- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-07
- Bylos Nr.
- 2A-141-280/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04468-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pran.), Ramunė Čeknienė, Zina Mickevičiūtė
- Atsakovas
- R. G.
- Ieškovas
- A. S.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-141-280/2013
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 7 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5440-812/2012, pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei R. G. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. S. ieškiniu prašė padalinti santuokos metu įgytą, bet santuokos nutraukimo byloje nepadalintą vieno kambario butą, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), atsakovei R. G. priteisiant butą natūrą, o ieškovui priteisiant 16 500 Lt dydžio piniginę kompensaciją. A. S. nurodė, kad 1993-12-27 bendrosios jungtinės nuosavybės teise su tuometine sutuoktine R. S. (dabar R. G.) įsigijo vieno kambario butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Minėtas butas buvo įregistruotas atsakovės vardu. Buto vidutinė rinkos vertė 33 000 Lt. 1999-06-30 ieškovo ir atsakovės santuoka buvo nutraukta. A. S. pažymėjo, kad santuokos nutraukimo byloje butas nebuvo padalintas. Pasak ieškovo, po santuokos nutraukimo nei jis, nei atsakovė ginčijamame bute negyveno, jis buvo nuomojamas, o iš nuomos gautos pajamos skiriamos buvusių sutuoktinių dukters išlaikymui. A. S. pažymėjo, kad 2010-08-24 R. G. ieškovą be šio sutikimo išregistravo iš ginčo objektu esančio buto. Ieškovas nurodė, kad pagal dabartinius VĮ Registrų centras įrašus buto, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), vienintelė savininkė yra R. G.. A. S. teigimu, esant tokiai situacijai, kyla grėsmė, kad atsakovė gali perleisti minėtą ieškovui su atsakovu jungtine bendrąją nuosavybės teisę priklausantį butą tretiesiems asmenims. A. S. pažymėjo, kad dėl tokių R. G. veiksmų iškilo ginčijamo buto padalijimo būtinybė.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-11-27 sprendimu A. S. ieškinį tenkino iš dalies – priteisė R. G. asmeninės nuosavybės teise vieno kambario butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), natūra ir įpareigojo atsakovę sumokėti ieškovo naudai 10 310,30 Lt piniginę kompensaciją. Teismas taip pat iš ieškovo A. S. atsakovės R. G. naudai priteisė 380 Lt atstovavimo išlaidų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog butas buvo įgytas santuokos metu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Teismas nustatė, kad ieškovo ir atsakovės santuoka buvo nutraukta 1999-05-10, santuokos nutraukimo byloje šalims bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausančio nekilnojamojo turto padalijimo klausimas nebuvo išspręstas. Panevėžio miesto apylinkės teismas, atsižvelgęs i tai, kad atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, nurodė, jog šalių santuokos nutraukimo metu galiojusio LR santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnio 4 dalis numatė, kad reikalavimui padalinti turtą, kuris yra bendroji ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškinio senaties terminas. LR santuokos ir šeimos kodekso 10 straipsnis numatė, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamame LR santuokos iš šeimos kodekso straipsnyje. Teismas pažymėjo, kad šiuo metu galiojančio LR CK 3.129 str. nuostatos nebenumato ieškinio senaties termino reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto padalijimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. S. savo gyvenamąją vietą ginčo objektu esančiame bute deklaravo 1993-12-08. Atsakovės prašymo pagrindu Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2010-08-04 sprendimu ieškovą išregistravo iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Iki A. S. išregistravimo iš ginčo objektu esančio buto atsakovė neatliko jokių aktyvių veiksmų ieškovo atžvilgiu, o atsiliepime į ieškinį nurodė ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimas yra susijęs su atsakovės ketinimu perleisti butą pilnametystės sulaukusiai šalių dukrai G. S.. R. G. nepranešė A. S. apie jo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimą, nes su juo nebendrauja. Teismas nustatė, kad ieškovas apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2012 m. pavasarį. Panevėžio miesto apylinkės teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų siekęs nuosavybės teises realizuoti ir jam būtų trukdoma tai padaryti iki jo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad esant nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas praleido senaties terminą, taikomą santuokoje įgyto turto padalijimui, nes ieškinio senaties eiga neprasidėjo. Teismas pripažino, kad A. S. pateikto masinio vertinimo būdu įvertinto ginčo objektu esančio buto vertė – 33 000 Lt yra teisinga. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad dėl nustatytų objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio veiksnių nekilnojamojo turto buvusiems sutuoktiniams padalinti natūra galimybių nėra. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas daugiau kaip dešimt metu visiškai neprisidėjo prie ginčo objektu esančio buto išlaikymo ir jo pagerinimo. Teismas pripažino, jog aplinkybė, kad atsakovė ilgą laiką – daugiau kaip dešimt metų viena mokėjo bendro turto išlaikymo mokesčius, suteikia teismui pagrindą nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovei turi būti kompensuojama jos sumokėtų mokesčių už ieškovą dalis.
Šalies argumentai
Atsakovė R. G. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-11-27 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-5440-812/2012, ir priimti naują sprendimą – A. S. ieškinį atmesti visiškai bei priteisti iš ieškovo atsakovės naudai visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliantė pažymėjo, kad LR CK 3.129 str. numatyta, jog reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. R. G. atkreipė dėmesį, kad LR CK trečiojoje knygoje nėra įtvirtinta specialių normų dėl senaties taikymo nekilnojamojo daikto padalijimui, todėl šiems reikalavimams taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuojamas nuo to momento, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės į bendrą turtą pažeidimą. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė momentą, nuo kurio ieškovas sužinojo apie galimą savo teisių į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą. Atsakovė pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovas apie savo subjektinės teisės pažeidimą, t. y. galimybės naudotis, valdyti ir disponuoti santuokos metu įgytu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), netekimą, sužinojo ištuokos su atsakove proceso metu, todėl ieškinio senatis prasidėjo kitą dieną po ištuokos įregistravimo, t.y. 1999-07-01. R. G. įsitikinimu, A. S. pagal savo amžių, išsilavinimą ir kitas asmenines savybes santuokos nutraukimo proceso metu turėjo suvokti, jog atsakovė, neleisdama jam naudotis santuokos metu įgytu turtu, varžė ir pažeidė jo turtines teises, todėl darytina išvada, jog ieškovas apie pažeistas teises žinojo santuokos nutraukimo momentu, todėl yra pagrindas ieškinio senatį skaičiuoti nuo kitos dienos po santuokos nutraukimo fakto įregistravimo. Apeliantė pažymėjo, kad dešimties metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2009-07-01. A. S. į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2012-07-05, todėl akivaizdu, kad ieškinio senaties terminais buvo praleistas, o tai yra pagrindas ieškovo ieškinį atmesti visiškai. R. G. pabrėžė, kad teismas neteisingai apskaičiavo ieškovo naudai priteistos piniginės kompensacijos dydį. Apeliantė pažymėjo, kad atsižvelgus į tai, kad atsakovei ir ieškovui priklausė lygios dalys ginčo objektu esančio buto, atsakovei turėjo būti kompensuota ne ¼, bet ½ turėtų buto išlaikymo išlaidų už laikotarpį nuo 1999 m. iki 2012 m., t. y. už laikotarpį kai ieškovas nevykdė savo pareigos išlaikyti ir tvarkyti bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą.
Atsiliepimas
Ieškovas A. S. atsiliepimu prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad LR CK 3.129 str. nenustato jokio ieškinio senaties termino reikalavimams dėl nekilnojamojo turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo. A. S. teigimu, šalių santuokos nutraukimo metu galiojusio LR santuokos ir šeimos kodekso 23 str. nustatytas trijų metų ieškinio senaties terminas ne tik nebuvo prasidėjęs, bet ir negalėjo būti pasibaigęs, nes santuoka nutraukta 1999-07-01, o LR CK kodeksas įsigaliojo po dviejų metų – 2001-07-01. Ieškovas atsiliepime nurodė, kad pretenzijų dėl jo naudai priteistos piniginės kompensacijos dydžio neturi.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad Ieškovas A. S. ir atsakovė R. G. santuoką sudarė 1992-06-27. Sutuoktiniai 1993-12-27 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo 26 m² ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 8). Ieškovo ir atsakovės santuoka nutraukta 1999-05-10 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu (b. l. 7, 10). Minėtoje santuokos nutraukimo byloje šalims bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausančio nekilnojamojo turto padalijimo klausimas neišspręstas. Byloje nustatyta, kad A. S. gyvenamąją vietą ginčo objdektu esančiame bute deklaravo 1993-12-08 (b. l. 5). Ieškovo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys apeliantės prašymu buvo panaikinti 2010-08-24 Panevėžio miesto savivaldybės administracijos sprendimu Nr. GV5-286 (b. l. 38). Iš šalių ir liudytojų parodymų, nustatyta, kad A. S. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nebegyvena nuo 1999 metų. R. G. minėtame bute su vaikais ir kitu sutuoktiniu gyveno iki 2010 metų. Taigi ieškovo teisių pažeidimas, t.y. jų nepripažinimas iš atsakovės pusės pasireiškė tik 2010 m., kai jis buvo išregistruotas. Vertinant teisiškai, daroma išvada, kol jis buvo bute registruotas, tol jo teisės buvo pripažįstamos.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus. Šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Šeimos santykių teisiniam reguliavimui nustatytas taisykles sistemiškai taikant kartu su to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus, paminėtas teisinis reguliavimas tampa aktualus šios bylos kontekste, nes ieškovas įgyvendina savo teisę dalį turto šalių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdu gauti asmeninėn nuosavybėn, įsigaliojus Civiliniam kodeksui. Šeimos santykių teisinio reguliavimo sudėtinė dalis yra ir CK 3.129 straipsnyje įtvirtintos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimui taikytinos senaties taisyklės, pagal kurias reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje J. R. v. S. R., bylos Nr. 3K-3- 449/2003). Tačiau ieškinio senačiai taikytina teisė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Dėl to, sprendžiant taikytinos teisės klausimą šioje byloje, būtina įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, nes, priešingai nei 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Civilinio kodekso 3.129 straipsnyje, kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, LR Santuokos ir Šeimos kodekso (SŠK) 23 straipsnio 4 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas,apibendrinimo apžvalgoje yra išaiškinęs, kad jeigu 1964 m. CK arba kiti iki 2001 m. liepos 1 d. galioję įstatymai nustatė ieškinio senaties terminus tam tikriems reikalavimams pareikšti, o CK numato, jog tokiems reikalavimams ieškinio senatis netaikoma, tai ieškinio senatis netaikoma pareikšti reikalavimams, kuriems anksčiau nustatyti ieškinio senaties terminai nepasibaigė iki CK įsigaliojimo.
Apeliacinės instancijos teismas dar kartą atkreipia dėmesį, kad LR Santuokos ir Šeimos kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 23 str. 4 d. buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį santuokoje įgytą turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir pripažinus, kad ieškovas apie savo teisių į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą sužinojo ištuokos su atsakove proceso metu ir ieškinio senatis prasidėjo kitą dieną po ištuokos įregistravimo, t.y. 1999-07-01, ieškinio senaties taikymas A. S. reikalavimo atžvilgiu nebūtu įmanomas, nes SŠK 23 str. 4 d. nustatytas trejų metu ieškinio terminas nagrinėjamu atveju nesibaigė iki LR CK įsigaliojimo (2001-07-01), kuriame buvo įtvirtinta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta ginčo objektu esančio buto verte – 33 000 Lt, nes apeliantė R. G. nepateikė jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad reali minėto buto vertė yra mažesnė. Nurodyta vertė nustatyta pagal nekilnojamojo turto registro duomenis, vertė nustatyta 2012-04-16 masinio vertinimo būdu ( b.l.9). Teisėjų kolegija taip pat laiko pagrįstais Panevėžio miesto apylinkės teismo argumentus, kad dėl nustatytų objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio veiksnių nekilnojamojo turto buvusiems sutuoktiniams padalinti natūra galimybių nėra.
LR CK 3.117 str. įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima tik CK 3.123 str. numatytais atvejais. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo lėmusias aplinkybes ir nustatė teisingą ieškovui tenkančios piniginės kompensacijos dydį, todėl plačiau šiuo klausimu nepasisako.
Apeliacinės teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį bei santuokoje įgyto turto padalijimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Atsakovės apeliacinio skundo netenkinus ir ieškovui prašant, iš apeliantės priteisiamos ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Ieškovas A. S. pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo 700 Lt advokato pagalbos išlaidų. Atsižvelgus į bylos sudėtingumą ir į tai, kad prašoma priteisti suma neviršija teisingumo ministro patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, teismas laiko, kad ši suma yra pagrįsta, todėl priteisiama iš R. G. A. S. naudai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 700 Lt advokato pagalbos išlaidoms atlyginti.