Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-12-19 · Civilinė byla Nr. 2A-2356-640/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancija2KT-62/2012
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-12-19Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-19
Bylos Nr.
2A-2356-640/2013
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-02038-2012-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Alvydas Barkauskas, Liuda Uckienė
Ieškovas
F. B.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2356-640/2013Teisminio proceso Nr. 2-02-3-02038-2012-5Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5.; 121.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko ir Liudos Uckienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto F. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo F. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė F. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 34667,00 Lt turtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo teisėja S. B. 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-755-833/10, įpareigojo notarę V. Š. atlikti notarinį veiksmą – priimti pareiškėjų I. M. ir M. Z. prašymus paveldėti jiems pagal įstatymą likusią nepaveldėtą jų tėvui F. M. po mirties atkurtą nuosavybę, t.y. 1/3 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir išduoti jiems paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus. Šioje nutartyje nurodyta, kad nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Ieškovė nurodė, kad minėtos teismo nutarties nuorašą gavo paštu tik 2010 m. spalio 23 d., ieškovei raštu pareikalavus teismo, atskirąjį skundą dėl šios nutarties padavė tik 2010 m. lapkričio 2 d.. Atskirasis skundas buvo priimtas ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartimi patenkintas, nutartyje nurodant, kad Vilniaus miesto antrasis apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartyje netinkamai aiškino ir pritaikė paveldėjimo teisės normas. Ieškovė nurodė, kad tik minėtos bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu sužinojo, kad 2010 m. rugsėjo 23 d. notarė V. Š., vykdydama įsiteisėjusią Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartį, paveldėtojams I. M. ir M. Z. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą VŠ-1711 į likusią 1/3 dalį sklypo. Šio paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu 2010 m. spalio 4 d. valstybės įmonė „Registrų centras“ įregistravo nuosavybės teises. Paveldėtojas I. M. paveldėtą 1/6 sklypo dalį padovanojo vaikaičiui D. M., o pastarasis 2011 m. birželio 30 d. minėtą turtą padovanojo motinai R. M. ir broliui P. M.. Kita paveldėtoja M. Z. 2011-06-29 savo turimą žemės sklypo dalį, t. y. 3/6 dalis žemės sklypo, padovanojo vaikaitei J. B.. Ieškovė teigė, kad dėl Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo teisėjos S. B. kaltės, o būtent dėl 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartyje neteisingai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 d., nurodyto atskirojo skundo padavimo termino, ši nutartis neteisėtai įsiteisėjo ir jos pagrindu ieškovė neteko jai priklausančio paveldėto turto – 1/3 dalies 0,68 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė valstybės įmonės Registrų centro vertinimu yra 104000,0 Lt, ieškovė nurodė, kad jai padaryta žala sudaro 1/3 dalį visos minėto sklypo vertės, t.y. 34667,00 Lt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 str. 2 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo kaltės.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 sprendimu ieškovės ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, jog ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriais grindžia teisėjos kaltę dėl jai padarytos žalos. Nei ieškovės pateikti įrodymai, nei Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-755-833/10 medžiaga tokių aplinkybių nepatvirtino. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-755-833/10 nėra duomenų, patvirtinančių, kad bent vienam proceso dalyviui buvo išduota minėtoje civilinėje byloje 2010 m. rugsėjo 13 d. priimta įsiteisėjusi nutartis, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių šios nutarties įsiteisėjimo konstatavimą teisėjos veiksmais. Teismų sistemoje LITEKO nėra pažymėta apie 2010 m. rugsėjo 13 d. nutarties įsiteisėjimą. Teismo sprendime konstatuota, jog ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad notarė V. Š. 2010 m. rugsėjo 23 d. paveldėjimo teisės liudijimą I. M. ir M. Z. išdavė vadovaudamasi įsiteisėjusia Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2010 m. rugsėjo 13 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytas neteisingas nutarties apskundimo terminas, t. y. apskundimo termino eigos pradžia, tačiau ieškovė neįrodė, jog ši teismo klaida sąlygojo jai ieškinyje nurodytą turtinę žalą - ieškovės paveldėto turto praradimą. Minėtų žalingų pasekmių buvimas ieškovės neįrodytas, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė buvo įgijusi nuosavybės teises į jos nurodyto žemės sklypo dalį, todėl teisėjos veiksmai negalėjo sąlygoti ieškovei ir minėto turto netekimo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog neteisingo nutarties apskundimo termino nurodymas nesukėlė ir negalėjo sukelti ieškovei ieškinyje nurodytų teisinių pasekmių, t. y. jos turto praradimo, nes ieškovė paveldėjo ne konkretų turtą, o turtines teises, kurių nerealizavo, neatlikdama veiksmų, būtinų turto, į kurį atkurtos palikėjo nuosavybės teisės, perėmimui savo nuosavybėn. Ieškovės paveldėtos turtinės teisės nėra išnykę, tačiau dėl susiklosčiusių keleto priežasčių visumos, ieškovei yra sudarytos kliūtys minėtų teisių realizavimui. Tokios kliūtys atsirado notarei išdavus paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į minėtą sklypo dalį M. Z. ir I. M., pastariesiems įregistravus paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu atsiradusias jų daiktines teises Nekilnojamojo turto registre ir dovanojimo sutartimis perleidus turtą tretiesiems asmenims. Akivaizdu, kad vien neteisingas nutarties apskundimo termino nurodymas nesukėlė ir negalėjo sukelti tokių teisinių pasekmių, jeigu kiti asmenys nebūtų atlikę atitinkamų aktyvių veiksmų: išdavę paveldėjimo teisės liudijimo, įregistravę paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu daiktinių teisių į turtą ir galiausiai perleidę turto tretiesiems asmenims pagal dovanojimo sutartis.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą ir jos ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, jog teismo sprendimas nėra motyvuotas ir pagrįstas išsamiu bylos medžiagos tyrimu bei vertinimu. Teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovė neįrodė, jog notarė V. Š. 2010-09-23 paveldėjimo teisės liudijimą I. M. ir M. Z. išdavė vadovaudamasi įsiteisėjusia Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2010-09-13 nutartimi. Taip pat nekilnojamo turto registre yra padarytas įrašas dėl juridinio fakto – įsiteisėjusios teismo nutarties. Pati teisėja, priėmusi minėtą nutartį pripažino, jog įsiteisėjusios nutarties pagrindu buvo atliktas notarinis veiksmas, todėl byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog įsiteisėjusi nutartis byloje buvo išduota. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas netyrė. Nurodo, jog teismas pripažino, jog 2010-09-13 nutarties rezoliucinėje dalyje yra neteisingai nurodytas jos apskundimo terminams, tačiau konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad ši teismo klaida sąlygojo žalos ieškovei atsiradimą. Ieškovė nurodo, jog nepagrįstas teismo teiginys, jog ji nepaveldėjo 1/3 dalies 0.68 ha žemės po savo tėvo mirties, nes tai konstatuota 2011-06-16 Vilniaus apygardos teismo nutartyje. Nurodo, jog teismas nepagrįstai daro išvadą, jog teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio tarp neteisingos nutarties apskundimo termino nurodymo ir atsiradusių ieškovei pasekmių nėra, nes šios pasekmės kilo dėl kitų asmenų veiksmų. Tačiau minėtų asmenų veiksmai buvo sąlygoti neteisėtai įsiteisėjusia neteisinga teismo nutartimi. Todėl jei teisėja nebūtų pažeidusi LR CPK nuostatų, nutartis nebūtų įsiteisėjusi ir nebūtų sukėlusi ieškovės turtinėms teisėms pasekmių. Nepagrįstai teismas teigia, jog ieškovė nesiėmė veiksmų, nors turėjo realias galimybes užkirsti kelią turto netekimui. Ieškovė nurodo, jog turto ji buvo jau netekusi ir galėjo tik imtis veiksmų užkirsti kelią tolesniam jo realizavimui. Nurodo, jog teismas nepagrįstai nurodo, jog nėra būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos, o savo pažeistas teises ieškovė galinti ginti ginčijant atitinkamus sandorius. Tokia teismo išvada nepagrįsta jokiais teisės aktais. Įstatymas nenumato, kokiu konkrečiu būdu asmuo turi ginti savo teises. Taigi, teismo sprendimas nepagrįstai apriboja teisę reikalauti žalos atlyginimo. Nurodo, jog įvertinus teisėjui keliamus kvalifikacinius reikalavimus, akivaizdi teisės taikymo klaida laikytina teisėjos neteisėtais veiksmais atliktais dėl teisėjos kaltės. Taip pat nesuprantama teismo išvada, jog ieškinyje neįrodyti teisėjos neteisėti veiksmai.

Atsiliepimas

LR Teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino aplinkybes, susijusias su įsiteisėjusios 2010-09-13 nutarties išdavimu ir pagrįstai nurodė, jog nėra duomenų, jog įsiteisėjusi nutartis buvo išduota. Pažymi, jog įrašas nekilnojamo turto registre yra padarytas ne minėtos 2010-09-13 nutarties pagrindu, o būtent Vilniaus apygardos teismo 2011-06-16 nutarties pagrindu. Nurodo, jog ieškovė prašo atlyginti jai prarasto paveldėto turto – žemės sklypo vertę, tačiau šis turtas ieškovei niekada nepriklausė. Vilniaus apygardos teismo 2011-06-16 nutartyje nurodyta, jog ieškovei buvo palikta tik turtinė teisė į nekilnojamo turto atkūrimą. Byloje nustatyta, jog ieškovė neatliko jokių aktyvių veiksmų šiai teisei realizuoti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog neteisingo nutarties apskundimo termino nurodymas nesukėlė ir negalėjo sukelti ieškinyje nurodytų teisinių pasekmių, t.y. jos turto praradimo, nes ieškovė paveldėjo ne konkretų turtą, o tik turtines teises, kurių nerealizavo. Nurodo, jog ieškinyje nurodytos pasekmės yra sąlygotos pačios ieškovės elgesio bei kitų asmenų – M. Z. ir I. M. bei notarės aktyvių veiksmų. Šių asmenų veiksmus negalėjo sąlygoti ieškovės nurodoma nutartis, nes ji nebuvo įsiteisėjusi. Nurodo, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjos veiksmai pernelyg nutolę ir teisiškai nereikšmingi nuo kilusių pasekmių, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog priežastinis ryšys nėra įrodytas. Nurodo, jog nėra pagrindo konstatuoti teisėjos kaltę, nes Vilniaus apygardos teismas panaikindamas teisėjos nutartį nenustatė ir nenurodė jokių pažeidimų ar kaltų teisėjos veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje kilęs ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 str. 2 d. numato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (LR CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų ir atsiradusios žalos (LR CK 6.247 str.) ir kaltė (LR CK 6.248 str.).

Apeliantė neteisėtais teisėjo veiksmais, sąlygojusiais jai žalos atsiradimą, nurodo tai, kad teisėja 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartyje, pažeisdama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 335 str. 1 d., nurodė neteisingą jos apskundimo apeliacine tvarka terminą, dėl ko ši nutartis neteisėtai įsiteisėjo ir šios nutarties pagrindu apeliantė neteko jai priklausančios paveldėto turto dalies – 1/3 dalies 0,68 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini).

Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog notarė išdavė paveldėjimo teisės liudijimą I. M. ir M. Z. vadovaudamasi įsiteisėjusia nutartimi. Apeliantė nurodo, jog byloje pakanka duomenų, jog įsiteisėjusi nutartis byloje buvo išduota. Kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Iš prijungtos civilinės bylos Nr.2-755-833/2010 matyti, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog įsiteisėjusi nutartis būtų išduota. Tai, jog paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas, vienareikšmiškai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog įsiteisėjusi teismo nutartis buvo išduota. Šias aplinkybes tyrė ir vertino pirmosios instancijos teismas ir padarė teisingas išvadas.

Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo išvada, jog 2010-09-13 nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytas neteisingas apskundimo terminas nesukėlė jai ieškinyje nurodytą žalą, t.y. turto praradimą. Apeliantė nurodo, jog Vilniaus apygardos teismas savo 2011-06-16 nutartyje nurodė, jog po tėvo mirties visi trys įpėdiniai, tame tarpe ir apeliantė priėmė palikimą. Kolegija nurodo, jog apeliantė visiškai pagrįstai nurodo, jog 2011-06-16 Vilniaus apygardos teismo nutartyje yra nurodyta, jog ji paveldėjo po savo tėvo mirties jo turtą, bet atkreipia dėmesį, jog minėtoje nutartyje buvo nurodyta, jog ji paveldėjo būtent turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o ne į konkretų turtą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šiai turtinei teisei realizuoti ieškovė turėjo imtis aktyvių veiksmų. Byloje nustatyta, jog tokių veiksmų ieškovė nesiėmė. Kolegija pritaria ginčijamo sprendimo išvadai, jog neteisingo nutarties apskundimo termino nurodymas nesukėlė ir negalėjo sukelti ieškovei ieškinyje nurodytų pasekmių, t.y. jos turto praradimo.

Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, jog nėra priežastinio ryšio tarp neteisingo nutarties apskundimo termino nurodymo ir atsiradusių ieškovei pasekmių. Vertinant civilinės atsakomybės taikymo galimumą, reikšminga yra nustatyti priežastinį ryšį tarp ieškovės įvardijamų pasekmių ir nagrinėjamu atveju teismo veiksmų, neteisingai nurodant nutartyje jos apskundimo terminą. Neteisingas apskundimo termino nurodymas nesąlygojo ir nesukėlė tokių pasekmių, kurias nurodo apeliantė. Ieškovės nurodomų pasekmių atsiradimą sąlygojo kitų asmenų veiksmai. Pažymėtina, kad 2010-09-13 nutartis nebuvo įsiteisėjusi, o apskundus – panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2011-06-16 nutartimi. Todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjos S. B. veiksmai pernelyg nutolę nuo ieškovės nurodomų pasekmių. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra priežastinio ryšio tarp teisėjos veiksmų ir ieškovės nurodytų pasekmių, pagrįsta.

Apeliantė nurodo, jog nepagrįstai sprendime yra nurodyta, jog ji galėjo imtis veiksmų užkirsti kelią kilusioms pasekmėms. Iš bylos matyti, jog apeliantė nesiėmė visų galimų veiksmų užkirsti kelią pasekmėms bei tolesniam turto perleidimui. Kolegija pažymi, jog apie nagrinėjamą bylą apeliantei buvo žinoma ir ji joje dalyvavo, kas suponavo taip pat net tik jos teises, bet ir pareigas tinkamai įgyvendinti savo procesines teises. Apie priimtą 2010-09-13 nutartį apeliantei buvo žinoma dar iki turto perleidimo sandorių kitiems asmenims sudarymo, todėl ji turėjo galimybę imtis priemonių užkirsti kelią turto perleidimui. Taip pat nustatyta, jog pati apeliantė nesiėmė veiksmų tinkamai realizuoti savo paveldėtą turtinę teisę. Todėl apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kritiškai vertintinas apeliantės argumentas, jog teismo sprendime yra prieštaringos išvados dėl neteisėtų teisėjos veiksmų nebuvimo. Pagal CK 6.272 str. 2 d. atsakomybei kilti reikalinga būtina sąlyga – kaltė. Nagrinėjamu atveju teismas analizavo teismo veiksmus ir konstatavo, jog nėra teismo kaltės. Neteisingas apskundimo termino nurodymas nutartyje yra procesinių teisės normų pažeidimas, tačiau tai vienareikšmiškai nesuponuoja išvados dėl teisėjos, neteisingai nurodžiusios apskundimo terminą, kaltės buvimo. Pažymėtina, kad šis pažeidimas nesutrukdė apeliantei pasinaudoti apeliacijos teise, kurią ji įgyvendino, ir teisėjos padarytą klaidą pašalino aukštesnės instancijos teismas. Būtent šiam tikslui yra numatyta teismų instancijų sistema, kad būtų pašalintos galimos žemesnių instancijų teismų klaidos. Lietuvos Aukščiausias teismas savo 2011-04-26 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011 pasisakė, jog teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Pažymėtina, jog nagrinėjant civilinę bylą apeliacine tvarka dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-09-13 nutarties, apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir nekonstatavo šiukštaus teisėjos S. B. padaryto pažeidimo ar akivaizdžių teismo klaidų. Todėl konstatuoti, jog vien dėl to, jog buvo padaryta klaida, yra ją padariusio teismo kaltė, nėra pagrindo. Taip pat byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti teismo kaltės buvimą.

Taip pat apeliantė nurodo, jog nepagrįstai nurodoma, kad nėra būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos. Apeliantė nurodo, jog nei vienas teisės aktas nenumato, kokiu konkrečiu būdu asmuo gali ginto savo pažeistas teises. Kolegija sutinka su apeliantės argumentu, jog teisės aktai nenurodo, kokiu konkrečiu būdu apeliantė turi teisę ginti savo pažeistas teises. CK 1.138 str. reglamentuoja, būdus, kuriais civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas. Todėl asmuo, kreipdamasis į teismą, turi teisę pasirinkti, kokiu būdu prašyti teismo apginti jo pažeistas teises. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantei tenka pareiga įrodyti, jog dėl nurodytų teismo veiksmų kilo jos įvardinta žala. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog turtinių savo teisių apeliantė neprarado. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovė negalėjo prarasti turto, nes paveldėjo tik turtinę teisę, ir jos nurodomos pasekmės tik sudaro jai kliūtis tą turtinę teisę realizuoti.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rūta Veniulytė-JankūnienėLiuda UckienėAlvydas Barkauskas