Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. B. ir V. G. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 8 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 16 (šešiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 8 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti D. S. ir G. Š., tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neskundžiamas.

Iš nuteistųjų E. B., V. G. ir D. S. solidariai priteista nukentėjusiajam E. P. 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų E. B., V. G. ir D. S. solidariai priteista nukentėjusiajam P. P. 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo E. P. ieškinys dėl turtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. ir V. G. nuteisti už tai, kad, veikdami kartu su D. S. ir G. Š., būdami apsvaigę nuo alkoholio, siekdami pasityčioti iš aplinkinių ir pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, dėl chuliganiškų paskatų, 2009-03-17, apie 12 val., nebaigtame statyti daugiabučio pastate, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį V. P., t. y. G. Š. ne mažiau kaip 2 kartus spyrė į kojas, V. G. sudavė kumščiu į veidą, D. S. spyrė į galvą, šonus, krūtinę, E. B. sudavė smūgius kumščiais bei spardė į galvą, šonus, krūtinę, lenta sudavė smūgius į galvą, šonus, mėtė ant galvos ir krūtinės betono luitus ir tokiu būdu E. B. ir V. G. kartu su D. S. sudavė V. P. ne mažiau kaip 6 smūgius į galvą, o visi bendrai ne mažiau kaip 6 smūgius į šonus, krūtinę ir kojas, o G. Š., suduodamas nukentėjusiajam smūgius į kojas, sukėlė fizinį skausmą ir tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį. E. B., V. G. ir D. S., dėl chuliganiškų paskatų suduodami smūgius į galvą ir kitas kūno vietas bei padarydami muštines žaizdas kaktos ir pakaušio srityse, kairio ausies kaušelio viršutinės dalies aptraiškymą, nosikaulių lūžimą, poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje, apie akis ir skruostų srityje, kraujosruvas abiejų lūpų vidiniame paviršiuje, galvos minkštuosiuose audiniuose, kaktos, abiejų momenų, pakaušio srityje, galvos smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimą po dešinio smegenų pusrutulio kietuoju dangalu ir po minkštaisiais smegenų dangalais, dėl ko V. P. nuo galvos sužalojimų visumos mirė, t. y. tokiais veiksmais E. B., V. G. ir D. S. tyčia jį nužudė, padarydami LR BK 129 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikalstamą veiką.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis V. G. ir jo gynėjas, taip pat nuteistojo E. B. gynėjas prašė patenkinti abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus, o prokuroras prašė šiuos skundus atmesti.

Nuteistųjų V. G. ir E. B. apeliaciniai skundai atmetami, o Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio dalis keičiama dėl netinkamai išspręstų su nuosprendžiu susijusių klausimų (LR BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 328 str. 4 d., 364 str. 8 d. 2 p.).

Pirmiausia kolegija atsikirs į nuteistojo V. G. apeliacinio skundo argumentus. Iš skundo turinio matyti, kad nuteistasis prašo jį išteisinti, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Mano, jog teismui nepavyko surinkti objektyvių ir neginčytinų jo kaltės įrodymų. Neigdamas savo kaltę, apeliantas akcentuoja nesudavęs nukentėjusiajam į veidą, o tik spyręs į šoną, ką, anot jo, patvirtino ir nuteistieji D. S. bei G. Š.. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su tokiais nuteistojo teiginiais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atskirai aptarė V. G. poziciją, kuria jis neigė sudavęs nukentėjusiajam V. P. į veidą. Teismas motyvuotai pasisakė, kodėl vadovaujasi V. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat atskirai pasisakė dėl D. S. parodymų, t. y. teismas išsamiai aptarė įrodymus, pagrindžiančius V. G. kaltę (t. 3, b. l. 116-117). Apelianto teiginys neva byloje nėra objektyvių jo kaltės įrodymų, atmetamas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas. Nuteistasis, neigdamas sudavęs nukentėjusiajam į veidą, sąmoningai nutyli savo paties ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. G. ikiteisminiame tyrime buvo apklaustas 3 kartus, jo parodymai užfiksuoti ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Viso ikiteisminio tyrimo proceso metu V. G. pripažino kumščiu smogęs nukentėjusiajam į veidą („tuomet aš kumščiu smogiau į veidą“, „trenkiau jam smūgį dešine ranka kumščiu į dešinį skruostą“, „sudaviau tik 1 kartą kumščiu į veidą“), tą patį patvirtino ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b. l. 148-150, 155-159, 162, 151-152). Tuo tarpu teisme pastarasis ėmė gintis tokių parodymų, teigdamas, jog V. P. koja spyrė į šonus ir daugiau jokių smūgių nesudavė (t. 3, b. l. 101-102). Nuteistasis teismui aiškino, jog ankstesnius parodymus dėl smūgio į veidą davė išsigandęs policijos pareigūnų, vėliau nebenorėjo keisti parodymų, kadangi kiti suimtieji paaiškino, jog „taip bus geriau“ (t. 3, b. l. 102). Akivaizdu, kad toks V. G. paaiškinimas dėl parodymų pakeitimo yra nemotyvuotas. Neįtikinama, kad pastarasis, išsigandęs pradėto tyrimo, sugalvojo save kaltinančią versiją, kategoriškai patvirtindamas, jog sudavė nukentėjusiajam į veidą. Naivus aiškinimas, jog jis neva gerai neperskaitė surašytų protokolų turinio, o „tik akimis permetė“, taip pat tai, jog ikiteisminio tyrimo teisėjas jį „ne taip suprato ir dėl to neteisingai užrašė“, tyrėja irgi „neteisingai suprato, ką jis sakė“, be to, protokolo neskaitė, kadangi tyrėja pasakė „uždėk parašą, neskaityk“ (t. 3, b. l. 102). Apygardos teismas pagrįstai nepatikėjo tokiais V. G. parodymais. Kiekvienos apklausos metu (taip pat ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje) apelianto teisėms ir teisėtiems interesams atstovavo gynėja advokatė, apklausų protokolų turinio teisingumą V. G. patvirtino savo ranka užrašydamas, jog protokolą perskaitė, jis surašytas teisingai, o protokolų pabaigoje yra tiek jo, tiek gynėjos parašai. Vadinasi, teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti V. G. ikiteisminiame tyrime duotais parodymais, juo labiau, kad juos patvirtina kitų nuteistųjų parodymai. Suprantamas apelianto noras atsisakyti parodymų, kurių metu jis pripažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam į veidą, tačiau akivaizdu, kad tai yra tik siekis sušvelninti savo teisinę padėtį.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis V. G. tvirtina neva jo parodymus, kad jis jokio smūgio nukentėjusiajam nesudavė, patvirtino D. S. ir G. Š., sutikti su tokiu teiginiu negalima, kadangi jis neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas aptarė tiek D. S., tiek G. Š. parodymus, įvertino juos visumoje su V. G. parodymais, tačiau apeliantas skunde tai sąmoningai nutyli, iš naujo nurodydamas tas aplinkybes, kurias teismas argumentuotai atmetė kaip nepagrįstas. Štai apeliantas teigdamas, kad jo parodymus patvirtino nuteistasis G. Š., nepateikia duomenų, iš kurių būtų matyti nurodytos aplinkybės. Byloje užfiksuoti G. Š. parodymai, anaiptol, neleidžia daryti tokios išvados. Pastarasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu pagal galimybes detalizavo V. G. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Iš G. Š. parodymų matyti, kad jis patalpoje, kurioje buvo mušamas nukentėjusysis V. P., buvo ne visą laiką, tad apklausiamas įvardino tik tuos nuteistųjų veiksmus, kuriuos jam pavyko pamatyti. Tolesnės smurto vartojimo eigos jis nematė, kadangi „pasitraukė į šoną, užėjo už sienos ir laukė, kol viskas baigsis“, o belaukdamas girdėjo smūgius, nukentėjusiojo aimanas bei V. G. raginimą E. B. „padėti tą daiktą“. Analizuojant G. Š. parodymus, matyti, kad juose yra užfiksuoti tokie teiginiai: „V. G. jam iš kumščio sudavė ir paspardė“, „V. G. spyrė tam vyrui į koją du ar tris kartus“, „po to benamį mušti pradėjo G., jis gulinčiam vyrui spyrė du kartus, nemačiau, kur pataikė“ (t. 1, b. l. 89-90, 97-98; t. 3, b. l. 100). Parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, jog „V., pasilenkęs prie to žmogaus, smogė kumščiu jam kelis kartus į veidą, po to spyrė į šonus“ (t. 1, b. l. 92-93). Tad tokie nuteistojo G. Š. parodymai, priešingai nei tvirtina apeliantas, kaip tik patvirtina, kad jis ne tik smurtavo prieš nukentėjusįjį, bet ir tai, kad pastarasis šiam sudavė į veidą.

Analogiškus parodymus apie apeliantą ikiteisminio tyrimo metu davė ir D. S.. Antai, apklausiamas pirmą kartą kaip įtariamasis, jis parodė, jog „V. priėjo prie to vyro ir spyrė į veidą. Mačiau, nes G. švietė. Spyrė ne mažiau 3 kartų, manau, pataikė į veidą“ (t. 2, b. l. 7-9). Vėliau, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, D. S. teigė, jog V. G. įsibėgėjęs spyrė nukentėjusiam porą kartų į šoną, nebetvirtindamas suduoto smūgio į veidą (t. 2, b. l. 12-15). Teisme nuteistasis taip pat parodė V. G. spyrus tik į šoną (t. 3, b. l. 10-103). Pagarsinus ikiteisminiame tyrime duotus pirminius parodymus, D. S. negalėjo paaiškinti, kodėl vėliau pakeitė savo parodymus ir tvirtino neva susimaišęs, sakydamas, kad V. G. spyrė V. P. į veidą. Akivaizdu, kad tokia nuteistojo D. S. versija yra neįtikinama. Parodymus, kurių metu jis patvirtino V. G. suduotą spyrį nukentėjusiajam V. P. į veidą, jis davė apklausiamas pirmą kartą, t. y. praėjus trumpiausiam laiko tarpui nuo įvykio. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtą aplinkybę jis patvirtino ir dar kartą, t. y. po savaitės, atliekat parodymų patikrinimą vietoje (t. 2, b. l. 17-18). Dėl tokių savo parodymų teisme nuteistasis taip pat negalėjo pateikti motyvuoto paaiškinimo ir vėlgi tvirtino „galėjęs susimaišyti“, „labai jaudinosi ir neteisingai parodė“, nors tuo pačiu pažymėjo „atliekant parodymų patikrinimą vietoje, viską teisingai parodžiau“ (t. 3, b. l. 106). Atsižvelgdamas į tai, kad D. S. praėjus pakankamai daug laiko nuo įvykio, beje, pačiam pripažinus, jog įvykio aplinkybes per tiek laiko primiršo, be motyvuotų priežasčių pakeitė savo pirminius parodymus, apygardos teismas pagrįstai vadovavosi jo pirminiais parodymais ir kaip neįtikinamus atmetė jo teiginius dėl parodymų keitimo.

Apeliaciniame V. G. skunde yra ginčijami ir nuteistojo E. B. parodymai, teigiant pastaruosius esant nenuoseklius. Štai, anot apelianto, E. B. ikiteisminiame tyrime nurodęs, jog nematė, kur jis (V. G.) spyrė nukentėjusiajam, teisme jau teigė jį spyrus į galvą. Iš byloje užfiksuotų E. B. parodymų matyti, kad toks apelianto teiginys neatitinka tikrovės. Jau pirmos apklausos metu E. B. parodė, jog V. G., priėjęs prie nukentėjusiojo, spyrė šiam į veidą („V. pirmas priėjo prie to vyro ir spyrė jam į veidą“) (t. 2, b. l. 69-70). Parodymų patikrinimo metu jis taip pat parodė V. G. įspyrus V. P. į galvą (t. 2, b. l. 78-79). Analogiškai minėtą aplinkybę nuteistasis apibūdino ir teisme: „kai spyrė V. G., mačiau tam žmogui kliuvo į galvą. Kur tiksliai tam žmogui kliuvo V. G. spyris, nepamenu“) (t. 3, b. l. 106). Tas faktas, kad apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, E. B. nurodė, jog priėjęs V. G. spyrė nukentėjusiajam, tačiau negalėjo detalizuoti, kur tiksliai, nereiškia, jog jis pakeitė savo parodymus iš esmės skirtingais. E. B. parodymai dėl to, jog V. G. sudavė V. P. smūgį į veidą, atitinka aukščiau aptartus kitų nuteistųjų D. S. ir G. Š., beje, ir paties apelianto V. G. pirminius parodymus. Niekuo nepagrįstas apelianto teiginys neva V. G. jį apkalbėjo. Iš pastarojo parodymų matyti, kad E. B. nuo pat tyrimo pradžios pripažino pats smurtavęs prieš nukentėjusįjį V. P., suduodamas šiam daugybinius smūgius, tame tarpe ir į galvą, t. y. spyręs į galvą, vėliau lenta sudavęs smūgius į galvą, spardęs į krūtinę, metęs betono luitą, vėliau lenta sudavęs smūgius į šoną, vėl spyręs į galvą ir tt.). Tai, kad aiškindamas įvykio aplinkybes, E. B. detalizavo ir kitų nuteistųjų, tame tarpe ir V. G., veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį, nereiškia, kad jis turėjo tikslą apkalbėti. Toks teiginys yra nepagrįstas, jo objektyviais argumentais nemotyvuoja ir pats apeliantas.

Siekdamas paneigti E. B. parodymus, apeliantas akcentuoja tą aplinkybę, jog jis nuteistas už tai, kad kumščiu sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą, tuo tarpu, jeigu tikėti E. B., jis į veidą spyrė. Išties E. B. parodymuose apelianto smūgis į nukentėjusiojo veidą (galvą) siejamas su spyriu koja, o ne kumščiu. Kaip matyti, V. G. yra pripažintas kaltu ir nuteistas už smūgio sudavimą kumščiu į veidą. Tokia išvada padaryta įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, o ne vien E. B. parodymus. Visgi pripažintina, kad analizuojant nuteistųjų parodymus tam tikrų prieštaravimų dėl to, kokiu būdu V. G. smūgiavo nukentėjusiajam į veidą, yra. Teismas nuosprendyje išsamiai aptarė įrodymus, kuriais remdamasis padarė abejonių nekeliančią išvadą, jog V. G. sudavė V. P. smūgį į veidą, tačiau pats smūgio mechanizmas atskirai nėra detalizuotas. Iš aukščiau aptartų apelianto V. G., nuteistųjų G. Š., D. S. ir E. B. parodymų neabejotinai matyti, kad apeliantas smūgiavo nukentėjusiajam į veidą (tą patvirtino visi nuteistieji). Kalbant apie tai, kokiu būdu smūgis suduotas, pirmiausia reikšmingais laikytini paties V. G. parodymai, kurių metu jis eilę kartų gana išsamiai nurodė, jog smūgį sudavė būtent ranka („kumščiu smogiau“, „trenkiau dešine ranka“, „sudaviau kumščiu“). Analogišką aplinkybę patvirtino ir G. Š., nurodęs, jog „V. < ... > smogė kumščiu į veidą“ (t. 1, b. l. 92-93). Tuo tarpu nuteistieji E. B. ir D. S. (pirminės įtariamojo apklausos metu) teigė, jog V. G. nukentėjusiajam į galvą spyrė koja. Šiuo atveju reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad įvykio metu visi nuteistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio, dėl ko tam tikras aplinkybes galėjo įsidėmėti skirtingai. Antai, nors D. S. ir tvirtina, jog nors dėl girtumo orientavosi gerai, tačiau pripažįsta, jog jis su E. B. dar iki susitinkant su kitais nuteistaisiais gėrė alų, dėl ko jiedu buvo labiau apsvaigę („mes ne vienodai buvome apgirtę, nes prieš tai su E. B. buvome dvi bonkes alaus išgėrę, mes buvom daugiau išgėrę, o po to visi vienodai gėrėme“) (t. 3, b. l. 102-103). Tai, kad girtavo prieš tai dviese, patvirtino ir E. B.: „prie „Maximos“ PC sutikau pažįstamą D. S.. Sutarėme išgerti alaus. PC nusipirkome 2 litrus 7 proc. Abu išgėrėme prie stoties“ (t.2, b. l. 69-70). Vadinasi, būdami labiau išgėrę, jiedu galėjo netiksliai įsidėmėti, kaip V. G. sudavė smūgį nukentėjusiajam. Tuo tarpu jų parodymai dėl smūgio vietos sutampa su kitų nuteistųjų parodymais. Dar kartą pažymėtina, kad šiuo atveju itin reikšmingais laikytini pirminiai paties V. G. parodymai, kadangi būtent jis galėjo tiksliausiai apibūdinti savo veiksmus, kas ir matyti iš ikiteisminiame tyrime užfiksuotų parodymų, taip pat parodymų patikrinimo vietoje. Kolegija mano, jog teismas pagrįstai pripažino, kad V. G. nukentėjusiajam smūgį į veidą sudavė kumščiu. Beje, kaip matyti iš skundo argumentų, apeliantas ginčija ne smūgio sudavimo mechanizmą, o apskritai smūgio sudavimo nukentėjusiajam į veidą faktą, kas aukščiau išdėstytais argumentais atmesta kaip nepasitvirtinusi gynybinė versija. Nuteistojo V. G. kaltė dėl to, kad jis, veikdamas kartu su E. B. ir D. S., tyčia nužudė nukentėjusįjį V. P. yra pilnai įrodyta ir nekelianti jokių abejonių.

Plačiau neanalizuotinas nuteistojo V. G. teiginys, jog net ir pripažinus, kad jis tikrai sudavė nukentėjusiajam į veidą, liktų nepaneigta, jog smūgis galėjo lokalizuotis lūpų srityje, kas, kaip paaiškino specialistas, negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties. Apelianto nuoroda į smūgio nukreipimą lūpų srityje yra prielaidinio pobūdžio, neturinti jokio objektyvaus pagrindo. Atsižvelgiant į surinktus įrodymus, V. G. inkriminuotas smūgio sudavimas į veidą, o ne konkrečiai į lūpų sritį. Specialisto išvadose konstatuota, jog nukentėjusiojo V. P. mirtį sukėlė galvos sužalojimų visuma, vadinasi, ir apelianto veiksmai.

Apeliaciniame skunde V. G. akcentuoja tai, jog teisme E. B. atsisakė duoti parodymus, sutikdamas atsakyti tik į atskirus klausimus. Tokia aplinkybė yra išties teisinga, tačiau neaišku, kokiu būdu, apelianto manymu, ji gali įtakoti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Pažymėtina, kad duoti parodymus nagrinėjant bylą teisme yra kaltinamojo teisė, bet ne pareiga ir atsisakymas šios teisės nesukelia kaltinamajam jokių neigiamų pasekmių. Nagrinėjamu atveju E. B. kaip tik ir pasinaudojo šia jam įstatymo suteikta teise, tačiau sutiko atsakyti į užduodamus klausimus, kuriuos pateikė kolegijos pirmininkė, kitas kolegijos narys (teisėjas), taip pat prokuroras ir gynėjai.

Kaip nepagrįstą pripažinus apelianto V. G. prašymą panaikinti dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, kolegija svarstė paskirtos bausmės švelninimo klausimą, tačiau tokiam sprendimui nenustatė jokio juridinio pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas V. G. paskyrė straipsnio sankcijoje už įvykdytą nusikalstamą veiką numatytą bausmės minimumą. Pažymėtina, jog už nusikalstamos veikos padarymą kaltininkui yra skiriama tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta baudžiamojo įstatymo straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje. Išimtys iš šios bendros taisyklės yra numatytos LR BK 62 str. ir 54 str. 3 d. ir jos suteikia išskirtinę galimybę išeiti už sankcijos ribų bei paskirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Vadinasi, sprendimas dėl bausmės švelninimo galimas tik nustačius minėtus pagrindus (LR BK 62 str. arba LR BK 54 str. 3 d.), kurių šiuo atveju konstatuoti nėra jokios juridinės galimybės.

Taip pat kolegija neturi pagrindo tenkinti ir nuteistojo E. B. prašymą dėl bausmės atlikimo Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose. Kaip matyti, nuteistasis paskirtą laisvės atėmimo bausmę prašo atlikti atvirojoje kolonijoje, kurioje taikomas mažiausias izoliacijos laipsnis ir švelniausia teisinė padėtis. LR Bausmių vykdymo kodekso 90 str. 1 d. numato, jog atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmė atliekama už neatsargius bei nesunkius nusikaltimus. Tuo tarpu E. B. yra nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, todėl jo prašymas dėl bausmės atlikimo atvirojoje kolonijoje, t. y. Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose, negali būti patenkintas.

Galiausiai kolegija pasisakys dėl su nuosprendžiu susijusio klausimo, kurį pirmosios instancijos teismas išsprendė netinkamai. Iš bylos medžiagos matyti, kad apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu, paskyręs nuteistajam E. B. bausmę pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p., nesubendrino jos su anksčiau priimtu įsiteisėjusiu Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Tuo tikslu apygardos teismas 2010 m. sausio 22 d. priėmė nutartį, kuria, vadovaudamasis LR BK 63 str. 5 d. 2 p., E. B. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę 16 (šešiolikai) metų subendrino su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas apimdamas, ir galutinę subendrintą bausmę E. B. paskyrė laisvės atėmimą 16 (šešiolikai) metų. Ši apygardos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi su nuosprendžio vykdymu susiję klausimai yra sprendžiami nuosprendžio vykdymo stadijoje. Tuo tarpu skundžiamas Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nuosprendis nėra įsiteisėjęs, dėl ko apygardos teismas neturėjo teisės LR BPK 361-362 str. tvarka spręsti bausmės bendrinimo klausimų (beje, šią aplinkybę skunde nurodo ir nuteistasis E. B.). Maža to, baudžiamojo proceso įstatymas net ir nuosprendžio vykdymo metu apskritai nenumato galimybės spręsti klausimų, susijusių su bausmių bendrinimu. Atsižvelgdamas į tai, aukštesnės instancijos teismas keičia Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio dalį dėl E. B., subendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nuosprendžiu pagal LR BK 284 str. 1 d. paskirta bausme, o Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartį panaikina. Šiuo konkrečiu atveju teisingai išsprendus bausmių bendrinimo klausimą, nuteistojo E. B. teisinė padėtis nebus pasunkinta. Pažymima, kad prokuroras baigiamojoje kalboje taip pat prašė tokiu būdu subendrinti bausmes (t. 3, b. l. 108), tačiau teismas nuosprendyje šio klausimo neišsprendė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. 3 p., 328 str. 4 d., 364 str. 8 d. 2 p.,

nutaria:

Nuteistųjų E. B. ir V. G. apeliacinius skundus atmesti.

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio dalį dėl E. B.:

Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 2 p., E. B. pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. paskirtą laisvės atėmimo bausmę 16 (šešiolikai) metų subendrinti su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas apimant, ir galutinę subendrintą bausmę E. B. paskirti laisvės atėmimą 16 (šešiolikai) metų.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartį, kuria E. B. apėmimo būdu subendrintos bausmės, paskirtos Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 29 d. ir Kėdainių rajono 2009 m. liepos 14 d. nuosprendžiais, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.