. A., N. N. nepatvirtino aplinkybių, išdėstytų apkaltinamojo nuosprendžio konstatuojamojoje dalyje. Liudytojų K. C. ir B. D. parodymų prieštaravimai pašalinti nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas nesant tam pagrindo nutarė nesiremti liudytojų G. G. ir V. T. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas suteikė pernelyg didelės reikšmės liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymams. Kasatoriaus nuomone, taikyti liudytojui anonimiškumą nebuvo procesinio pagrindo. Tai, kad nė vienas N. I. nepalankius parodymus davęs asmuo nepatyrė jokio kaltinamojo poveikio, rodo, jog anonimiškumo pritaikymas liudytojui Nr. 1 labiau primena nenorą parodyti, koks asmuo duoda parodymus, kad nebūtų galimybės argumentuotai juos paneigti. Anot kasatoriaus, anoniminis liudytojas, duodantis žinomai melagingus parodymus, niekuo nerizikuoja, jam netgi negalima taikyti BPK 83 straipsnyje numatytų priemonių. Liudytojas Nr. 1 buvo apklaustas teisme, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad su nuteistuoju buvo kalinami ir kiti asmenys, nebuvo domėtasi, ar yra galimybė juos iškviesti. Anoniminio liudytojo nurodytos aplinkybės neleidžia manyti, kad jis perteikė žinias, kurias sužinojo iš N. I. Kasatorius reiškia nuomonę, kad įslaptinto liudytojo parodymus reikėjo vertinti ir loginiu aspektu. Nelogiška manyti, jog nekaltas asmuo specialiai būtų buvęs uždarytas į vieną kamerą su N. I., kad vėliau būtų galima jį įforminti kaip anoniminį liudytoją. Kiti su N. I. kalintieji asmenys ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti, o tas, kuriam pritaikytas anonimiškumas, buvo nustatytas ir davė N. I. kaltinančius parodymus. Apkaltinamasis nuosprendis prieštarauja ir BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasacinis skundas daugiausia pagrįstas teiginiais apie neva neteisingai įvertintus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo įrodymų nevertina ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį N. I. ir panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, vertindamas tiek pirmosios instancijos teismo patikrintus, tiek apeliacinės instancijos teisme surinktus įrodymus, BPK reikalavimų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, grįstas ne prielaidomis, o tarpusavyje susijusių netiesioginių įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos kruopščia byloje esančių duomenų analize, logiškais ir įtikinamais motyvais.

Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad 2010 m. birželio 13 d. vakare N. I. ir Z. J. S. susitiko (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės, po to jie N. I. automobiliu „Mercedes Benz“ nuvyko į V. M. sodybą pirkti alkoholio, tuo pačiu automobiliu grįžo į (duomenys neskelbtini), vėliau abu išvažiavo iš (duomenys neskelbtini) kryptimi. 2010 m. birželio 14 d., apie 7.45 val., netoli (duomenys neskelbtini) kelio ant važiuojamosios dalies arčiau kelio krašto rastas sužalotas Z. J. S., kuris nuo jam padarytų sužalojimų 2010 m. birželio 15 d. 19.50 val. mirė. Byloje nustatyta ir tiksli smurtavimo prieš Z. J. S. vieta, kuri yra apie 4-5 k. nutolusi nuo jo suradimo vietos (netoli V. M. sodybos). Kitą po įvykio dieną N. I. bent keliems asmenims (N. N., R. S., G. A.) pasakojo, kad jis sužalojo Z. J. S. Iš šių liudytojų parodymuose atkartotų N. I. žodžių, kad „V. M. ras lavoną“, „senelį pakračiau, nežinau gyvas ar ne“, „nutrenkiau“, „partrenkiau“, apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog būtent N. I. prieš nukentėjusįjį panaudojo smurtą, nuo kurio šis mirė. Atsižvelgta ir į liudytojų K. C., J. A. C., D. G. parodymus, pagal kuriuos N. I. kitą po nužudymo dieną buvo keistos būsenos, lyg dairėsi į šonus, buvo piktas ir pasimetęs. Apeliacinės instancijos teismas, detaliai aptaręs visus bylos duomenis, taip pat padarė išvadą, kad N. I. turėjo galimybę pervežti sužalotą Z. J. S. nuo smurtavimo iki jo radimo vietos.

Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl visų abejonių, kurios lėmė pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, ir pašalino jas logiškais bei įtikinamais argumentais. Išsami įrodymų analizė leido šiam teismui konstatuoti, kad 2010 m. birželio 13 d. vakare, (duomenys neskelbtini) Šakių rajone, dešinėje miško keliuko, vedančio iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), pusėje, 300 m atstumu nuo miško pradžios, N. I., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su Z. J. S. metu tyčia smogė rankomis ir spyrė ne mažiau kaip vienuolika kartų nukentėjusiajam Z. J. S. į įvairias kūno vietas, dėl padarytų sužalojimų šis 2010 m. birželio 15 d. 19. 50 val. mirė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad, remdamasis anoniminio liudytojo parodymais, teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai šioje byloje dėl smurtavimo prieš Z. J. S. nėra vienintelis įrodymas, patvirtinantis N. I. nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusįjį faktus; šiuos įrodymus patvirtina liudytojų N. N., R. S. ir G. A. parodymai ir kiti byloje esantys įrodymai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Nuteistojo N. I. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas KlimavičiusArmanas AbramavičiusOlegas Fedosiukas