Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1395-896/2016 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei I. J., atsakovei E. M. ir tretiesiems asmenims AB SEB bankas, Swedbank, AB, T. H. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, apsimestinio sandorio negaliojimo padarinių taikymo ir pagal atsakovės I. J. priešieškinį dėl turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme nagrinėjamoje šalių santuokos nutraukimo, turto padalijimo civilinėje byloje atsakovė I. J. pateikė prašymą ieškovui nepranešus taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti ieškovui A. J. be atsakovės I. J. sutikimo ar bylą nagrinėjančio teismo leidimo įeiti į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpas bei lankytis adresu (duomenys neskelbtini); įpareigoti ieškovą perduoti atsakovei raktus nuo gyvenamojo namo bei pagalbinių patalpų ir kiemo vartų. Nurodė, kad atsakovės faktinė ir vienintelė gyvenamoji vieta yra būstas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), šalys nuo 2014-10-15 kartu nebegyvena ir neveda bendro ūkio, tačiau periodiškai, neperspėjęs atsakovės, lankosi atsakovės gyvenamojoje vietoje, atvyksta, kai atsakovės nėra namuose, be to, ieškovas atvyksta ne tik vienas, bet su sugyventine V. B.. Pastaroji atsakovės gyvenamosios vietos adresu lankosi ir viena, apie tokius V. B. apsilankymus atsakovė nėra informuojama. Mano, jog toks ieškovo elgesys pažeidžia atsakovės turtinius ir asmeninius neturtinius interesus, nes iš namų be atsakovės žinios yra išvežami daiktai, naršoma po jos asmeninius daiktus, landžiojama po spintas, stalčius, jaukiami namai, niokojami ir gadinami, o dažnai paprasčiausiai išmėtomi asmeniniai I. J. daiktai. Toks ieškovo elgesys, atsakovės teigimu, pažeidžia atsakovės teises, atsakovė nesijaučia saugi, jai daromas spaudimas dėl priverstinio išsikraustymo iš namų, atsakovė nuolat patiria psichologinį smurtą. Mano, jog laikinąsias apsaugos priemones būtina taikyti siekiant išsaugoti atsakovės teisę į saugią ir ramią gyvenamąją aplinką, jos kaip savininkės teisę gyventi nuosavybės teise priklausančiame būste.

Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartimi atsakovės I. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.Teismas nutartyje pripažino, kad kol teismo sprendimu nėra padalytas ieškovui ir atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), abi šalys turi teisę juo naudotis ir disponuoti. Pažymėjo, kad atsakovė byloje yra pareiškusi priešieškinį, kuriuo prašo santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo priteisti šalims po ½ dalį, todėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių mastas, iš esmės viršija atsakovės pareikštą reikalavimą dėl santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto padalijimo. Tuo tarpu laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, jog teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimui įvykdyti.CK 3.65 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, galima uždrausti sutuoktiniui lankytis tam tikrose vietose, jeigu šis asmuo galimai naudotų fizinį, psichologinį ir pan. smurtą, siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų ar sutuoktinių interesus. Nagrinėjamu atveju šalys nepilnamečių vaikų neturi, duomenų, kad ieškovas naudojo smurtą atsakovės atžvilgiu, taip pat nėra. Esant šioms aplinkybėms laikytina, kad atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė reikalavimo būtinumo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė I. J. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas neteisingai vertino byloje surinktą medžiagą ir su prašymu dėl LAP taikymo pateiktus rašytinius (CPK 197 str.) įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstą, neteisingą ir neteisėtą išvadą, kad atsakovė neįrodė reikalavimo būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas A. J. atsakovės I. J. atžvilgiu elgiasi netinkamai, tokiu būdu traumuodamas atsakovę, dėl ko yra pažeidžiamos I. J. teisės ir teisėti interesai, todėl yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti A. J. lankytis ginčo gyvenamajame name. Iš antstolės 2016-05-19 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, pareiškimų policijai, matyti, kad ieškovas nuolat niokoja atsakovės asmeninius daiktus, smulkius namų apyvokos daiktus, drabužius, maisto produktus ir kt. pažymi, kad be nekilnojamojo turto yra dalinamas ir kilnojamasis turtas, o jeigu jis bus suniokotas, sugadintas, tiesiog nebus ką dalinti. Ieškovo elgesys, jo agresija aštrėja. A. J. prisigalvoja vis naujų paslėpto smurto ir agresijos formų. Kol kas šiurkšti A. J. agresija ir smurtas pasireiškia daiktų niokojimu, tačiau toks nevaldomas elgesys, pykčio priepuoliai ir fizinė agresija/smurtas gali būti nukreiptas ir į atsakovę I. J.. Tai kelia realią grėsmę I. J. saugumui, sveikatai ar net gyvybei, daro žalą tiek santuokiniam, tiek ir asmeniniam jos turtui. Smurtas yra suprantamas ne tik kaip fizinis, bet ir psichologinis, pasireiškiantis terorizavimu, grasinimu, neadekvačiu, agresyviu elgesiu, daiktų niokojimu ir pan. Teismas yra galimai palankus ir šališkas ieškovo atžvilgiu, nes tendencingai ignoruoja atsakovės reikalavimus, nesiima būtinų priemonių jos interesų gynimui. Teismas pareikšto prašymo neišnagrinėjo per įstatyme nustatytus terminus, paskyrė posėdį, tačiau atsakovė nebuvo išklausyta.Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas A. J. prašo atskirąjį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Atsakovės I. J. atskirajame skunde yra nurodytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės. Ieškovas niekuomet nesiėmė prieš atsakovę jos nurodytų veiksmų, niekuomet nesikėsino į atsakovės gyvybę ar sveikatą, taip pat nežalojo atsakovei ir pačiam ieškovui priklausančio turto. Atskirajame skunde išdėstyti atsakovės išgalvoti pareiškimai yra nepagrįsti jokiomis įrodinėjimo priemonėmis ir nelogiški. Ieškovas pažymi, kad pati atsakovė ėmėsi veiksmų, kuriais apgadino bendrą šalių turtą (į sieną metė lėkštę su maistu ir t.t.), todėl ieškovas, siekdamas apsaugoti savo turtą ir juo besirūpindamas, šį turtą (gyvenamojo namo vidų) papildomai apdraudė.Ieškovui ir atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame name yra laikomi ieškovo asmeniniai daiktai bei kitas ieškovui priklausantis turtas, ieškovas vykdo su šiuo nekilnojamuoju turtu susijusias prievoles, jis taip pat turi teisę naudotis atitinkamomis šio turto suteikiamomis teisėmis. Ieškovas turi nuosavybės teisę, kurios ribojimas ar suvaržymas galimas tik toks ir tik tiek, kiek nustatyta įstatymu, esant neginčijamam ir įrodytam pagrindui, pateisinančiam tokį ribojimą ar suvaržymą. Šiuo atveju, atsakovė reikalauja, kad teismas taikytų ieškovo teisės suvaržymą, nesant tam jokio faktinio ir/ar teisinio pagrindo.Nors atsakovės pareiškimai policijai nepateikti, tačiau net ir jų pateikimo atveju, tokie dokumentai taip pat negalėtų patvirtinti atsakovės atskirojo skundo argumentų. Savo pareiškimuose policijai, atsakovė galėjo nurodyti tik savo pareiškimus ir paaiškinimus, kurie neįrodyti, nepagrįsti ir nesukeliantys jokių teisinių padarinių. Ieškovui nėra žinoma, kad aptariami atsakovės pareiškimai būtų priimti policijoje ar jų pagrindu būtų pradėti kokie nors tyrimai.Atsakovės pamąstymai apie galimą bylą nagrinėjančio teismo šališkumą ar palankumą ieškovui yra visiškai nepagrįsti. Dėl nurodytos priežasties ieškovas šiuo klausimu nepasisako, tačiau pažymi, kad įstatymas numato atitinkamas priemones, taikytinas tuo atveju, jeigu kyla pagrįstų abejonių teismo objektyvumu ir nešališkumu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo (pareiškėjo) reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo formuojama laikinųjų apsaugos priemonių instituto (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis) normų taikymo bei aiškinimo praktika, teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenagrinėja ieškinio (pareiškimo, skundo) pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio (pareiškimo, skundo) faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio (pareiškimo, skundo) pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Taigi, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas atlieka tik preliminarų ieškinio (pareiškimo, skundo) reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą, o ne bylos nagrinėjimą iš esmės.Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantė 2016-01-25 pareiškimu patikslinusi savo priešieškinio reikalavimus pareiškė vieną iš reikalavimų, padalyti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), sutuoktiniams po ½ dalį. Atsakovė, atsižvelgusi į tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pareikštų reikalavimų pobūdį bei, pasak atsakovės, ieškovo neadekvatų elgesį atsakovės atžvilgiu, 2016-06-01pateikė teismui prašymą remiantis CK 3.65 straipsnio 2 dalies 7 punktu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki bus priimtas ir įsiteisės sprendimas byloje dėl santuokos nutraukimo uždrausti ieškovui A. J. be atsakoves sutikimo ar bylą nagrinėjančio teismo leidimo įeiti į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpas bei lankytis šiuo adresu; įpareigoti ieškovą perduoti atsakovei raktus nuo gyvenamojo namo bei pagalbinių patalpų ir kiemo vartų. Atsakovė nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra būtina apginti vieno iš sutuoktinių interesus.Civilinio kodekso 3.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Minėto straipsnio 2 dalyje išdėstytas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas, kurias gali taikyti teismas CPK 144 straipsnio pagrindu. Viena iš prašomų pritaikyti priemonių – uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose (CK3.65 str. 2 d. 7 p.). Ši norma yra taikoma visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus. Tokių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to lankymasis tam tikrose vietose gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis.Apeliantė būtinumą nagrinėjamoje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones įvardija ieškovo netinkamą elgesį apeliantės atžvilgiu, o tai kelia realią grėsmę I. J. saugumui, sveikatai ar net gyvybei, daro žalą tiek santuokiniam, tiek ir asmeniniam jos turtui.Iš byloje esančio Faktinių aplinkybių konstatavimo 2016 m. gegužė 20 d. protokolo Nr. 176/16/5 matyti, kad antstolė 2016 m. gegužės 19 d. 9 val. 55 min. adresu (duomenys neskelbtini) užfiksavo name išmėtytus atsakovės daiktus, sudaužytus rėmelius, kuriuose buvo nuotrauka, ant sienos esančius maisto likučius, o apeliantė antstolei paaiškino, kad tai padarė 2016 m. gegužės 18 d. vakare ir 2016 m. gegužės 19 d. ryte atvykęs jos sutuoktinis A. J.. Taip pat antstolis užfiksavo į apeliantės telefoną atsiųstą žinutę, kurios tekste pacituotos Baudžiamojo kodekso straipsnių ištraukos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas dar neįrodo, jog tai padarė būtent ieškovas, antstolis konstatavo tik tai, ką rado ginčo namuose. SMS žinutės turinys taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ji yra grasinančio pobūdžio ar kažkokiu kitokiu būdu apeliantei dėl jos turinio kiltų grėsmė.Apeliantė nurodo, kad ne kartą kreipėsi į policiją dėl netinkamo ieškovo elgesio. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog kuriame nors policijos komisariate būtų priimtas apeliantės pareiškimas dėl netinkamo jos sutuoktinio elgesio ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis turimas. Pažymėtina, kad apeliantė savo argumentus dėl jai sutuoktinio keliamos grėsmės grindžia tik savo pačios paaiškinimais ir minėtu Faktinių aplinkybių konstatavimo 2016 m. gegužės 20 d. protokolu, tačiau byloje jokių kitų neginčijamų įrodymų, patvirtinančių apeliantės argumentus, nėra, todėl darytina išvada, kad apeliantė neįrodė, jog ieškovas šiuo metu keltų pavojų atsakovei ir jos turtui.Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo klausimu (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011, taip pat žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje JGK Statyba ir Guselnikovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 3330/12), pažymėtina, kad byloje gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais materialiaisiais teisiniais reikalavimais ir neiškreipia bylos šalių interesų pusiausvyros, t. y. taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti proporcingumo principo reikalavimus.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vienas iš apeliantės priešieškinio reikalavimų – nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), padalyti šalims po vieną antrąją dalį, tuo tarpu laikinosiomis apsaugos priemonėmis apeliantė siekia iš viso ieškovui uždrausti įeiti į ginčo patalpas, nors teismo prašo pusę ginčo nekilnojamojo turto paskirti ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo principo reikalavimų, be to, tokios laikinosios apsaugos priemonės akivaizdžiai pažeistų ieškovo interesus, nepagrįstai būtų ribojamos jo teisės naudotos savo turto dalimi, jį prižiūrėti. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad teismas šioje byloje 2016 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą, nutraukė šalių santuoką, padalino santuokoje įgytą turtą, ir ginčo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), šalims padalino lygiomis dalimis po ½ dalį, taip, kaip to priešieškiniu prašė apeliantė. Nors teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau galimai preliminariai patvirtina atsakovės priešieškinio reikalavimų pagrįstumą dalyje dėl nekilnojamojo turto padalijimo ir paneigia būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei uždrausti ieškovui lankytis jam nuosavybės teise priklausančioje ½ gyvenamojo namo dalyje.Pažymėtina, kad santuokos nutraukimo bylose egzistuoja teisinis instrumentas, leidžiantis operatyviai apginti teises bei teisėtus interesus, kuriems reikalinga skubi apsauga. Nagrinėjamu atveju, nesant pagrįstų įrodymų dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo grėsmės rizikos, būtinumo apsaugoti atsakovės interesus, darytina išvada, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovei ir jos turtiniams interesams grėsmė nekils.Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės nutarties pagrįstumui ir teisėtumui. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.