Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-585-134/2009

Teisėja Jolanta Raščiuvienė Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.2

NUTARTIS

2009 m. spalio 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 3 d., prie šios bausmės pridėjus dalį Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, M. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams.

Priteista iš M. P. I. Z. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteistas už tai, kad 2008-07-20, apie 0.05 val., Utenos rajone, (duomenys neskelbtini) kraštiečių susitikimo ir atlaidų renginio metu, viešoje vietoje - miestelio centrinėje aikštėje, įžūliais veiksmais tarnybines pareigas vykdžiusiam Utenos rajono PK VP VTS PP AIVG tyrėjui I. Z. vieną kartą spyrė į veido sritį, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, po to dar kartą bandė pakartoti tą patį veiksmą, tačiau I. Z. rankomis sulaikė jo koją, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, teisingai nustatė faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir M. P. pagrįstai pripažino kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

Vienas pagrindinių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis ginčija nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, yra tas, kad teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė BPK 20 str. 5 d. išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantas teigia, kad teismas jį teisinančius įrodymus - liudytojų V. D., A. D., A. B., J. G., A. L., S. K., G. U., G. N., taip pat jo paties parodymus atmetė, suabejojęs parodymų patikimu dėl jo ir šių liudytojų draugystės ryšių ir motyvuodamas neesminiais šiuose parodymuose esančiais skirtumais Tuo tarpu akivaizdūs prieštaravimai jį kaltinančiuose įrodymuose - nukentėjusiojo I. Z., liudytojų I. M. ir V. U. parodymuose – nuosprendyje neaptarti ir neįvertinti. Šie skundo argumentai nepagrįsti. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas, vertindamas įrodymų patikimumą, vadovavosi ne tik apelianto skunde minimu vieninteliu kriterijumi – apelianto ir skunde nurodomų liudytojų draugystės ryšiais, bet ir kitais teismų praktikoje taikomais kriterijais, nes įvertino visų parodymų turinį, jų nuoseklumą, atitikimą kitiems bylos įrodymams. Nors apeliantas skunde tvirtina, kad teismas suteikė per didelę reikšmę liudytojų V. D., A. D., A. B., J. G., A. L., S. K., G. U., G. N. parodymuose esantiems neesminiams, todėl nereikšmingus skirtumams, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad taip vertinti šiuos parodymus nėra pagrindo. Išsamiausius parodymus apie konflikto eigą liudytojas G. U., nes būtent jis nurodė matęs, kaip kažkoks jaunuolis smogė M. P. ir nukentėjusiajam pareigūnui. Pagal G. U. parodymus, pareigūnui prie policijos automobilio, išskyrus besimušusius M. P. ir jaunuolį, kitas jaunuolis smogė M. P., kuris nuo smūgio parkrito. Tęsiantis konfliktui, nepažįstamas jaunuolis smogė policijos pareigūnui ir nubėgo, o pareigūnui ėmus klausinėti, kas jam trenkė, smogusiojo draugai nurodė į M. P., kuriam padėjo atsikelti dvi moterys ir kurį pareigūnas pirmiausia nuvedė prie suolo, o paskui į policijos automobilį. Pagal liudytojo A. B. parodymus, M. P. mušantis su nepažįstamu jaunuoliu, juos išskyrė I. Z., tada kitas jaunuolis trenkė M. P. ir šis pargriuvo. Liudytojas V. D. parodė, kad jaunuolis trenkė M. P. į galvą, šis pargriuvo, tik tada prie jo pribėgo I. Z., kuris papurškė dujų ir nusivedė M. P. į policijos automobilį. Pagal liudytojos A. L. parodymus, kažkuris asmuo iš minios trenkė M. P., šis užkliuvo ir jie (A. L. su M. P.) kartu pargriuvo, ji ir kita moteris padėjo M. P. atsistoti, po to pareigūnas papurškė dujų ir nusivedė M. P. į policijos automobilį. Liudytoja S. K. taip pat parodė mačiusi, kaip M. P. jaunuolis sudavė smūgį, ir šis pargriuvo kartu su mergina, o liudytoja J. G. teigė padėjusi M. P. nuvesti prie suolo ir mačiusi jį vedamą į pareigūnų automobilį, liudytoja A. D. matė tik gulintį M. P.. Taigi, iš aptartų liudytojų parodymų matyti, kad jie parodymai iš esmės sutapo dėl vienos aplinkybės – tos, kad M. P. pareigūno sumušimo metu pats gulėjo sumuštas, todėl negalėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį, tačiau dėl kitų reikšmingų aplinkybių šie parodymai skyrėsi. Tik du konfliktą stebėję liudytojai – G. U. ir A. B. – teigė matę, kad jaunuolis M. P. smogė tuoj po to, kai policijos pareigūnas išskyrė M. P. ir jaunuolio muštynes. Kiti liudytojai : V. D., A. L., S. K. nenurodė matę, kad M. P. ir jaunuolio konfliktą išskyrė policijos pareigūnas, priešingai, pagal jų parodymus, pareigūnas prie M. P. priėjo tik tuomet, kai šis pargriuvo nuo jaunuolio smūgio. Be to, pagal G. U. parodymus, nukentėjusiajam smūgis į galvą buvo suduotas tuo laikotarpiu, kai M. P. gulėjo parkritęs, iki to momento, kai M. P. pareigūnai nuvedė į automobilį, tačiau nei vienas iš liudytojų, buvusių įvykio vietoje, išskyrus G. U., matę M. P. gulintį ir vedamą į policijos automobilį, pareigūno sumušimo apskritai nematė. Aptarti liudytojų parodymai, kuriuose pabrėžiama nuteistojo gynybinę poziciją atitinkanti versija apie tai, kad jis, būdamas be sąmonės, negalėjo spirti nukentėjusiajam, tačiau skirtingai aiškinama situacija, buvusi tiek prieš M. P. suduotą smūgį, tiek po jos, suteikia pakankamą pagrindą abejoti liudytojų parodymų patikimumu. Šie parodymai įtakojo ir paties apelianto poziciją dėl smūgio sudavimo nukentėjusiajam. Ikiteisminio tyrimo metu M. P. teigė, kad, būdamas apsvaigęs nuo jaunuolio suduoto smūgio, galėjęs smogti I. Z.. Teisiamojo posėdžio metu apeliantas tvirtino nesmogęs I. Z., tačiau iš jo paaiškinimo matyti, kad šis teiginys neparemtas jo paties objektyviai suvokta įvykio eiga, nes tokią nuomonę jis susidaręs klausydamasis liudytojų, teigusių, kad jis buvo netekęs sąmonės ir negalėjo spirti pareigūnui, parodymų. Būtent aptartos, o ne apelianto skunde nurodomos aplinkybės apie esą teismo neobjektyvumą suteikia pagrindą daryti išvadą, kad liudytojų parodymų turinį įtakojo jų noras palengvinti apelianto teisinę padėtį.

Apelianto skunde nurodoma aplinkybė, kad teismas, atmesdamas minėtų liudytojų parodymus, nepagrįstai nesivadovavo BPK 257 str. ir nepranešė prokurorui apie liudytojų galimai padarytą BK 235 str. numatytą nusikalstamą veiką, neturi jokios reikšmes skundžiamame nuosprendyje išdėstytam įrodymų vertinimui. Teismas negali priimti nutarčių, vadovaudamasis vien apelianto skunde nurodytu pagrindu, t.y. kai tokios nutarties priėmimo būtinumas išplauktų iš logikos dėsnių – tam būtinas pagrindas manyti, jog asmenys sąmoningai davė neteisingus parodymus. Nesvarstytas ir nepriimtas teismo sprendimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos nėra apeliacinio apskundimo dalyku, todėl šie apelianto teiginiai plačiau nenagrinėjami.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas įrodymų vertinime taikė skirtingus kriterijus, nes nukentėjusiojo I. Z., liudytojų I. M. ir V. U. parodymus laikė patikimesniais vien dėl šių asmenų pareigų ir ryšių - du pirmieji yra policijos pareigūnai, antrasis – jų pažįstamas. Tačiau byloje esantys įrodymai nesuteikia pagrindo laikyti šiuos skundo teiginius teisingais. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymus vertino, pirmiausia atsižvelgdamas į jų nuoseklumą, atitikimą kitiems bylos įrodymams. Nukentėjusiojo I. Z., liudytojų I. M. ir V. U. parodymų nuoseklumas tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosprendyje išsamiai išanalizuotas ir aptartas. Kolegija laiko teisinga teismo išvadą, kad nukentėjusiojo ir liudytojų, betarpiškai stebėjusių įvykį, parodymai proceso metu dėl esminių aplinkybių buvo nuoseklūs, juos netiesiogiai patvirtina kiti bylos įrodymai, liudytojo A. V., mačiusio, kaip I. Z. laikė M. P., o aplink buvę žmonės stengėsi pastarąjį išvaduoti, taip pat teismo medicinos specialisto išvada, kuria I. Z. nustatyta kraujosruva jo parodymuose nurodytoje M. P. jam suduoto smūgio vietoje – kairiajame skruoste. Apeliantas savo skunde pasirinko kitą nei priimta teismų praktikoje įrodymų vertinimo kriterijų – jis neanalizuoja parodymų jau aptartais aspektais, vietoje to sutelkia dėmesį į itin siaurą parodymų dalį, susijusią su jų nurodomu apelianto pribėgimo prie nukentėjusiojo būdu ir smūgio sudavimo mechanizmu. Tačiau apelianto skunde minimi I. Z. parodymų, kad M. P. prie jo pribėgo pasišokinėdamas, ranka sugriebė galvą ir ją lenkdamas, spyrė į veidą, liudytojo I. M. parodymų, kad M. P. pribėgo paprastai, pirmiausia palenkė I. Z. galvą žemyn ir tik po to spyrė visiškai nekeičia parodymų esmės, kad prie I. Z. pribėgęs M. P. jam spyrė į galvą. Ta aplinkybė, kad liudytojas V. U. galėjo nurodyti mažiau detalių nei I. Z. ir I. M., t.y. šis liudytojas nematė, į kurią vietą M. P. įspyrė nukentėjusiajam, nematė, kad M. P. būtų bandęs suduoti dar kelis smūgius nukentėjusiajam, paaiškinama tuo, jog V. U., pagal jo parodymus, stovėjo 4-5 m atstumu ir jam matomumą užstojo kiti konflikto vietoje buvę žmonės. Nors apeliantas skunde teigia, kad I. Z. negalėjo elgtis taip, kaip nurodė savo apklausoje, t.y. vienu metu laikyti apelianto koją ir rankomis gintis nuo kitų apelianto suduodamų smūgių, tačiau iš I. Z. parodymų matyti, kad muštynių eiga buvo kiek kitokia – I. Z. pirmiausia bandė gintis nuo M. P. smūgių ir tik po to suėmė jo koją. Apelianto skundo teiginys, kad nukentėjusiojo nurodomas smurtinio veiksmo būdas, kuomet jį užpuolęs asmuo pašoko, lenkė jo galvą žemyn ir spyrė, yra fiziškai neįmanomas, yra paremtas tik jo paties samprotavimais, todėl deklaratyvus. Kolegija apibendrindama daro išvadą, kad apelianto skunde yra pabrėžiami neesminiai nukentėjusiojo ir liudytojų I. M., V. U. parodymų skirtumai, kurie nekeičia jų parodymų esmės ir nepaneigia šiais parodymais nustatyto fakto, kad I. Z. spyręs, jo beveik tuo pat metu sulaikytas, nepaleistas ir perduotas kitiems policininkams asmuo yra M. P..

Pažymėtina, kad M. P. parodymai dėl esminių aplinkybių, t.y. jam suduoto smūgio vietos nebuvo nuoseklūs. Apklaustas iš karo po įvykio, jis teigė, kad I. Z. išskyrus jo ir jaunuolio muštynes, jis gavęs smūgį į dešinę ausį (1 t., 55 b.l.), antrojoje apklausoje nurodė, kad jam buvo smogtą ne į dešinę, o į kairę ausį, (1 t., 69-70 b.l.), o teisiamojo posėdžio metu apeliantas apskritai negalėjo įvardinti, į kurią galvos pusę jam buvo smūgiuota – jis nurodė pajutęs smūgį į šoną. Teismas teisingai pažymėjo, kad M. P. ir liudytojų teiginių apie jam suduotą smūgį nepatvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kuria konstatuota, kad M. P. išorinių kūno sužalojimų nenustatyta, o galvos smegenų sukrėtimas diagnozuotas tik pagal jo skundus (1 t., 61 b.l.). Tuo tarpu nukentėjusiojo parodymus apie jam suduotą smūgį į veidą ir smūgio mechanizmą patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kuria I. Z. konstatuota kraujosruva kairiajame skruoste, padaryta kietu buku daiktu (1 t., 12 b.l.).

Apeliantas skunde teigia, kad jo nedalyvavimą nusikaltimo, už kurį nuteistas, padaryme patvirtina liudytojos G. N. parodymai, iš kurių matyti, kad ji, rašydama apie įvykį straipsnį, kalbėjosi su V. kaimo gyventojais, nenurodžiusiais, kad būtų matę M. P. smogiant nukentėjusiajam į galvą. Tačiau pati liudytoja įvykyje tiesiogiai nedalyvavo ir jo nematė, ji konkrečiai neįvardijo nei vieno jai apie įvykį pasakojusio asmens, todėl tokia liudytojos pateikta informacija, kurios šaltiniai nežinomi ir kurios negalima patikrinti, atliekant BPK nustatytus tyrimo veiksmus, negali būti laikoma įrodymu ir teismas neturėjo pagrindo ja remtis.

Apeliantas skunde taip pat teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekant nukentėjusiojo I. Z., liudytojų I. M. ir V. U. apklausas ir pastarąjį liudytoją suvedus akistaton su apeliantu, buvo pažeistos šių tyrimo veiksmų atlikimą reglamentuojančios BPK normos ir tai sąlygojo tendencingą bylos tyrimą, siekiant apkaltinti nusikalstamos veikos nepadariusį asmenį. Šis argumentas teisingas tik iš dalies. Bylos medžiaga patvirtina, kad dalis apelianto skunde nurodomi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami, ne visiškai laikantis jų atlikimo tvarkos. Nukentėjusiojo I. Z. ir liudytojo I. M. pirmųjų apklausų protokoluose užfiksuoti parodymai sutampa praktiškai pažodžiui, juose padaryti tik reikiami redakciniai pakeitimai (1 t., 4; 15 b.l.). Pagal liudytojo V. U. apklausos protokole užfiksuotus duomenis, liudytojas apeliantą įvardijo pavarde, nors, kaip matyti iš vėliau atliktos akistatos jis šios pavardės nežinojo, o tai rodo, kad ši liudytojo parodymų dalis perteikta netiksliai (1 t., 27-28 b.l.). Suvedus liudytoją V. U. akistaton su M. P., liudytojui, remiantis advokato įrašyta pastaba protokole, buvo užduotas atsakymą menantis klausimas apie M. P. galimai padarytą nusikalstamą veiką (1 t., 29-32 b.l.). Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad nustatytos duomenų rinkimo tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys jau negali būti įrodymais. Nustačius, kad, renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos kaltinamojo teisės. Duomenys įrodymais nepripažįstami tuo tik tuo atveju, kai abejonių dėl jų patikimumo nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti nukentėjusysis I. Z., liudytojai I. M. ir V. U. nurodė tas pačias nusikalstamos veikos aplinkybes, kaip ir apklausų bei akistatos metu, liudytojas V. U., tuo metu jau žinojęs apelianto pavardę, patvirtino, kad tai yra pareigūnui spyręs asmuo. M. P. ir jo gynėjas teisiamajame posėdyje pasinaudojo galimybe užduoti klausimus nukentėjusiajam ir liudytojams, dalį ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikusi prokurorė buvo nušalinta nuo dalyvavimo nagrinėjant bylą teisme. Taigi, apelianto skunde nurodomi BPK pažeidimai buvo ištaisyti, pirmosios instancijos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą, valstybinį kaltinimą palaikė kita prokurorė, apelianto teisės dalyvauti įrodymų tyrime ir vėliau ginčyti jų patikimumą apeliacine tvarka nebuvo suvaržytos, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti teisingu apelianto skundo teiginį, kad tyrimo metu padaryti BPK pažeidimai sąlygojo neobjektyvų tolimesnį bylos tyrimą.

Apeliantas skunde ginčija ir teismo sprendimą jam paskirtas švelnesnes kardomąsias priemones pakeisti suėmimu. Apeliantas nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, metu dirbo, turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau jis naują tyčinį nusikaltimą, susijusį su smurto panaudojimu, padarė, turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau įvykdytą tyčinį sunkų nusikaltimą, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, praėjus vos trims mėnesiams nuo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Apelianto ankstesnis teistumas, jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės griežtumas suteikia pagrindą manyti, kad jis, būdamas laisvėje, slėpsis nuo teismo (BPK 122 str. 1 d. 1 p.), todėl teismas pagrįstai iki nuosprendžio įsiteisėjimo pakeitė jam skirtas švelnesnes kardomąsias priemones griežčiausia kardomąja priemone

Teismas, skirdamas M. P. bausmę, išdėstė išsamius bausmės skyrimo motyvus teisingai pritaikydamas BK 56 str. 1 d. numatytą bausmės rūšies parinkimo recidyvistui taisyklę ir BK 54 str. 1-2 d., BK 61 str. 1-3 d. išdėstytas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Nuteistajam pagal BK 284 str. 1 d. paskirta bausmė, didesnė už sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, yra tinkamai individualizuota, ji atitinka nuteistojo veikos pavojingumą ir nėra aiškiai per griežta.

Kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymais pripažintus duomenis vertino tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje, atskleidė jų tarpusavio ryšį, nurodė, kuriais iš jų grindžia apelianto kaltę. Teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 str. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, M. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d., apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti apelianto prašymą jį išteisinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.